Grįžti į blogą
vasario 03

VIENI KITIEMS (XI). Pasakos vaikams - visada su laiminga pabaiga?

2139658857_2ed12bf322

Turiu pripažinti, kad per atostogas mano dėžutėje susikaupė gal 10 klausimų, į kuriuos norėtumėte gauti atsakymus...bandysiu kuo greičiau, tačiau žiūrėsiu, kaip pavyks, nes šiuo metu darbas darbą gena...

Taigi šikart - apie pasakas. Visų pirma, džiaugiuosi, kad mamos Romenos tokia puiki intuicija:) Visų antra, tikrai labai įdomi tema. Na, ir mano pamąstymai ja. O štai mamos klausimas:

Laba diena, laikas nuo laiko mėgstu skaitinėti knygas ar straipsnius įvairiomis vaikų auginimo temomis. Pastarosiomis dienomis įnikau į straipsnius jūsų bloge :) Tad sugalvojau jūsų paklausti apie pasakas. Tiesa, auginu 2.5 metų dukrytę. Labai įdomu, kaip vaikai interpretuoja pasakas, ypač įvairius žiaurumus jose. Nežinau, ar pavyks parašyti tai, ką galvoju, nes apie pasakas galvoje sukasi labai daug minčių. Esu kažkada skaičiusi, kad vaikai pasakas supranta visiškai kitaip nei suaugusieji. Atseit, jei raganai nupjaunama ranka pasakoje, vadinasi čia jai atlyginta už blogus darbus ir tai visiškai nesiejama su žiaurumu. Buvo laikai, kai vaikai gyvenimiškų dalykų mokėsi tik iš aplinkos, iš to, ką patys mato, kaip aplinkiniai elgiasi, bei iš sekamų pasakų, tikrų įvykių atpasakojimų ir pan. Bet, mano galva, tuo metu fizinės bausmės nebuvo vengiamos prasikaltusiems, todėl ir pasakose nedorėliams "tinkamai atlyginama". Bet šiais laikais, kai sakome "smurtui ne", vaikus mokome, kad muštis negalima, kad reikia žodžiais, kitokiais veiksmais spręsti konfliktus ir pan., bet skaitome pasaką, kaip katinėlis išvanojo lapę ir atsiėmė gaidelį, kaip medžiotojas nušovė vilką, perpjovė pilvą ir iš jo ištraukė raudonkepuraitę ir senelę, kaip broliai žaltį užkapojo dalgiais ir t.t. Kalbu apie tas plačiai paplitusias tradicines lietuvių bei kitų tautų, autorių pasakas. Mano klausimas ir yra - kokią įtaką gali vaikui daryti tokios pasakos? Ar, galbūt, galima atsirinkti pasakas pagal vaikų amžių, ar tiesiog jas perpasakoti savais žodžiais? Kokias pasakas jūs patys sekate savo vaikams? Pastebėjau, kad šiais laikais kurtose pasakose su jokiais žiaurumas susidurti dar neteko. Ačiū! Labai lauksiu jūsų atsakymo :) Romena

Mano nuomone, pasakas vaikams skaityti reikia. Juk nemažai jų - modernios literatūros šedevrų pagrindas. Jei išmesim iš pasakų visa tai, kas mums atrodo "negražu" ar "nepriimtina", visos pasakos taps saldžios ir identiškos. O kai skaitai tą patį per ta patį, tai nenuostabu, kad nebenori skaityti...Juk - kai vaikas susidomėjęs - jį sunku atplėšti nuo knygos, o kai knyga nuspėjama ir "saldi" - dažnas vaikas net nenori imti tokios į rankas.

Skaitydamas vaikas turi išgyventi, jaudintis, laukti atomazgos. Pabaiga - ne visada "tikėta". Verta ją su vaiku aptarti. Prisimenu, kaip vienais metais su priešmokyklinukais skaitėme visas įmanomas rasti trijų paršiukų versijas (radau apie septynias). Ir - patikėkite - skaitant kartu ir aptariant visai nebuvo baisu tai, kad vilkas suėdė paršelius, kurie tinginiavo ir pasistatė netvirtus namus...ir vaikai susiėmę už pilvų juokėsi, kai skaitėme apie tris vargšus vilkiukius, labai bijančius didžiulio paršo!

Be to, tos "tikrosios", senosios pasakos vaizduoja tuometinį socialinį konstruktą, yra to meto atvaizdas. Iš tiesų ne visas jas vaikas gali skaityti savarankiškai. Ir ne visas gali (ir turėtų) skaityti mažas vaikas. Ypač, jei jis jautrus. Tačiau jei matote, kad vaikas turi potencialą suprasti pasaką, tai  drąsiai ją skaitykite ir papasakokite, kad anksčiau nebuvo gerų gydytojų, nebuvo gerų ligoninių, todėl daug vaikų likdavo našlaičiais, ir tai (našlaičio situacija) jiems buvo labai gerai pažįstama ir suprantama. Šių laikų vaikui - visai kas kita. Bet tokios pasakos - būdas susipažinti su praeitimi. Ir susipažinti su tai, kas yra "gera" ir kas yra "bloga".Juk tai - mūsų pasaulio dalis, kuriame tikrai niekas nėra apsaugotas nuo viso to, kas gali būti. Bet jose - ir stebuklai bei magija. Tikėjimas stebuklais dažniausiai juos padaro įmanomus ir realiame gyvenime. Manau, kad tai, jog vaikas - skaitydamas ir aptardamas pasakas kartu su tėvais - susipažins ne tik su balta, bet ir su juoda bei pilka, tik praturtins vaiko gyvenimą. Ir koks jis bus lamingas augdamas su mylinčiais tėvais saugiuose namuose...

Taigi dar kartą pasakysiu, kad pasakos - puiki galimybė istorijos pamokai, pokalbiui apie tai, kaip pasikeitė laikai ir ką galima iš jų pasimokyti šiandieną. Skaityti jas galima ir su mažiukais (na, tarkim, bjaurųjį ančiuką arba undinėlę), ir su jau paaugusiais vaikais. Kaip manote, ar Pelenei būtų taip pasisekę, jei ji būtų buvusi negraži? Ar tai teisinga? - puikūs klausimai, kuriuos būtų galima užduoti skaitant pasaką su pradinuku. Toliau galėtumėte diskutuoti apie tai, kas yra tikrasis grožis ir aptarti su vaiku jo stipriąsias puses.

Teisybę pasakius, prieš savaitę su draugais slidinėjome Italijoje. Kartu su savimi jie buvo atsivežę pasakų knygelę. Viena iš pasakų buvo apie ožkelę su septyniais ožkiukais. Žinote, ką? Mortai ir Vilhelmui labai patiko, kad mama tam nedorėliui gyvam prapjovė pilvą (iš kurio iššoko ožiukai), po to jį užsiuvo, o dar vėliau tas nedorėlis nuskendo, nes pilve vietoj ožiukų buvo akmenys. Labai politiškai nekorektiška, labai...tačiau vaikai džiaugėsi, kad mama apgynė savo vaikus! Man iš tiesų daug siaubingiau buvo, kai kartą netyčia įsijungus televizorių vidury dienos rodė laidos reklamą, kurios anonse nusikaltėlis sakė, kad "o tada nupjoviau jai galvą"...ir šiaip tokių "gėrybių" esu netyčia užmačius, kad net pati baisiausia pasaka negali joms prilygti.

Kartais pagalvoju, kaip pasaką "mato" mano vaikai? Dažniausiai taip, kad "geriečiai" laimi, o "blogiečiai" ne. O dėl stereotipų...Toje pačioje pasakų knygoje buvo pasaka apie katiną, kurią skaitydama, teisybę pasakius, kvatojau, nes tai, kas ten parašyta apie moteris, tikrai nenorėčiau, kai "gultų" į mano vaiko smegenėles ir formuotų tam tikras nuostatas. Kaip sprendžiu tokią problemą? Kol kas skaitau savais žodžiais, o vėliau, manau, galima skaityti tai, kas parašyta ir tai aptarti. Nes mirčiau iš gėdos, jei mano sūnūs manytų, kad moters vieta - prie puodų. Iš tiesų juk tėvai yra ir tam, kad diskutuotų su vaikais apie lytines, tautines, rasines ir kt. nuostatas, kurios šiandien tikrai skiriasi nuo tų, kurios buvo prieš kelis šimtus metų. Kur jau kelis šimtus...ir prieš kelis dešimtmečius. Bet dėl to atsisakyti skaityti - neverta.

Jeigu vaikui baisu, jei jam sapnuojasi košmarai - galbūt reikia pasakų skaitymą atidėti (arba net nepradėti - juk Jūs puikiausiai žinote, kada pasiruošęs Jūsų vaikas). Nepamirškite kartoti: tai - tik pasaka!, ir vaikas augdamas vis geriau supras, kas yra tikra, o kas - išgalvota.

Psichologai atkreipia dėmesį į tai, kad pasakos - iš kartos į kartą šimtus metų perduodamos istorijos. Vadinasi, ne veltui. Pasakose vaikai (ir suaugusieji) atsikrato (susivokia) savo tikrų, tačiau neįvardintų baimių, pykčio ir viso to, kas yra "netinkama", ko "nederėtų" rodyti. Visa tai virsta tokiais simboliais kaip pabaisos, pamotės, pikti žvėrys ir pan. Pasakos leidžia vaikams (ir suaugusiesiems) jausti, o ne "užspausti" gilias bei neįvardintas baimes ir - skaitant pasakas - jų atsikratyti.Taip mano psichologai.

Dar man labai patiko kartą skaityta Pelenės interpretacija: Pelenė visai ne užguita moteriškė, kuri laukė savo pasakų princo, o stipri moteris, kuri sunkiai dirbo, turėjo drąsos priimti kitų pagalbą ir mokėjo būti laiminga, kai galėjo! Še tau, boba, ir devintinės, kaip sakant!

Taigi skaitykite pasakas kartu su vaiku. Kalbėkite apie tai, ką perskaitote. Moderni literatūra irgi yra lobynas, tačiau tai nereiškia, kad senoji - mažesnis lobynas. Mūsų - tėvų - pareiga - išmokyti vaiką GYVENTI, o ne bėgti nuo gyvenimo. Linkiu sėkmės šiame kelyje!