Grįžti į blogą
sausio 16

"Who dears to teach must never cease to learn" arba cepelinai darželyje.

Šiuos man įstrigusius žodžius pasakė John Cotton Dana - amerikiečių bibliotekininkas. Žinote, yra žmonių, kurie darbe dirba viena, o, grįžę namo, imasi kito hobio. Anądien pagalvojau, kad visiškai neturiu jokio hobio. Esu beviltiškai prasmegusi švietime. Štai ir šįvakar - sėdžiu lovoje tarp krūvų popierių ir net kaukt norisi, kiek daug minčių...noriu rašyti į tinklaraštį, noriu siųsti info į mokytojų el paštą, noriu, noriu, noriu...  Bet rašysiu apie cepelinus, mūsų kultūrinį paveldą...NOT.

Tikriausiai jau skaitėte straipsnį, kad Kauno darželyje nufilmuota per prievartą cepelinus vaikui grūdanti auklėtoja. Iš vienos pusės džiaugiuosi, kad tokie dalykai ima lįsti į viešumą. Džiaugiuosi, nes jau keletą metų teigiu, kad mes Lietuvoje turime ne varpelio kreivę, o bala-žin-ką.

Štai taip turi būti:

Štai taip yra:

Man sakydavo: na, na, Austėja, nėra taip blogai. Man, kita vertus, norėdavosi plaukus nuo galvos rautis ir šaukti, kad tol, kol mes nepripažinsime problemos, kad Lietuvoje pedagoginį darbą dirba per daug žmonių, kuriems nereikėtų jo dirbti, tol švietimo kokybės gerėjimo tikėtis yra mažų mažiausiai naivu. Nejau jūs manote, kad šie skambiai nuaidėję įvykiai yra vienetiniai?!?! Netikiu. Manau, kad dar yra tuntai auklėtojų, kurios ir valgyti, ir miegoti verčia, ir pagąsdina taip, kad maža nepasirodo. Ir man gaila tų pedagogų, kurie profesionaliai dirba savo darbą, nes jie arba paskęsta, arba juos paskandina. Ta prasme?!?! Paprasčiausia. Visai neseniai kalbėjau su auklėtoja, kuriai, atėjusiai į valstybinį darželį, buvo pasakyta: arba dirbsi taip, kaip mes, arba nebedirbsi. Štai taip. Nes tos kūrybingos, darbščios, kurios į darželį ateina ne ryte žaislų išimti, o vakare surinkti (taip savo darbą apibūdino viena auklėtoja, apie kurią papasakojo tėveliai), o DIRBTI, paprasčiausiai yra nepopuliarios. Kaip sakant, gadina visą reikalą. Ai, ir dar vienas gerulis pavyzdys: viename darželyje per ne taip tolimas 2011-ųjų žiemos šventes visos auklėtojos namopi gavo po šūsnį vaikų darbelių, kad juos...perdarytų. Na, nes, žinote, tie vaikai juk visiškai beviltiški: klijuoja ne taip ir ne ten, spalvina it vištos koja...gėda tokius darbelius kabinti! Štai jums XXI amžiaus švietimas visame savo žydėjime.

Kauno direktore džiaugiuosi, nes ji bent jau nepasakė, kad tai, kas buvo išvysta nufilmuotoje medžiagoje - montažas. Arba čia tik vienas kartas ir, kaip sakant, nieko tokio. Arba kažką iš tos serijos. Nors situacija nėra džiugi, tačiau džiaugiuosi, kad ji atsiprašė ir viešino šitą situaciją. Vienas šeimos draugas man parašė, kad čia tikriausiai ji mano straipsnį paskaitė, kaip turėtų elgtis :)

Kita vertus, grįžkime prie citatos. Mokytis niekada nėra per vėlu. Kad ir iš estų :D

P.S. Įrašą iliustruoja Gertrūdos pieštas vabalas. Ir pabandykite man įrodyti, kad tai - ne vabalas ir nevertas būti viešinamas.