Grįžti į blogą
birželio 12

What's cookin'?

Žiemą vis šmėstelėdavo mintis, kad žiauriai laukiu vasaros. Vakar - važiuodama į Sveiko proto seminarą Kaune - pagalvojau, kad būtent toks oras man pats smagiausias: nei per šilta, nei per karšta. Švedai turi gerą žodį: LAGOM. Žodžiu, komfortiška. IR tuo pačiu pagalvojau, kad dievulėliau-juk-jau-vasara! Ir ne šiaip pirmos dienos, o jau gerokai įsibėgėjusi. Net nepastebėjau. Lygiai taip nepastebiu, kiek praeina dienų nuo paskutinės dienos, kai prisėdu parašyti į tinklaraštį. Vis atrodo, kad tik ką rašiau... Žodžiu, laikas bėga taip, kaip dar niekada nebėgo. Siaubas.

Vakar paleidome Vaikystės Sodo tinklalapį. Galų gale! Įsivaiduojate - pirmą kartą su tinklalapio dizaineriu apie šį projektą susirašėme dar rugsėjo mėnesį. Jis, kaip sakant, išnešiotas su kaupu - visus beveik dešimt mėnesių! :) Taip ir jaučiuosi. Jeigu turėsite ūpo, palandžiokite ir parašykite, ką galima būtų tobulinti, papildyti. Tik nepamirškite parašyti, kas patinka, nes kažkaip jei vien kritika užpilsite, tai - po tokio ilgo išnešiojimo - gali ir pogimdyvinė depresija užpulti :)

Praeitą šeštadienį šventėme Vaikystės Sodo pirmąjį gimtadienį. Šventėme kaimo turizmo sodyboje už Trakų "Namija". Pasirodo, ten kai kurie mūsų vaikučių tėveliai ir vestuves atšokę, ir šiaip šventes šventę! Aš apie tą sodybą išgirdau pirmą kartą, bet nesigailiu, kad ten važiavome: viskas paskirstyta erdvėmis, erdvi pavėsinė (kur mes organizavome savo stalą), gražus paplūdimys (švarus ežeras) ir gausu veiklos (tinklinis, krepšinis, futbolas, valtys, vandens dviračiai ir pan.). O ir oras mus tikrai lepino! Taip lepino, kad net gerokai paskrudome :) DŽiaugėmės, pramogavome, visus vaikučius apdovanojome ir Vaikystės Sodo gimtadienio tortą sukirtome! O kokią tėvelių dovaną gavome - ABIEMS SODELIAMS PO VĖLIAVĄ! Dar gavome kiaulę taupyklę - kad Sodeliui pinigėlių netrūktų. Naminuką Kuzią su šluota, kad Sodelyje niekada tvarkos nepritrūktų ir naminuką Nafanią su termometru, kad Vaikystės Sodo vaikučiai nesirgtų. O kiek gražių žodžių ir nuostabių gėlių buvo...Aš dar gavau juostą. Kai Renata pasakė, kad visi mano vaikai turi po juostą (mano tėvai visiems mūsų vaikams yra padovanoję po tautinę juostą), o Sodelis - ne, ir mano komanda nori padovanoti mano jauniausiam kūdikiui juostą - raudojau pasikūkčiodama... Gimtadienis buvo nuostabus. Apie nuostabesnį nė svajoti negalėjau. Ir visa tai - šaunios Bendruomenės dėka, kuri jau yra Vaikystės Sode. Ačiū jiems.

 

Praeitą sekmadienį Vingio parke šventėme TĖTĖS DIENĄ. Savivaldybei rašėme prašymą, kad galėtumėme piešti kreidelėmis prie estrados didžiulį piešinį tėveliams. Kadangi tądien buvo labai karšta, teko ieškoti pavėsio, kurį radome už estrados. Atsitvėrėme teritoriją ir...piešėme iš peties! Susirinko netikėtai daug žmonių: ir Vaikystės Sodo šeimos, ir draugai, ir pažįstami ir net nepažįstami, bet sužinoję apie šią mažą šventę. Gera. Visi, dalyvavę šventėje, galėjo neštis namo po balioną. Ir net po du ar tris:)

Vat taip ir esu užsisukusi daugiausiai Vaikystės Sodo reikaluose. Iš tiesų šis kūdikis reikalauja daugiausiai iš visų mano kūdikių:) Džiugu, kad jau atšventėme pirmąjį gimtadienį: akivaizdu, kad kūdikis tampa vis savarankiškesnis ir jau horizonte matosi net išlipimas iš vystyklų :) LAbai džiugu tai, kad vasarą vaikai daug keliauja. Štai visai neseniai kalbėjo apie namus ir keliavo pasivaikščioti po Žvėryną (Žvėryno vaikučiai): apžiūrėjo medinius namus, plytinius namus, nuėjo net iki stiklinio dangoraižio! O ir vaikščioti dabar daug lengviau, nes turime gyvatę, kuri padeda vaikučiams keliauti! Tinklalapyje rašo, kad tai - vikšrelis, bet Vaikystės Sode vaikai nusprendė, kad ne vikšrelis, o gyvatė. Gyvatė tai gyvatė :) O man nepaprastai džiugu, kad galime džiaugtis puikiu oru ir itin daug laiko leisti lauke (žinoma, pačiu intensyviausiu saulėkaitos metu slepiamės viduje, tačiau rytais ir vakarais vyresnėliai keliauja, o mažyliai žaidžia lauke).

Mūsų vaikai dar keliauja į mokyklą. Net keista, kad aplink visų vaikai atostogauja, o mūsiškiams liko dar dvi savaitės! Bet jau parsinešė įvertinimus. Ir jie, ir mes patenkinti :) Ryt Mortulė važiuoja į išvyką su savo klase (Grupe. Mane taaaaaip nervina tas lietuviškas "grupė"...net nežinau, kodėl). Į Anykščius. Tai - pirmoji jų išvyka šiais metais. Kaip privačiai mokyklai galėtų būti ir daugiau. Net sakyčiau, kad turėtų, o ne galėtų. Bet ką jau čia.

Vakar su draugais, gyvenančiais Vašingtone, kalbėjome apie vaikų mokyklas. Tiesiog mūsų paklausė (nes jiems gresia tas pats), kaip adaptavosi vaikai. Išsikalbėjome. Norėjosi vilku staugti. Man atrodo, kad aš NIEKADA neprisitaikysiu. Susitaikysiu, bet neprisitaikysiu. Vis noriu parašyti apie tai, ką pastebiu. Ir kas mane tiesiog pjauna. Bet po to pagalvoju, kad taip tiesiog išsiliesiu, ir tiek. Geriausia, ką galiu daryti dabar - keisti situaciją bent jau aplink save. Ir tikėtis, kad tie raibuliai keliaus tolyn. Ir kuo daugiau tokių raibulių, tuo geriau. Gal tada visiems grįžtantiems nebebėgios šiurpuliukai nugara pagalvojus apie vaikų darželius ir mokyklas. Būtų super, ar ne?

Mano klasiokas nupirko ir atsiuntė man daug knygų. Pirmą kartą po ilgo laiko skaitau. Supratusi, kad man labiausiai trūksta finansinių žinių, dabar skaitau "The Principal's Guide to School Budgeting". Knyga paneigia mitus, kuriais dažnai tiki pradedantys ugdymo įstaigų vadovai. Skaičiau ir juokiausi, nes man tą patį vis kalė į galvą Gabrielius, o aš šventai kartojau savo :) Dabar tenka brukti uodegą :) Štai keletas mitų:

- School leaders must have an analytical mindset

- School leaders must have an accounting background or degree (ne kartą - taip manydami - jau žiūrinėjau visokias finansų studijų programas ir buhalterių kursus :) :) :))

- Budgeting, like any fiscal accounting procedure, is too difficult (tuo tai jau netikiu. Niekas nėra per sunku. Tik vat su tais prioritetais...)

- Educators are "right-brained" and as a result would rather create than compute.

- Instruction and curriculum are more important (šitas mitas tai man kažkaip įaugęs :) Raunu :))

ir pan.

Smagu skaityti tai, kas aktualu ir tobulėti, tobulėti, tobulėti.

Apie lauko darželį, kuriame teko lankytis gegužę, jau rašiau. Tačiau gegužę buvo dar viena kelionė. Į Romą. Man Roma - svajonių miestas. Toks net ne svajonių, o ultimate miestas. Visi keliai veda į Romą. Romoje elkis kaip romėnas. ir t.t. ir pan. Vien angliškų posakių, kurie kilę iš romėnų gyvenimo būdo - apstu. Tas savaitgalis buvo toks pasakiškai fantastiškas. Ir asmenine, ir profesine prasmėmis. Bėda ta, kad grįžusi radau beveik du šimtus el laiškų, į kuriuos neatsakiau būdama ten. Taigi grįžus teko labai greitai leistis ant žemės ir atsiraitojus rankoves dirbti taip, kad tik dabar jau prisiveju susirašinėjimą. Ir dar. Skrisdama skaičiau savo turbūt šiai dienai mėgiamiausio autoriaus Jared'o Diamond'o knygą "The Rise and Fall of the Third Chimpanzee". Jau ne kartą ruošiausi parašyti apie šį autorių ir jo knygas. Tiesa, ši - jau paskutinė jo knyga. Ką darysiu, kai perskaitysiu!?!?! :) (Tiems, kurie susidomėjo, pasakau, kad jo knygos - ne grožinės, o mokslo populiarinimo. Tokios, kurios - bent jau mane - svaigina.)

Žinote, kas dar nerealu? Ogi tai, kad Vaikystės Sode turėsiu pagalbininką. Iki šiol turėjau daug nuostabių padėjėjų, tačiau jau greitai į Vaikystės Sodo komandą įsilies dar vienas žmogus. Tikiuosi, kad tada turėsiu daugiau laiko. Jau vien tai, kad atiduosiu Vaikystės Sodo telefoną, man bus milžiniškas palengvinimas. Super mega milžiniškas. Apie visa kita net nekalbu. Laukiu nesulaukiu. Ir žemai lenkiu galvą Linai, kuri kalbėjo su visais kandidatais ir atrinko tuos, su kuriais dabar kalbėsiu aš. Nežinau, kaip būčiau spėjusi, jei ne ji. Tikriausiai būtų reikėję kraustytis į kitą realybę, kur para turi ne 24, o 48 valandas!

Kitą savaitgalį bus paskutinis Sveiko proto seminaras tėvams. Šis bus apie darželį: kaip pradėti jį lankyti, ko tikėtis ir ką daryti, kad vaikas į darželį keliautų su džiaugsmu. Sunki, bet labai įdomi tema. Ją palikome pabaigai, nes juk tuoj visi pradės ruoštis kelionei į darželį. Arba grįžimui. Ir tikrai yra įvairių niuansų, apie kuriuos būtų galima pa(si)kalbėti. O šiaip noriu pasidžiaugti, kad Sveiko proto seminarus lydėjo sėkmė. Džiugu, kad rinkosi ne tik mamos, bet ir tėtės. Daug jų. Džiugu, kad turėjote daug klausimų. Džiugu, kad niekada neišsiskirstėme anksčiau, o visada - vėliau. Man, žinoma, smagiausia, kad kai kurie jūsų nepagailėjote minutėlės savo laiko ir parašėte, kad džiaugiatės, jog atėjote. Ačiū.

Kas dar vyksta? Dar vis samdau mokytojas. Visokių juokų būna. Pavyzdžiui, viena pasakė: "Oi, pas Jus dirbti reikia!" :) Na, kiek aš žinau, tai "darbas" reiškia vietą, kur einame dirbti :) Bet šiaip džiaugiuosi, kad pavyksta rasti perliukų. Kita vertus, juk ne 500 mokytojų reikia. Vat jei reikėtų 500 - tai bent iššūkis būtų! Džiaugiuosi, kad vis dėlto turiu uoslę. Matyt, stebėjimų ir vertinimų metai daro savo. O gal tiesiog gimiau turėdama tą uoslę? Vieni tėveliai visai neseniai paklausė, kaip samdau. Ėmiau ir pasakiau tiesą: tiesiog MATAU. Tai tas tėtė nusišypsojo ir pasakė: GERAS, aš irgi taip savo darbuotojus samdau. Tiesa yra ir tai, kad aš galiu apmokyti bet ką. Išskyrus tą, kuris neturi troškimo dirbti - ir gerai dirbti - su vaikais. Juk sako, kad talentas yra  99proc darbo ir 1proc genetika. Tais 99proc aš galiu pasirūpinti :) Na, gal ne visais (nes juk ir žmogus turi labai norėti!). Ir, kaip sakant, duokdie, kad bent dalis Lietuvos mokytojų išnaudotų 99proc savo potencialo. Tada ne Suomija, o tikrai Lietuva būtų ta valstybė, į kurią kryptų švietimiečių žvilgsniai.

Šiandien supratau, kad planuoju spalio mėnesį. Kažkada galvodavau, kad būtų nerealu dirbti tokį darbą, kur tavęs lauktų tiek reikalų, kad reikėtų planuoti vos ne pusmetį į priekį. Ir dabar tokį darbą dirbu. Patį nerealiausią pasaulyje. :)

Bėda tik ta, kad šiuo metu esu visiškai apsileidusi mama. Netikėkite niekuo, kas bando pasakyti, jog galima puikiai derinti labai daug reikalaujantį darbą ir šeimą. Šiek tiek derinti įmanoma, bet kažkas tame derinime tikrai nukenčia. Ir kai vaikas pasako: Mama tai dirbs, bet gal mes vis vien galim pažaisti stalo žaidimą? - supranti, kad jau labai seniai neturėjai laiko stalo žaidimui. Arba sausainiams. Arba ramiam vakarui. Tiesa, penktadienį vyro mama išleido mus į kiną. Juokas tas, kad vos ne kalta jaučiausi. Galvoje vis sukosi mintis, kad ne visus el laiškus esu atsakiusi, kad ne visas sutartis peržiūrėjau, kad kad kad kad...Ėjome į "Limitless". Jeigu jūs gautumėte tokią tabletę, ar ją išgertumėte? Aš savo atsakymą žinau, o jūs? Worth the risk?!

httpv://www.youtube.com/watch?v=THE_hhk1Gzc