Grįžti į blogą
rugsėjo 06

VIENI KITIEMS. Kaip skatinti vaiką, kad ne prašytų mūsų pagalbos, o darytų pats?

3382033825_bd06bb0d2a

Dar vasarą gavau iš vienos mamytės šį klausimą:

" Siuo metu susidureme su tokia dilema, tad ieskau atsakymu, kaip geriausia butu pasielgti tokioje situacijoje. Na viska nuo pradziu bandysiu surasyti. Mano dukrytei be 1 menesio du metukai. Lanko darzeli. Per pokalbi su aukletoja issiaiskinom, kad jai labai patinka piesti ir ypatingai delioti deliones. Viena karta deliojo iki kol pietu nenuejo visi vaikai, negalejo net atsiplesti...

Tuo paskatinti, nupirkome jai delioniu, kurios skirtos nuo 2ju metuku. Taciau rezultatas yra toks: ji 2 sekundes pabande sujungti detales ir pasake "Negaliu", paprase, kad as sudeciau. Iseina taip, kad ji atnesa delione, pati siulo surinkt, bet viso to sudejimo nori is manes... Lygiai tas pats ir su piesimu. Darzelyje puikiai piesia valandu valandas, o namie ibruka flomasteri ir praso, kad mes nupiestume. Problema sakyciau tikrai ne demesio stoka, nes ji puikiai zino, jog jei ir pati delios ar pies, mes busime salia ir dalyvausime zaidime kartu su ja. Taip pat zinau, kad tos deliones jai nera super sudetingos, nes ji pirstuku parodo, kur tiksliai kokia detale reikia sujungt. Susirupinau labiau del to, kad vaikas nededa jokiu pastangu, kad kas nors iseina, o is karto meta ir sako negaliu. Klausimas butu, kaip skatinti ja stengtis apskritai del visu kitu dalyku?  Manau, kad pastangos yra labai svarbu visuose darbuose..."

Įsivaizduoju, kad šis klausimas iš tiesų yra aktualus ne tik parašiusiai mamytei. Turiu pasakyti, kad ir mums jis buvo labai aktualus, kai...šią "fazę" teko pergyventi pirmąjį kartą. Dabar - jeigu Gertrūda pasakys, kad ji kažko nemoka - iš pradžių pasakysiu, kad parodytų, kaip ji nemoka, o jei iš tiesų "nemokės", tai atsisėsiu šalia ir visaip neteisingai bandysiu "padėti", kad ji mane taisytų ir iš esmės viską darytų pati. Ir, žinoma, visai dėl to nesijaudinsiu.

Pagalvokite - Jūsų žiogutei tik vos dveji metukai! Darželyje nėra tokio artimo ir mylimo žmogaus, kurio artimo kontakto taip norėtųsi. Namie - yra. Ir ji nori ne tik žaisti stebima, bet ir žaisti kartu. O tas žaidimas kartu ir pasireiškia būtent per norėjimą, kad jūs dėliotumėte tą dėlionę. Pavyzdžiui, pasiūlykite, kad vieną detalę dedate jūs, o kitą - ji. Kad nebūtų taip, kad jūs įdedate per sekundę, o jai reikia galvoti (kas galėtų atbaidyti norą dėlioti dėliones kartu su suaugusiaisiais) irgi "pagalvokite" garsiai, kur detalė geriausiai tiktų, kodėl ji, pavyzdžiui, NEtiktų vienoje ar kitoje vietoje. Taip - girdint, ką garsiai galvojate Jūs - lavės ir vaiko kritinis mąstymas, pradės pastebėti įvairias detales, mokysis, pavyzdžiui, geometrinių formų. "hmmmm....šita detalė čia netiks, nes mano detalė kampuota, o čia - apvali vieta" ir pan.

Jūs teisi, kad pastangos labai svarbu, tačiau būtent šiuo atveju (aš, žinoma, galiu ir klysti, nes iš tiesų juk sprendžiu iš vieno trumpučio laiškelio) man atrodo, reikia kalbėti ne apie pastangas, o apie vaiko išmokimą žaisti savarankiškai, vienai, be suaugusiojo. Akivaizdu, kad darželyje mergaitė to jau yra išmokusi, tačiau juk nemažai tėvystės teorijų sako būtent tai, kad pagrindiniu tėvų tikslu turėtų būti išmokyti vaiką būti savarankišku. Tai tiesa, tačiau mokantis būti savarankišku yra trys laipteliai:

1) NEsavarankiškumas: "Padaryk už mane!"

2) Savarankiškumas: "Padarysiu pats"

3) Bendradarbiavimas: "Darome kartu" (Vaikas moka ir daro pats, tačiau paprašo pagalbos, kai jos reikia)

Svarbu yra ir neskubėti peršokti nuo vieno laiptelio ant kito, ir per daug ant vieno kurio neužsistovėti. Trečiąjį laiptelį normalios raidos vaikas vidutiniškai turėtų pasiekti baigiantis tretiesiems gyvenimo metams. Ir dar. Šie laipteliai svarbūs ne tik vaikui, bet ir jums, nes būtent vaiko raida moko mus...būti kuo geresniais tėvais.

Vaikas pamažu tampa socialiu žmogučiu, kuris iš pradžių nori viską daryti pats, o kuo toliau, tuo labiau nori būti dalimi: žaidimų dalimi, turėti draugų, dalintis, kurti ir žaisti drauge. TAČIAU neapsigaukite. Nors siekiame, kad vaikas jaustųsi gerai ir žaisdamas vienas, ir su kitais, tačiau nuo vaiko temperamento priklauso, kas jam bus geriau: yra ir būtinai norinčių "kompanijos", ir "vienišių". Tai priklausys nuo vaiko temperamento. Tačiau ir vėl: nepriklausomas individualistas gali būti toks užsidaręs savyje, kad negaus visų tų naudingų dalykų, kurie gaunami iš kitų žmonių, grupėje, o priklausomas gali būti toks priklausomas nuo kitų, kad niekada neišmoks pats priimti sprendimų ir imtis atsakomybės.

KĄ NORIU PASAKYTI?

Ogi tai, kad labai svarbu yra išmokyti vaiką žaisti savarankiškai, be jūsų. Gebėjimas žaisti savarankiškai (sugalvoti žaidimą, jį žaisti ir užsiimti "su savimi") yra įžanga į savarankišką gyvenimą, tikslo užsibrėžimą ir siekimą ir pan. Iki 18mėn vaikas paprastai nelabai moka žaisti pats arba pažaidžia labai trumpais intervalais (nes vis ieško mamos: arba fiziškai, arba akimis). Tėvams, kurie augino vaikus prieraišiai (prieraišios tėvystės šalininkai), tai gali būti itin didelis iššūkis. Bet noriu pasakyti, kad tai - sveika. Ir net BŪTINA normaliai vaiko raidai. T.y., artumas su tėvais. Kodėl? Nes yra itin artimas ryšys, kurio kitas vaikas gali ieškoti ir nebūti dar pasiruošęs savarankiškumui.

14-18 mėnesių vaikai jau nori viską daryti, tačiau tėvai vis dar labai reikalingi. Ta prasme, reikalingas fizinis artumas, "darymas kartu". Pasiruoškite tam. Nes aš, prisimenu, maniau, kad va, išmoks vaikas vaikščioti, palengvės. Atvirkščiai. Teko tiek visko "daryti kartu", kad ojojoi! TAČIAU 18mėn kūdikis jau turėtų galėti pabūti/pažaisti vienas. Jeigu vaikas rodo ženklus, kad yra tam pasiruošęs, leiskite. Jeigu nerodo, padėkite jam to mokytis. Esu mačiusi mamų, kurios - kai vaikas žaidžia - stengiasi sėdėti šalia, žaisti kartu. Žinoma, to reikia, tačiau...vaiką reikia ir paleisti. Nebeapgobti jo rūpesčiu NUOLAT. Nebepaduoti žaisliuko, kai jis jo nepasiekia (geriau laukti, kol jis - pabandęs ir nepadaręs to pats - ateis ir paprašys pagalbos). Dvejų metų vaikui suaugęs reikalingas "užvesti ant kelio". Rimtai. Pradėkite žaisti kartu (ištraukite lėles, puodus, nueikite į smėlio dėžę ir paduokite šaukštus, pavaidinkite liūtą ir pan.), o toliau leiskite vaikui žaisti pačiam. Na, nebent apsilaižydama prarykite didžiulį gabalą pyrago, kurį vaikas atneš iškepęs įsivaizduojamoje orkaitėje!

Trejų metų pypliukas jau ir sugalvoti viską gali pats, nes ko vaizduotė ir kūrybingumas - beribiai. Tik nepamirškite, kad žaislai turi būti paprasti, skatinantys kūrybiškumą (kaladėlės, kamuoliai, lėlės, apklotėliai...geriausia, kad žaislai būtų be elementų - viską vaikas puikiausiai "įgarsins" pats!) Trejų-ketverių metų vaikai ir erdvėse be jokių žaislų tuoj pat sugalvos, kaip panaudoti batus, batų raištelius, kojines ir pan.

Šešerių metų vaikas jau turėtų būti savarankiška asmenybė. Kaip teko skaityti, jis pavalgys pusryčius, "dings", pavalgys pietus ir...vėl "dings". Persimesite žodžiu kitu, tačiau iš tiesų tik bendros vakarienės metu pasikalbėsite apie tai, kas vyko jo pasaulyje visą dieną. O po vakarienės būtų gerai kartu pažaisti stalo žaidimą/kortomis/padainuoti - bet ką, ką darote kartu. Kad per tas kelias valandas per dieną išliktumėte artimi su žmogučiu, kuris dar vos prieš keletą metų buvo įsikibęs jūsų it koks kibis.

KAIP MOKYTI VAIKĄ?

a) Jau nuo kūdikystės žaiskite slėpynių. Tai vaikas supras, kad jūs išeinate, tačiau pareinate, neišnykstate.

b) Atsiskirkite pamažiukais. Jeigu matote, kad vaikas gali pabūti vienas, leiskite. Jeigu matote, kad vaikas nori paėjėti į priekį, leiskite. Jau net su kūdikiu galite kalbėti, kai jūs viename kambaryje, o jis - kitame.Ir dar. Mokydami vaiką savarankiškumo nepamirškite, kad jam reikia ir jūsų artumo. Kai mažylis nebenori būti vienas, ateikite. Aš dar su visai mažyte Gertrūda darydavau taip: ji žaidžia naminėje kėdutėje. Aš nelendu, nekalbus su ja (tą puikiai padarysiu, kai ji norės būti kartu). Jai nusibosta, ji balsu ir elgesiu tą parodo. Ateinu. Neimu jos ant rankų, o pakalbinu, pajuokinu, pažaidžiam kokį pirštų žaidimuką ir...paduodu kitą žaisliuką. Ir taip keletą kartų. Kai ateinu ir ji tiesiogine žodžio prasme jau "lipa" iš naminės kėdutės, suprantu, kad jai savarankiški žaidimai nusibodo, laikas žaisti kartu. Tačiau dabar - 13mėn - Gertrūda neįtikėtinai jos amžiui ilgai moka pažaisti savarankiškai. Ir dar. Pavyzdžiui, augindama Augustą to dar nemokėjau, be to, maniau, kad "gera mama" visada būna su savo vaiku. Nesvarbu, kiek jam metų :) Ir po to turėjom vargo mokydami Augustą būti savarankišku, nes vis būdavo "nemoku", "negaliu", "neišeina", "nesuprantu". Nors šiaip buvo toks vaikas, kuris turėjo tikriausiai geriausius "duomenis" savarankiškumui, nes yra nepaprastai žingeidus, judrus ir drąsus. Gyveni ir mokaisi...

c) Negriaukite pasitikėjimo savimi. Net baisu, kiek tėvų jį sugriauna dėl tokio kvailo dalyko kaip kelios ašaros atsisveikinant. ATSISVEIKINKITE, PASAKYKITE, KAD IŠEINATE. Ypač vyresnės kartos žmonėms tai yra sunkiai suprantama: "Ko čia virkai vaiką? Matai, ką padarei?" ir t.t. ir pan. Nepasiduokite šioms provokacijoms. Jeigu norite pasitikėjimo, teks jį užsitarnauti. Tik žinodamas, kur jūs ir žinodamas, kad jam nemeluojate (nors tiesa, pavyzdžiui, kad jūs išeinate, bus skaudi), vaikas jausis saugus ir pasitikės.

d) Padėkite, o ne mokykite savarankiškumo. Mokyti vaiko nereikia, tai - natūralu. Reikia sudaryti sąlygas, leisti. Vaikui reikia nuolatinio ryšio, tačiau ir atstumo. Pusiausvyros tarp buvimo su jumis ir buvimo savarankiškai. Stebėkite vaiką ir sudarykite jam sąlygas jaustis artimu su jumis, tačiau ir tyrinėjančiu pasaulį savarankiškai.

e) Fizinį kontaktą pamažu keiskite balso kontaktu: kalbėkite su vaiku iš virtuvės, iš vonios/dušo, iš kito kambario, o ne veskitės jį visur su savimi.Žinoma, jei vaikas verkia, jei iš tiesų ne(be)randa veiklos pats, tai jau kitas reikalas.

f) Netieskite pagalbos rankų vos vaikui susidūrus su kliūtimi. Jeigu matote, kad vaikas kliūtį gali įveikti pats, padrąsinkite žodžiu: Tu gali tai padaryti, kišk taip, važiuok į dešinę, patrauk knygutę ir t.t. ir pan. Pavyzdžiui, Gertrūda laksto su vaikštuku. Kai buvo mažesnė ir užstrigdavo, beveik visada padėdavome, tačiau kuo toliau, tuo labiau skatinome ją išspręsti problemas pačiai. Dabar - užstrigusi su vaikštuku - ji visaip jį judina (arba patraukia "kliūtį"), o ne verkia, prašydama mūsų pagalbos. Beje, "išlaisvinusi" vaikštuką visada pasižiūri į mus su didžiausia šypsena :D

g) Tačiau...yra dienų, kai vaikas visai nenori būti savarankiškas. Ir nieko čia tokio. Tomis dienomis būkite kartu ir darykite viską kartu. Ir net už vaiką, jei matote, kad jam to reikia tądien. Nes kitą dieną jis vėl viską darys savarankiškai. Tiesiog juk visiems būna.

h) Skatinkite vaiko ryšius su kitais artimais suaugusiaisiais: seneliai, draugai (jūsų), tetos ir pan. - visi jie moko atsiskirti nuo tėvų ir pasitikėti kitais suaugusiaisiais. Kuo anksčiau vaikas supras, kad pasaulyje draugiškai nusiteikę ne tik jūs, tuo lengviau jam bus atsiskirti.

Nuotrauka: americanartmuseum Frances Foy "Child Playing"