Grįžti į blogą
liepos 13

Veiklos lauke svarba ikimokykliniame amžiuje.

Lauko žaidimų nauda vaikams yra didžiulė, todėl svarbu, kad vaikai reguliariai leistų laiką lauke. Deja, lauko žaidimai, kurie anksčiau buvo savaime suprantama mažų vaikų gyvenimo dalis, šiandien vis dažniau yra pakeičiami laiku prie televizoriaus; pavargę tėvai neturi laiko išeiti su vaiku, o vieno išleisti nedrįsta (nesaugu; o kai kuriose valstybėse net draudžia įstatymai); darželiuose (ir ypač lopšeliuose) pedagogai irgi vaikus vis rečiau veda į lauką teigdami, kad jiems yra gan sudėtinga išruošti daug vaikų į lauką ir/arba prastas oras ir pan. Žodžiu, laiko lauke mažėja – ypač šaltuoju ir tamsiuoju metų laiku. O štai tyrimai rodo, kad tas laikas lauke – gyvybiškai būtinas, jei norime, kad vaiko raida būtų visavertė:
- Tyrimas, atliktas Švedijoje (Bondestam, 1994), parodė, kad vaikai, kurie bent 6 val per savaitę leisdavo lauke, daug rečiau praleisdavo darželį dėl ligos;
- Vaikai, kurie daug laiko leidžia lauke, pasižymi geresne psichine sveikata;
- Vaikų, kurie leidžia laiką ne tik žaidimų aikštelėse, bet ir natūralioje gamtinėje aplinkoje, stambiosios motorikos raida yra spartesnė, nei vaikų, kurie leidžia laiką viduje ir/arba tik žaidimų aikštelėse;
- Vaikai, kurie leidžia laiką gamtoje, geba geriau koncentruotis;
- Tyrimai (Herrington ir Studtmann, 1998) taip pat rodo, kad natūrali gamta skatina socialinę, emocinę ir kognityvinę raidą;
- Prasmingas žaidimas lauke sąlygoja tai, kad grupėse yra mažiau patyčių, konfliktų ir sužeidimų, kurie atsitinka vaikams konfliktuojant;
- 2005 atliktas darželių tyrimas taip pat parodė, kad daugumos darželių viduje triukšmo lygis yra ganėtinai didelis, o štai lauke retai kada triukšmo būna per daug, todėl vaiką supa ramesnė aplinka;
- Lauke dūkti yra smagu;
- Lauke vaikai mokosi apie juos supantį pasaulį: kas bus, jei palaižysiu ledą? Ar šį pagalį įsmeigsiu į žemę? Kaip auga ši gėlė? Ar gili ši bala? Ar pagausiu skrendantį drugelį? Ar užlipsiu šioms kopėčiomis? Užduodamas begalę klausimų vaikas sprendžia matematines problemas, gauna gamtos mokslų pradmenis, pradeda suprasti apie ekologiją, sodininkystę/daržininkystę, bei supranta metų laikų kaitą. Be to, vaikai ne tik išmoks, bet ir tikriausiai prisimins, nes visa bus konkretu ir asmeniškai išjausta;
- Lauke vaikas atranda savo vietą gamtoje bei savo santykį su ja: jis mokosi suptis, čiuožti, lipti, voliojasi ant žolės, liečia augalus ir pan.;
- Žaidimai lauke sudaro vaikui sąlygas atsipalaiduoti, „išsikrauti“, todėl vėl grįžus į vidų vaikui lengviau susikaupti ir lavinti kitus gebėjimus;
- Vaikai, kurie vaikystėje daug laiko leidžia lauke, užaugę yra labiau linkę sportuoti ir užsiimti kita veikla lauke;
- Geriausios žaidimų aikštelės yra tos, kuriose yra kuo mažiau...konkretumo: pastogė gali būti ir karalaitės pilis, ir drakono rūmai, ir namai, ir ligoninė, o štai raketa bus tik raketa;
- Pastebėta, kad lauko žaidimus vaikams smagiausia žaisti ten, kur yra natūrali gamtinė aplinka.
Lauko erdvė leidžia vaikams patenkinti tokius paprastus, tačiau labai svarbius vaikų poreikius: lipti, šokti, bėgti, suptis, rėkti, voliotis, slėptis ir dar daug daug kitų. Žinia, viso to (na, beveik) arba negalima daryti uždaroje erdvėje, arba tai yra ribojama. O štai lauke jie pajunta laisvės, nuotykių, rizikos, eksperimentų ir...tiesiog VAIKYSTĖS skonį!
Idėjos žaidimams lauke:
- Patieskite ant žolės didelį popieriaus lapą ir duokite vaikams guašo ir teptukų. Vaikai gali piešti „vaikščiodami“ ir piešti tai, apie ką kalbate grupėje. Pavyzdžiui, varles.
- Turite dviratukų, mašinyčių-paspirtukų, paspirtukų? Karštą dieną duokite vaikams kempinaites ir negilius dubenis su vandeniu. Tegul vaikai įsivaizduoja plauną mašinas. Puikus būdas išmokti vaikams dalintis ir bendradarbiauti (juk visiems mašinyčių neužteks!)
- Daugybė žaidimų su kamuoliu;
- Turite senų paklodžių? Pripildykite purkštukus vandeniu, skiestu dažais ir leiskite vaikams nupurkšti jas;
- Duokite vaikams lankų: iš pradžių tegul žaidžia taip, kaip nori, o po to parodykite, kaip galima juos sukti aplink juosmenį bei žaisti įvairius žaidimus;
- Lobio paieškos moko drauge siekti tikslo, spręsti problemas, sekti nurodymus (žemėlapis!), mąstyti ir pan.
- Su senomis raketėmis „muškite“ balionus;
- Jeigu grupėje kalbate apie vorus (drugelius, vabaliukus ir pan.), eikite jų ieškoti ir stebėti;
- Pažymėkite vaikams tašką A ir tašką B. Atstumą jie turi įveikti: šokinėdami kaip triušiai, šliauždami it gyvatės, liuoksėdami it stirnos ir pan.
- Temai „Miškas“ lauke galite surinkti daug medžiagos koliažui (žievė, gėlės, lapai, žolė, akmenėliai, riešutėliai ir pan.);
- Eidami į žaidimų aikštelę stebėkite aplinką. Grįžę nubraižykite žemėlapį, kaip reikia nueiti iš grupės į žaidimų aikštelę (taip realybė perkeliama į abstraktų žemėlapį, be to, vaikai mąsto kūrybingai, sprendžia problemas ir tobulėja jų erdvinis mąstymas);
- Miške rinkite įvairius akmenukus. Grupėje juos rūšiuokite (pagal spalvą, pagal dydį), nudažykite ir pan.;
- Išneškite smėlio ir vandens – vaikams bus tas pats, tarsi atostogautų prie jūros!
Tai – tik keletas pavyzdžių! Kiekvieną temą galima praturtinti daug laiko leidžiant lauke ir susipažįstant su supančiu pasauliu. Taip kiekvienas vaikas pajus, kad tai, apie ką jis kalba mokyklėlėje, yra neatsiejama nuo to pasaulio, kuris jį supa, o, žinia, mes visada lengviau ir geriau suprantame tai, kas mums aktualu ir ką mes galime pajusti visais savo pojūčais!

Ugdymo programa ir žaidimai lauke Veikla lauke yra tąsa to, kas vyksta mokyklėlėje. Planuodami veiklą lauke, pedagogai atsižvelgia į vaiko raidą bei amžiaus ypatumus – lygiai taip pat, kaip planuodami laiką viduje. Kai ką pedagogai planuoja atsižvelgdami į temą, o kai ką – stebėdami vaikus ir atsižvelgdami į tai, kas vaikus sudomina. Ugdymo programa yra efektyviai įgyvendinama, jei pedagogas nuolat stebi vaikus, klausosi, apie ką jie kalba ir atsižvelgia į jų užduodamus klausimus. Taip pat svarbu, kad veikla lauke atsižvelgtų į vietos klimatą, augalus, gyvūniją, papročius, o pedagogai turi nepamiršti, kad veikla lauke gali būti ir matematinė, ir muzikinė, ir mokslinė, ir kalbinė, ir meninė. Todėl pedagogai, dirbantys su ikimokyklinio amžiaus vaikais, turi užduoti sau šiuos klausimus: - ar veikla lauke yra reguliari kasdieninės rutinos dalis? - ar stengiuosi planuoti prasmingą veiklą lauke? - ar – planuodamas veiklą lauke – atsižvelgiu į vaikų interesus? - ar leidžiu vaikams patiems susirasti veiklą ir ją plėtoti? - ar stebiu vaikų veiklą, kad galėčiau tobulinti ir turtinti ugdymo programą? (tikiuosi, kad jau nebėra tokių pedagogų, kurie – vaikams žaidžiant lauke – skaito žurnalą).

Žinoma, tėvams yra lengviau išeiti su vaiku į lauką. Ugdymo įstaiga taip lengvai to padaryti negali, nes ją varžo vaikų saugumo reikalavimai. Ir – be jokios abejonės – vaikai turi būti prižiūrėti ir saugūs. Tačiau tai, jog tai nėra lengva, neturėtų būti priežastimi atsisakyti prasmingo žaidimo lauke. Ypač šiais laikais, kai tų žaidimų lauke vis mažėja...