Grįžti į blogą
rugsėjo 18

Vieni kitiems (I)

Kadangi reikia erdvės atsakyti į užduodamus klausimus, nusprendžiau pradėti naują rubriką - Vieni Kitiems. Jos "gyvavimas" priklausys nuo to, kiek bus jums rūpinčių klausimų/temų. Šios rubrikos esmė - kartu ieškoti atsakymo. Kaip sakant, vienos tiesos nėra - reikia atrasti SAVĄJĄ. Kiekviena šeima unikali, kiekvienas vaikas - nepakartojamas. Dalindamiesi žiniomis ir patirtimi galbūt kažkam padėsime, o gal ir patys atrasime tą savąją tiesą...

Mama Renata parašė:

Laba vakareli.

Kadangi jau esu isreiskusi savo susizavejima ir pasitikejima Jumis, noreciau paprasyti kokio a la straipsnio apie vaiko “prisijaukinima”. Mano vaikis 2 metu ir beveik 8 menesiu, o mes vis dar nelabai randam bendros sunaus ir mamos kalbos. Berniukui didziausia susizavejima ir meile kelia tetis. Daznai jauciuos atstumta ir neivertinta savo vyru. Nes vaikas daznai pademonstruoja, kad lauke is darbo griztancio tecio, o ne manes, nori tik su juo eiti miegot, net i tualeta… Aisku, tam yra kazkokios priezastys. Viena ju, kad pati nevisada suvokiu esanti to vaiko MAMA. Siuo metu jau antras vaikas pakeliui. Bijau, kad istorija nepasikartotu. Ir kad vel nelikciau viena. Nors bent jau mano nestuminis rysio su naujuoju zmogeliu pajautimas yra daug stipresnis, idomu butu, kodel kartais mamos, kurios turetu buti visa ko centras, lieka uz borto… Nezinau, ar aiskiai suformulavau minti. Taciau laukciau bent jau komentaro ) Aciu!

Kartą radau labai gerą citatą: visos mamos nori, kad sunūs būtų Prezidentas, tačiau nė viena - kad būtų politikas. Sūnui mama...visada yra KAŽKAS TOKIO. Mamos meilė sūnui suteikia pasitikėjimo savimi, padeda išlaikyti pusiausvyrą. Daugiausia, ką mama gali padaryti sūnui - suteikti žinojimą, kad visada bus šalia, kai jam reikės ir visada palaikys.

Dėl ryšio - visų pirma pasidžiaukite. Juk kiek daug mamų išgyvena, kad jų vaikas neturi ryšio su tėte! Jūsų vaikutis - atvirkščiai. Be to, tikrai daug vaikų pergyvena periodus, kai staiga "prilimpa" prie vieno ar kito iš tėvų. Ir tai visiškai nereiškia, kad Jūsų sūnus Jūsų nemyli, kad jam Jūsų nereikia ir - tuo labiau - kad nesate puiki mama. Tegul tėtė džiaugiasi šiuo metu, kai jis yra sūnui pats svarbiausias - tikriausiai net nepastebėsite, kai viskas apsisuks, ir jis norės laiką leisti TIK su Jumis.

Tarkim, mūsų VIlhelmas ir Morta - labiau "maminukai". Tačiau Morta - jei tik padarau, kas jai nepatinka - tuoj pat paleidžia dūdas ir sako: "tiaaaaaatiiiiii, tiaaaaatiiiii" :) Be to, jai NUOLAT užeina periodai, kai plaukus šukuoti gali TIK tėtė, aprengti - TIK tėtė ir pan.

Žinoma, gali būti, kad taip ir nebus. Juk beveik visiems žmonėms vienas tėvų atrodo artimesnė "dūšia", nei kitas, nors tikrai mylime abu vienodai. Pavyzdžiui, mūsų vyriausias dėl tėtės ugnį pereitų. Kai aš išvažiuodavau į komandiruotę, jis sakydavo: VALIOOOO, būsiu su tėte! Mažylis - atvirkščiai. Dar dabar jis nori, kad aš pasaką skaityčiau, nepamirščiau jo išbučiuoti ir pan. Jis gali man baseine siųsti dešimtimis oro bučinių...o vyresnėlis tik ir laukia, kada galės kalbėti, skaityti, žaisti...tiesiog BŪTI su tėte.

Be to, Jūs pati rašote, kad ne visada jaučiatės esanti MAMA. Juk gali būti, kad tai daro įtaką Jūsų bendravimui su vaiku, o vaikas jaučia, kad esate "atitolus". Galbūt jo tėtė yra artimas ir jaučia pilnatvę kartu su vaiku? Juk santykiai - visada abipusiai.

O bijot nebijokite. Aš - kai laukiaus antro - vis galvojau: kaip bus??? Juk taip myliu tą pirmagimį, taip myliu...negali būti, kad ir dar vieną vaiką taip be galo be krašto mylėsiu. Skaičiau knygas, tačiau maniau, kad ten rašo neteisybę, kad aš būsiu išimtis. Ir ką gi? Nebuvau aš ta išimtimi. Vos gimus mažajam, pamilau jį be galo be krašto. Kadangi daug dėmesio skyriau mažyliui (juk reikėjo kūdikį maitinti, rūpintis juo), tėtė tapo  vyresnėliui dar artimesnis...Bet, teisybę pasakius, aš tik džiaugiausi, kad vaikas nesijaučia vienišas, kad jam tas "nukarūnavimas" nebuvo skaudus ("maminukams" daug sunkiau susitaikyti, kad sostas nebe jo). Ar jis mane myli? Be jokios abejonės! Ar Jus myli Jūsų sūnus?  Patikėkite - be galo be krašto!

O tai, kad mama turėtų būti pasaulio centras - netiesa. Taip, ji dažniausiai juo yra, tačiau tikrai tai nėra taip ir ne kitaip:) O kodėl ji juo dažnai yra? Ogi todėl, kad pati juo "pasidaro" (sąmoningai ar ne): mano, kad TIK JI gali prižiūrėti ir pasirūpinti vaiku. Jeigu tėtė KARTU SU MAMA augina vaiką (o ne taip, kad vaiką augina mama, o tėtė yra šalia tik kaip žaidimų draugas: palepinantis, paimantis ant rankų ir pan., bet ne būnantis kartu tikrąja to žodžio prasme), tai nenuostabu, kad vaikui abu tėvai yra svarbūs, o labiau linksta prie to, kuris...na, tiesiog yra artimesnis. Suprantu, kad tai gali skaudinti - juk visada sunku, kai nesi svarbiausias, o aplinka (įsitikinimai) teigia, kad turi tokiu būti. Tačiau net ir nesant pasaulio centru nepamirškite kartu skaityti knygų, kartu pažaisti, pasikalbėti, apsikabinti...Jeigu tik graušite save (arba, neduokdie, kaltinsite save ar pyksite ant vaiko/vyro/savęs) ir to nedarysite - iš tiesų galite sugadinti savo santykį. Juk iš tiesų tai JŪS ABU esate svarbiausi žmonės jo pasaulyje. Ir JUS ABU jis myli labiausiai.

Gal kam nors buvo panašiai? Kaip sprendėte? O gal kilo minčių? Pasidalinkite!

Nuotrauka: ortizmj12