Grįžti į blogą
gegužės 01

VIENI KITIEMS: Kada kištis į vaikų santykius?

Plano maksimum, kad kartą savaitėje atsakysiu į man rašomus laiškus, įgyvendinti kol kas nepavyksta, tačiau džiaugiuosi, kad retkarčiais tą padaryti vis dar pavyksta, o ir pačius laiškus visus išsisaugau ir pasižymiu etikete "atsakyti" :) Šįkart - mamos klausimas apie tai, kada kištis į vaikų santykius.

Rasei, kad turi tukstancius laisku ir temu kuriomis noretum parasyti, padiskutuoti, tai as dar viena prie tu tukstanciu pridesiu.  Jei kada bus laiko, gal galesi parasyti sia temuke, kuri man idomi atrodo: kada kistis i vaiku santykius?

Toks scenarijus vakar parke. As su savo 2.5 mergiote, zaidziame. Atsineseme visa kruva zaisliuku ant smelio, kibireliu, kastuveliu. Maniske pilsto, zaidzia. Beje, ji dar su kitais vaikais nelabai bendrauja, nes siaip dienas leidzia daugiausia su teveliu ir mamyte, ir nors su suaugusiais yra labai sociali, su vaikais kazkaip dar nelabai klijuojasi, nelabai supranta vaiku dinamikos: kodel jie stumdosi, kodel jie nekalba kaip suauge, ir pan. Taigi, tik pradejome zaisti, prispito kruva kitu vaikiuku, pamate tuos zaislus. Kelios mergaites ir berniukas 3-5 metu. Visi gana draugiski, o viena mergaite, kokiu 3.5-4 metu, is karto pagriebe visus zaislus mums is panoses, su dideliu sauksmu visiems vaikams i veida kazkaip nelabai suprantama kalba - daryk ta, daryk ana, zaisk cia. Pradejo labai pilstyti smeli kuris visiems i akis ir galvas - mama salimais aiksteleje stovejo, bet nieko nesake. Tai as sudrausminau, sakydama: atsargiai, nepilstykime smelio, jis krenta i akytes vaikuciams. Ji visiskai i tai nesureagavo. Maniske tiesiog pamaciusi situacija, pasitrauke atokiau i smeliuka, o po keliu minuciu tiesiog nuejome prie supyniu, palikusios visus tuos zaislus kruvai vaiku. Supdama savo pupa tada stebiu tokia situacija: Viena trimetinuke zaidzia su musu kibireliu, tada atlekia ta mergaite, ir bando ji atimti, merginos pradeda mustis, gainioti viena kita, klykti, tada kai trimetinuke neduoda kibirelio, didesnioji mergaite kanda jai i ranka! Kaip tik tuo momentu spejo pribegti abi mamos, ir mazesniosios aukos mama susuko: Mes nesikandziojame, ir griebe savo dukra, kuri jau siaubingai verke. O tos kandusios mama, stovi salia, ir ziuri. PO to sako: atsiprasyk mergaites. Ta tik supykusi nuleke kazkur. Tada motina ja dar ilgai ten ikalbinejo, kad ji atsiprasytu, ir galu gale toji priejusi prie mazesnios mergaites kazka pasake. Man is salies ziurint, pasirode baisiai, kad mama leido mustynems prieiti iki tokio lygio, kad jos dukra terorizavo visus vaikiukus, kol galiausiai ikando, ir net tada, ji negavo jokios didesnes bausmes apart atsiprasymo. . Kaip butumei elgusis tokioje situacijoje? Idomu isgirsti tavo nuomone. Na, as tuo momentu apimta emocijos, tai pagalvojau, jei mano vaikui butu ta mergiote taip ikandusi, tai nezinau net ar buciau susitvardziusi taip draugiskai kaip ta kita mama, kuri dar sugebejo su kita mama draugiskai pakalbeti. Veliau beje, kai kitos dvi mergytes del kazko susipese, tai mergaites mama "pamokino" viena is mamu: "Tegul vaikai issiaiskina patys". Veliau, beje, ta pati mergaite dar suvirkde bent kelis vaikus, iskaitant ir maniske, nustumiant juos i sona is zaidimu vietos arba atimant ju daiktus, taip pat paemusi kitu zmoniu mazyti suniuka - gyva!- mete ta suniuka ant zoles, i ka mama tik svelniai dukrai tare: buk svelni su suniuku. Taigi, istisa vakara ziurint vaiku dinamika parke, man tiesiog galvoje sukosi vis dazniau mane kamuojantys klausimai. Nenoriu buti "overprotecting" mama, bet tuo paciu nenoriu, kad dvimetinuke butu traumuojama bendraujant su vaikais, kurie agresyvus. Kur auksinis viduriukas? As kadangi kol kas turiu tik 1, tai nezinau, kaip elgtis buryje vaiku. Maniske jautri, reaguoja ir analizuoja bet koki veiksma, klausineja kodel ir kaip, ir jei jau karta kazkas ja pastume, tai ji kelis menesius tai atsimena. - Iki kokio lygio leisti vaikams spresti ju paciu gincus?

- Nuo kokios amziaus leisti vaikui spresti gincus?

- Ar tikrai vaikas turi apsiginti pats, jei ji puola vyresnis vaikas?

- Kokia tevu pareiga kai vaikai gincyjasi, musasi?

- Kaip ismokyti vaika zaidimu dinamikos?

Aprašyta situacija - ne tokia jau ir retai pasitaikanti. Vis tenka kalbėti su tėvais, kurie sako, kad jų vaikas nepasipriešina agresyvesniam vaikui, o ano tėvai nereaguoja į netinkamą elgesį arba reaguoja taip nereikšmingai, kad akivaizdu, jog tokia reakcija nedaro jokio įspūdžio vaikui, kuris turėtų susimąstyti dėl savo elgesio.

Pradėkime nuo to, kad konfliktai ikimokykliniame amžiuje yra visiškai normalus dalykas. Tikėtis, kad ikimokyklinio amžiaus vaikas visada elgsis tinkamai ir taip, kaip mes tikimės ir norime, reiškia, kad teks dažnai nusivilti :) Todėl, kad net ir tas vaikas, kuris, atrodo, yra be galo teisingai auklėjamas ir ugdoma pagarba aplinkai ir aplinkiniams, ikimokykliniame amžiuje (ir ne tik:)) gali pamiršti visas tas tėvų pamokas ir pasielgti visiškai netinkamai. Taigi omenyje reikia turėti vaiko amžių, vaiko būklę (jis gali būti alkanas, pavargęs, suirzęs ir pan.) ir tėvų auklėjimo ypatumus.

Kokie tie amžiaus ypatumai? Ikimokyklinio amžiaus vaikai yra nekantrūs egocentrikai :). Jie nori to, ko jie nori ir jie nori to TUOJ PAT. Tai, ko nori kitas vaikas, jiems iš esmės yra visiškai nesvarbu. Taigi, atrodytų, empatija ir užuojauta turėtų būti visiškai svetimi ikimokyklinio amžiaus vaikams. Taip ir yra, jei su vaikais nėra kalbama apie jų elgesį ir emocijas. Faktas yra tai, kad gyvenime daug ko reikia išmokti. Spręsti konfliktus - vienas iš tų išmoktinų dalykų.

Pavyzdžiui, emocinio intelekto lavinimo programos jau parodė, kad vaikai - padedant suaugusiems - gali pradėti suprasti vienas kitą, užjausti. Parodė, kad vaikai gali pradėti suprasti geriau ir patys save. Žodžiu, parodė, kad įmanoma tai, kas daugelio nuomone, atrodė, nebus įmanoma.

Taigi ką visu tuo noriu pasakyti?

a) Suaugusieji turi kištis į vaikų santykius. Žinoma, nereikia neleisti vaikui gyventi, tačiau tada, kai matome, kad vaikai pradeda spręsti situacijas necivilizuotai, nereiktų numoti ranka ir pasakyti "išmoks" ar "tegul sprendžia patys". Apskritai yra sakoma, kad ikimokyklinukų negalima palikti vienų, t.y. suaugęs VISADA turi būti šalia. Dėl to, kad vaikai dar nėra pasiruošę, nes tai yra amžius, kai jie socializuojasi, kai dar tik mokosi. Prisimenate tą filmuką: aš dar ne burtininkas, aš dar tik mokausi? Taip ir su vaikais. Mažųjų burtininkų nereikia palikti vienų, bet ir nereikia gyventi už juos. Reikia būti šalia ir būti mentoriais, kurie įsikiša ir pataria, parodo, kai mažyliams neužtenka gebėjimų.

b) Amžiaus cenzo spręsti konfliktams nėra. Vienas jau dvejų puikiausiai įvardina savo emocijas, o ketverių jau geba spręsti konfliktines situacijas geriau, nei kai kurie suaugusieji. Kitas ir septynerių dar visiškai negeba įvardinti savo emocijų, yra impulsyvus ir neprognozuojamas. Viskas priklauso ne nuo vaiko amžiaus, o nuo vaiko emocinės ir socialinės brandos. Kiekvieną kartą, kai ikimokylinukas elgiasi taip, kaip nenoriu, kad elgtųsi, tą elgesį stabdau ir kalbuosi su vaiku apie tai, kodėl toks elgesys netinkamas ir kaip reikėtų elgtis. Kuo vaikas vyresnis, tuo liberaliau žiūriu į jo žaidimą su kitais vaikais ir tuo mažiau kišuosi, tačiau, pamačiusi, kad, tarkim, maniškiui šiandien sunki diena arba kitas vaikas neturi įgūdžių (arba jam irgi sunki diena), aktyviau stebiu jų žaidimą. Manau, kad iki mokyklos vaikas jau turi turėti socialinius įgūdžius, kad suaugusiojo įsikišimas būtų minimalus. Bet kuriuo atveju - net ir pradinėse klasėse vaikai jokiu būdu neturėtų būti paliekami sau.

c) Jokiu būdu nemanau, kad vaikas turi apsiginti pats. Apskritai toks manymas - visiška nesąmonė ir necivilizacija. Man vienas baisiausių pasakymų (pamokymų) vaikui: trenk atgal! Tai mes homo sapiens ar kažkokie primityvai? Pasikartosiu: mažas vaikas nežino, koks elgesys yra tinkamas, jis moduliuoja matomą elgesį ir iš mūsų reakcijų mokosi, kaip elgtis jam. Kad vaikas išmoktų, turime būti šalia (kalbu apie suaugusiuosius per se, ne tik apie tėvus ir kitus artimus jam žmones) ir jam padėti socializuotis. Vaikas nėra kokia piktžolė, kuri auga savarankiškai: jo augimu reikia rūpintis, puoselėti ir įdėti tikrai nemažai pastangų, kad jis galėtų gyventi sudėtingai suderintose įvairaus lygmens socialinėse bendruomenėse.

d) Tėvų pareiga yra a) būti šalia ir stebėti ir b) kai reikia - įsikišti. Juk neleidžiame dvejų, trejų metų vaiko vieno į lauką. Suprantame, kad tai nesaugu. Tačiau juk yra ne tik fizinis saugumas. Ir apskritai. Apie socialinę kompetenciją kalbame ne tik lopšelyje, bet ir darželyje ir net mokykloje. Pedagogams ir kitiems, dirbantiems su vaikais, vyksta daugybė seminarų. Vadinasi, tai: a) nėra per vieną dieną įgyjama kompetencija ir b) nėra taip lengva, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio ir c) tai neįvyksta savaime - reikia pastangų ir žinių.

e) Yra tikrai nemažai knygų, kaip ugdyti vaiko emocinį intelektą. Kaip tik šiandien knygyne mačiau Dr. Lawrence, E.Shapiro "Kaip ugdyti vaiko emocinį intelektą". Nesu jos skaičiusi, tai negaliu nieko pasakyti. Tačiau man nepaprastai patikusi knyga yra "Raising an Emotionally Intelligent Child". Tikrai viena tų knygų, kurias mielai turiu savo namų (Vaikystės Sodo :)) bibliotekoje, o ne tik perskaičiau ir užteko. Nes svarbiausia - socialiniai įgūdžiai, o ne pats žaidimas. Jeigu norite lengva skaitinio apie žaidimus, siūlyčiau P.Huerre "Žaiskime!".

Nepamirškime, kad žaidimas yra būtinas žmogui formuotis ir ugdyti socializacijos įgūdžius. Nepamirškime, kad žaidimas būtinas atskleisti kūrybinėms galioms. Stokojant žaidimo patirties vėliau sunkiau atsiskleisti, užmegzti santykius su kitais, na, ir prarandamas didžiulis malonumas, kurį patiria žmogus žaisdamas.

Kita vertus, kalbant apie vaikų tėvus: vaikas juk elgiasi taip, kaip yra jam leidžiama. Jeigu vaikui leidžiama elgtis taip, kad aplinkiniams tampa nesaugu (ir fiziškai, ir emociškai), tai aš paprastai susirenku savo vaikus ir einu kitur. Suprantu, kad vaikai yra skirtingi (kiekvienas savo laiku pradeda įvardinti emocijas ir (nebesi)elgti impulsyviai) ir man tikrai nėra pasaulio pabaiga, jei kas nors kastuvėliu užvožia mano vaikui ar išplėšia jam ką nors iš rankų. Toks gyvenimas, ir aš tikrai nesiekiu būti pūkų patalais, kurie apsiaus vaiką nuo...gyvenimo. Be to, juk būna dienų, kai taip elgiasi ir maniškiai. Tačiau esmė - kaip reaguoja suaugusieji ir kaip kalba su vaiku, kai įvyksta kažkas panašaus. Nes juk maniškiai stovi šaliai ir lygiai taip pat socializuojasi klausydami ir stebėdami ne tik mane, bet ir kitų vaikų tėvus.