Grįžti į blogą
gegužės 25

VIENI KITIEMS. Kai tėvai pykstasi...

Kartą gavau štai tokį klausimą: domintų viena tema: kaip jūs sprendžiate tarpusavio konfiktus su vyru? Turiu omeny, ar slepiat tai nuo vaikų? Kiek jiems naudinga matyti įtampą tarp tėvų? Juk jie sunkiai išreiškia savo jausmu žodžiais, tai kaip jie jaučiasi, matydami, kai pykstasi ar aršiau ginčijasi tėvai? Nors suprantu, kad konfliktinės situacijos, susitaikymas, jų sprendimai irgi naudingi vaikams matyti. Bet kaip sukurti tą balansą, kad nebūtų per didelio krūrio, ar, kad jie galvotų, joj tėvai niekada nesipyksta (kas nėra realu) :) Vienas žmogus, kurį galėčiau vadinti savo mentoriumi, visą laiką sakydavo, kad mes - jeigu mums iškyla klausimas - jau turime į jį ir atsakymą. Reikia tik apie tai su kažkuo pasikalbėti, ir tas atsakymas - jei jo dar nematome - atsiskleis!
Apskritai yra teigiama, kad vaikus neigiamai veikia tėvų konfliktai. Sakoma, kad net tada, kai tėvai stengiasi, jog vaikai nepastebėtų tų konfliktų, jie puikiausiai pastebi... Net tada, kai tėvai nesipyksta vaikams matant, vaikai pajunta įtampą, kuri atsiranda namuose tėvams susipykus. Tėvai, kurie nuolat konfliktuoja, turėtų suprasti, jog tie konfliktai daro didžiulę įtaką ir vaikų elgesiui, ir net akademiniams rezultatams. Kodėl? Todėl, kad vaikai dėl tėvų barnių kaltina...save! Jie nesupranta, kad TĖVAI yra atsakingi už tarpusavio konfliktus. Vaikams atrodo, kad jie kažką padarė (nors nežinia, ką), kad tėvai nesutartų.
Pasirodo, kad net nedideli konfliktai taip pat veikia vaikus - mat vaikai dažnai neskiria, kur didelis, o kur - mažas konfliktas. Pastebėta ir tai, kad vaikai, kurių tėvai pykstasi, ima konfliktuoti ir su bendraamžiais. Jeigu tėvai dažnai pykstasi, pastebėta, kad prie mamos vaikai ima blogai kalbėti apie tėtį, o prie tėtės - apie mamą. (Čia iš tiesų gali būti signalas tiems, kurie mano, kad pykstasi nedaug. Jei taip vyksta, vadinasi, jau DAUG!) Kodėl vaikas taip elgiasi? Todėl, kad vaikai bet kokia kaina nori įtikti tėvams. Jeigu tai reiškia, kad prie mamos blogai kalbama apie tėtį, tai jie tą ir ima daryti! Ir, žinoma, tai visiškai nereiškia, kad vaikas nemyli vieno ar kito iš tėvų. Manau, suprantama, jog tai tik dar labiau didina konfliktą ir dar labiau neigiamai veikia vaiką.
Ir dar. Namuose, kur tėvai nuolat pykstasi, vaikai pradeda...sirgti. Sakoma, kad imuninė sistema tiesiog pasiduoda dėl užsitęsusio streso, tačiau esu girdėjusi ir metafizinį paaiškinimą, jog taip vaikas šaukiasi tėvų dėmesio, tikisi, kad jie susivienys ir tiki, jog šitaip išlaikys ir tėvus drauge, ir jų dėmesį sau.
Taigi...vaikams reikia harmoningų namų. Jei vaikai yra ikimokyklinio amžiaus, iš tiesų labai svarbu pyktis už uždarų durų: kad mažylis nei matytų, nei girdėtų. Įmanoma? Manau, kad ne! Ką daryti, jei vaikais pamatė/išgirdo? Lygiai taip pat vaikui matant atsiprašyti ir susitaikyti. Sakoma, kad tada net neįvyksta ta neigiama įtaka: vaikas patiria stresą konflikto metu, tačiau po to - pamatęs, kad viskas buvo gražiai išspręsta - atsipalaiduoja. Žinoma, nereikia tuo piktnaudžiauti! Jeigu per dieną 10 kartų šauksite vienas ant kito, o po to atsiprašysite, manau, kad vaikui nuo to nebus gerai! Beje, vaikus lygiai taip pat neigiamai veikia ir vienas kito ignoravimas/nesikalbėjimas ir pan.
Žodžiu, tėvų barnius ir jų įtaką tyrusių mokslininkų nuomone, tėvų konfliktai daro neigiamą įtaką vaikų gerovei ir jo gyvenimo kokybei. Vadinasi, matyti įtampą tarp tėvų vaikams nėra gerai. Ir kuo jos daugiau/dažniau, tuo prasčiau. Vaikai kaltina save, neskiria didelių konfliktų nuo vidutinių/mažų - jiems visi atrodo dideli! Juos apninka negatyvios mintys, jie išgyvena stresą...
Ką darom mes? Jeigu tai dalykas, kuris gali palaukti, tai kalbamės apie tai vaikams sumigus. Kartas ir pakeltu tonu :) Ir dar duris užsidarome :) Jeigu konfliktas spontaniškas, na, kur užsidegi it degtukas (čia taip man dažniau būna...), tai tada esame su vyru susitarę, kad vienas kitam pasakome: JAU. Prisimenu, yra tokia viena komedija, kur uošvis vis sakydavo (norėdavo pasakyti) kažką negražaus savo žentui, tai jo žmona iškart sakydavo kodinį žodį, kuris reiškė, kad jau elgiesi netinkamai :) Tai va mes turime kažką panašaus. Nes - turime pripažinti - per 10 metų jau pastebėjome tendencijas, kada kuris nors įsivažiuojame. Tiesa, Gabrielius greičiau reaguoja ir pakeičia taktiką, man kartais tenka keletą kartų pasakyti! Be to, mums dažnai gelbsti humoras. Abu turime panašų, be to, žinome, kas gali kitą prajuokinti ir padėti nuleisti garą. Manau, vaikai irgi atsipalaiduoja, kad pamato, jog mes jau juokiamės, nors prieš minutę įtampa lyg ir augo. O šiaip...gyvenam. Žinoma, kad būna visko! Žinoma, kad kartais nepadeda nei kodinis žodis, nei humoras...Bet kažkaip (bent jau aš) manau, kad tokių kartų - vienetai, be to, vaikai taip pat pamato, jog mes susitaikome. Ir, tikiuosi, dėl mūsų barnių jiems netenka daug išgyventi...