Grįžti į blogą
spalio 21

VIENI KITIEMS. Mano vaikas - "maminukas".

DSC08249

Iš tiesų dar visai neseniai Gertrūdėlė buvo  tokia "prielipa", kad negalėdavau atsitraukti nė per žingsnį. Kur ten atsitraukti! Jei padėdavau ją ant žemės, apsipildavo ašaromis, ropodavo paskui mane, kabindavosi į kelnes ir ašaromis pilnomis akimis reikalaudavo, kad imčiau ją ant rankų. NUOLAT. Tačiau...taip nebūdavo, jei su ja būdavo Gabrielius: taip, apsipildavo ašaromis, kol matydavo mane nueinančią, tačiau greitai viskas būdavo puiku. Visa tai baigėsi, kai mūsų kukulaitė pradėjo vaikščioti.

Žinau, kad mūsų pagrandėlė - ne pirmoji tokia "maminukė". Pavyzdžiui, mūsų ir Vilhelmas toks buvo. Ir štai prieš maždaug mėnesį gavau laišką iš kitos "maminukės" mamytės...

Taigi: kodėl "maminukai"? Iš tiesų viskas labai paprasta: su mama vaikas jaučiasi saugiausias. Kai ji šalia, jis atsipalaiduoja. Gal net per daug :D Pavyzdžiui, mūsų Morta beveik visada man ją pasiimant iš lopšelio iškeldavo baisią sceną: nesirengdavo, apsiverkdavo, baisiausiai pykdavo. Tačiau ji - emocijų slapukė: kai šalia mažiau pažįstami žmonės, ji labai vengia parodyti savo emocijas. Taigi - kaupia jas, kol "horizonte" pasirodys artimas žmogus. O jau tada - vulkano išsiveržimas!

Kita bėda - tėvai dažnai nesupranta, ką blogo padarė, kodėl vaikas taip "įsikibęs". Ir, žinoma, akys krypsta į kitus vaikus, kurie atrodo daug mažiau "prikibę" prie savo mamų.

Dar B.Spokas rašė, kad "mamiškumas" yra visiškai normalu 1-3 metų vaikams. Jis vaikučius lygino su tik ką vaikščioti išmokysiomis avytėmis, kurios irgi būna arti tėvų, visur juos sekioja ir ima bliauti, jei atsiskiria :D Manoma, kad tai - vos pradėjusių vaikščioti žinduolių instinktas: taip jie nori išvengti pasimetimo nuo artimiausio žmogaus ir pavojų. Kadangi žmogiukai išmoksta vaikščioti apie pirmąjį gimtadienį, tai dažnai ir "mamiškumas" pasireiškia būtent tada. Taip pat yra manoma (pvz, Dr.K.Pruett), kad taip vaikas mokosi...savarankiškumo, ir tas procesas jį gąsdina. Kad būtų drąsiau, įsikimba į mamą :D (Dėl to su svetimais žmonėmis vaikas būna daug drąsesnis, nesiprašo ant rankų, daug daugiau visko daro pats).  Tam tikra prasme įsikibdamas vaikas sako: Man reikia mamos, nes aš bijau. Ir tai - normalu savęs suvokimo kaip savarankiškos asmenybės procese.

Kodėl vieni vaikai yra labiau įsikibę savo tėvų, o kiti - mažiau? Todėl, kad visi vaikai yra skirtingi! Skirtingų temperamentų vaikai reaguoja į įvairius raidos etapus skirtingai. Nesistenkite vaiko laužti: tai tas pats kaip su pratinimu eiti į tualetą: jei per anksti, tai nieko nepešite, tik daug nereikalingos frustracijos. Be to, galite padėtį dar ir pabloginti... Daug geriau sulaukti, kol vaikas natūraliai subręs vis daugiau atsiskirti nuo jūsų. Ir TIKRAI vaikas nebus įsikibęs į jūsų koją iki savo 18 gimtadienio. Tai - fazė, kuri praeina...Kaip ir viskas. Iš tiesų pasistenkite pasidžiaugti. Galvą guldau,  kad po kelerių metų norėsite, kad nors viena tokia diena sugrįžtų...

Ir dar. Nepamirškite, kad vaiko TIKRASIS pasitikėjimas savimi prasideda tada, kai jis visa savo esybe supranta, kad MAMA VISADA ATEIS, KAI JAM TO REIKĖS. Ir - patikėkite - kuo greičiau padėsite jam tai suprasti, tuo greičiau jis išsprūs iš jūsų rankų ir nueis tyrinėti pasaulį pats, palikdamas jums jausmą, kad ant rankų trūksta būtent tiek svorio, kiek turėdama jautėtės laimingiausiu pasaulyje žmogumi.