Grįžti į blogą
gegužės 19

XXI amžiaus motinystės iššūkiai.

Kada pirmą kartą pagalvojote apie tapimą mama? Aš - pradinėje mokykloje. Tada užrašiau, kad turėsiu tris dukras ir uždirbsiu 400 rublių :) Jeigu teisingai prisimenu, tais laikais daugybė žmonių uždirbdavo  100-200 rublių. Mano svajonės visada buvo didelės, ne kitaip. Po to atėjo metas kai maniau, kad neturėsiu vaikų arba turėsiu (geriausiu atveju) vieną. Po to sugalvojau, kad (nesvarbu, ar turėsiu vyrą, ar ne) bent vieną vaiką BŪTINAI turėsiu. Niekada nemaniau, kad bus taip stebuklingai, kaip yra dabar: dvi porelės, kurios auga ne tik su manimi, bet ir su nuostabiu tėčiu. Paprastai taip ir būna: gyvenimas pranoksta svajones.

Ir atėjo ta diena, kai sužinojom, kad turėsime pirmąjį vaiką. Žinote, kaip dažnai sakoma: pasaulis apsivertė. Teisybę pasakius, visiškai neprisimenu to jausmo - gal jo net nebuvo? Gerai prisimenu, kad tuoj pradėjau dėliotis, kaip derinsiu du darbus (dirbau tarptautinėje mokykloje, o vakarais dėsčiau norvegų), magistrantūrą ir velnišką pykinimą :) Tokia tad mūsų laikmečio mamų realybė: derinimas, derinimas, derinimas. Bet aš visada buvau (ir esu) viena tų, kurios kasdien mintyse Likimui padėkoja, kad gimiau ne anksčiau, kai moteris galėjo džiaugtis vaikų auginimu ir nėštumu namie... Aš - už pasirinkimą, o jį, deja, turime ne tiek ir daug metų (ir toli gražu dar ne visos moterys).

Kokia buvo jūsų Mamos diena? Aš atsibudau ir man į glėbį puolė Morta Sofija, kuri buvo nupiešusi gražiausią ir spalvingiausią pasaulyje piešinį. Po to ji dingo ir girdėjau, kaip moko Gertrūdą: eik pas mamą, nešk piešinį. Tada atėjo ir Gertrūdėlė su piešiniu, tačiau jame jau buvome mudvi su ja. Vilhelmo apsikabinimas ir Augusto mintinai išmoktas eilėraštis buvo iki skausmo miela ir gražu.

Mes patys iš vakaro su G važiavome į gėlių turgelį ir pirkome puokštes savo mamoms. Aš norėjau daug gėlių. Abu išsirinkome tulpes. Aš - pastelines ir neįprastas, o G - ryškias ir tradicines. Mano sesė - kuri buvo kartu - sakė, kad mes pasirinkome gėles pagal savo būdą. Tada anksti ryte su vaikais važiavome pas mano mamą, bet prieš tai nuvažiavome į Užupio Thierry bandelinę, kuri nupirkome šviežutėlių bandelių pusryčiams (net teko lukterėti, kol atveš tokias minkštutėles šiltutėles) ir nustebinome mano mamą pusryčiais vos ne lovoje. Žiauriai gera turėti mamą. Nežinau, kaip jums, bet man - kaskart pagalvojus, kad vieną dieną teks išsiskirti - iškart akyse kaupiasi ašaros, gerklėje stoja gumulas, o širdį suspaudžia toks tikrų tikriausias skausmas. Man gera žinoti, kad mama tiesiog YRA. Aš nesu iš tų, kurie turi poreikį daug bendrauti, kalbėtis, atvirauti, bet aš dažnai pagalvoju ir man visada gera žinoti, kad - jeigu ką - visada galėsiu paskambinti mamai. Tik tas visada toks trapus, ar ne?

Taip, mamos labai svarbios asmeniškai, bet iš tiesų jos apskritai svarbios visuomenei ir žmonijai. Be to, mamos yra ypatingos. Pavyzdžiui, aš išmokau kantrybės, nusižeminimo. Išmokau atsiprašyti. Noriu, kad pasaulyje būtų taika ir teisybė, kad nebūtų korupcijos, kad būtų rūšiuojama, kad moterys (ir vyrai) nebūtų engiami. Aš manau, kad, tapusi mama, tapau geresne. Subrendau. Bet tikriausiai bene labiausiai pajutau gyvenimo trapumą. Mano mama visada sakydavo, kad vaikai žiauriai greitai auga. Ji yra 100% teisi! Stebėdama augančius vaikus aš supratau, kad gyvenimas lekia, ir aš tikrai vieną dieną mirsiu. Neabejoju, kad visi tą esate supratę, bet aš iš tiesų tą supratau. Ar išsigandau? Ne. Tik supratau, kad gyventi turiu čia ir dabar. Ir daryti tai, ką noriu daryti. Ir taip, kaip noriu. Nes, po galais, turiu tik tą vieną gyvenimą būti su savo vaikais ir savo vyru. Turiu tik vieną gyvenimą nuvažiuoti ten, kur noriu. Pakeisti pasaulį taip, kaip noriu. Skaityti tas knygas, kurias noriu. Išbandyti veiklas, kurias noriu. Turėti savo nuomonę ir nebijoti sakyti tai, ką galvoju ir kuo tikiu. Ir visa šita išmintis tik todėl, kad turiu vaikų. Esu jiems nerealiai už tai dėkinga.

Mane visada erzino kitų požiūris į tėvystę/motinystę - kad gyvenimas pasikeičia (pasikeist tai pasikeičia, bet dažnai turima omenyje, kad pasikeičia ne į gerąją pusę), kai tampi mama/žmona. Ta prasme, kad, tapus mama ir žmona, tai tampa tavo gyvenimo ašimi. Nesupraskite neteisingai - manau, kad motinystė yra vienas nuostabiausių dalykų, kurie atsitiko mano gyvenime, tačiau nėra taip, kad  Austėja = mama ir taškas. Austėja = Austėja. O į Austėją telpa ir mama, ir žmona, ir dukra, ir sesė, ir mokslininkė, ir verslininkė, ir draugė, ir t.t. ir .t.t. Nežadu išsižadėti savęs (ar savo dalies) ir nemanau, kad verta. Prisimenu, kaip mums sakė:

"Gims vaikas, nebegalėsite keliauti"; "Gims vaikas, nebegalėsite sau to leisti"; "Gims vaikas, teks atidėti mokslus" ir t.t. ir pan. KODĖL? Mes darėme VISKĄ kartu su vaikais: ir mokėmės, ir dirbome, ir keliavome...viską! Jau turėdama vaikų pirmą kartą skridau oro balionu. Pradėjau valgyti alyvuoges. Pradėjau verslą. Slidinėjau, kai laukiausi ketvirto vaiko (pamokslauti nereikia, nes aš slidinėju puikiai, o tąkart slidinėjau atsargiai). Galėčiau vardinti be galo be krašto. Tiesiog noriu pasakyti, kad vaikai ne trukdo, o papildo gyvenimą. Jis tampa daug įdomesnis. Spalvingesnis. Ir - bent jau man - vaikai dažnai  yra spyris į užpakalį, nes žinau, kad tėvai yra pavyzdys, kuris užkrečia. Argi toks jausmas nėra nerealus? Na, kai supranti, kad galimybėms ribų nėra, kad reikia tik labai norėti, ir viskas bus įmanoma?!

Dar vaikai mane išmokė, kas yra beribė meilė: esu ir gavus nuo jų į kailį (ypač, kai vaikui kokie 2-3 metai), ir yra pasakę, kad aš - blogiausia mama pasaulyje. Visko yra tekę išgirsti apie save:) O kur dar vieši pykčio priepuoliai... Ir vis vien myli juos iki Mėnulio ir atgal. Kartais iš to jų pykčio net juokas ima. Nepasakyčiau, kad taip būna su kitais žmonėmis. Ko moko tokios situacijos? To, kad meilė iš tiesų gali būti beribė. Aš rytais keldama vaikus mėgstu juos paimti ant rankų ir čiūčiuoti, kol jie atsibunda (na, dabar šis metodas veikia jau tik su mergaitėmis). Ir kai tas šiltas vaikutis bunda, atrodo, pasaulis nebesisuka ir sustoja tą akimirką. Kadangi žinome, jog meilė gali būti beribė, manau, galime būti atlaidesni žmonėms, kurie mus supa. O to labai reikia. Jeigu mes dažniau nusišypsotumėme aplinkiniams ir į viską žiūrėtumėme atlaidžiai, gyventi būtų tikrai paprasčiau.

Žinote, ko dar  XXI amžiaus mama gali pasimokyti iš vaikų?

Kantrybės. Kantrybės reikia visur ir visada. Ji visada praverčia. O geriausiai jos moko vaikai. Pavyzdžiui, skubu, o Gertrūda neskubėdama rengiasi. Arba - pamiršusi užkandėlę - lekia atgal. Užkandėlė tai užkandėlė. Šiandien sugalvojo, kad negali išvažiuoti iš namų be maudymosi kostiumėlio. Ir apskritai su vaikais turi būti kantrus. Kai išmoksti būti kantrus su vaiku, tą gali perkelti į gyvenimą. Pradedi suprasti, kad viskas IŠ TIESŲ praeina. Tada ir sunkios dienos darbe nebėra tokios sunkios, nes tu jau išmokai kantrybės.

Nedaryti iš musės dramblio. Išbarstyti dribsniai? Neišlyginti marškiniai? Manau, kad motinystė išmoko to, jog šios smulkmenos nebedegina uodegos ir nebeatrodo pasaulio pabaiga, jei vakarienės indai pragulės ant stalo iki ryto. Nepamirškite vieno dalyko: indai niekur nepabėgs. Marškiniai niekur nepabėgs. Ir dribsniai nuo grindų, deja, niekur nepabėgs. Jie kantriai lauks jūsų. O vaikai nelauks. Prabėgs keleri metai, ir jau jie labiau norės leisti laiką su draugais, o ne su jumis. Pavyzdžiui, aš ne kartą esu nesiskalbus tol, kol apskritai buvo rūbų spintoje. Ir ką? Niekas nemirė! Na, ir kas, kad svečiai užlips ant LEGO ar pamatys dulkes vonioje ant grindų. Tokie jie ir draugai, jei dėl to ims manyti prasčiau apie jus. Ir apskritai. Išmokite atsipalaiduoti. Ir tikrai tam nereikia super duper meditacijos pamokų. Tiesiog užeikite į vaiko kambarį ir pažiūrėkite, kaip ramiai jis žaidžia aplinkoje, kur viskas išmėtyta. Nedarykite iš musės dramblio. Amerikiečiai sako: first things first. Tai vat nuspręskite, kas yra jums svarbiausia ir nesijaudinkite, jeigu ne taip svarbūs darbai nebūna atlikti. Ir dar. Kai vaikai užaugs, turėsite tiek laiko, kad galėsite bėgioti paskui kiekvieną dulkę.

Nėra supermamų, supertėčių ir superšeimų. N-Ė-R-A. Žinoma, tą galima pasukti ir taip, kad kiekviena mama, tėtė ir šeima yra super, bet man net ir toks pasukimas nepatinka. "super" nėra realybė. "super" nėra gyvenimas. Ir kuo anksčiau tą suprasime, tuo bus geriau. Mums. Vaikams. Šeimai. Visiems, su kuriais kasdien susiduriame.  Man labai patiko vieno pažįstamo žmogaus išsakyta frazė: "Klaidos nėra problema. Problema yra požiūris į jas". Būtent! Iš klaidų reikia mokytis ir tiesiog jų (bent jau labai labai stengtis) daugiau nebedaryti. Bet tai visiškai nereiškia, kad klaida - pasaulio pabaiga. Ir jokiu būdu nereiškia, kad klaidas galima ignoruoti. Klaida yra galimybė naujai pradžiai. Geresnei. Žodžiu, visi mes žmonės. Ir visi norime būti mylimi, suprasti, visi norime (su)derinti darbą ir šeimą, visi turime savo svajones.

 Ginti savo tiesą. Vaikai mus išmoko liūtiškumo. Jeigu kas nors skriaudžia mūsų vaiką, tegul pasisaugo, ar ne? Ko mes norime išmokyti savo vaiką? Kad jis mokėtų apginti savo tiesą? Pavyzdžiui, aš noriu, kad mano vaikas turėtų savo nuomonę ir nebijotų ją išsakyti. Aš noriu, kad mano vaikai būtų savarankiški, darbštūs ir niekada nesitikėtų, kad kažkas atbėgs ir viską padarys už juos. Na, noriu, kad jie nebijotų atsiraitoti rankovių ir drąsiai kurtų tokią aplinką, kokioje jaustų pilnatvę. Kaip to išmokysiu? Suprantu, kad tik savo pavyzdžiu. Todėl turiu neišsižadėti to, kuo tikiu, neleisti savęs trypti ir tuo pačiu nesitikėti, kad sugebėsiu visiems įtikti. Ir tuo pačiu džiaugtis tuo, ką turiu.
Niekada negalvok, kad tai, ką turi, yra amžina. Viskas gali pasikeisti akimirksniu. Ar galėtumėte įsivaizduoti gyvenimą be savo vaikų? Dėl to nepamirškite pasakyti jiems, kad juos mylite. Net tada, kai jie, išlipdami iš mašinos, piktai trinkteli durimis, nes jūs neleidote po mokyklos važiuoti pas draugą. Mintyse. Širdyje. Prieš maždaug mėnesį naktį stebėdama krentančius meteoritus pagalvojau, kad mes esame tokie maži ir niekingi, kad net siaubas. Ir visa tai, ką turiu ir kuo gyvenu, gali būti atimta akimirksniu. Niekas nežino, kiek laiko turime su mylimais žmonėmis. Todėl džiaugimės tuo laiku, kai esame drauge. Džiaukimės, KOL esame drauge.
Mes su šeima valgome ir sveiką, ir nesveiką maistą. Kai kuriomis dienomis mūsų namai blizga, o kartais, atrodo, ir velnias galvą nusisuktų. Kartais aš vaikams viską kantriai ir su meile paaiškinu, o kartais prarandu savitvardą ir pakeliu balsą taip, kad po to gailiuosi. Bet šie dalykai nėra esminiai, kai kalbame apie tėvystę. Ar jūs prisimenate, kokie buvo jūsų namai vaikystėje? Ar jūs prisimenate kiekvieną mažiausią kartelį, kai tėvai ant jūsų supyko? Ar jūs prisimenate, kiek kartų teko valgyti pusfabrikačius? Manau, kad labiausiai prisimenate tai, ką kartu veikėte: žaidėte, kalbėjote, skaitėte. Pavyzdžiui, aš prisimenu, kaip man, sergančiai, mama skaito knygas. Arba kai, kylant lėktuvui (man visada būdavo siaubingai bloga), mano tėtė, norėdamas nukreipti mano dėmesį ir prajuokinti, ėmė dainuoti "boružėlė myžaltaškė" ir abu kvatojome tiek, kad tai tikriausiai buvo vienas tų retų kartų, kai aš, lėktuvui kylant, neapsivėmiau. Prisimenu, kaip mane įmetė Gruzijoje į tokią sniego pusnį, kad aš joje tiesiog paskendau. Ar tai rimta? Solidu? Tikriausiai pritarsite, kad ne, bet tai - vieni gražiausių mano vaikystės atsiminimų. Akimirkos. Akimirkos su tėvais drauge. Vaikams nerūpės, KIEK jūs dirbote, jei skirsite turtingo bei prasmingo laiko ir jiems. Vaikams nerūpės, kokio dydžio jūsų butas. Vaikams nerūpės, ar jūs eidavote sportuoti (vadinasi, jei norite - pirmyn!). Labiausiai vaikams reikia žinojimo, kad su visais SAVO netobulumais ir su visais jų netobulumais juos be galo be krašto mylite.
Žinau, kad yra žmonių, idealizuojančių vaikus, motinystę ir t.t. ir pan. Jie išsikelia sau nerealius reikalavimus ir po to siaubingai graužiasi, kai nepavyksta viso to įgyvendinti. Tiesiog iš savęs reikalauja būti "super". Labiausiai aš visada noriu tėvams pasakyti, kad nėra "super". Yra tiesiog geri tėvai. Ir to užtenka. Nes tame gerumo periode mes kartais būname tiesiog nepakartojamai fantastiški. Tad kolekcionuokime tas akimirkas atleisdami sau žmogiškąjį netobulumą.

Ir pabaigai...kad ir kaip racionalizuotumėme motinystę, ji tiesiog yra be galo be krašto saldi.  Ach, šitas žodis privertė prisiminti vieną man patikusią nuorodą. Gerulis, ar ne?

Nuotrauka: Mother and Child by Hanoi Mark