Grįžti į blogą
spalio 09

Viešnia

Ar jums yra tekę sutikti vaikų, kurie labai primena jūsiškius? Pas mus šiomis dienomis vieši mūsų krikšto dukra - keturmetė Gustė. 

Šiandien daugybę kartų pagalvojau, kad ji - mūsų Augustėlio maža kopija. Ryte, kai išvažiavo darbuotis jos tėvelis, šiek tiek susigraudino - visgi juk dar maža mergytė. Visaip kalbinau, sakė nieko nenori ir lauks tėvelio. Po to pasakiau, kad galiu labai gražiai supinti plaukelius, tai sutiko...nusileido laiptais, pyniau kasas "drakoniuku", juokavom...atsileido. Pradėjom žaisti. Nuostabus amžius: o kodėl važiuojame čia? O kada grįš tėvelis? O kodėl Vilius su Morta šitame darželyje? O kodėl tu pastatei čia mašiną? O kodėl Gertrūda verkia? O kodėl mažiems vaikeliams skauda pilvelį? ir t.t. ir pan. Kai pažaidėme kartu, parodžiau keletą žaisliukų ir tada jau visai linksma žaidė ir viena. Tik - mačiau - nepatinka, kad ta Gertrūda tokia nenuspėjama ir nenuraminama, kai supyksta:) Vis pasakojo man apie kaimyną Domantą: kad jis didesnis už Gertrūdą ir jau net vaikšto už rankytės. Tik laiptais lipti nemoka - reikia nešti. Sakė, kad patinka darželyje. Viena auklėtoja nelabai patinka, nes liepia miegoti. Tai susitarėme, kad kitą kartą tai auklėtojai pasakys, jog ji labai gražiai pagulės (aš jai papasakojau, kad ir aš labai nemėgdavau miegoti pietų miegelio...). Labai įdėmiai žiūrėjo ir kai aš maitinau Gertrūdą, pamokė mane, kad negalima vaiko supti, kai maitini - gali įvykti nelaimė (užspringti). Matosi, kad vaikas sugeria visą informaciją ir domisi jį supančiu pasauliu.

Kai paklausiau, ar valgys kotletukų, pasakė, kad mėgsta tik bulvytes...na, bet pietums suvalgė pusę kotletuko ir kelias bulvytes. O po to gerą porciją dribsnių. Žaisdama su Mortos žaislais priėjo prie mūsų treniruoklio-dviračio ir klausia: o kodėl tu Viliui sakei, kad 100 kartų prašei jo nelipti ant šio dviračio:)??? Sakau: dėl to, kad nesaugu, ji geležinis, galima nukristi ir labai skaudžiai užsigauti. Pagalvojo pagalvojo ir sako: tai aš nenukrisiu.

Labai įdomus Gustei pasirodė ir Gertrūdos vežimas: kodėl tu paėmei tuos ratus? O kur vežimas? Kodėl kėdutė yra vežimas? Žodžiu, kalbėjau šiandien nesustodama:)

Tikrieji smagumai prasidėjo vaikams grįžtant iš darželio ir mokyklos. Visų pirma važiavome pasiimti Mortos ir Vilhelmo. O kodėl jie eina į ŠITĄ darželį? O ką čia šitie vaikai veikia? O kodėl mes turime laukti, kol suskambės skambutis? O kodėl pirma pasiimsime Vilių? Kartais net nepagalvodavau, kodėl darau vienaip ar kitaip, o dabar...teko sugalvoti:) Kai, padėjusi išlipti iš mašinos, paėmiau vežti vežimėlį, Gustė sustojo ir sako: kai aš einu, tėvelis VISADA duoda rankytę. Ką gi, vežimą teko vežti viena ranka, o kita vesti mergaičiukę.

Išeinant iš mokyklos ašarom apsipylė Morta, nes Vilius davė ranką Gustei, o ne jai. Pasiūliau Viliukui vežti vežimą, o merginoms eiti susikibusioms. Puiku. Grįžom namo, padariau valgyt maniškiams, Gustė irgi prisėdo dar kartą, bet jau pasakė, kad šįkart tai tikrai valgys tik bulvytes. Suvalgė porą. Mortai užklausus, ką valgys desertui, visi gavo po saldainį. Vaikams pavalgius, važiavome į baseiną...juk ketvirtadienis.  Gustei paėmiau maudymuką, kurio dar Morta "nepriaugo" - tokį, kur įsiūti plūdurai. Tokiam vaikui kaip Gustė - super daiktas! Kodėl? Ogi todėl, kad ji - tikra nutrūktgalvė! Aš jai paaiškinau, koks stebuklas yra tas maudymukas. Iš pradžių išbandė jį su Augustu: plaukė iki pat baseino galo. Įsitikinusi, kad ji MOKA PLAUKTI ir kad iš tiesų neskęsta, ji visiškai atsipalaidavo. Žodžiu, į pabaigą vaizdelis buvo toks: Augustas, Gustė ir Vilhelmas susikimba rankomis, įsibėgėja ir...pūkšteli į pačią giliausią vidutinio baseino vietą (į patį giliausią eiti neleidau, nes mane visa apsivijus šiandien buvo Morta - net nežinau, kodėl ji taip "prilipo" šiandien - gal todėl, kad nėra pratus, jog namuose būtų kita mergaitė:)) Reikėjo pamatyti: akys blizga, šypsena iki ausų...KAIFAVAU ŽIŪRĖDAMA. Gerai, kad galėjau juos pafotografuoti...visada taip gera užfiksuoti nuoširdaus vaikiško džiūgesio akimirkas.

Liūdniausia šiandienos akimirka - ėjimas iš baseino namo. Gustė sako: aš visai nepavargau...ne, dar nenoriu namo...tai tėtė gali lauke palaukti - "atmušė" net paskutinį mano kozirį. Bet jau kai pasakiau, kad Gertrūda labai verks, nes jau nori pienuko - sutiko eiti.

Važiuojant mašina merginos dėl kažko susiginčijo. Ir..."pramušė" Mortos prancūzų: Šita (Gustė) m'erzina :))))) (Prancūzai įvardį sujungia su veiksmažodžiu, jeigu šis prasideda balse, pvz. je m'appelle). Griūk negyvas.Ir dar nugirdo Gabrielius gerą merginų pokalbį:

G: Mano tėtis darbe.

M: Ne, tavo tėtis ne darbe.

G (jau graudesniu balseliu): Mano tėtis darbe.

M(Žiūrėdama pro langą, tyliai, tarsi tarp kitko): Ne, tavo tėtis ne darbe.

Ir...Gustė šaukt, kad dabar jau Morta erzina:))))

Žodžiu, neliūdna. Neliūdna, nes kitas vaikas įneša "šviežio oro" į jau nusistovėjusias rutinas ir santykius. Neliūdna, nes vaikai pamato daug ką "kitu kampu".

O man smagu, nes šitą vaiką pažįstu nuo labai seniai - joje matau ir jos mamą, kurią pažįstu jau daugiau nei du dešimtmečius, su kuria perėjau per ugnį ir vandenį. Smagu, nes prisimenu tą dieną, kai sužinojau, kad ji jau atkeliauja...prisimenu iki smulkmenų tas kelias minutes, kai Gabrielius pakėlė telefono ragelį ir supratau, kad jau skambina Gustės tėtė ir kad Gustė jau gimė: tokia mažutė mažutė...net nebuvau mačiusi tokio mažumo vaikelio, nors jau turėjau savo du vaikinus...kaip pirmą kartą kirpau jai nagučius...kaip jos tėvai Trakuose paprašė mūsų būti jos krikšto tėvais. Na, ir žinoma, vos ne kas antras savaitgalis Lietuvoje - kartu. Tas vaikas - toks savas savas. Ir, žinote, kas buvo labai smagu? Ogi tai, kad - kai trečiadienį susitikome - ji iškart mane apsikabino...tarsi nebuvo to ilgo laiko ne drauge. Ir dar. Kai vakare grįžo Gabrielius, ji lygiai taip pat prie jo prišuoliavo ir apsikabino. O dėkot už tai turbūt reiktų Skype (vis pasikalbam), nuotraukoms ir Gustės tėveliams, kurie nepamiršta pakalbėti su ja apie mus:)