Grįžti į blogą
gegužės 10

VIENI KITIEMS. Mano vaikas - it karalius.

kelione-i-zaislu-muzieju-2009-04-08-106

Prieš porą savaičių gavau susirūpinusios mamos laiškelį: Labas Austeja, Auginu 7 m. M ir 2 men. M. (...) Manasis M, kuriam dabar 7 metai yra aktyvus, temperamentingas vaikas. Jau pernai darzelyje aukletoja pasake diagnoze - "karalius". Ir as su tuo visiskai sutinku. Si aukletoja mokejo su musu "karaliumi" susitarti (nukarunuoti). Aciu jai. O nuo rugsejo perejom i paruosiamuku grupe ir karaliavimas sustiprejo. Kuo jis pasireiskia?

1. M aplink esancius stengiasi patraukti savo valion. M. visada zino, kaip reiketu jo manymu teisingiausiai pasielgti, megsta kitus mokyti, jiems nurodineti. Jei sie nepaklusta, tuomet daro tai piktai. 2. Stalo zaidimu metu sukciauja, jei mato, kad pralaimes. Nes besalygiskai nori laimeti. 3. M daznai keiciasi nuotaika, ja "sugadina" maziausias aplinkiniu atsisakymas jam paklusti. Kai supyksta, sukryziuoja rankas, suraukia antakius ir demonstratyviai, garsiai zingsniuodamas pasisalina. Suprask - baudzia nepaklususius. Tai pasikartoja i diena po 2-3 kartus. 4. M yra lego fanas. Grupeje megsta didziuotis savo lego, nuolat apie tai kalba. Netgi buvo situacija, kai vienam berniukui prisake, kad jo mama nupirktu ir sis atnestu ko M pageidauja. Berniuko mama sprende situacija iskarto: rubineje, kai atvedziau M, greiztu tonu pasake, kad ji neprivalanti to daryti, ka M nurodo. Situacija buvo ne is maloniuju. 5. Namuose taip pat rodo savo valdzia: nepripazysta jokiu savo pareigu, ignoruoja draudimus, isrankus maistui. 6. M judrus, energingas, sunkiai sukaupiantis demesi ilgesni laika. Tad kreipiuosi, prasydama pagalbos. Gal gali rekomenduoti jau parasytu savo straipsniu ar brukstelti bent trumpa komentara. Jei per mazai parasiau, kad susidarytum nuomone, galiu kitame laiske smulkiau papasakoti, pateikdama situacijas. Ir dar. Isvardindama stengiausi apibudinti "karaliavimo" elgesi ir visai neparasiau musu, tevu, pozicijos. Beje, gali pasirodyti, kad toks M elgesys paastrejo, kai gime mazasis broliukas. Taciau taip nera. Taigi, vaiku auklejime dalyvaujame abu su vyru, musu poziuris ir motyvacija sutampa. Vis klausiu saves, kodel M taip elgiasi? Nes vaikai juk suaugusiuju veidrodis. Ir nerandu atsakymo... Tarp musu su vyru jokiu nekalbadieniu nebuna, nesipykstame, mylime ir gerbiame vienas kita, neesame kuris nors namuose direktorius. Kalbames su M apie jo elgesi - ir grieztu tonu, ir aiskindami. Stengiames laikytis susikurtu taisykliu, nekeisti savo poziurio i M elgesi. Pagaliau - mylime savo vaika! Dekoju is anksto.

Visa tai...iš tiesų labai girdėta. Jūsų sūnus - panašus į mūsų pirmagimį! Gal dėl to, kad pirmagimis...Gal dėl to, kad to paties amžiaus...galas žino!

Ką Jums galėčiau patarti...iš pradžių ir man norėjosi vaiką "nukarūnuoti": juk visur tik ir girdime, kad dabar bene didžiausia vertybė - komandinis darbas; labai svarbūs principai - lygybės ir demokratijos ir t.t. ir pan. Ir iš tiesų tai yra labai svarbu. Bet turime pripažinti, kad...geriausi muzikai - solistai, atradimus irgi dažniausiai padaro vienas mokslininkas, Dievuliau, net Oliveris ir tas gamina vienas! Ir - nors jie ir turi savo komandą - bet iš esmės labiau mėgsta dirbti vieni. Koks yra demokratijos principas? Esame laisvi, bet gerbiame ir kito laisvę, tiesa? Vadinasi, aš - jei netrukdau  kitiems - galiu turėti teisę į individualų buvimą/darbą. Kodėl taip rašau? Ogi todėl, kad gimę lyderiai irgi dažnai jaučiasi vieniši. Be to, ne visada yra mėgiami. Tarkim Augustas pernai mokykloje turėjo daugiau elgsio problemų, nei šiemet. Išaugo? Manau, kad didžia dalimi dėl to, kad pernykštė mokytoja jam vis neleido būti savimi, reikalavo būti "vienu iš". Šiemet mokytojas jam leidžia viską, ką galima daryti savarankiškai, daryti savarankiškai, ir vaikas tiesiog sužydėjo, o elgesio problemų neiškilo visai. Mes net nustebome, kai mokytojas pasakė: "Augustas? Tikrai ne tas vaikas, apie kurį pagalvočiau, jei reikėtų pasakyti, kuris vaikas problematiškas". Taigi. POŽIŪRIS. Pamažu ir mes pradėjome keisti savo požiūrį. Susitarėme, kad "kodinė" frazė bus: "Kas čia mama/tėtė?" O šiaip ten - kur netrukdys mūsų ir kitų vaikų laisvėms - tegul vadovauja. Iš tiesų tai nuėmė nemažai įtampos. Be to, pastebėjome, kad kartais net ir mūsų kiti vaikai visai nieko prieš, kad jiems pavadovautų - tai kodėl gi ne??? Juk ne visada būtina įsikišti!

Su pralaimėjimais nuėjome irgi ilgą kelią. Iš šios patirties, perskaitytų straipsnių ir net knygų gimė ir ilgas straipsnis:

STRAIPSNIS

Tikiuosi, kad ir Jums bus naudinga. Dabar mūsų Augustas vis dar nemėgsta pralaimėti, bet beveik visada jau pralaimi oriai...Matyt, ir išaugama:)

Kaip tik šiom dienom skaičiau knygą apie išrankius valgiui vaikus. Šiaip galvojau, kad reikės ją "susumuoti" į atskirą straipsnį, bet esmė: stipraus vaiko dėmesio siekimas. Juk tai - puikus svertas! puiki galimybė tėvus paversti bejėgiais. Skatinkite vaiką valgyti ir ragauti, turėkite keletą pagrindinių taisyklių (pavyzdžiui, kad reikia paragauti, kad nevalgo konkrečių maisto produktų ir pan.), o visa kita... jeigu valgo vienos rūšies jogurtą, tegul jį ir valgo. jeigu valgo keletą daržovių, tai jas ir patiekite.

STRAIPSNIS

O iš esmės...visa tai, ką rašote apie savo vaiką...bent jau man atrodo normalus septynmečio elgesys!!! Kadangi visuomenė mums daro spaudimą (na, kad ir Jūsų aprašyta situacija su klasioko mama...juk buvo galima pajuokauti! Dieve, vaikas net į mokyklą neina, o čia - tokia drama!!!), dažnai jaučiamės pasimetę, tarsi neišpildantys visuomenės lūkesčių. O iš tiesų dabar labai pasikeitė laikai. Mes patys - turime pripažinti - dar buvome auginami ganėtinai autoritariškai (prisiminkite darželius, mokyklas...), augome autoritariškoje aplinkoje. O štai vaikus supa demokratija, ir jie tą jaučia. Juk sako, kad vaikai - aplinkos atspindys.

Man baisu buvo skaityti komentarus po straipsniais, kurie rašė,jog Seimas pritarė vaiko teisių apsaugos įstatymui (ar jo pataisoms, dabar nebepavyksta rasti) - šitiek daug žmonių rašė, kad auklėjami be diržo vaikai užaugs laukiniais ir t.t. ir pan... Liūdna. Liūdniausia turbūt dėl to, kad pas mus neįprasta žiūrėti į vaiką kaip į ŽMOGŲ. Vertas pagarbos mūsuose yra suaugęs ŽMOGUS, o vaikas??? Atsiprašau, o jis ar ne ŽMOGUS??? Tik vaikas negimsta žinodamas, kad demokratija - ne anarchija, o mūsų, XXI amžiaus tėvų, užduotis - išmokyti, kad, norėdamas būti laisvas, turi išmokti gerbti ir kito žmogaus laisvę.

Iš to, ką papasakojote apie savo santykius šeimoje, atrodo, kad būtent taip ir stengiatės gyventi. Ir tai yra šaunu!!!

Tiesa, aš vis pasiskaitau straipsnių ciklą apie NEPAKLUSNIUS VAIKUS. (Nuorodos į kitus straipsnius yra pirmojo pabaigoje). Nors ir ne visai "į  temą" Jūsų išsakytam nerimui, bet, pavyzdžiui, man padeda, kai pagalvoju, kad ach kaip būtų lengva, jei mūsų vaikai būtų paklusnūs ir "lengvi". Nes iš tiesų taip galvoju labai retomis akimirkomis. Iš tiesų tai net neabejoju, kad tokie vaikai - asmenybės, ir atsiųstos būtent mums, nes kažkas aukščiau žinojo, kad būtent  toje ar kitoje šeimoje jam bus leista atsiskleisti!

Sėkmės!