Grįžti į blogą
gruodžio 11

Žiemos šventė.

Ar jūsų laukia daug eglučių (žiemos švenčių)? Prisimenu, kai buvau maža, tai gruodžio-sausio mėnesiais būdavo eglučių maratonas: tėvų darbovietėse, senelių darbovietėse, darželyje, dar kur nors...Prisimenu, namie ant pianino išstatydavau visą eilę dėžučių. Kadangi man patikdavo tik "Aguona" (ar "Aguonėlė", tiksliai neprisimenu), tai beveik visi saldaniai vėliau būdavo išdalinami draugams. Pats bjauriausias - su tokiu geltonu popierėliu, ant kurio nupieštas ananasas. O jo visada tiek daug į dėžutes prikraudavo! (Jau paaugus pradėjau galvoti, kad dėl to jį ir deda į uždaras (kur nieko nesimato) dėžutes - nes bjauraus skonio :))

Man penktadienį buvo svarbiausia šių metų eglutė - "Vaikystės Sode". Tik šiandien jaučiuosi jau atsikvėpusi, nes visą praeitą savaitę šurmuliavo pasiruošimo darbai, o penktadienį tai buvo tiek jaudulio, kad pusės nė neprisimenu :) Baisiausia buvo išvakarėse: paskambino vieno Sodelio koordinatorė ir pasakė, kad aštuoni - aštuoni! - vaikai po pietų miego susirgo vėjaraupiais ir juos tėveliai išsivežė namo. Įvyko tai, ko labiausiai bijojau: juk šia liga susergama bangomis: pradžioj vienas vaikas, kuris "pasigauna" ligą kitoje aplinkoje, o jau po to...visi darželio aplinkoje, kurie dar nebuvo sirgę. Kadangi Vaikystės Sode daug pirmagimių, tai, kaip sakant, čia juos ir pagavo vėjaraupiai. (Beje, ar žinote, kad kirčiuoti reikia ne vėjAAAAraupiai, o vĖĖĖĖĖjaraupiai?!?!). Kadangi Gertrūda pakliuvo į prieš tai buvusią vėjaraupių bangą, tai mūsų šeimos tikslas buvo sirgti lengvai ir pasveikti iki šventės (tikslą įgyvendinome).

Šventę organizavome LVJC (Moksleivių rūmuose) Didžiojoje salėje. Kadangi su vaikais kalbame apie tai, jog yra svarbu dovanoti save: savo dainas, savo eilėraščius, savo džiugią nuotaiką, savo keptus sausainius ir pan., tai koncertas - šventinė dovana tėveliams, seneliams ir visiems, kurie ateina į mūsų koncertą.

Koncertas buvo nuostabus: kiekviena grupė turėjo savo pasirodymą. Man įspūdingiausia buvo tęstinumas. Įsivaizduokite: metinukų tėvai pamatė, ką jų vaikas galės padovanoti, kai jau jam bus šešeri! Mišrių grupių pasirodymai tą irgi labai gražiai atskleidė: visi dalyvavo iš visos širdies, tačiau skyrėsi požiūris į sceną, į pasirodymą, į žiūrovus. Iš tiesų buvo smagu žiūrėti kaip mažieji aktoriai prisidėjo ranką prie krūtinės ir nusilenkė auditorijai!

Prisimenu, kartą teko dalyvauti diskusijoje, ar turi būti tokio pobūdžio šventės (su pasirodymais) ikimokyklinukams. Mat yra dvi stovyklos: vieni teigia, kad ikimokyklinukai yra tam per maži, o kiti mano, kad tai - neatsiejama ugdymo programos dalis. Mano pozicija šiuo klausimu yra aiški: aš jokiu būdu nemanau, kad vaikai turi stovėti scenoje it žvakės ar maži robotukai ir tobulai pasirodyti. 100% NE. Apskritai turiu keletą nerašytų taisyklių, kurių, manau, reikia laikytis dirbant su mažais vaikais.

1) Kuo mažiau streso, kuo daugiau geros nuotaikos. Visi turime tikėtis minimumo. Pavyzdžiui, kad vaikai užlips ant scenos. Jeigu užlipa, vadinasi, jau puiku! Jeigu dalyvauja - dar puikiau. Jeigu dauguma užlipa ir dalyvauja - pranokti visi lūkesčiai!

2) Programą savo klasei turi ruošti klasės mokytoja. Niekas geriau nepažįsta ikimokyklinukų klasėje, nei jų klasės mokytoja. Tik ji žinos, kuris vaikas turi išeiti pirmas, kuris gali būti piratu, kuris sužiūrės, kad kiti dalyvautų (vaikai nepaprastai moka motyvuoti vieni kitus, todėl viena didžiausių klaidų - sustatyti motyvatorius drauge, o tuos, kurių dėmesys lengvai nuklysta - irgi drauge :)). Be to, ji gali parinkti, kas vaikams aktualu: jeigu vaikams patinka Geltonų plytų kelias, tai nepradės su jais dainuoti Tylios nakties, o išnaudos tai, ką jie mėgsta, kad tas susidomėjimas dar labiau išaugtų: tada vaikai mielai drauge darys dekoracijas, lengvai išmoks, patys pasiūlys, kaip ką galima daryti, žodžiu, drauge kurs programą. Visi žinome, kad tai, ką ruošiame patys, mėgstame daug labiau, nei tai, kas mums yra primesta.

3) Klasių tėvai turi sėdėti šalia vieni kitų. Kadangi po pasirodymo vaikai eina pas tėvelius (drauge - klasėmis - sėsti gali jau mokyklinukai, o ikimokyklinukams geriausia po pasirodymo eiti pas tėvelius: kad nuvestų į tualetą, jei bus poreikis; kad išeitų pasivaikščioti, jei nusibos; kad neliptų ant scenos ir netrukdytų kitiems mažiesiems aktoriams ir t.t.), tai vaikams (ir pedagogams!) lengviausia, jei žino, kur ieškoti tėvelių. Be to, vaikai mieliau eina į tą pusę, kur eina ir jų draugai. Tai sudaro sąlygas ir vaikams sėsti greta vienas kito, jei jie to nori.

4)  Programoje turi dalyvauti visi vaikai, ir visi pasirodymai turi būti tokie, kurie nesugrius, jei pusė vaikų nelips ant scenos. Kartais atrodo, kad klasės drąsuolis toks bus ir ant scenos. Nebūtinai. Be to, ikimokyklinukams gruodis - ligų metas. Didelė tikimybė, kad neturėsite pagrindinių veikėjų/solistų. Visiškai nereikalingas stresas. Taigi: dainuojate drauge, šokate drauge, pirštų žaidimas - drauge. Tada neišsigąsite/pasirodymas nesugrius net tada, jei į koncertą atvyks tik trys vaikai (kaip buvo vienai mūsų grupei).

Kartais pedagogams (ir tėvams!) atrodo, kad nuostabiai dainuojantis/šokantis/vaidinantis drąsuolis turėtų pasirodyti solo. Venkite šios pagundos. Nepamirškite, kad šventė - visų. Tėvai ateina pažiūrėti SAVO vaiko pasirodymo. Visi žinome, kad visų kitų vaikai yra normalūs, o mano - ypatingas. Taigi nesugadinkite šventės šeimoms išskirdami keletą vaikų. Nepamirškite, kad vienas svarbiausių tikslų - kad vaikas pasijustų svarbiu programos dalyviu, kad vaikas jaustųsi taip, tarsi be jo programa nebūtų buvusi tokia nuostabi. Nepamirškite, kad šventę kuriame VISI. Tai - viena svarbiausių sąlygų, kad šventė būtų sėkminga.

5) Nepamirškite, kad kuo vaikas jaunesnis, tuo egocentriškesnis. Jaunesni nei penkerių metų vaikai į pasaulį žiūri TIK iš savo varpinės. Kadangi darželyje beveik visi vaikai yra iki penkerių, tai pasirodymas turi būti trumputis (viena dainelė/pirštų žaidimas/šokis/vaidinimas ir pan.), repeticijos dažnos ir trumpos, emocijos - teigiamos (jokio muštro, nuobodaus laukimo ir tuo labiau jokios kritikos - tik visuotinis džiugesys!). Be to, ikimokyklinukams pasiruošimas dažnai yra svarbesnis, nei pats pasirodymas: jiems įdomiau dekoracijas gaminti, nei matyti ant scenos; įdomiau repetuoti pažįstamoje, saugioje ir jaukioje klasėje, nei didelėje, mažai pažįstamoje scenoje. Todėl su vaikais (ypač vyresniais, nei dvejų metų) svarbu kalbėti apie tai, kaip mes išeiname ant scenos, kaip elgiamės scenoje, kodėl taip elgiamės, kodėl aktoriai nusilenkia, ką mes darome pasirodymo metu ir t.t. ir pan. Tai - ugdymo proceso dalis. Nesitikėkite, kad vaikai, kurie niekada nekalbėjo apie išėjimą ant scenos/nusilenkimą/elgesį ant scenos ims ir supras, ką reikia daryti. Tai nėra įgimta, to mes išmokstame. Labai gerai, jei galima prieš pačių koncertą nuvykti į teatrą. Būtent nuvykti, o ne kviestis atvykti pas save. Tada pamatoma scena, pamatoma, kaip elgiasi aktoriai ir kaip elgiasi žiūrovai. Ugdomas ėjimo į teatrą/koncertą įprotis bei diegiama tai, kaip žmogus elgiasi, kai yra ant scenos/kai nuvyksta į teatrą/koncertą.

6) Sukurkite kuo panašesnę aplinką į tą, kurią turėjote repeticijų metu. Pavyzdžiui, pernai auklėtojoms parodžiau, kaip pasidaryti plakatą, kuris palengvintų vaikams grojimą varpeliais (koduoti spalvas) ir kaip ant scenos suklijuoti kryžiukus su vaikų vardais, kad jie aiškiai žinotų, kur stovėti. Nepamirškite kitos LABAI svarbios taisyklės: ikimokyklinukams turi būti viskas KUO AIŠKIAU. Jūs tikrai nieko neišaiškinsite koncerto metu, viskas turi būti aišku iki koncerto. Įvairūs aiškūs ir įprasti signalai (sutartiniai rankų judesiai, sutartiniai instrumentų garsai ir pan.) padeda vaikams suprasti, ko iš jų tikitės ir daryti būtent tai, ką norite, kad jie darytų. Maži vaikai - jei jie pavargę (o koncertas juk dažniausiai būna vakare), įsitempę (atvyko į naują vietą), itin apsidžiaugę (šventė, atėjo tėvai, visi pasipuošę, daug skanumynų, dūkstame su draugais ir pan) - išsibalansuoja, todėl labai svarbu turėti kodus, kurie padėtų vaikams susikaupti, atsipalaiduoti, pasijusti taip, kaip jie jaučiasi klasėje.

7)  Kostiumai turi būti kuo paprastesni (geriausia - tam tikros spalvos rūbai su minimaliais aksesuarais), repeticijos - dažnos ir trumpos - taip vaikai geriausiai supras, ko iš jų tikitės.

8) Napamirškite, kad jūsų tikslas - kuo daugiau šypsenų ir gražių prisiminimų. Gražių prisiminimų tėvams, vaikams ir pedagogams (kurie tų prisiminimų vedami ir kitais metais su jauduliu ir džiugesiu ruoš vaikus naujai šventei).

Jeigu šių taisyklių laikomasi, manau, kad šventinė programa (apskritai ikimokyklinukų pasirodymai) yra būtini. Vaikai yra labai protingi. Be to, jiems patinka dainuoti/šokti/vaidinti. Tad tebūnie dainininkais, šokėjais, aktoriais, kurie nugali jaudulį, užlipa ant scenos, klauso dirigento (plačiąja prasme), susikaupia, atlieka užduotį, nusilenkia ir išdidžiai nulipa nuo scenos lydimi ovacijų.

P0 mūsų šventės galiu pasakyti, kad LVJC pastatas nėra labiausiai pritaikyta erdvė mažiems vaikams. Taip pat su auklėtojomis sušnekome, kad kitą kartą rinktis reikėtų ne šventės salėje, o koncerto salės užkulisiuose (kad nereikėtų su vaikais keliauti iš vienos salės į kitą, nes daug tėvų vėlavo, kai kurie tėvai ėjo drauge ir t.t. ir pan.) - žodžiu, būtų daug paprasčiau rinktis iškart koncerto vietoje. Ypač su mažuliais.

Visi nepaprastai džiaugiamės koncerto dekoracijomis: koncerto salę ir šventės salę mums išpuošė Švenčių miestas. Reikėjo pamatyti! Teisybę pasakius, daugybė tėvų priėjo ir negailėjo gražių žodžių dekoracijoms. Džiaugiausi, nes jos derinamos buvo ne vieną dieną. Visų pirma norėjau, kad jos būtų dviejų spalvų: žydros - Sodelio ir baltos - žiemos spalvų. Taigi visos dekoracijos tokios ir buvo: scenos palubėje kabojo milžiniškos baltos snaigės, scenos kraštą puošė baltų-žydrų balionų pynė (ji labai gražiai paslėpė visus laidus ir apsaugojo, kad vaikai neliptų tiesiai nuo scenos), šonuose stovėjo snieginės palmės (norėjosi, kad jos būtų stabilios, kad vaikai lengvai nenuverstų).

Man bene įspūdingiausias buvo įėjimas į šventės salę - visi įėjo pro nuostabaus grožio sniego gėlių arką, o ant vaišių stalų stovėjo baltos helio pripildytos balionų puokštės. Gaila, kad nemačiau, kaip jas pripūtė, nes balionas balione žadino smalsumą :)

Smagiausia buvo tai, kad po pasirodymo ne tik visi balionai atiteko vaikams, bet ir tai, kad į šventės salę atvyko twisteriai, t.y. žmonės, kurie iš balionų vaikams darė tai, ką tik jie panorėjo. Prie twisterių visą vakarą spietėsi vaikai (prie manęs vis pribėgdavo tai vienas, tai kitas vaikas ir parodydavo, kokią grožybę turi :)), kiti vaikai nešiojo milžiniškas snaiges ar ilsėjosi ant didžiulių balionų. Geriausias vaizdas buvo pabaigoje: kaip vaikai nešėse didesnę už save puokštę balionų į mašiną, o tėveliai visaip bandė juos sutalpinti, nes pavargę dalyviai nesileido į kalbas, kad galbūt užteks ir mažiau balionų :D

Su mano foto aparatu buvo padaryta labai nedaug nuotraukų, tad tikiuosi, kad tėveliai pasidalins savo darytomis nuotraukomis, nes - neabejoju - tikrai bus nepaprasto grožio nuotraukų. Mes su keliom mamom išsižiojusios apžiūrinėjome mažulyčius balionėlių sukinukus ant didesnių balionų - aš net neįsivaizdavau, kad taip gali būti. Na, visas dekoravimo procesas truko nuo 14val (koncertas prasidėjo 18val).

Dar daug kam patikęs akcentas buvo visų mokytojų pasirodymas pabaigoje. Kai Sodelyje viešėjo muzikologė iš Suomijos (vedė mokytojoms seminarą/mokymus apie muzikinį lavinimą), kalbėdama apie tai, kaip apjungti judesį ir dainą, išmokė dainą. Mes sukūrėme savus žodžius ir...padainavome su visais judesiais po vaikų koncerto - tai buvo mūsų siurprizas VS bendruomenei. Didžiavausi savo komanda iki Mėnulio ir atgal: mūsų buvo daug, dainavome keliais balsais ir dvasia buvo tiesiog ypatinga! Smagiausia buvo jau vakare po renginio gauti mokytojų laiškus...ir didžiavausi, ir džiūgavau, ir graudinausi...

Ar buvo vaišės? Tikrai taip! Jau tradicija tampa mūsų naminės vaišės: kiekviena šeima atneša tai, ką jie valgo šiuo šventiniu periodu. Vieni atneša kažką saldaus, kiti - kažką sūraus, tačiau visi - savo ypatingą naminį šventinį patiekalą. Ir šįkart įvairiausiais skanėstais buvo nudengti visi 10 stalų! Man - nuolat su kuo nors kalbančiai -  (jau tampa tradicija:)) įvairių skanėstų lėkštę atnešė Indrė, tai - prisipažinsiu - tikrai buvo galima liežuvį praryti. O kur dar begalė skanėstų, kurių neparagavau. Tačiau dėl to neišgyvenau, nes mes turime ir kitą tradiciją: šiemet prieš Kalėdinį renginį visa bendruomenė dovanų gavo 2010 Vaikystės Sodo žiemos šventės receptų knygą, tad visi, kurie nori paragauti to, ko nespėjo per šventę, turi galimybę patys pasigaminti ir paragauti.

Žodžiu, visų jėgomis (programa - vaikų ir pedagogų, dekoracijos - Švenčių miesto, vaišės - tėvelių) šventė buvo nuostabi. Grįždama namo galvojau: štai, ką galima padaryti drauge! Super. Linkiu, kad ir jūs iš savo švenčių parsivežtumėte tiek teigiamų emocijų, kiek parsivežiau aš.

P.S. Vienintelis toks vidutiniškai smagus reikalas buvo tas, kad mūsų mažoji net nelipo ant scenos. Kai pamatė mane, įsikibo (o aš gi ten laksčiau it patrakusi pirmyn-atgal) ir jau nebeatkibo. Visaip kalbinau, bet ji sakė, kad žiūrės koncertą, ir tiek. Kai vėliau klausiau, kodėl nelipo ant scenos, sakė, kad nenorėjo. Fair enough, kaip sakant. Aš tai įtariau, kad taip gali ir būti, bet labiausiai nusivylė Augustas, kuris pareiškė: "Aš atėjau į šį mažių koncertą, o Gertrūda - dėl kurios aš ir atėjau - net ant scenos nelipo!!!" :D

P.P.S. Liūdniausia buvo tai, kad tą pačią dieną ir tą pačią valandą buvo mūsų mažųjų jūrų skautų - Vilhelmo ir Mortos - skautų šventinis karnavalas, kurį teko praleisti. Ačiūdiev, jie į karnavalą važiavo - juos palydėjo mano mama, kuri ir nufotografavo, ir papasakojo, bet, manau, suprantate, kad būtų buvę daug smagiau, jei nebūtų taip sutapę. Na, bet buvo geriausia, kas gali būti, kai taip atsitinka: vaikai karnavalo nepraleido, buvo su baba (net nakvoti po to pas babą ir bočių važiavo!), kitą dieną pasakojo įspūdžius ir - spėju - jiems ten buvo smagiau, nei stebėti tėvus, kurie tikrai turėjo ką veikti tą vakarą Vaikystės Sodo renginyje ir nebūtų skyrę tiek dėmesio, kiek jie gavo iš babos ir bočiaus.