Grįžti į blogą
spalio 02

Vieni kitiems (III)

Nuotrauka: ortizmj12

Buvau maloniai nustebinta vakar gavusi štai tokį laiškelį:

"Sveikule. Sugalvojau paieskot per google daugiau info apie ketvirta cezariuka ir atradau tave,tai labai dziaugiuosi ir tikiuosi,kad atrasysi man. Mano trys vaikuciai irgi cezariukai,bet as vis apie ketvirta pasvajoju,o kai vasara buvome LT,tai ginekologas del ketvirto isreze va tokia fraze ''su ketvirtu cezariu atvaziuoja tik is kaimo bobules gimdyt...'' Man kaip su slapiu skuduru per veida,pasijauciau lyg buciau be namu prasigerusi kaimo bobulencija. Na, zodziu,jis man pasake,kad del ketvirto nera jokiu spec tyrimu,ziuri randa is vidaus ir tiek, ir isvis nera reikalo cia tikrint...norejau paklaust,kokia buvo tavo prieziura nestumo metu ir isvis ar jie kazka dare,kai pastojai,ar ziurejo randa,ar tyre is vidaus?ar nebuvo sunku pasiryzt nesiot ketvirta,vistik rizika islieka tikrai nemaza?as kazkada uzklausiau savo seimos gydytojos,tai sake jos istorijoj dar nebuvo tokio atvejo,o ji dar i ligonine skambino,tai sake,kad labai rizikinga....butu idomu isgirst tavo istorija. Labai grazi tavo seimynele. Ar senai Belgijoj gyvenat?mes sia vasara ten buvom uzvaziave,kai vaziavom is LT "

Visų pirma, ačiū už komplimentą šeimynėlei:) O Belgijoje gyvenam...jau tuoj bus 1.5 metų:)

Taigi...kokia ta mano istorija? Pirmą kartą apie ketvirtą cezario operaciją perskaičiau kažkuriame žurnale tėvams. Dabar tikrai neprisimenu, kuriame...Ten buvo aprašyta mamos - žinomos Lietuvos verslininkės - istorija. Trumpai: ji turėjo tris sūnus ir nepaprastai norėjo dukrelės. Ir pasiryžo. Kadangi jai jau buvo atliktos trys cezario operacijos, reikėjo stebėti visą nėštumą, o ir pati operacija buvo atlikta 37 nėštumo savaitę, nes pradėjo retėti randas. Ši istorija man įstrigo dėl kelių faktų: 1) nors nėštumas ir rizikingas, tačiau viskas buvo normaliai. Man tuo metu jau buvo atliktos dvi cezario operacijos. Su vyru buvom įsitikinę, kad dar norėsime trečio vaikelio, na, o dėl ketvirto dar diskutavome:)Taigi tą straipsnį perskaičius pagalvojau: jeigu jau galima keturias, tai tris - tikrai! 2) Operaciją darė tas pats gydytojas - R.Daunoravičius - kuris jau buvo atlikęs man dvi cezario operacijas. Dar tame straipsnyje ji kažkaip pasakė, kad jis - jos angelas sargas ar kažkaip panašiai... 3) Ji susilaukė išsvajotosios mergaitės:)

Kai - ūgtelėjus Mortai - "atgimė" kalbos apie ketvirtą vaikelį, prisiminiau tą istoriją. Be to, po trečio cezario R.Daunoravičius pasakė, kad gerai gyju ir šiaip esu tvirta ir atspari. Taigi pradėjau domėtis. Radau tikrai gerą ir išsamų blog'ą apie cezario operacijas, kuriame juodu ant balto parašyta, kad šiais laikais - jeigu moteris gerai sugijo po paskutinės operacijos - yra tikrai įmanomos ir saugios keturios ar net penkios operacijos! Naršydama toliau aptikau net moterį, kuri jaudinosi, kad, deja, daktarai jai nebeleidžia turėti...10 - DEŠIMTO - vaikelio! Na, galvoju, 10 tai tikrai ne mano rūpestis, mano rūpestis - ketvirta operacija:) Taip pat teko aptikti, kad Švedijoje daromos ir šešios cezario operacijos, virtualiai "susitikau" mamytę, kuriai Australijoje buvo atlikto penkios. Žodžiu - ir tuo pačiu atsakant į ginekologo Lietuvoje pasakytus žodžius - pamaniau, kad Lietuva - iš tiesų dar kaimas...Ir kaimas ne dėl to, kad kažkas nėra daroma - po ketvirto cezario čionykštė (Belgija) profesorė pasakė: sveikiname ir gydytoją (t.y. Daunoravičių), kuris puikiai atliko pirmas tris operacijas! Nes, teisybę pasakius, didele dalimi tai, kaip tu gysi po operacijos, priklauso ne tik nuo tavo kūno, bet ir nuo operaciją dariusio gydytojo. Kaimas dėl požiūrio. Kaimas dėl to, kad vos po dviejų cezarių moterims siūlo "užsirišti" (Olandijoje - kai jau pora nebenori turėti vaikų - siūlo "užsirišti" vyrui, nes jiems tai - daug paprastesnė procedūra (ir, beje, ne amžina)!) -net nepasiūlę palaukti ir pažiūrėti, kaip moteris gis...Ir apskritai...taip pasakyti, mano nuomone, yra mažų mažiausiai nekultūringa...

Žodžiu, kuo daugiau skaičiau, tuo ramiau buvo. Nėštumo pabaigoje prasidėjo atvirkštinis procesas - pradėjau daug skaityti apie komplikacijas:) Neprotingas žingsnis. Nes, teisybę pasakius, juk nieko nebūčiau pakeitus, o baimės įvarė gerokai...

Dėl priežiūros. Kadangi Belgijoje nieko nepažinojau, iš pradžių užklausiau apie keturis cezarius Belgijos tinklapyje, kuris skirtas Belgijoje gyvenantiems užsieniečiams. Nepatikėsite, ko ten tik neprirašė. Irgi visiškas "kaimas", kaip sakant. Dar dabar dažnai pagalvoju, kodėl žmonės - kurie nėra įsitikinę, nežino - ranką į krūtinę mušdamiesi dėsto vieną ar kitą "tiesą". Griūk negyvas. Vienas net parašė, kad Belgijoje APSKRITAI nedaromas ketvirtas cezaris, ir man teks važiuoti valstybę, kur jie daromi. Tačiau net keli žmonės ten rekomendavo vieną gydytoją kaip itin profesionalią (ji dirba privačioje ligoninėje, turi savo privatų kabinetą, yra tikrai patyrusi gydytoja). Nuėjau pas ją. Patiko, tačiau norėjau dar pasiaiškinti. Beje, ji nepaprastai nustebo, kai atpasakojau kai kurių komentatorių "faktus" apie ketvirtą cezarį. Pasakė, kad 1) taip, ketvirtas cezaris yra daug, tačiau tikrai ne pasaulio pabaiga ir tikrai nereikia čia manęs "laidoti"; 2) jeigu viskas gerai suaugę, tai mano nėštumas gali būti net saugesnis, nei kitos moters pirmas - niekas niekada nežino, kokių triukų gali iškrėsti Motinėlė Gamta. Štai taip. Ultragarsu patikrino randą - būklė gera (dabar, kai jau galiu šį tą patarti, tą patarčiau padaryti PRIEŠ pastojant pas patikimą daktarą - man tiesiog pasisekė, kad viskas buvo gerai). Perspėjo, kad - vaikeliui augant - situacija gali pasikeisti, gali tekti pagulėti ir pan.

Po apsilankymo pas pirmąją gydytoją nusprendžiau paieškoti ir kitos: vis dėlto dvi nuomonės geriau, nei viena. Universitetinėje ligoninėje radau profesorių, kurio CV padarė įspūdį, susisiekiau su juo, ir jis rekomendavo profesorę, pas kurią nuėjau. Ilgą istoriją trumpinant - iš dviejų gydytojų pasirinkau pastarąją. Nuvažiavusi į Lietuvą su reikalais, apsilankiau ir pas Daunoravičių, kuris taip pat užtikrino, kad viskas yra gerai.

Per visą nėštumą neturėjau jokių didelių problemų (pykinimas, nugaros skausmas, pasidėjęs rūgštingumas, tinimas į nėštumo pabaigą ir kiti bendrieji, dažnai būsimai mamytei pasitaikantys, negalavimai "nesiskaito"), nereikėjo ir gulėti lovoje. Dar likus mėnesiui iki operacijos su visais trim vaikais ėjau į baseiną, dalyvavau visose mokyklinėse metų pabaigos šventėse... Lankytis pas gydytojus reikėjo taip pat kaip ir Lietuvoje, net rečiau: iš pradžių kas 5-6 savaitė, po to kas mėnesį, o paskutinį mėnesį - kas savaitę. Beje, kai tik pradėjau lankytis pas profesorę, šioji pasakė, kad gali tekti operuoti 37 savaitę, o gal net anksčiau - viskas priklausys nuo nėštumo eigos ir rando. Paskutinėmis savaitėmis vis darė rando echoskopiją - žiūrėjo, ar jis neretėja (iš vidaus RANDO netyrė nė karto). Atėjo ta 37 savaitė ir...praėjo. Sakė, kad jau tikrai operuos 38 savaičių, tačiau...galų gale nusprendė operuoti 38 savaičių ir 3 dienų: tiesiog sakė, kad viskas puiku, ir mažylei geriau ilgiau pilvuke pabūti:)

Beje, kai jau sėdėjau ant operacinio stalo, anesteziologų (buvo du) paklausiau, koks Belgijoje požiūris į ketvirtą cezario operaciją, tai jie ir sako: ketvirta dar visai normalu...vat penkta - tai jau rizikinga:) PO to juokiausi, kad gal jie taip sako ir moterims, kurios klausia: na, kaip ten su ta trečia operacija???

Taigi: ketvirta cezario operacija nėra juokas, tačiau nereikia jos ir mitologizuoti. Eikite pas profesionalų daktarą, kuris nepasakys, kad esate nenuovoki bobulė iš kaimo ir tada apsispręskite, kaip darysite JŪS. Sėkmės!