Rugpjūčio 29
Norite, kad vaikas užaugtų emociškai tvirtas? Ko NEdaryti
Dalinamės naudingu straipsniu ir dr. Austėjos Landsbergienės mintimis.
Dalinamės naudingu straipsniu ir dr. Austėjos Landsbergienės mintimis.
Visi namuose turi stalą, prie kurio kartu pusryčiauja, skaito knygas, dalinasi mintimis. Prie stalo gimsta idėjos, spektakliai, žaidžiami stalo žaidimai. Tad siūlome Jums pasigaminti savo šeimos stalo lėlių teatrui lėles. Galėsite kurti nuostabias savo šeimos pasakas, istorijas, išreikšdami jausmus, svajones, skatindami kurti savo mažylius.
Jei namuose turite nebereikalingų dėžių ir kruopų – sukluskite. Šis darbelis puikiai tiks ne vien grįžtančių paukščių sutikimui, tačiau ir smulkiajai motorikai lavinti!
Kol žiema nesitraukia, kviečiame pagaminti paukščiams šiuos skanėstus ir taip juos palepinti. Tai bus Jums puiki proga iš arčiau susipažinti su skanėstų paragauti atskrendančiais paukščiais.
Kai pasiilgstate balto ir puraus sniego, imkitės darbo ir pasigaminkite pūgą maišelyje. Šis darbelis nereikalauja daug pastangų, tačiau jo rezultatas nustebins visus: didelius ir mažus!
Kviečiame pasigaminti spalvingą vokelį, kuris padės Jūsų vaikučiui pamiklinti akytes bei pirštukus!
Kviečiame pasigaminti smagų būgnelį, kuris šaltą žiemos dieną kvies šokti ir judėti!
Baltas takas, baltas kiemas, baltos pusnys baltą žiemą… Brendam - sniego iki kelių, nesimato net mažų vaikelių! Šis darbelis primins žiemos pusnynus net tuomet, kai sniego nematyti.
Jei norite savo namams suteikti daugiau šventinės nuotaikos, siūlome pasigaminti šią dekoraciją. Namus papuoškite dekoracija, kurią vaikai pavadino elniu, karve, briedžiuku. Nėra svarbus pavadinimas, svarbiau laikas praleistas su vaiku, gaminant dekoraciją, kurią galite ir padovanoti artimiems žmonėms.
Kalėdų eglutė – vienas pagrindinių Kalėdų šventės atributų. Paprastai Kalėdų eglutė yra papuoštas spygliuotis visažalis medis, kurį smagu papuošti su mažaisiais draugais, tad šįkart siūlome pasigaminti ir papuošti eglutę iš antrinių žaliavų!
“Draugas yra žmogus, su kuriuo: šoki, dainuoji, žaidi, draugauji, šokinėji, dainuoji, apsikabini, šėlsti, juokėsi...” - Sodiečiai. Siūlome pasigaminti nuostabų, spalvingą, linksmą draugą.
Ar įmintumėte tokią mįslę: "Du kūnus aš turiu, ant galvos apverstas bėgti aš galiu, jei stovėsiu aš ilgai, bėgsiu aš greičiau tik tai. Taigi spėk, kas aš esu?". Jei Jums reikia užuominos, kviečiame kartu pasigaminti šį puikų darbelį!
Drauge minėdami Žibintų dieną, kviečiame pasigaminti žibintą, kuris sušildytų ne tik mūsų namus, bet ir mūsų širdis.
Kviečiame prisiminti vaikystę ir kartu su vaikais pasigaminti paprastą, tačiau visuomet smagų žaidimą diena-naktis!
Kartu su vaikais kviečiame pasigaminti linksmuosius moliūgėlius, kuriais galėsite pasipuošti namus. Moliūgėliai atrodo nuotaikingai ir linksmai, tačiau smagiausia - pats gamybos procesas!
Kviečiame su vaikais pasigaminti popierinius moliūgėlius. Darbelis nereikalauja daug pastangų, tačiau rezultatas sužavės kiekvieną. Gaminant šiuos moliūgėlius, lavinama vaikų smulkioji motorika, lavinamas erdvinis mąstymas, taip pat mokomasi matematikos, matuojat reikiamo ilgio juosteles.
Atėjus rudeniui, keičiasi ir orai. Oras atšąla ir vis dažniau lyja. Su vaikais galima pasigaminti rudeninį atviruką su 3D skėčiu. Be šio aksesuaro neapsieina nė vienas ruduo!
Būtinai keliaudami stebėti rudens, pasiimkite kibirėlį, į kurį pririnksite gamtos turtų. Siūlome pasigaminti svajonių augintinį iš surinktų gamtoje priemonių: gilių, šakelių, kankorėžių, akmenukų, lapų, uogų ir pan. Tyrinėkite augintinius padidinimo stiklais, lieskite užsimerkę ir atmerktomis akimis, palyginkite su realia gyvūno nuotrauka (jei tik įmanoma), pabandykite užuosti jo kvapą. Sugalvokite augintiniui vardą, kurį vaikas gali pats užrašyti! Augintiniai puikiai tiks mokytis matematikos, suskaičiuokite kiek spyglių turi ežiukas, kiek kaštonų sunaudojote gamindami slieką, kiek sparnų turi skraidantis drakonas.
Gamindami šį darbelį, vaikai kūrybiškai panaudos rudens suteikiamas gėrybes! Rinkite nuostabius rudens lapus, pasigaminkite nepakartojamų piešinių ir papuoškite Jus supančią aplinką.
Šio darbelio metu pasigaminsite mašinėlę, kuri važiuos ne stumiama, o pučiama! Galima mašinėlių pasidaryti daugiau ir kartu su draugais suorganizuoti lenktynes!
Tai paprastas eksperimentas, kuris visiems vaikams leidžia pamatyti ir suprasti, kaip planetos juda savo orbitose. Visi mūsų eksperimento dalyviai laukė savo eilės išbandyti patys, tikimės, kad šis eksperimentas padovanos ne ką mažiau atradimo džiaugsmo ir Jums!
Paklausus vaikų: „Kuo norėtumėte būti užaugę?“, dažnai nuskamba atsakymas: "Kosmonautu!". Kad svajonė būtų lengviau pasiekiama galite čia ir dabar kartu su vaikais pasidaryti kosmonauto kostiumą!
Gilinantis į kosmoso platybes, kosmosą galite pasidaryti ir savo kambaryje. Kviečiame pasigaminti Žemę ir kitas planetas!
Vasara žaidimų metas! Pasidaryk žaidimą-labirintą pats!
Šis darbelis yra skirtas tiems vaikams, kurie mėgsta matyti darbo rezultatą ilgesnį laiką. Pirmą kartą vaikui reikės Jūsų pagalbos, tačiau kiek pasipraktikavęs vaikas galės pats gaminti skirtingus vilkelius.
Artėjant Valstybės dienai, karūnuokite karalių Mindaugą!
Žemėje gimiau, ugnimi apsikrikštijau, ant vandens puoliau ir visa prapuoliau. Kas? (Druska).
Vasara - toks metas, kai ledai tampa skaniausiu ir labiausiai gaivinančiu desertu. Tačiau, būna dienų, kai ir vasarą oras būna lietingas, šaltas. Tada niūrią nuotaiką praskaidrintų štai tokia veikla – patiems pasigaminti nuostabių spalvotų ledų (nors ir nevalgomų)!
Lieja šviesą lekiančios svirtys, Vėjai veža aukso ratus, Ir prasiveria žalios širdys, Ir nuo medžių teka medus Į visus pasaulio kraštus.
Kadangi už lango jau vasara ir po truputį pradedame planuoti kelionę prie jūros, kviečiame pasigaminti jūrą namuose!
Aukštai danguje yra tokia didelė debesų įvairovė! Susipažinkime, kaip atrodo dažniausiai pasitaikančios debesų rūšys: kamuoliniai, plunksniniai ir sluoksniniai. Kuo jie skiriasi ir kuo panašūs? Kokios formos gali būti debesys? Kurie kabo aukščiausiai, o kurie – žemiausiai? Atsakymus į šiuos klausimus rasite atlikę šį darbelį.
Gamta lauke jau pabudo, tačiau galite pasidaryti savo mažą miškelį stiklainyje ir stebėti, kaip jis auga.
Norite savo vaikams paaiškinti, kaip atsiranda lietaus lašai? Šiuo eksperimentu ne tik paaiškinsite, bet ir vizualiai pademonstruosite, iš kur atsiranda lietus!
Ar kada svarstėte, kas nutiktų jei sustotų laikrodis? Siūlome pasigaminti saulės laikrodį, kuris niekada nesustos.
Artėjant nuostabiai pavasario šventei - mamyčių dienai - siūlome su vaikais mamoms pagaminti nuostabias pavasario gėles.
Kas gali būti lengvas ir purus kaip debesis? Ogi Debesų modelinas, kuris dar ir nuostabiai kvepia!
Pavasarinis vėjas mėgsta daryti stebuklus, kviečiame su juo pažaisti namuose!
Švęskite Velykas kūrybiškai ir kartu su vaikais pasigaminkite Velykų stalo papuošimus!
Pavasaris jau čia! O iš žiemos bundanti gamta tokia graži! Pabudinkime gyvybingą pavasario žiedą iš sniego patalų!
Kviečiame pasiruošti Kovo 11-osios šventei! Sodietė: „Kuo didesnė širdelė – tuo didesnė mano meilė Lietuvai!“
Nagrinėdami stebuklingą kalnų temą, susipažinome su kalnuose gyvenančiais ypatingais ir draugiškais gyvūnais – Lamomis. Kviečiame šį mielą ir šiltą draugą pasigaminti su vaikais. Tai bus ne tik smagi veikla kartu, bet ir puiki priemonė lavinti vaikų smulkiąją motoriką!
Kaip įdomu tyrinėti kalnus, o dar smagiau patiems pasigaminti savo kalnų maketą! Kalbant apie kalnus, svarbu paminėti ir Lietuvoje esančius, kurių grožį taip taikliai aprašė A. Baranauskas: „Kalnai ant kalnų, o ant tų kalnų... Kalnai ir maži kalneliai...“.
Kol už lango saulės dar nėra labai daug, kviečiame pasigaminti saulėtas smėlio kopas!
Mes toliau gvildename temą kalnai, net patys bandėme kopti į juos. Todėl kviečiame Jus pasigaminti savo alpinistą, kuris pamokys Jus kopimo į kalnus gudrybių!
Jau artėja Užgavėnės, kurių metu visi gaminame baisias kaukes. Norėtume pasiūlyti papildomą atributą joms – monstrų batus. Vaikai galės lavinti rankeles kirpdami, lavins gebėjimą pasirinkti, derinti spalvas. Pagaminti monstrų batai lavina vaikų pusiausvyrą.
Šis šviestuvas gali būti naudojamas naktį, kad kambary būtų šviesiau ir drąsiau vaikui miegoti. Šis darbelis padės vaikui mokytis skaičiuoti ir bus lavinama vaiko smulkioji motorika.
Švietimo lyderių konferencijoje Sevilijoje susipažinau su viena Columbia universiteto Niujorke profesorių, ir ji man papasakojo apie prestižinę Columbia universiteto Klingenstein centro privačių mokyklų vadovams programą ir stipendiją, kuri identifikuoja ir skiria stipendijas pasaulio švietimo lyderiams. Po mūsų pokalbio ir diskusijos prof. Pearl Rock Kane pasakė, kad tai, ką darome "Vaikystės Sode" ir Karalienės Mortos mokykloje, yra unikalu ne tik Lietuvai - tai yra apskritai geroji XXI amžiaus praktika, o tokias iniciatyvas jie nori burti, skatinti bendrauti ir nenuleisti rankų, tad aš turėčiau pretenduoti į Columbia stipendiją švietimo kaitos vadovams.
Ar gali būti kalnai iš popieriaus? Žinoma, kad gali! Tokį kalną galima pasidaryt net ir patiems namuose, o paskui naudoti žaidimui ar tiesiog mokantis apie kalnus.
Kol dar visi gyvena šventinėmis nuotaikomis, kviečiame pasigaminti žiemines dekoracijas!
Artėjant šventėms galite imtis smagių darbų ir kartu su vaikais puošti namus. Pasidarykite šį Kalėdinį žibintą, kuris švies ir šildys belaukiant švenčių!
Šventės artėja, o "Vaikystės Sode" mokome vaikus, kad duoti yra svarbiau nei gauti. Tad šis darbelis yra tai, ką vaikas gali su Jūsų pagalba padaryti ir padovanoti kitam! Pradžiuginkite artimuosius savo dėmesiu!
Atėjus žiemai, imame laukti sniego! Galbūt greičiau jo sulauksime, jei papuošime langus šiomis sniego gaudyklėmis?
Sala – žemės plotas apsuptas iš visų pusių vandens. Sala – žemės kampelis, į kurį vaikai labai nori nukeliauti. Siūlome susikurti savo salą, kuriai pavadinimą galėsite sugalvoti patys!
Vėstant orams nukeliaukime ten, kur saulėta ir šilta! Kviečiame aplankyti Egipto piramides ir atsivežti truputėlį saulės!
Kiekvienais metais atkeliavęs auksinis ruduo pradžiugina mus ryškiaspalviais medžių lapais. O kodėl gi nepasinaudojusi rudens gėrybėmis? Siūlome pasigaminti ryškiaspalvę rudenišką kaukę vaikams!
Kviečiame kiekvieną vaiką susikurti stebuklingą langą ir pažvelgti į savo svajonių miestą!
Kai kalbame apie bokštus, norisi ne tik juos stebėti, ne tik į juos įlipti, bet ir patiems didžiulį bokštą pasistatyti, o po to dar ir pasigardžiuojant jį suvalgyti!
Atėjus rudeniui, pradeda keistis gamta, medžių lapai nusidažo įvairiausiomis spalvomis ir džiugina praeivių akis. Kad galėtume kasdien pasimėgauti šiuo reginiu ne tik lauke, bet ir klasėse, siūlome su vaikais pasigaminti linksmus rudeninius spragėsių medelius.
Šis darbelis puikiai tinka patiems mažiausiems. Darbelio metu gerinami ne tik smulkiosios motorikos įgūdžiai, bet ir lavinama mažylio vaizduotė. Rezultatas – naujas linksmas ir „sušukuotas“ draugas!
Šis smagus eksperimentas leis Jums kartu su vaikais geriau susipažinti su įdomiaisiais gamtos dėsniais!
Šis darbelis lavina matematinius įgūdžius ir supažindina su >, <, = matematiniais simboliais. Lego kaladėlės patinka daugumai vaikų, tad jų pagalba matematikos mokymasis taps žaismingesnis.
Kai norisi daug spalvų ir garso, nieko nėra geriau už linksmąjį kaleidoskopą!
Kviečiame susipažinti su linksmosiomis varlytėmis! Jos gaudo museles kas dieną ir linksmai kvarksėdamos atsisveikina su vasara.
Šis darbelis – tai vasaros džiaugsmas: spalvotas, linksmas ir besiplaikstantis vėjyje! Nors vasaros pabaiga jau netoli, šios skraidančios žuvelės linksmai pasitiks rudens debesėlius!
Vasara - tyrinėjimų metas, tad nusprendėme išsiaiškinti, kaip skirtingų konsistencijų medžiagos reaguoja viena su kita. Mums reikės kelių priemonių bei žiupsnelio kantrybės!
Kuomet taip karšta – norisi atsigaivinti. O kas geriau tiks žaidimams nei gaivusis arbūzas?
Avelė – pasakos skaitytoja ir miego sergėtoja.
Jei vasarą pritrūktų saulės šviesos ir šypsenų, galite patys pasigaminti savo geros nuotaikos šaltinį!
Vasarą šilta, smagu ir gera, bet šiuo laikotarpiu slypi ir įvairūs pavojai - miške, pievose, namuose. Ką reikia daryti užsidegus žolei, miškui, daiktams namuose? Labai svarbu su vaikais kalbėti apie saugumą! Ir pabrėžti, kad žaisti su ugnimi - nevalia. Tam į pagalbą pasitelkite naujuosius draugus-gelbėtojus - linksmuosius ugniagesius.
Muilo burbulus galima pūsti ne tik lauke į orą, tačiau galima juos įamžinti ir popieriaus lape!
Vasarai jau beveik įpusėjus, norime kuo ilgiau laiko praleisti gryname ore ir žaisti. Todėl siūlome pasidaryti kėglius ir aktyviai praleisti laiką su visa šeima lauke!
Mokantis dydžių bei lavinant smulkiosios motorikos įgūdžius siūlome šį nesudėtingą darbelį.
Prasidėjus šiltajam metų sezonui, norisi džiaugtis vasariška gamta. Norėdami palengvinti proceso stebėjimą, siūlome pasigaminti šiltnamį namuose!
Trumpas geros nuotaikos receptas: daug šypsenų, spalvotų gėlių... Viską energingai suplakti ir…
Ką matome pravėrę vasarą langą?.. Ogi žydinčius laukus, medžius, gėles. Mėgaujamės jų skleidžiamais kvapais, gėrimės jų spalvomis bei įvairove.
Artėjant vasarai, eksperimentuojame KITAIP su vaikų mėgstamais muilo burbulais. Tam reikės kelių priemonių, o svarbiausia – kūrybiškumo ir geros nuotaikos!
Artėjant vasarai, vis daugiau laiko praleidžiame lauke. Tebūna jis dar smagesnis su nuotaikingais aksesuarais, su kuriais ne tik galime žaisti teatrą, bet ir susikurti smagią fotosesiją. Traukime fotoaparatus!
Įsibėgėjus pavasariui, nusprendėme pasigaminti ryškiaspalvių gėlių. Laukiame nesulaukiame, kada pagaliau prasidės vasara!
Pakvipus pavasariu ir augalams nusidažius švelniai žalia spalva, kviečiame ir patiems pasidaryti puikius pavasarinius žiedus.
Tęsdami pažintį su paukščiais, kviečiame pasidaryti gražuolę gulbę!
Kalbėdami apie paukščius, su vaikais nusprendėme, kad vienas gražiausiai ir linksmiausiai atrodančių - pingvinas. Pingvinai yra neskraidančių vandens paukščių šeima, kurie sausumoje yra itin nerangūs, o vandenyje, atvirkščiai, – greiti ir grakštūs. Improvizuodami nusprendėme pasigaminti mielus ir spalvingus pingvinukus.
Darbelis vadinasi "Ateities miestas". Kodėl? Nes tai miestas, kuriame vaikai gali žaisti, tyrinėti ir atrasti kitokius - nežemiškus dalykus.
Tegul pavasarinės saulutės spinduliai sušildo visų mūsų širdis ir primena, kaip svarbu saugoti ir mylėti Žemę!
Ežiukas aš ežiukas Nenuorama mažiukas. Pušku kaip garvežys Nes aš esu ežys. Draugaukim, mielas vaike, Tik glostyti nereikia. Draugaukime gražiai Vaikučiai ir ežiai. Pušku, pušku spalvoti ežiukai. Susipažinkime!
Pavasaris – atgimimo, pradžios metas. Grįžta paukščiai, saulutė vis dažniau mums nusišypso. Iš gilaus žiemos miego pabunda gamta, nedrąsiai iš mažyčių pumpurėlių dienos šviesą pasitinka pirmieji gėlių žiedai.
Kuris namelis tvirtesnis? Kuris namelis dailesnis?
Namelis iš šiaudų, namelis iš pagaliukų, namelis iš plytų – tokius namelius paršeliai statė pasakoje “Trys paršiukai”!
Minint Vasario 16 –osios dieną, siūlome kartu su vaikais pasigaminti karolius, papuoštus LR vėliavos spalvomis.
Laisvos ir neišsemiamos abstrakcijos formos: ant popieriaus lapo pražysta spalvingos gėlės lyg artėjančio pavasario ženklai.
Šis darbelis yra eksperimentas - lašindami vašką, o paskui liedami akvarelę, galite išgauti pačias gražiausias spalvas. Taip su mažaisiais smalsuoliais pasigaminsite gražų atviruką sveikinimams ar piešinį dovanai.
Vaikams labai patinka gyvūnai, smagu su jais susipažinti ir juos tyrinėti. Su gyvūnais - lėlėmis lengva vaidinti, be to, vaidindami vaikai mokosi bendrauti. Šią lėlę - pelėdą vaikai gali užsidėti ant pirštukų ir kurti su ja įdomias, unikalias istorijas.
Vaikystės Sode susipažinome su vienu iš poliarinių gyvūnų – pingvinu. Vaikai sužinojo plačiau apie šį gyvūną, kad jo sparnai skirti ne skraidymui, o plaukimui. Smulkios plunksnelės panašesnės į žvynus ir apsaugo jį nuo šalčio, kuris kandžiojasi Antarktidoje. Kartu bendradarbiaudami sukūrėme nuostabų mažąjį draugą, kuris čiuožė sodelio turėklais.
Gražuolė eglutė Šypsojos linksmai, Kalėdų šalelėj Papuošta dailiai! Ir žėri, ir spindi, Didžiuojas jinai, Dailiais ir gražiais, Raudonais žaislais.
Kai tamsi naktis ateinaIr miegoti niekas neina,Imame žibintąŠviečiantį ir šiltą.Toks žibintas – išeitis.Tai tikra nakties akis.Jis mums rodo kelią,Kur šilta trobelė.
Žiema - toks metas, kai visi su nekantrumu laukiame sniego. Bet jei jis vis neiškrinta ir jo laukti pabosta – ne bėda! Sniego senį galime nusilipdyti čia pat, sodelio klasėje!
Atkeliavo žiema ir kasdien gamta pateikia nepakartojamo grožio vaizdų, ragina kaskart išbandyti, atrasti, patirti, pažinti, džiaugtis. Štai ir Vaikystės Sodo Mažyliai suskubo gaminti spalvotus ledo kubelius, kad galėtų stebėti, ar žiemą lauke jie ištirps?
DARBELIUI REIKALINGOS PRIEMONĖS:
DARBELIS. Vokas – piniginė.
Rudenį keičiant žiemai, smagiais, spalvotais ir čežančiais po kojomis lapais galima džiaugtis net ir už lango krentant snaigėms.
Raketa siejama su naujais atradimais, nematytais toliais, veržlumu ir beribe fantazija apie tai, kur ji gali mus nuskraidinti.
Šiuo metu Graikijoje, Kretoje vyksta viena didžiausių Europoje mokslinių konferencijų, kur susirinkę visi, kuriems rūpi ikimokyklinis ugdymas. Asociacija, kuri organizuoja, vadinasi EECERA (European Early Childhood Education Research Association). Turiu pasakyti, kad vieta pasirinkta netinkama – tenka kovoti su savimi, nes viešbučio poilsiautojai, persimetę rankšluosčius per petį ir dėvintys maudymosi kostiumėlius, traukia prie jūros, o aš traukiu į priešingą pusę – langų neturinčias konferencijų sales iš kurių – tarsi kurmis iš urvo – išlendu jau leidžiantis saulei.
Koks yra uolos paviršius? Švelnus? Šiurkštus? Kviečiame pagaminti uolos paviršių ir sužinoti!
Norime pristatyti darbelį, kuris padės supažindinti vaikus su gamtos dėsniais. Vaikui svarbu žinoti, kad saulės šviesa kaitina vandenį, kyla garai ir taip kaupiasi debesys iš kurių – pradeda lyti.
Akvariumas visada traukia akį spalvų įvairove, formomis ir gyventojais. Spinduliuojančios švieselės ir akmenėlių žaižaravimas - visa tai taip gražu!
Tai gražiai mane augino laukas, pieva, kelias, upė, tai gražiai už rankos vedė vasaros diena ilga.
Šiandien - pasaulio lietuvių ekonomikos forume - itin daug kalbėjome apie švietimą. Sakysite, ką bendro turi švietimas ir ekonomika? Visų pirma, nuo švietimo priklauso valstybės ateitis, nes būtent švietimo sistemos rezultatas - suaugęs žmogus - daro didžiulę įtaką ir ekonomikos augimui.
Ne kiekvieną dieną galime apsilankyti balete, tačiau kiekvieną dieną balerinos gali būti šalia mūsų, o mes patys turime galimybę sukurti šokį su jomis! Pabandykime!
Dažnas mūsų turi mėgstamą pasakos personažą. Ar teko kada susimąstyti, koks jausmas būti pamėgto veikėjo “kailyje”? Gal šįkart močiutė bus vikresnė už vilką, o varna gudresnė už lapę?..
DARBELIUI REIKALINGOS PRIEMONĖS:
Šį savaitgalį dauguma mūsų eisime balsuoti. Norėčiau rašyti "visi", bet žinau, kad ne visi tą darys. Lyndon B. Johnson, 36-as JAV Prezidentas, sakė: “The vote is the most powerful instrument ever devised by man for breaking down injustice and destroying the terrible walls which imprison men because they are different from other men.”
Kas gyvena akvariume?
Sakoma, kad kiekvienas yra menininkas, bet tik menininkai tai žino.. Žinokite ir Jūs!
Šoksiu nuo ryto iki vakaro!
Gal svogūnams reikia šilumos, kad pavasarį jie greičiau sužaliuotų?
Atlikdami šį darbelį bandysime modeliną paversti akriliniais dažais ir pasigaminti kažką netradicinio.
Kartais taip norisi turėti šuniuką. Štai kaip jį galima pasigaminti iš antrinių žaliavų!
Kai už lango niūru ir tamsu, patys galime pasidaryti spalvotą vaivorykštę.
Šios savaitės klausimas yra visiškai šviežutėlis - pagalvojau, kad mamai bus geriau, jei nereikės ilgai laukti, nes atsakydama į klausimą patariu eiti ir pasikalbėti su vaiko pedagogu. Klausimas yra apie paauglį ir jo elgesį. Iš tiesų paaugliai yra nepaprastai žavingi: kartais dar tokie vaikai, o kartais su jais įdomiau ir didesnis iššūkis, nei su suaugusiais. Vienas įdomiausių dalykų su paaugliais yra tai, kad jie yra it svogūnai, kuriuos reikia išlukštenti. Jeigu ikimokyklinuko ar pradinuko elgesys dažnai yra nuspėjamas ir lengvai "iššifruojamas" (nes jie yra nuoširdūs), tai paauglys jau turi kaukę. Ir kartais ne vieną. Kartais tenka lupti tas kaukes vieną po kitos, kol supranti, kokia buvo vieno ar kito elgesio tikroji priežastis. Visada maniau, kad man įdomiausi bus ikimokyklinukai ir pradinukai, tačiau dabar, kai namuose turime du paauglius, pradedu suprasti, kokia įdomi ir žavinga yra paauglystė. Iš tiesų paauglystės - tokios, kokia dažnai yra ji piešiama - nelabai patiriu. Gal dėl to, kad esame įpratę daug kalbėti su vaikais?! Nežinau. Tą dar reikia atrasti/suprasti. Žinodama, kad visi pagrindai dedami iki paauglystės, dabar daugiau stebiu mūsų auklėjimo vaisius. Be jokios abejonės, visa tai - tik pradžia. Rezultatas - visas gyvenimas. Skaitydama šios mamos laišką, jaučiau tą nerimą, kurį jaučia ji (kai iš vienos pusės norisi paleisti vaiką, o iš kitos be galo be krašto norisi suprasti ir jam padėti), kai tu tarsi supranti, kad vaikas iš to, kuris žiūrėdavo į tave su begaline meile ir pasitikėjimu, staiga virsta tokiu,na, partneriu. Man atrodo, kad paauglystė yra metas, kai gyvenimą su tokio amžiaus vaikus galima lyginti su šokiu, kuriame tėvai yra lyg ir vedantys, bet vis dėlto abi pusės yra partneriai.
Saulytė jau čia! Ir tikra, ir popierinė, vienur visai viena, kitur - su debesėliais.
Kiekviena nauja diena yra pilna stebuklų - net ir paprastas pienas gali tapti stebuklingais piešiniais!
Kaip manote, ar gali vandenyje mirkęs smėlis likti sausut sausutėlis?
Atlikdami šį darbelį stebėsime, kaip maišosi spalvos.
Su vaiku pradėkite kalbėti „ta“ tema, kai jis dar nekalba. Kodėl? Todėl, kad įprastumėte!
Ar jau esate girdėję apie Malalą - mergaitę, kuri rizikuoja savo gyvybe (į ją buvo pasikėsinta) kalbėdama apie mergaičių edukaciją? Ji yra jauniausias žmogus EVER, nominuotas Nobelio taikos premijai gauti (negavo, bet jai dar viskas prieš akis!).
Prieš maždaug savaitę daviau interviu žurnalo "TAVO VAIKAS" žurnalistei apie tai, kada galima vaiką palikti vieną namuose. Visą straipsnį ir interviu su trijų vaikų mama psichologe psichoterapeute dr.Lina Kalinauskiene skaitykite žurnale, o aš dalinuosi savo nuomone, kurią išsakiau.
Morta Sofija rimtų rimčiausiai laukė šio įvykio ir susinervino, kad nematė live. Man žiauriai smagu, kad septynerių metų vaikui įdomu ir svarbu tokie dalykai. Net neabejoju, kad tai yra nuo aplinkos, kurioje vaikas leidžia daugiausiai laiko, priklausantis dalykas. Jeigu mėgstate klausyti paskaitų/pranešimų, štai vienas apie aplinką. (Ačiū, Vitalija!).
Turiu prisipažinti, antraštę pasiskolinau iš p.Rasos Juknevičienės. Kadangi dar iš aktyvaus tinklaraščio rašymo laikų bendrauju su tinklaraštininkais, jau buvau paskatinta parašyti panašaus turinio įrašą, bet iki tol, kol neperskaičiau 15min.lt straipsnio komentaruose linkėjimo atsipūsti, kuris buvo skirtas man kaip įsivaizduojamai straipsnio autorei (atsiprašau tikrojo autoriaus), pagalvojau, kad noriu viešai išsakyti savo poziciją. Kadangi turiu galimybę rašyti, o ir apskritai nevengiu savo vardo ir pavardės ties tuo, kuo tikiu, tebūnie šis įrašas - mano pozicija.
Ar matėte šį filmą (žr įrašo antraštę)? Mes pažiūrėjome. Tiesa, aš sugebėjau per vidurį nusnausti, tai, matyt, nebuvo adrenaliniškas, o atsibudusi nesijaučiau labai atitrūkusi, tai, matyt, ir turinys nėra greitas, bet, kita vertus, aš ir nesu kino kritikė ir žinovė, o miego dažnai trūksta, tai užlūžtu, jei turinys nėra įdomus. Man šis filmas patiko dėl Romos vaizdų, nes konkrečiai man Roma - svajonių miestas. Visiškai. Galėčiau ten važiuoti reguliariai tiesiog pabūti, pakvėpuoti tuo oru, nes jis YRA kitoks. Man jis yra žmogaus galimybių oras. Įkvėpimo oras. O pavadinimas suskambo varpeliais, nes tiesiog vakar susidūriau su dviem labai gražiais veiksmais, kurie irgi paskatino galvoti apie galimybes, įkvėpimą ir viltį.
Nustebino? O, ne. Taip šiandien galvoju kaskart, kai mintys atsitraukia nuo darbo - po to, kai DELFI išspausdino šią naujieną, o 11.45 jau buvo 485 komentarai ir, kaip sakant, tokie visažiniški komentarai. Teisybę pasakius, nėra čia naivuolių, ir niekas nesitikėjo daugumos palaikančių komentarų, bet tai, ką perskaičiau, pranoko visus įsivaizdavimus...Ir bjauriausia yra tai, kad daug komentarų skirti net ne Gabrieliui, o...man arba jo seneliui (arba apskritai tiesiog kliedesiai - kitaip net nežinau, kaip pavadinti, nes komentarais vadinti tiesiog liežuvis neapsiverčia) - stick to the topic,dear sakydavo mano vienas dėstytojas - akivaizdu, kad daug kam tai yra dar svetima sąvoka.
Kažkaip įsijungiau tinklaraštį ir pradėjau rašyti, tai net nežinau, koks bus šis įrašas po tokios ilgos pertraukos. Problema, kurią turiu išspręsti - kaip padaryti, kad man rašyti įrašus būtų lengva. Nes dabar sistema yra tokia, kad ir įrašus rašyti, ir nuotraukas kelti yra ganėtinai sudėtinga, o aš jau supratau save esant vieno langelio žmogumi (jeigu man reikia daug žingsnių, tai aš tiesiog išvis to veiksmo neatlieku). O rašyti paskatino tai, kad viena bendradarbė atsiuntė nuorodą į mano pernai metų pamąstymus, ką norėčiau daryti 2013 metais, o aš kaip tik skaičiau straipsnį apie tai, ko reikėtų atsisakyti 2014 metais. Straipsnis sukėlė minčių, atsiųstas įrašas priminė apie merdintį tinklaraštį ir...sėdau rašyti. Nes šie metai bus dar įdomesni, nei 2013. Just wait.
Užvakar skaičiau pranešimą progreso konferencijoje LOGIN. Kalbėjau apie tai, kodėl tėvai bijo, o vaikai trokšta technologijų. Mano nuostabai, po mano pranešimo atsirado straipsnis ir DELFI. Gal dėl to, kad iš tiesų labai daug tėvų bijo tų technologijų (ypač dėl to, kad aš esu UŽ technologijas vaikų gyvenime), sulaukiau tikrai daug dėmesio. Viena pažįstama pasakė: aš irgi norėjau įeiti, bet prie durų buvo tiek stovinčių, kad nesibroviau ir išėjau. Pamaniau, kad - jeigu ką - paklausiu tiesiai:)
Daugeliui dar visai neseniai atrodė normalu, jei pasamdę kaimynę vaikelio prižiūrėti, sumokame jai į kišenę ir jokiais mokesčiais valstybei nesirūpiname. O ką – visi taip darė. Tik viena kita rimtesnė auklė turėjo verslo liudijimą. Tačiau reikalai pasikeitė. Už "nelegalią" auklę gresia baudos. Visame pasaulyje įprasta su aukle sudaryti tėvų ir auklės santykius reglamentuojančią sutartį – taip tėvai tampa darbdaviu, o auklė – darbuotoju. Mūsų krašte tokios sutartys dar labai retos, daugeliui žmonių atrodo jas sudėtinga sudaryti, kiti laiko tai brangiai kainuojančiu reikalu. Tačiau jau yra tokių auklių, kurios nori socialinių garantijų, ir yra pilietiškų tėvų, kurie nori, kad viskas būtų teisėta. Šiandien už darbo santykių neįforminimą gresia baudos. Jei auklė, su kuria jus sies darbo santykiai, bus pagauta dirbanti nelegaliai pirmąkart, jums (kaip nelegaliai dirbančio darbuotojo darbdaviui) grės nuo 3000 iki 10 000 litų bauda, o jei pakartotinai – bauda gali siekti ir 20 000. Tiesa, savo vaiko auklės darbdaviu nebūtinai privalote būti jūs patys – juo gali būti ir kiti asmenys (pvz., jei jums dėl kažkokių priežasčių patogiau, kad darbdaviu būtų seneliai ar kiti žmonės). Tačiau jūs privalote būti nurodytas kaip paslaugos gavėjas. Beje, jūs net išėjęs vaiko priežiūros atostogų galite tapti darbdaviu, o pašalpa dėl to nenukentės.
Šiemet MS gimtadienį šventėme dvi dienas ir valgėme tris tortus: mokykloje, namuose su šeima ir su draugais. Iš tiesų tai gimtadienis buvo tikrai toks, kokio norėjo Morta, ir tai, manau, yra svarbiausia! Turime tokią tradiciją-ne-tradiciją (stengiamės, bet ne visada pavyksta), kad TĄ dieną atvažiuoja giminės. Su Morta šįkart pavyko puikiai, nes jos TA diena buvo penktadienis; o šeštadienį mergina šventė su draugais laipiojimo uolomis salėje.
Visų pirma, kalbant apie profiliavimą, reikia kalbėti apie reformas Lietuvoje. Bėda ta, kad mes gyvename nuolatinių reformų ritmu. Ar žinote, kad nuo reformos pradžios iki jos rezultatų (apčiuopiamų) turi praeiti bent jau dešimtmetis? Taigi, jeigu būtumėme nuo...iki įgyvendinę Tautinės mokyklos idėją, dabar jau skintumėme vaisius. Lietuvos švietimo koncepcija nubrėžė gaires. Nežinau, kaip jūs, bet aš, ją skaitydama, visada galvoju, kad, duokdie, būtumėme visa tai įgyvendinę. Suprantu, kad kai kas netiko, kai ką reikėjo tobulinti, kai ką sinchronizuoti su septinmyliais batais pirmyn lekiančiu ir besikeičiančiu gyvenimu.
Prieš keletą metų sužinojau apie tokios kompanijos, kurios pavadinimas 23andMe, egzistavimą. Sužinojau iš LA, kuris pasidarė genetinį testą ir mums su G apie tai papasakojo. Esmė yra ta: tu užsisakai genetinį tyrimą, kompanija atsiunčia kolbą, tu - į ją prispjaudęs - siunti ją atgal ir po mėnesio-dviejų gauni savo genetinio tyrimo rezultatus. Tai štai būtent iš ten atėjo mūsų siuntinys šeštadienį. Kodėl 23andMe? Žinia, turime 23 poras chromosomų.
Genetika yra vienas įdomiausių mokslų. Aš genetika labiausiai buvau susidomėjusi 16-os metų JAV, kai viena mano draugė mokėsi AP (Advanced placement) biologiją gimnazijoje, o mes gyvenome viename kambaryje. Prisimenu, kartu darėme įvairius projektus, kuriuos prisimenu dar dabar. Juokinga, ar ne? - prisimenu tai, ką darė mano KAMBARIOKĖ, o ne tai, ko mokiausi pati Lietuvoje. Labiausiai dėl to, KAIP ji mokėsi. Bet čia ne apie tai. Pastebėjau, kad mane labai mažai veikia stresas. Pavyzdžiui, matau, kad dauguma žmonių, važiuodami itin slidžiu keliu, įsitempia taip, kad jiems net galvą pradeda skaudėti. Aš tuo tarpu - jeigu norėčiau miego - tikriausiai galėčiau net užmigti. Ir tai paskatino mane šiek tiek pasidomėti, kodėl vienus žmones stresas veikia labiau, nei kitus. Akivaizdu, kad neturiu vieno geno :)
Sveikinu visus su 2013-aisiais metais. Kai prisimeni, kas buvo prieš 20 metų, pasijauti, kad jau paaugliai turėtų žiūrėti į tave ir galvoti, kad esi pagyvenusi moteris. Prisimenu, kartą kalbėjau su tėte (man buvo, na, gal septyniolika metų) ir sakau jam: ką aš žinau, kiek tam žmogui buvo metų...pagyvenęs toks...gal kokie keturiasdešimt. :) Tada tėtė labai juokėsi. Juokas juokais, bet aš pati tai tikrai nesijaučiu pagyvenusi...nors - žiūrėdama į Augustą - esu priversta įsisąmoninti, kad tas išstypęs žavingas jaunuolis yra...mano sūnus!
Šiemet su vaikais turime vieną Kalėdinį ritualą, kuris yra mielas iki Mėnulio ir atgal - su vaikais kiekvieną vakarą sėdam skaityti knygos. Skaitome Marko Leino knygą "Kalėdų istorija". Nusipirkome ją dėl kelių priežasčių: a) ją redagavo vaikų baba, tai jau seniai žinojome, kad bus išleista smagi Kalėdinė knyga; b) knygoje - 24 langeliai (skyriai) - lygiai tiek, kiek trunka Kalėdų laukimas. Gertrūdai ši knyga dar per sudėtinga, todėl ji pusiau dalyvauja, tačiau kiti trys klauso sulaikę kvėpavimą.
Mes vis pykstame, kai kas nors bando pasakyti, kad švietimo sistema yra atsilikusi nuo gyvenimo. Ilgą laiką maniau, kad galbūt tiesiog kažko nesuprantu. Nuo tos akimirkos, kai atsiraitojau rankoves iki pažastų ir ėmiau dirbti ne tik teoriniame, bet ir praktiniame švietimo vadybos lygmenyje, supratau, kad vis dėlto mano hipotezės pasitvirtina: švietimo sistema tokia, kokia yra šiandien, yra atgyvenusi. Nuo lopšelių iki...(čia galite įrašyti patys, aš drąsiai kalbu tik apie lopšelius, darželius ir mokyklas). Liūdniausia turbūt yra tai, kad net tie žmonės, kurie galėtų vesti švietimo sistemą į priekį ir ją keisti, šiandien yra pasimetę. Pasirodo, taip yra ne tik Lietuvoje.
Kai parašiau FB, kad Augustas vienas iškeliavo į Londoną (jam - 11), daug kas parašė, kad nežinojo, jog vaikams galima keliauti vieniems. Dėl to nusprendžiau parašyti šį įrašą, kad pasidalinčiau informacija ir patirtimi su visais, kuriems informacija apie vaikų keliones gali būti aktuali. Žinoma, pirmasis kartas buvo pats baisiausias mums, tėvams - tada Augustui buvo šešeri. Dabar jau nejautėme jokio jaudulio, nes, na, pasitikime, kad mūsų vaikas nepražus:)
Ką gi, turiu prisipažinti, kad keletą kartų atsidariau rašyti ir vis uždarau - neįprasta man tai, kad beveik viskas šiame tinklaraštyje kitaip. Be to, Stokholmo oro uoste parašiau ilgą ir man pačiai patikusį įrašą apie įspūdžius iš Švedijos ir...viską praradau. Tada vos ne pro ašaras prisiekiau, kad daugiau tinklaraščio nerašysiu ir nekenčiu visų šitų naujovių :) Bet, kaip sakant, taip, kaip mokau vaikus prisitaikyti prie naujovių, taip, be jokios abejonės, turiu išmokti ir pati. Čia kaip tas eksperimentas su vaikais ir oreo sausainiukais (dar žinomas ir atkartotas kaip ekperimentas su zefyrais): jeigu gebėsi užsispirti ir pasiekti tikslą, tai gyvenime bus lengviau :) (Čia aš save visaip įtikinėju).
Ši savaitė - kelionių savaitė: Kaunas, Klaipėda, Gargždai, Ryga (oro uostas), Stokholmas. Kaune stebėjau Vaikystės Sodo darbą, Klaipėdoje - seminaras pedagogams, Gargžduose - seminaras tėvams ir pedagogams, Ryga - nes nėra tiesioginio skrydžio į Stokholmą ir štai Stokholmas. Iš visų ES valstybių ir vietų ES/CEDEFOP organizuojami praktiniai mokymai ugdymo įstaigų vadovams vyksta būtent čia, Švedijoje. Nenuostabu, nes Jarfalla regionas garsėja savo švietimo vadyba visoje Europoje, o mes buvome atrinkti būtent semtis gerosios patirties. Taip, atrinkti: 15 laimingųjų iš visos ES (ne daugiau kaip po vieną iš valstybės) savaitę stebėsime ir gilinsimės į šio regiono švietimo vadybą.
Anądien gavau nuorodą į 20 TED'o populiariausių pasisakymų. Palindau po apklotu (nes visi jau miegojo, nenorėjau pažadinti) ir klausiau. Dauguma tikrai verti dėmesio. Ir visiškai nesistebiu, kad sir Ken'o Robinson'o - daugiausiai peržiūrėtas. Jis tikrai yra įspūdingas. Tik, žinote, kas keista? Vat jis keliauja po visą pasaulį, kalba apie tai, kad švietimas XXI amžiuje turi būti jau kitoks, bet kaita ateina labai iš lėto. Taip iš lėto, kad daug kur vargiai jaučiasi. Aš irgi manau, kad atėjo naujos mokyklos era. Ir nors žinau, kad yra daug pedagogų, pykstančių ant manęs, vis vien išsakiau savo nuomonę Dialoge. Nes žinau, kad yra ir tokių, kurie visa širdimi nori kaitos. Kurie dirba, kad Lietuvos mokyklos keistųsi ir dirba kasdien. Neabejoju, kad lašas po lašo akmenį pratašo. Prisiminkite: juk pirmąsias mašinas žmonės daužė, nes tai - velnio išmislas. Ir apskritai daug kas šiame pasaulyje yra sutinkama su tiesiog neįtikėtinu pasipriešinimu. Ką gi, jeigu tai yra what it takes, tai, kaip sakant, tebūnie. Aš tai visiškai nebijau. Dalinuosi tekstu, publikuotu Dialoge:
Šį įrašą pradėjau rašyti gan seniai. Nors iš tiesų - ne taip ir seniai. Bet tas laikas buvo it amžinybė. Akimirkomis jaučiausi it filme, kurio esu viso labo tik žiūrovė. Bet apie viską nuosekliai...
Kadangi pati tik ką grįžau iš atostogų - o, taip, TIKRŲ atostogų!!!! - tai tuo noriu paaiškinti ir ilgą dingimą, ir tuo pačiu noriu pareklamuoti organizuojamą stovyklą Pavariuose, kurios vadovu bus mano uošvis! Taigi - jeigu dar neturite planų savo įžengiantiems į paauglystę vaikams (arba žinote, kad draugai neturi planų savo vaikams:)) - paskleiskite žinią apie šią stovyklą, kuri, mano manymu, bus nuostabi ne tik dėl to, kad vaikai galės atsigauti nuo miesto, susipažinti su įdomiu, mylinčiu Lietuvą rašytoju, bet ir todėl, kad jos tikslas - supažindinti vaikus su Lietuvos istorija (prisimenate, aš esu rašiusi apie susitikimą su partizanu?). Taigi:
Ikimokyklinio amžiaus vaiko raida yra, na, kaip čia geriau pasakius...ne pagal vieną kurpalių. Kiekvienas vaikas vystosi savo tempu. Mūsų Augustas ir Vilhelmas pradėjo vaikščioti 9 mėnesių (vienos dienos skirtumu!), Morta - 12 mėnesių, o štai Gertrūda - 14 mėnesių. Šiandien, žiūrėdamas į skuodžiančią Gertrūdą, net neįtartum, kad - kai dauguma vaikų jau ne tik žengė pirmuosius žingsnius, bet ir lakstė - ji dar nerodė jokio poreikio vaikščioti. Vilhelmas 1m3mėn, atėjus naujai auklei, padeklamavo jai eilėraštį, o 2m5mėn Morta vos vos pradėjo kalbėti. Šiandien nė neįtartum, kad lietuviškai, prancūziškai ir angliškai kalbanti Morta pradėjo kalbėti taip vėlai, kad jau daug kam šeimoje tai kėlė nerimą.
Žiūriu į savo ketveriukę ir galvoju: kokie nepaprasti žmonės! Vakar vaikai norėjo pirmą kartą išbandyti savarankišką grįžimą iš mokyklos - mat gyvename netoli, įmanoma grįžti ir visuomeniniu transportu. Kadangi siaubingai lijo, nusprendžiau pati juos paimti. Prisiskambinti negalėjau, tad tiesiog važiavau ir tikėjausi, kad neprasilenksime. Nuvažiavau, lakstau po mokyklą, o jie, pasirodo, jau išėję. Šokau į mašiną ir važiuoju tuo keliu, kuriuo jie turėtų eiti. Ir štai matau: trijulė bėga į mikriuką (kuriuo važiuotų namo): Augustas su lengvais marškinėliais, visas kiaurai peršlapęs jau laukia prie mikriuko, o Vilhelmas bėga šalia Mortos (kad ji neliktų viena ir neišsigąstų) atsilikęs, o Morta virš galvos nešasi Augusto striukę. Vat dabar rašau ir vėl klaviatūrą vos matau pro miglą akyse. Tokiomis akimirkomis supranti, kad viskas yra gerai. Ir kad ne tik turi nuostabius vaikus, bet ir esi pusė velnio tėvas (mama).
Žinote, kaip tėvai dažnai sako? Kokią mano įtaka, jei vaikas visą dieną leidžia ugdymo įstaigoje? Be jokios abejonės, daug didesnę įtaką turi ugdymo įstaiga, o ne aš! Ir vis dėlto. Vienas pirmųjų tėvus nustebinusių rezultatų paskelbė R.M.Clark dar 1990 metais. Jis suskaičiavo, kad, sudėjus atostogas, savaitgalius, vakarus ir t.t. 70% savo laiko (kurį yra atsibudęs!) ugdymo įstaigą lankantis vaikas praleidžia NE ugdymo įstaigoje. Netikėta, ar ne? Po to jau sekė devynios galybės tyrimų, įrodžiusių, kad...
Skaitymo konferencijoje (apie kurią jau rašiau - kad vadovavau vienai diskusijų grupei) man labiausiai įstrigęs pranešimas buvo VU Komunikacijos fakulteto Bibliotekininkystės ir informacijos mokslų instituto docentės Dr.Vitos Mozūraitės. Sėdėjau, linksėjau ir mintyse katučių plojau, kad Lietuvoje drąsiai savo KITOKIĄ nuomonę reiškia ir nė nemirkteli protingas žmogus. Didžiavausi, kad ji moteris, kad ji mokslų daktarė, kad kalba ne belenką, o argumentuota ir moksline kalba dėsto XXI amžiaus aktualijas. Galima pritarti ir galima nepritarti, bet įsiklausyti - verta, jei gyveni XXI amžiuje ir susiduri su vaikais.
Vat taip vat. Tokį dalyką pamačius tikrai gali susimąstyti, ar nori vaikų ir ypač - daugiau, nei vieno. Kadangi man jau nebeaktualu (vis vien jau namuose klega ketvertukas), tai tiesiog smalsumui patenkinti įdomu išvysti tokius skaičius.
Pastaruoju metu pastebėjau, kad dabar vis sunkiau prisėsti prie tinklaraščio. Viena priežasčių, kad vis norisi rašyti apie Vaikystės Sodą. Bet tada, galvoju, bus tinklaraštis apie Vaikystės Sodą. Arba Vaikystės Sodo tinklaraštis. Nes Vaikystės Sodas yra milžiniška mano kasdienybės dalis. Kita priežastis - mano jau minėta - nenoras rašyti apie savo vaikus Lietuvoje, kai mes gyvename Lietuvoje. Pavyzdžiui, apie belgiškas mokyklas, darželius ir lopšelius buvo lengva rašyti, nes skaitytojai Lietuvoje nei apie jas žino, nei ką. Be to, tinklaraščio prancūzakalbiai belgai neskaitė, todėl neišgyvenau dėl reakcijos, kuri būtų, jei kas nors įsiskaudintų - nes tiesiog niekas neskaitė. Žodžiu, buvo daug paprasčiau. Kadangi vis dar gaunu daug klausimų, galėčiau tiesiog atrašyti į juos, bet man tenka į labai daug panašių klausimų kasdien atsakyti gyvai Vaikystės Sodo tėveliams, tad vakare, visiems sumigus ir prisėdus prie kompiuterio, dažnai tiesiog visiškai nebeturiu jėgų kartoti tai, apie ką kalbėjau dieną.
Vakar buvo mūsų pirmagimio 11asis gimtadienis. Kadangi aš turėjau mokymus pedagogams Palangoje, tai - kai tik paaiškėjo, kad taip bus - apsisprendėme į Palangą važiuoti visi drauge ir švęsti gimtadienį su šeima prie jūros. Prieš išvažiuodamas atšventė gimtadienį mokykloje - iš visų Bijolos tortų išsirinko Garfieldą :) Sakė, kad klasiokams patiko.
Prie mano įrašo (ir ne tik šio) kilus diskusijai apie technologijas ir mažus vaikus, pagalvojau, kad jau tikrai yra laikas išsamiam įrašui apie tai. Nes, turiu pasakyti, klausimų apie tai, kada, kiek ir ar naudoti kompiuterius/iPad'us ir pan. mažiems vaikams, gaunu nemažai. Ir, reikia pripažinti, esame ganėtinai technofobiška valstybė, kai kalbama apie vaikus ir technologijas. Paskutinis lašas buvo, kai viena mano darbuotoja susitiko kito darželio steigėją, kuri dievagojosi, kad jau visų tų technologijų ji tikrai neturi ir neturės. Suprasčiau, jei kalbėtumėme apie metinukus, bet juk darželį Lietuvoje lanko ir šešiamečiai! Žodžiu, pribrendau.
Šįvakar dalyvavau tokiame renginyje, kokiame galėčiau dalyvauti kas vakarą. Kodėl? Todėl, kad pasijutau apsupta bendraminčių. Na, gal ne visi visi buvo bendraminčiai, bet iš esmės kalbėjau ir mačiau, kad dauguma žmonių KLAUSO. Ir ne tik klauso, bet ir GIRDI. Mokausi džiaugtis paprastais dalykais...Koks tai buvo renginys? Tai buvo renginys, skirtas programos "Renkuosi mokyti" ambasadoriams – jais vadinami programos dvejų metų ciklą baigę alumnai, partneriai, rėmėjai, draugai. Taip pat į renginį buvo kviesti žmonės, dalyvavę visuomeninėje akcijoje, skirtoje išbandyti mokytojo profesiją. Renginio tema – „Apie MŪSŲ vaikus“. Ir štai aš šiame renginyje skaičiau pranešimą.
Kai pamačiau šią Baltų lankų išleistą knygą Knygų mugėje, net pašokau iš džiaugsmo - dar viena mano laaaabai mėgiama knyga išversta į lietuvių kalbą! Ir kaina buvo itin draugiška - 10Lt. Taigi šįvakar ją skaitėme su mergaitėmis, nes diena buvo ilga, grįžome vėlai ir pavargę (visi keturi vaikai nepaprastai kantriai laukė, kol man baigsis susitikimas), tad norėjosi tiesiog gražios ir ne itin ilgos knygos vakaro skaitiniams.
Kai buvote maži, ar norėjote pritapti? Aš, prisimenu, vienu metu labai išgyvenau, nes iš manęs šaipėsi. Dar dabar prisimenu, kad viena priežasčių, kodėl tapau patyčių objektu, buvo mano migdolinės akys. Tos pačios, kurias, paveldėjus vaikams, be galo džiaugiausi, nes iš tiesų tai - ganėtinai išskirtinis dalykas Lietuvoje. Tik, aišku, mane vadino "čiukčia". Dar iš manęs šaipėsi, nes kai kada kalbant išsiplėsdavo mano šnervės. Mergaitės susižvalgydavo ir juokdavosi :( Niekada niekam nepritarsiu, kad mane tai sustiprino. Šiandien mąstau, kad, duokdie, jei taip atsitiks mano vaikams, tai greta bus suaugęs, kuris, pamatęs tokią emocinio smurto apraišką, tučtuojau imsis priemonių.
Turiu pasakyti, kad į spektaklį ėjau su išankstine nuostata: perskaičiusi knygą ir Giedrės komentarą nerimavau, kad nusivilsiu ir aš. Aišku, svarbiausia buvo, ar patiks merginoms. Pats nuvykimas buvo ne itin linksmas: Gertrūda supyko, kad jos nenešiau nuo mašinos, tad visa pikta verkė. Tačiau - kai jau atsisėdome - nuotaikėlė pakilo. Ir tada...atsistojo, o kėdė tik TAUKŠT! jai per šoną...vėl ašaros. Bet šįkart jau, žinoma, buvo gaila mažulės, nes ta kėdė tikrai tokia kieta ir sunki.
Vakar Vaikystės Soduose iškėlėme trispalvę (šiandien jau tik švenčiame): tikrai stengėmės, kad ir kotai, ir visos vėliavos atkeliautų iki vakar. O tada...tada atvėrėme vartus, išėjome į kiemą, užtraukėme tautinę giesmę ir iškėlėme vėliavą. Nuo vakar Sodeliuose kasdien plėvesuos ir Lietuvos, ir Vaikystės Sodo vėliavos. Gražiausia, kad giesmę giedojo visi. Net tie, kurie dar visai mažai kalba. Tikiu, kad auga nauja karta. Karta, kuri ne lauks, kol kas nors sukurs Lietuvą, bet patys ją kurs.
Šįkart net kelios tinklaraščio skaitytojos ir pažįstamos atsiuntė nuorodą į vieną straipsnį, kuriame yra lyginami "prancūziški" ir "amerikietiški" vaikai. Pats straipsnis man patiko. Kadangi pirmoji nuorodą atsiuntė pažįstama, kuri šiuo metu gyvena Belgijoje, tai mes, kaip sakant, susižvalgėme laiškuose, kad, rodos, straipsnyje aprašomi ne "prancūziški", o "belgiški" vaikai.
Su mergaitėmis skaitome knygą, kuri kas vakarą įtraukia mus visas tris.
Šįryt su merginomis atlikome bandymą. G prisiminė skaitęs ir matęs, kad tokioje temperatūroje - jeigu pili verdantį vandenį - jis virsta garais. Ką gi, išbandėme ir mes. Smagiausia buvo matyti merginas ir plojančias, ir šūkaujančias susižavėjimo šūksnius.
Šį savaitgalį su vaikais daug kalbame apie netektį/mirtį. Augustas vakar klausė, koks jausmas, kai miršti. Morta klausė, ar ji - jeigu susirgs - numirs. Augustui atsakiau, kad, deja, nieko negaliu jam atsakyti, nes niekada nesu to patyrusi.
Knygos pristatyme pagalvojau, kad mano (kaip mamos) pagrindinis tikslas dabar yra tiesiog apkabinti vaikus, pasikalbėti su jais, išraityti tinginį, vakare smagiai skaityti žurnalą/knygą. Visiškai ne(be)turiu tikslo kažką iš jų nulipdyti: noriu, kad jiems būtų gera, kad jie būtų laimingi ir - svarbiausia (be sveikatos) - kad gerai mokytųsi :) Nes jeigu gerai mokysis, tai bus ir laimingi, ir patenkinti, nes galės rinktis. Nieko nėra baisiau, kaip aklavietė. Ypač, jei pats save į ją įstumi.
Radom žurnalą vaikams! Šįvakar, pasiėmusi vaikus iš skautų sueigos, užėjau į netoliese esančią IKI ir kažkaip Morta priėjo prie žurnalų ir ėmė vartyti tuos visus barbiškus-kičinius-Austėja-tuoj-gaus-infarktą žurnalus. Aš priėjau pažiūrėti, ar yra bent jau National Geographic Kids ir...ką-jūs-sau-manote...radau šaunų žurnalą!
Amen.
Žinote, ką? Aš be galo be krašto džiaugiuosi, kad gyvenu šiandien. Nes, na, yra absoliučiai nerealu. Aš apskritai noriu gyventi tik ateityje, o į praeitį norėčiau nukeliauti tik iš sportinio intereso - na, kaip ir į Maldyvus. Likti ten ar gyventi praeitimi - ne mano stichija. Šios ir panašios mintys sukasi galvoje nuo tada, kai prieš keletą dienų pasaulį apskriejo žinia, kad Apple pristatė platformą vadovėliams.
Captain Underpants serija labai patiko ir Augustui. Dabar Vilhelmas skaito And the Attack of the Talking Toilets. Man gražiausia, kad Vilhelmas skaito nuostabia anglų kalba. Tokia, kad miela ausiai. Tiesa, reikia pripažinti - jo tartis amerikietiška, bet man, žinia, tai yra tik pliusas :)
Gruodžio mėnesį buvo paskelbti tyrimo, apėmusio 86 valstybes, rezultatai. Jie parodė, kad:
Naujus Metus pradedame kelione pas Kalėdų Senelį. Prieš tai užvažiuojame ant didžiausio Laplandijos kalno. Sninga ir šąla – galų gale pajaučiame tikrą žiemą, kai yra ne -5, o -15! Nuo kalno atsiveria nuostabi panorama – abi Rovaniemi upės, miškai, sniegas. Ir, žinoma, slidinėtojų trasos ir pan. Mes jau antri metai nevažiuojame slidinėti, tai taip net širdį suspaudžia. Gėris tas slidinėjimas, nors tu ką. Beje, aš į Rovaniemį važiavau su savo slidinėjimo kostiumu, tai supratau, kad šiaip tokioms žieminėms išvykoms jis nėra tinkamas – per plonas ir per daug (per greitai?) praleidžiantis vandenį. Slidinėjant buvo super, bet sėdint ant sniego motociklo arba šaltoje kotoje – ne kas.
Žinote tą posakį, kad reikia kažko labai norėti, ir dažnai aplinkybės taip susiklosto, kad tai, apie ką vis dažniau ir garsiau galvodavote, ima ir įvyksta. Amerikiečiai sako: be careful what you wish for. Trumpai tariant, svajok atsargiai. Bet šįkart džiaugiuosi, kad svajojau, nes...su visa šeima esame Laplandijoje!
Kadangi per Vaikystės Sodo žiemos šventę susidraugavome su Švenčių miestu, tai apsidžiaugiau, kai jie pasisiūlė būti tinklaraščio svečiais ir parašyti apie saugius ir nesaugius fejerverkus. Pavyzdžiui, aš - kol neperskaičiau Rasuolės atsiųsto teksto - net neįsivaizdavau, kokie fejerverkai yra saugiausi. Tikriausiai būčiau stovėjusi parduotuvėje ir nežinočiau, ką pirkti ir tikriausiai nusipirkčiau tai, ką man tą akimirką sugebėtų parduoti pardavėja(s). Bet juk visai smagu būtų eiti į parduotuvę turint bent jau žalią supratimą, ko norėtum, ar ne?! Taigi dėkoju Rasuolei, kuri parašė šį įrašą, o visiems skaitytojams linkiu gražios (ir saugios!) Naujųjų Metų šventės:
Prieš keletą dienų per Lietuvą nuvilnijo istorija apie auklėtoją, kuri vaikams per pietų miegą klijuodavo burną lipnia juosta. Negana to, auklėtoja grasindavo vaikus mušti, jei šie kels triukšmą. Nuo pat ryto man šią nuorodą siuntė ir draugai, ir giminės, ir Vaikystės Sodo vaikų tėveliai, klausdami nuomonės ir prašydami reaguoti.
Anądien teko dalyvauti Žinių radijo laidoje "Renkuosi šeimą". Viskas būtų nuostabu, JEI... Man nepatiko tema: "Kas geriausiai išugdys vaiką: tėvai, auklė ar darželis?". Visi, kurie mane bent kiek geriau pažįsta, žino, kad man šis klausimas yra nepriimtinas iš esmės, nes tėvai yra priešinami su aukle/darželiu. Kadangi visą laiką pabrėžiu, jog darželis/auklė yra ne tėvų namų PAKAITALAS, o PAPILDAS, tai toks supriešinimas yra neteisingas iš esmės.
Kaip šiandien prisimenu: prieš mane važiuojanti mašina staiga sustabdo, aš dedu ant stabdžių ir garsiai sušunku "BL>>BA!". Po akimirkos dvejų su puse Gertrūda sako: "Bl<<ba!". Šalia sėdintys broliai raitosi kvatodami ir, žinoma, netrukus šis žodis tampa aktyvaus žodyno dalimi - ypač žinant, kad - kaskart jį ištarus - auditorija ima kvatoti.
Žinote, kokie yra Niujorko mokyklų kiemai? Betoniniai. Mačiau ir vieną-kitą su keliais medžiais, bet dauguma - betoniniai. Kai kuriuose - ant betono išpieštos klasės, kai kuriuose pastatytos žaidimų aikštelės (bet ne visuose, kurias teko matyti, o mačiau, atrodo, 10). Tai padėjo suprasti, kodėl viena profesorė iš Niujorko konferencijoje daug kalbėjo apie tai, kad žaidimų aikštelės turi būti kuo natūralesnės. Pagalvojau, kad Lietuvoje mums niekur nereikia grįžti - mes turime tikrai puikius mokyklų ir darželių kiemus! Šiek tiek kūrybiškumo, ir jie išvis gali būti tiesiog fantastiniai - tokie, kad bent jau kai kurios Briuselio ir Niujorko mokyklos, kuriose teko viešėti, tikrai varvins seilę! Be to, Lietuvoje mes kreipiame dėmesį į tai, kokia yra ta mūsų mokyklų ir darželių aplinka. Štai ir šiemet lapkričio 11d. bus apdovanojami darželiai ir mokyklos, geriausiai tvarkantys savo aplinką (Labai norėjau pradėti įrašą pasidžiaugdama mūsų ugdymo įstaigomis :))
Šiandien baigėsi konferencija, kuri man buvo it Everestas alpinistui. Na, gal čia kiek per riebus palyginimas, bet iš tiesų nesu dalyvavusi įdomesnėje konferencijoje, o esu, patikėkite, dalyvavusi ne keliose ir ne keliolikoje :) Konferencija vyko JAV, Floridoje, Orlando mieste. Visų pirma, niekada ten nebuvau buvusi. Keisčiausia buvo tai, kad smegenys vaizdus suprato kaip Kaliforniją :), bet vis dėlto labai daug kas buvo kitaip: ir drėgmės kupinas oras, ir debesys, ir vis nulyjantis trumpalaikis lietus, ir vešli (vešlesnė?) augmenija. Lyg ir viskas labai panašu, tačiau ir ne taip.
Mielieji, visus kviečiame atvykti į Jausmų pamokėles LITEXPO parodų rūmuose! Aš - kaip ir pernai - parodos metu būsiu ore. Pernai skridau iš Briuselio į Vilnių, o šiemet (na, ne tą pačią dieną, bet vis vien) - iš Orlando į NY į Vilnių :) Jaučiu, kad greitai man pati paroda jau asocijuosis su komandiruotėmis! Kadangi skrendu į didžiausią ikimokyklinukų konferenciją, tai net spirgu nekantraudama išgirsti/išvysti tai, kas ikimokyklinukų pasaulyje yra naujausia/pažangiausia 2011 metais. Jausmų Sode jūsų lauks Vaikystės Sodo auklėtojos ir žavingieji Kimočiai!
Kartais būna taip gražu, kad įsitrauki ir, atrodo, susilieji su tuo, ką matai. Nes žiūri ne tik akimis: žiūri kiekvienu savo įkvėpimu, kiekvienu tvinkstelėjimu smilkiniuose, kiekvienu mirktelėjimu. Kai viskas baigiasi, dar keletą akimirkų žiūri sustingusiu žvilgsniu, nes prasidėję procesai viduje nėra taip greitai nutraukiami kaip nutrūksta vaizdinys.
Praeitą savaitgalį nuo mūsų virvelės (per visą koridoriaus sieną esame ištempę virvelę, ant kurios skalbinių segtukais kabiname vaikų darbelius) nukabinome pernykščius vaikų darbelius. Pagalvojau, kad noriu išsaugoti, nes kažkaip rudeniop labai skausmingai pajutau Mortos Sofijos augimą: ji jau tokia dičkė, tokia savarankiška. Net atrodo jau nebe mažylė, o tokia tįstanti mergaitė. Įsivaizduojate - išleidome į priešmokyklinę klasę!
Pirmą kartą amen sakant išgirdau JAV. Na, kai su kažkuo tikrai sutinki. Vakar, paklausiusi Steve Jobbs kalbos Stanfordą baigiantiems jaunuoliams, pagalvojau, kad, teisybę pasakius, noriu pasakyti tik amen. Trys gyvenimo istorijos, trys pavyzdžiai. Geri pavyzdžiai. Na, bet spręskite patys, ar ir jums visa tai artima.
2001 JAV Kongresas priėmė No Child Left Behind (Nė vienas vaikas neliks užnugary) įstatymą. Įstatymas buvo priimtas tuometinio JAV Prezidento George W. Bush'o iniciatyva ir Kongrese sulaukė didžiulio palaikymo. Kokia pagrindinė šio įstatymo mintis? Ta, kad aukštų standartų turėjimas ir išmatuojamų tikslų išsikėlimas gali pagerinti (net ir individo) ugdymo rezultatus. Paprastai kalbant, kiekviena mokykla, norėjusi gauti pinigų iš federalinio biudžeto, turėjo vertinti vaikus pagal standartus. Mokyklos finansavimas priklausė nuo vaikų egzaminų rezultatų. Kiekviena valstija pagal naująją tvarką turėjo įvesti vaikų vertinimo standartus (pagal šį įstatymą nebuvo valstybinių standartų, kiekviena valstija turėjo savus) ir būdą išmatuoti (dažniausiai - egzaminai), ar tie standartai yra pasiekiami.
Turiu tokį vieną mėgiamą posakį (Vaikystės Sodo mokytojos tikrai jį girdėjusios daugybę kartų) - " Ten gyvena drakonai" (senieji žemėlapių dailininkai, kai nežinodavo, kas yra toliau, nei siekia jų žinios, sakydavo, kad ten gyvena drakonai). Gaila, kad ne dinozaurai, nes būtų labai tikęs prie šio įrašo. Juokinga tai, kad jau antras įrašas iš eilės bus apie tai, kaip aš netenku amo, bet, žmonės mielieji, na, iš kur tokių (...) atsiranda?!?!?!
Penktadienį važiavome į vyro brolio - dieverio - vestuves. Morta visą savaitę klausinėjo: na, kada gi, kada??? Mat ji labai rimtai žiūrėjo į savo pareigą barstyti žiedlapius jauniesiems einant į bažnyčią. Kadangi vestuvės - ne toks jau dažnas reikalas, tai nori-nenori prisimeni visas, kuriose yra tekę dalyvauti. Kai pagalvoju, esu dalyvavusi ir visiškai tradicinėse lietuviškose vestuvėse (su visokiais ten jaunosios grobimais ir pan), ir neįprastose, pavydžiui, amerikietiškose. Šiandien galvoju, kad ir mūsų, t.y. kai aš buvau jaunoji, vestuvės buvo neįprastos. Kodėl?
Jau tikriausiai skaitėte straipsnį apie darželį Švedijoje, į kurį laukia (kad pakliūtų jų vaikai) šeimos, tačiau apie jį gandas sklinda ne todėl, kad yra eilė, o todėl, kad jis yra neįprastas darželis. Iš tiesų man apmaudu, kad vaikai dieną leidžia ugdymo įstaigoje, kurioje nėra nei rožinės, nei melsvos spalvos. Kuriame vengiama įvardžių. Dėl literatūros ir žaislų randu argumentų: juk beveik kiekvienas žmogus turime tam tikrų įsitikinimų, vertybių ir nenorėtumėme, kad vaikams būtų pateikiama prieštaraujanti tam, kuo tikimes mes, informacija. Pavyzdžiui, manau, kad Izraelio darželiuose mažai kietais lapais knygelių skatinančių meilę palestiniečiams.
Nesuprantu, kodėl nuotraukos įsikėlė aukštyn kojomis, na, bet, manau, suprasite, ką noriu iliustruoti:) O noriu iliustruoti dabar merginoms itin patikusį vonios žaislą. Gerumėlis. Vakar Gertrūda gerą pusvalandį žaidė, o po to beveik nė nepajuto, kaip išploviau galvą. (Tai - itin nemėgiamas ritualas).
Šiandien - Norvegijos nepriklausomybės diena. Kai pagalvoju apie Norvegiją, visų pirma prieš akis iškyla rūke skendintys fjordai, fantastiniai kalnai ir tekantys kriokliai, lutefisk (silkė, išmirkyta rūgščiame mirkale) ir brunost (rudas ožkos sūris). Kadangi lutefisk net neragavau (aš apskritai silkės esu dar neragavusi!), tai negaliu rekomenduoti. Bet brunost - jei tik turėsite galimybę - būtinai paragaukite. Jis toks keistas: nei karamelė, nei sūris; nei saldus, nei sūrus. Ir - nors gamina ne tik Norvegijoje - man absoliučiai asocijuojasi su Norvegija, kai rytą atsikėlusi visiškoje tyloje per kiemą eidavau pusryčiauti, virš fjordo kabodavo tirštas rūkas, o nuo kalnų, atrodė, tykiai tykiai leidosi troliai. Man ten žiauriai patiko.
Mūsų berniukai ir Morta šią ir kitą savaitę atostogauja (ne, mokestis Prancūzų mokykloje nemažėja dėl to, kad kas kelios savaitės moksleiviai (ir darželinukai) atostogauja)). Situaciją su Morta gelbsti Vaikystės Sodas. Jei ne jis, nežinau, ką darytumėme, nes nuo sausio tai jau trečios atostogos, kurių tik vienos truko savaitę.
Žinote, kas yra juokinga? Ogi tai, kad dauguma žmonių mano, jog mums tiesiog nepaprastai pasisekė. Mano mama, prisimenu, sakė, kad tikriausiai Dievulis mus labai myli, kad taip apdovanojo :D Pasirodo, gali būti ir blogiau, nei du berniukai ir dvi mergaitės, bet, kaip sakant, jau visai "prie dugno" tokia kaip mūsų kombinacija :)
Jau Belgijoje mūsų Gertrūdėlės krikštatėviai vis ragino susigundyti pirkti Colruyt parduotuvėje iš namų: užsisakai viską internetu, reikia tik nuvažiuoti ir pasiimti viską. Ruošėmės ruošėmės, bet taip ir neprisiruošėme - gal dėl to, kad visai šalia namų turėjome nuostabią parduotuvėlę, kurioje visos pardavėjos pažinojo ir kalbindavo mūsų vaikus, mes mintinai žinojome visas lentynas, na, ir šiaip ten užsukti būdavo tarsi ritualas. Grįžus į Lietuvą tas ėjimo į parduotuvę ritualas ėmė atrodyti ne ritualas, o varginantis procesas, kurio mielai atsisakytumėme.
Ar žinote, kad šių metų balandžio 16 d. vyks kasmetinė aplinkos švarinimo akcija „Mes darom 2011“, kurios metu visi kviečiami tvarkyti aplinką, švarinti, rinkti šiukšles? Dar kalendorius sako, kad kovo 20 - ne tik pavasario lygiadienis, bet ir Žemės diena. Žodžiu, tirpstant sniegui džiaugiamės atgimstančia Žeme. Dar Belgijoje svajojau, kad Vaikystės Sode rūšiuotumėme šiukšles, todėl vieno susirinkimo Vaikystės Sode metu su auklytėmis nusprendėme, kad nuo balandžio 1 dienos pradėsime Vaikystės Sode rūšiuoti. Žinia, Lietuvoje perdirbama labai mažai šiukšlių, bet galima formuoti bent jau įprotį, ar ne?
Gytė pagamino ir atsiuntė labai gražią avytę iš kartoninio ritinėlio.
-iš rožinės spalvos iškerpame mažą širdelę, tai katės nosis. -iš juodo popieriaus iškerpame trikampes ausis ir ūsus; -ausis, nosį ir ūsus priklijuojame prie katino galvos;
-atsikerpame siūlo - truputį ilgesnį nei lapo aukštis; -siūlą merkiame į dažus/guašą , dedame į lapo vidurį, prispaudžiame delniuku lapą ir siūlą ištraukiame; -taip darome su daug siūlų ir spalvų;
Gytė, skaičiuodama aveles, mokėsi matematikos ir spalvų.
Gytės spalvota paršelio knyslė iš popierinės lėkštės.
Šią karvutę Gytė pagamino iš skalbinių segtukų ir kartono.
Iš dviejų popierinių lėkščių Gytė pagamino paršelį.
Gytė iš vienkartinės lėkštės pagamino karvutę.
Gytė su mamyte Giedre darbuojasi nepailsdamos, tik aš vis užtrunku publikuodama jų žavinguosius darbelius. Prieš pora savaitėlių jų namuose buvo paskelbta tema "Naminiai gyvūnai". Tai vienas iš darbelių buvo bitutės gėlytėse.
Valentino dienos konkurso laimėtoja Reda dalinasi idėja kaip pasiūti mielą dovaną.
Atsiųstas dar vienas NUOSTABUS darbelis, kurio kažkodėl negavome konkurso metu, nors darbštuoliai siuntė ir pirmąjį laišką.
Per Kalėdas mano sesuo, kuri tąkart buvo Vilniuje - it tarpinėje stotelėje - apsistojusi tarp studijų Danijoje ir Australijoje - padovanojo Kalėdinę dovaną savo krikšto dukrai - mūsų Mortai - vietose, kurios yra vienaip ar kitaip brangios savo esatimi.
Kazimieras (6m.) sugalvojo Vasario 16 išvakarėse pagaminti mašiną raketą, kuri važinėtų aplink Lietuvą ir saugotų ją nuo bet kokių agresorių.
Konkursui darbelį-širdelę atsiuntė Matas.
"Gedimino stulpus" konkursui atsiuntė Dovilė.
Vakar Pasakoje su "Pasaka" gaminome vilkus, nes skaitėme pasaką apie "Vilką ir 7 ožiukus" ir žiūrėjome filmuką apie vilkus "Alfa ir Omega".
Laba labai mielą varliuką iš veltinio atsiuntė Leonardas.
Airidas (4m ir 8mėn) konkursui atsiuntė įspūdingą Gedimino pilį.
Šį nuostabų medelį su trispalviais lapeliais konkursui atsiuntė Vilkyškių ( Pagėgių savivaldybės, Tauragės apskrities) vaikų užimtumo kambario popamokinės grupės vaikai su socialine pedagoge Deimante.
Gytė pasipuošė trispalviu žiedeliu.
Dar vienas nuostabus Gytės darbelis- Baltijos jūra iš vienkartinės kartoninės lėkštės.
Gytė 3-jų spalvų prieskoniais dekoravo širdelę.
Gytė su mama nepailsdamos darbuojasi toliau. Siunčia darbelius ir konkursui. Pirmasis darbelis- "Trispalvis žirgas iš pėdutės atspaudo".
Šį darbelį Konkursui pagamino Greta (4,5m) su mamyte Aiste.
Konkursui "Aš myliu Lietuvą" savo piešinį atsiuntė Aurimas (7,5m).
Labai įdomus Gytės ir mamos Giedrės darbelis padedantis pažinti ir skaičiukus, ir spalvas, ir geometrines formas.
Labai smagus būdas mokytis matematikos skaičiuojant boružėlių taškučius.
Dvimetė Gytė mokosi matematikos net pasitelkdama magiją :-)
Dvimetės Gytės mama pagamino "veidrodinius" skaičiukus atspaudams.
Dar vienas žavingas matematinis Gytės darbelis, supažindinantis su skaičiais, skaičių seka ir padedantis išmokti nustatyti kiekį.
Šios žuvytės, kurias pagamino Gytė su mama Giedre, supažindina su skaičių seka.
Stebuklingieji dvimetės Gytės skaičiai.
Neapsakomai nuostabus Gytės ir jos mamos Giedrės pagamintas skaičių ratas.
Gytė su mamyte gamina ir nuostabius matematinius darbelius. Šis padeda išmokti/pasikartoti skaičiukus, jų seką ir geometrines formas.
Gytė atsiuntė briedį, pagamintą iš vienkartinės lėkštės ir šakelių.
Labai įdomus Gytės darbelis- "važiuojančios mašinytės".
Gytė su mamyte Giedre iš kojinės pagamino kiškutį.
Gytės pagamintas šikšnosparnis- labai dailus ir visai nebaisus, o net mielutis.
Kalakutą su dailia spalvinga uodega iš delniukų atspaudų iškarpų taip pat pagamino darbščioji dvimetė Gytė.
Gytė pagamino nuostabaus grožio pelėdą su sparnais iš delniukų atspaudų.
Nuostabi Gytės pagaminta gyvatėlė-armonikėlė.
Šį spygliuotą ežiuką taip pat pagamino Gytė (2m 3mėn). Spygliukai- dantų krapštukai.
Iš kartoninės tūtelės nuo tualetinio popieriaus Gytė pagamino lapę.
Gytė pagamino nepaprastai žavingą briedį su ragais iš delniukų atspaudų.
Dvimetės Gytės ir jos mamos Giedrės darbelis, padedantis išmokti/pasikartoti spalvas.
Darbštuolė Gytė ir jos mama Giedrė darbuojasi nesustodamos. Sausio pabaigoje jų namuose buvo paskelbta darbelių tema "Miško žvėreliai". Pirmasis darbelis- "Voverė ir gilė".
Vasario 14 dieną Vaikystės Sode švęsime Širdelių dieną, o vasario 15 dieną - Lietuvos dieną. Žinia, vasario 16 - valstybinės šventės diena, todėl norėjosi, kad tos dvi dienos simbolizuotų kažką gražaus, būtų tikrai prasmingos. Taigi kalbėjome su mokytojomis apie tai, kad tomis dienomis darysime vieną didelę bendrą šventę, kurios minėjimas/kalbėjimas apie ją ir veikla truks dvi dienas. Taigi Širdelių diena ir Lietuvos diena jungiamos į vieną šventę, kurios pavadinimas - MYLIU LIETUVĄ.
Žinote, būna tokių dovanų, kurios netikėtai nustebina. Kai labai artimas žmogutis pasakė, kad dovanoja mums visomis mūsų progomis ajurvedišką savaitgalį (buvo mūsų vestuvių 10 metų, Kalėdos, Gabrieliaus gimimo diena, žodžiu, progų nemažai prisikaupė:)), tai pradžioj nežinojau, ar jau čia man džiaugtis, ar ne. Žinote, būna tokių situacijų, kai norisi užversti akis - mat atrodo, kad jie visiškai nesupranta, ko mums reikia. Būna, ar ne? Tai va man taip atrodė, kai pasakė, kad nori padovanoti ajurvedišką savaitgalį. Aš net turėjau naglumo paklausti, ar nenorėtų padovanoti savaitgalio Druskininkuose vietoj to ajurvedinio :D Tačiau vis dėlto nugalėjo naujovių troškulys ir - nors ir ganėtinai skeptiškai nusiteikusi - važiavau į "Margio" viešbutį prie Trakų.
"Pukuotukinių", Gytės ir jos mamos Giedrės, darbelių serija baigėsi darbeliu "Skėtis". Kaip tik vakar jų labai labai reikėjo, nes lijo lijo visą dieną.
Gytė dekoravo ne tik tigro paveiksliuką, bet ir Mikės Pukuotuko.
Gytė atsiuntė labai gražiai dekoruotą tigrą.
Dar vienas, šį kartą- "uodeguotas", mamytės Giedrės darbelis.
Šaunioji mamytė Giedrė, savo dvimetei dukrelei Gytei, pagamino dėlionę.
Darbštuolė Gytė (2 metai ir 3 mėn) su mama Giedre atsiuntė laaabai daug darbelių, tik aš vis neprisėdu jų publikuoti, o darbeliai labai labai smagūs.
Prieš keletą dienų man parašė žurnalistė Raimonda Mikalčiūtė-Urbonė iš 15min. Paprašė nuomonės vienu-kitu klausimu. Aš - kaip mėgstu - sėdau rašyti iš esmės. Ir taip jau nutiko, kad ta nuomonė virto interviu.
Praeitą savaitę į Vaikystės Sodą paskambino viena mama. Niekada su ja nekalbėjau - tik tą vienintelį kartą. Ir net nežinau jos vardo ar pavardės. Tik tiek, kad ji pradėjo pasakoti apie savo vaikelį ir...pravirko. Pagrindinė priežastis - vyras nesupranta ir nepritaria jos idėjoms investuoti į vaiką. Ir tai - ne pirmas ir ne antras ir net ne trečias panašaus pobūdžio pokalbis/laiškas.
Šį šuniuką atsiuntė septynmetis Leonardas.
Šįvakar buvome Madam Baterflai. Tai - Bendras LNOBT, Anglijos nacionalinės operos ir Niujorko „Metropolitan Opera“ teatro pastatymas. Skamba įspūdingai, ar ne? Man tiesiog be galo patiko scenografija ir choreografija, o vaikas - lėlė...žodžių trūksta, koks puikus sprendimas ir kaip puikiai įgyvendintas! Spektaklis Didžiojoje Britanijoje praėjusiais metais pelnė Olivier premiją už Geriausią metų operos premjerą.
Antrasis darbelis, kurį gaminome kino teatro "Pasaka" ir "Vaikystės sodo" dirbtuvėlėse- pelytė "Kiaušinis" :-) Pavadinimą jai (ir pelytei "Širdelei") sugalvojo Austėja su dirbtuvėlių dalyviais.
Kiekvieno mėnesio antrąjį šeštadienį mes skaitome ir darbuojamės kino teatre "Pasaka". Pastarojo susitikimo (sausio 8-tą dieną) metu skaitėme apie pelytes, darėme du darbelius ir žiūrėjome filmuką apie Peliuką Perį. Vienas iš darbelių- Pelytė "Širdelė".
Šias nuostabias snieguoles atsiuntė Mantvydas (2 metai ir 3 mėnesiai) ir jo mamytė Sigita.
Gabrielius su mamyte pagamino savo mėgstamą darbelį- varpelius iš kartoninio kiaušinių dėklo.
Nepailstantis septynmetis darbininkėlis Leonardas pagamino šį Kalėdų seneliuką.
Gytė pasigamino net Kalėdų gėlę- Puansetiją.
Gytė, kaip tikrų tikriausias šaltukas, papuošė langą ir eglę šerkšnu.
Dar vienas Gytės darbelis- eglutė su kruopomis.
Darbštuolė Gytė visą gruodį darbavosi iš petis ir net priešpaskutinę praėjusių metų dieną atsiuntė dar keletą darbelių. Vienas iš jų- šis snaigių namelis.
Darbštuolė Gytė (2 metai ir 3 mėnesiai) prikepė sau ir kaimynams saldžių staigmenėlių.
Šią puokštę iš šakelių ir modelino konkursui atsiuntė mamytė Aušra su dukrytėmis.
Mama Aušra atsiuntė savo ir dukryčių darbelį- įspūdingą kartoninę eglę.
Mantvydas su mamyte atsiuntė Kalėdinius atvirukus.
Gytė (2 metai ir 3 mėnesiai) atsiuntė ir "taškuotus" darbelius- eglutę ir nykštuko kepurę.
Eglutę konkursui atsiuntė Gytė (2 metai ir 3 mėnesiai) su mama Giedre.
Šį darbelį atsiuntė Gytė (2 metai ir 3 mėnesiai) su mama Giedre.
Vilius (greitai 2 metai) ir Tadas (4 metai) atsiuntė žavingus, barzdotus Kalėdų senelius.
Šį gražų ir, tikiu, labai labai skanų, meduolinį namelį atsiuntė Angelo mama Egle. Mama lipdė namelį paslapčiomis, nes ruošė Angelinui siurprizą.
Baigėsi ir antroji darbelių reanimacijos savaitė. Labai džiaugiuosi, kad nepasidaviau, nes šią savaitę buvo atsiųsta daug daugiau darbelių - net 15! Tiesa, kadangi tik šiandien juos visus sėdau sukelti, tai maniau, kad į pabaigą reikės ir mane reanimuoti, ne tik darbelių skiltį :)
Giedrė su dvejų metukų dukrele Gyte atsiuntė šį darbelį:
Baigėsi pirmoji darbelių reanimacijos savaitė. Kai mes klausėm pirmosios pagalbos kursą, sakė, kad pradžioj atgaivinti lengva nėra, bet REIKIA NEPASIDUOTI! Taip ir aš :) Nors pirmąją savaitę buvo atsiųsti tik du darbeliai (Grigo ir Kipro bei Angelo) ir abu dalyviai laimėjo prizus, šią savaitę ir toliau skelbiu darbelių reanimaciją. Šįkart - vėl du prizai.
Šiandieną pas mus namuose tikrų tikriausia kepinių diena- Benediktas, Vincentas ir Miglė pluša virtuvėje. Jie kepa sausainukus, kuriuos "Sodiečiai" dovanos vaikučiams ligoninėje.
Reikia gelbėti dūstančią darbelių skiltį, todėl kviečiu ją REANIMUOTI. Skelbiu Kalėdinio darbelio konkursą. Siųskite kartu su vaiku arba vaiko darželyje darytus darbelius ir kiekvieną savaitę net du skaitytojai, atsiuntę darbelius, laimės prizą! Prizas - labai tinkantis šiuo metų laiku - OMEGA DEFEND minkštosios želatinos kapsulės, kuriose yra išgrynintų žuvies taukų! Jos yra skirtos suaugusiems, bet juk tėveliams labai svarbu rūpintis ir savimi, ar ne? Jas tinklaraščio darbelių konkursams padovanojo PharmaSwiss.
Žinot, kas mane baigia išvesti iš kantrybės? EKO karštinė! Kai daugiau dėmesio kreipiama į tai, su kokiais valikliais plaunami mokyklų stalai, o ne į tai, į kokias mokyklas ateina vaikai, man tiesiog ima trukčioti akių vokai :) Ir visiškai ne todėl, kad man nerūpi ekologija!
Vakar vakare prisėdau žiūrėti filmo "Kūdikiai", kurį kaip tik pradėjo rodyti kino teatras "Pasaka". Teisybę pasakius, jau antra savaitė vis ruošiausi prisėsti, bet mums šis metas yra be galo be krašto sudėtingas, todėl atsisėsti ir ramiai pažiūrėti tiesiog...negalėjau susikaupti! Nežinau, kaip jūs, bet man filmui turi būti nuotaika. Na, nežiūriu aš akies krašteliu: arba žiūriu, arba ne. Bet šis, trukęs šiek tiek daugiau, nei valandą, filmukas, įtraukė. Kai atsisėdau žiūrėti, mintys dar lakstė kaip patrakusios, tačiau kiekviena minutė vis labiau įtraukdavo...
Noriu pasidalinti nuostabiu filmuku, tačiau iš tiesų gaila (kaip ten po juo ir sako daug komentatorių), kad nėra užrašoma, koks tai metas (kai keičiasi vaizdai). Nors filmukas nedarytas lietuvių savimeilei paglostyti, bet glosto, ar ne? O šiaip tai kažkaip ėmiau ir pagalvojau, kad jau bais tuščia toks didžiavimasis: kaip tas drakoniukas iš filmo, kur šaukia man, man , man!!!
...paskutinį kartą rašiau tinklaraštyje, negalėjau patikėti! Nes tos dienos lekia kaip išprotėjusios! Rimtai! Vakar nuvežiau Mortą į baletą ir niekur neradom jos batelių. Sukau sukau galvą, kol prisiminiau, kad ji juos praeitą savaitę paliko dailėje. Nieko sau! TIK praeitą savaitę! O man atrodė, kad nuo praeitos savaitės žemė APLINK SAULĘ apsisuko bent kelis kartus:)
Tik šiandien sėdau aprašyti mūsų šios savaitės valgymo ypatumų. Be to, tenka skubėti, nes šiandien baigiau sudaryti Vaikystės Sodo trimečių, keturmečių ir penkiamečių pažangos aprašus, kepėme šį-be-tą su Morta, o už poros valandų atvažiuoja mano draugė su išrinktuoju iš Švedijos ilgam savaitgaliui į Briuselį. Taigi ką mes valgėme šią savaitę ir koks buvo Beatos pasiūlymas?
Kai su Vaikystės Sodo auklytėm anądien kalbėjome apie karnavalą, sakiau, kad saldainiavimui pasidarytų krepšelius. Jos paprašė, kad rasčiau įvairių krepšelių pavyzdžių. Šiandien su tokiu saldaniavimo krepšeliu grįžo ir Gertrūda iš lopšelio (pas juos buvo Halloween'o karnavalas). Pagalvojau, kad tokį krepšelį - tik vis pakeičiant dekoracijas "į temą" - galima pasidaryti bet kokiai šventei. Kadangi - darant šiuos krepšelius - svarbiausia yra mintis, tai aprašysiu tik vieną - tą, kurį parsinešė Gertrūda.
Atrodo, visai neseniai rašiau apie 2009 moliūgų pjaustymą ir bene gražiausią šventę Augusto mokykloje - Halloween'ą (o čia ir 2008 jo mokyklos šventė - dar filmavau fejerverkus, kurie būna kasmet), o jau metai pralėkė...ir štai vėl šventėme šią šventę Augusto mokykloje ir jau keletas vakarų pjaustome moliūgus. Pastebėjau, kad juos pjaustyti vis lengviau ir lengviau! Jau taip ir girdžiu kaip Augustas sako mano frazę (kurią jam nuolat kartoju): Practice makes perfect:)
Ar žinote, kad moters šansai susirgti padvigubėja, kai ji yra...mama? Ar žinote, kad geriausias būdas išvengti ligų - dažnai plauti rankas? Bent 20s? Nežinau, kaip jūs, bet aš nesu iš tų, sergančių (tfutfutfu, tuktuktuk ir panašiai:)) Bet vaikai, kurie lipa ant žaidimų aikštelių, ant kurių laipiojo ir sirguliuojantys vaikai, atsigeria ne tik iš savo puodelio ir liečia (be dažnai ir ragauja!) beveik viską, dažnai suserga. O kai vaikas suserga, dažnai suserga ir mama (Arizonos universiteto tyrimas parodė, kad šansai susirgti - jei turi vaikų - padvigubėja!)
Ar būna akimirkų, kai pagalvojate, jog norėtumėte išsiskirti su sutuoktiniu? Ar būna, kai sustojate ir pagalvojate, kad jūsų gyvenime kažko trūksta? Ar būna, kad pagalvojate, jog už tvoros žolė daug žalesnė ir apskritai...gyvenimas būtų daug geresnis, jei būtų... kažkoks abstrakčiai kitoks?
Mamos Vilmos iš antragimio projekto mintys paskatino dar kartą pagalvoti apie tai, kaip ir kokiomis aplinkybėmis prašyti vaiko, kad jis pažiūrėtų jaunesnį brolį arba seserį. Aš pati esu vyresnė už seserį beveik 11 metų, todėl tikrai nemažai yra tekę prisidėti prie jos auginimo. Šiandien - kai žiūriu atgal - galvoju, kad mane erzino tik vienas dalykas: mamos prašymas po mokyklos iškart eiti namo (nes aš eidavau su sese į parkelį), nes visa kita - tik patys geriausi ir šilčiausi prisiminimai!
Praeitą savaitę gavau informaciją, kad penktadienį (spalio 15 dieną) Bernardinų bažnyčios socialinio centro patalpose bus filmo apie sėkmingas Vokietijos mokyklas - „Ateities laboratorijos“ - peržiūra. Pranešime (kurį persiuntė mano mama) buvo teigiama, kad filmą pristatys A. Rodenbeck (švietimo ekspertas). Šį pranešimą nusiunčiau savo Vaikystės Sodo komandai (dabar jau trims auklytėms ir penkioms savanorėms), rekomenduodama nuvykti į filmo peržiūrą.
Prieš 10 metų Šv.Jonų bažnyčioje buvo mūsų vestuvės. Tada dar buvo tie gūdūs laikai, kai buvo privaloma eiti ir į zaksą. Mes į tą zaksą kažkaip nenorėjome. Nusprendėme, kad eisime aštuntą valandą ryto. Penktadienis. Trylikta mėnesio diena. Aštunta valanda ryto. Daug prikritusių rudeninių lapų. Apsimiegoję žmonės vedžioja prieš darbą šunis. O aš - pasikėlusi suknią - einu į zaksą (mat gyvenau J.Basanavičiaus gatvėje, tai kur jau ten važiuosi...) Nuėjome tik su liudininkais, o ten kabo ženklas ant durų: UŽDARYTA :D Beldėmės, beldėmės...įleido.
Trečiadienis - mano prAgardienis:) Nes jaučiuoti važiuojanti kaip iš "The Fast and The Furious" :D Na, suprantate, apie ką kalbu :) Tiesiog šiandien vaikams tiek būrelių, kad MAN dūmai iš ausų rūksta. Aišku, jei vaikas būtų vienas, na, gerai, du, tai dar nieko. O dabar...
:D ...Bet, žinote, kas nepasikeitė? Tėvai! O jei rimtai:
DEŠIMTASIS IR VIENUOLIKTASIS LUKNĖS MĖNESIAI
Nežinau, ar iš tiesų jo. Bet jau kelintą kartą matau šį laišką klaidžiojantį interneto platybėse. Gal ir tiesa. Niekada nežinosi. Žodžiu, 11 taisyklių, kurios parodo, koks IŠ TIESŲ yra gyvenimas. Žinant Bill'ą, nori-nenori perskaitai, ar ne? Kaip kokį sėkmės receptą. Dėl viso pikto. Bet aš - perskaičiusi jo taisykles - noriu pasakyti, kad jos gali būti skirtos paaugliui/jaunuoliui/suaugusiam, kuris pučiasi balažin, kodėl. O mažam vaikui tos taisyklės šauna pro šalį. Man atrodo, kad kažkada net rašiau, kad gyvenimas pats tų taisyklių išmoko, kai ateina laikas jų išmokti. Rimtai. O vaikystėje mes turime patikėti, kad susidorosime su visais įmanomais sunkumais. (Beje, apie nepelnytas pagyras yra kita tema).
Anglų kalboje yra toks žodis "freak". Na, jis - daugiau neigiamo pobūdžio. Tačiau aš jau ne vieneri metais "frikučiais" vadinu (meiliai) įvairius keistuolius. Jei "frykas", tai blogai, o jei "frikutis" - nieko blogo :) Net savotiškai miela:) Šiandien perskaičiau šešuro atsiųstą laiškutį apie gyvūnų pasaulio "įdomybes", tačiau mane tiesiog tempė už liežuvio pasakyti "frikučius" :D
Carpe diem. Vienu metu tai buvo mano mantra. Aš ją interpretavau: džiaukis kiekviena akimirka :) Ir vos ne ant visų sąsiuvinių mokykloje buvau užsirašiusi. Tačiau šiandien - žiūrėdama sustabdytas akimirkas - tiesiog negalėjau negalvoti, kad lietuviškasis: sustok, akimirka žavinga! taip pat yra nepaprastai taiklus.
Ach, ta amžina diskusija! Lietuvoje ji keliauja bangom: atrodo, nurimsta, nurimsta, ir staiga vėl atsirita banga (dažniausiai kam nors bent užsiminus apie motinystės atostogų trumpinimą). Kaip tik vakar kalbėjau su slovėne. Ji sako: na, kaip Lietuvoje? Sakau, oi gerai, tikriausiai ilgiausia galimybė būti su vaiku šiam pasaulyje :) Tai ji ir sako: eik, eik, pas mus tokia:) Pasirodo, pas juos metai, ir jie tuo labai didžiuojasi. Kai pasakiau, kad pas mus dveji, ji net žagtelėjo: WOW. Ir, žinoma, antras klausimas buvo: o iš kur valstybė - tokia kaip Lietuva - ima ŠITIEK pinigų??? Ai, sakau, neklausk - aš jau seniai perdegiau šituo reikalu. Šiandien šį pokalbį priminė žiūrėta BBC diskusija.
Ar esate patyrę tą jausmą, kai pradedi gyventi paskutinio nuotaika? Labiausiai tą jausmą prisimenu iš tų laikų, kai man buvo 16 metų ir išsiruošiau į JAV. Atrodė, kad išvažiuoju amžiams: paskutinė diena mokykloje, išleistuvės, paskutinis rytas namuose, paskutinis užbėgimas į parduotuvę... Ir štai prasidėjo paskutiniai metai Belgijoje. Todėl ir šiandien - paskutinė diena be automobilio Briuselyje mums vis dar gyvenant čia. Pirmą kartą susigraudinau nuėjus su vaikais į mokyklą. Kai pagalvojau, kad paskutinį rudenį ir paskutinė nauja mokytoja. Dabar tie paskutiniai pasipils vienas po kito...
Šį savo įrašą noriu pradėti Malcolm'o Gladwell'o (kuris buvo įdomiausias šios mano vasaros atradimas. Čia be Jared Diamond'o. Kurį atradau dar pavasarį ir kuris - anot Gabrieliaus - yra apsigyvenęs mūsų namuose:)) citata, kurią naudojau jau ir rašydama apie laidas vaikams: “What we do as a community, as a society, for each other, matters as much as what we do for ourselves. It sounds a little trite, but there’s a powerful amount of truth in that, I think.” Nes aš manau, kad aplinka, kurioje esame, kurioje augame, kurioje mokomės daro MILŽINIŠKĄ įtaką. Tėvų namai gali būti puikūs, bet jei mokykloje klasiokai keikiasi, kalba tik apie "Kriminalinę kroniką" (laisvai galima keisti į kitą panašaus lygio laidos pavadinimą) ir kur gauti cizų (irgi galima laisvai keisti), tai net nesvajok apie tokį rezultatą, kokį turėtum, jei keiksmažodžiai ir patyčios mokykloje būtų netoleruojami, diskutuojamos knygos (nes TV beveik niekas nežiūri, nes neturi tam laiko...) ir eina iš vieno būrelio į kitą su draugais arba žaidžia Petanque/šachmatais ir pan. ;)
Šįryt Morta atsikėlė, renkasi rūbelius (žinoma, tik pati!) ir sako:
Pradėsiu nuo to, kad aš manau, jog reikia. O šiandienines mintis pažadino Sugata Mitra - dar vienas TED kalbėtojas, kuris atliko eksperimentus, kurie įrodė, kad vaikai gali daug daugiau ir kuris sako savo kalboje: mokytojas turi naudoti močiutės metodą: žiūrėti pro petį, ką daro vaikas ir...juo žavėtis! Nepritariu teiginiams, kad - jeigu mokymą gali atlikti mašina - ji jį ir turėtų daryti (o ne žmogus). Yra daugybė darbų, kuriuose iš tiesų žmogų gali pakeisti mašina/kompiuteris, tačiau žmogaus auginimas, manau, nėra tas darbas. Tačiau Sugata Mitra kalba ne apie tai: jis kalba apie tai, kad jei mokytoją gali pakeisti mašina, tai ji ir turėtų jį pakeisti. Suprantate? Geriau jau kompiuteris, nei blogas mokytojas! Be to, struktūra turi būti, tačiau mes turime kuo mažiau kištis į procesą. Taip, užduokime klausimą, tačiau leiskime vaikui pačiam rasti atsakymą.
Ir aš visiškai nejuokauju. Esu paskendusi Vaikystės Sode. Šiandien Gabrieliui pasakojau, kad dažniausiai 10val jau turiu susitikimą. Iki tol rašau laiškus, todėl keliuosi 7.30. Iš Vaikystės Sodo grįžtu apie 23.00. Tada vėl sėdu prie kompiuterio, nes per dieną gaunu vidutiniškai 30 laiškų. Kol į visus atsakau, dažniausiai jau švinta. Kai suskamba žadintuvas, kišu galvą po antklode ir galvoju: dar minutėlę, darrrrrrrr minutėėėėėėlęęęęęę.... :D
Nežinau, kokie jūsų potyriai iš VMI, o štai aš vieną dieną nuvežiau 3 vaikus Gabrieliaus sesei, Gabrielius su ketvirtuoju išvažiavo pas dantistę, o aš - be visų kitų reikalų - važiavau į VMI.
Perskaičius šį delfi straipsnį, kilo daug minčių. Mano išeities taškas - vaikai turėtų kentėti minimaliai - nesvarbu, kokie jų tėvai. Bet ar jūs norėtumėte tokiai šeimai duoti savo būstą? Likti su keliolikos tūkstančių skola JUMS? Ar vis dėlto turėtų būti veikiantis mechanizmas, kaip valstybė galėtų pasirūpinti piliečiais, kuriems iškyla sunkumai, kad nenukentėtų kiti piliečiai? Suprantu, kad atsimušinėjima tuo, kad nėra pinigų, kad socialinių būstų ir taip trūksta, bet vaje vaje kaip liūdna, kad mūsų socialinė (pagalbos) sritis yra tokia...suvargusi?
Šiandien visai atsitiktinai pagalvojau, kad lietuvių kalboje nesantuokinis vaikas yra (šiandien tiksliau būtų sakyti "būdavo") dar vadinamas "mergos vaikas", "benkartas", na, visi žinome, kad šis žodis - ne pats mieliausias. O štai anglų kalba nesantuokinis vaikas yra...
Šiandien mūsų saulutei Gertrūdėlei - dveji. Jau, kaip sakant, didelė mergaitė! Vakar sėdžiu ją apsikabinusi ir klausiu: tu mano mažylė? O ji: ne! Tai buvo pirmas kartas, kai ji taip sureagavo, kai aš sakau, kad ji - mano mažylė. Anksčiau visada sakydavo: teiiiiip :D
Šįkart Asta primena tris svarbias taisykles, kurios tinka ne tik mokantis gestų: 1) vaikai nedaro to, ko nenori; 2) kontekste vaikui daug lengviau atsiskleisti (ikimokyklinio amžiaus vaikas daug geriau supras, kas tas dramblys, jei keliausite drauge į zoologijos sodą!) ir 3) dirbant su vaikais bene svarbiausia yra kantrybė! Man smagu skaityti, kaip, mokantis gestų, galioja tos pačios taisyklės kaip ir mokantis...bet ko kito!
Vakar su berniukais ir mano tėte važiavome į prie Dargužių esančią šilauogių fermą. Mat ten šilauogės - gerokai pigesnės, nei visur kitur. Be to, galima apturėti ir pramogą - uogas skintis pačiam. Pakeliui sustojome prie Pirčiupių motinos paminklo.
Taigi tupim Anykščiuose ir man paskambina nepažįstama moteris. Prisistato, kad yra iš Vilniaus miesto savivaldybės ir paklausia, ar galėsiu būti kitą dieną savivaldybėje, kai svarstys, ar duos man leidimą organizuoti renginį "Vasara su pasaka". Ką aš galėjau pasakyti? Dar akimirką pagalvojau apie tuos 240km, bet...pasakiau, kad, žinoma, jog galėsiu!
Mūsų atostogų maratonas atvedė mus į šešuro vasarnamį Anykščiuose. Viena diena paliko didžiulį įspūdį - mat bendravau su tikru partizanu ir lindėjau bunkeryje, kuriame jis slapstėsi. Šitaip prisiliesti prie istorijos vis dėlto yra kažkas užburiančio. Pravirkdančio. Sukrečiančo.
Praleidome keletą dienų Anykščiuose ir šiandien parskubėjome į Vilnių - mat 20val ėjome į koncertą. Koncerto pavadinimas - Dovana džiazo gurmanams. Portico Quartet. Tikriausiai jau supratote, kad tai buvo kvarteto koncertas - keturi vaikinukai grojo meditacinį džiazą.
Vakar parvažiavome namo po smagaus Vincento gimtadienio, tad labai norisi apie jį papasakoti, kol įspūdžiai "neišgaravo" :-)
Pasirodo, yra išskiriančių net šešiolika motinos tipų. Koks tipas esate jūs? Aš, pasirodo, mokanti savarankiškumo :D Matyt, tiesos yra, nes apie savo vaikus nuolat girdžiu, kad jie - labai savarankiški! Norite sužinoti, koks tipas esate Jūs? Atlikite šį testą.
Taip vadinasi Foreign Policy nuotraukų ciklas, kuriame matome 60 pragariškų vaizdų, nufotografuotų Elizabeth Dickinson.
Mano mažoji sesytė vakar baigė universitetą! Tik pamanyk - diplomuota žurnalistė! Baigė fantastiškai, tiesiog sublizgėjo! Ir vasaros gale važiuoja toliau mokslų krimsti magistro studijose Danijoje... Metus bus Danijoje ir metus Olandijoje! Žodžiu, didžiuojuosi ja iki Saturno ir atgal, nes ji yra pati protingiausia, pati gražiausia, pati nuostabiausia, pati linksmiausia ir pati kvanktelėjiškiausia mano sesė!
Vasara. Jūra. Bangos. Atostogos. Gera knyga. Atsipalaidavimas. Meilė...Toliau jau kurkite patys :D Kai pamačiau Clark Little nuotraukas, tai minčių seka buvo būtent tokia!
Gertrūda mėgsta daryti cheminius eksperimentus. Na, kai sumaišo į puodelį viską, ką pasiekia ant stalo. Augustas žiaugčioja vien pažvelgęs į tą pusę. Aš teoriškai nenorėčiau, kad vaikas taip darytų (man pačiai nelabai patinka ir vaizdas, ir po to tvarkymosi procesas), tačiau praktiškai - dažnai nestabdau. Yra mokslininkų, kurie sako, kad niekada neturėčiau stabdyti, nes šitaip Gertrūda (ar bet kuris kitas vaikas) eksperimentuoja, mokosi atkaklumo bei ieško sprendimų problemoms (klausimams) - visa tai lavina išradingumą, o išradingam vaikui bus gerai darželyje, mokykloje, na, ir apskritai gyvenime!
Prieš maždaug mėnesį buvome Chlorofilų parke (man labai patinka ir jų tinklalapis, nes labai jau meiliai čiulba paukštukai vos jį įsijungus!) Tiesiog perskaičiau, kad tą savaitgalį ten bus eko šventė, todėl ir patraukėme! Atstumas gan nemažas - virš 100km nuo Briuselio, tačiau vėl išsiruošėme visai dienai: pasidarėme pietus (dešrainius) į dėžutę, įsimetėme obuolių, sausainiukų, 3l mineralinio ir...išvykome!
Financial Times birželio 06 dieną išspausdino straipsnį "Notes on the brain", kurį perskaičius sėdėjau lengvai nustebusi. Straipsnyje perskaičiau, kad naujausi smegenų tyrimai tirpdo mitą, kad muzikos genijais vien tik gimstama. Žinoma - kaip teigiama ir straipsnyje - ne kiekvienas gali būti Paganinis, tačiau kiekvienas (!!!!) mūsų galėtų groti prestižiniuose muzikos festivaliuose, jei tik...labai užsispirtumėme!
Jau šiek tiek rašiau apie Laisvės kelio projektą. Taip pat rašiau, kad mes darėme Laisvės kelią Briuselyje Vaikų dienos šventės metu. Man patinka šio projekto šūkis: Laisvės kelias - vienybės dvasia gyva. Prisimenu, kai manęs klausė (interviu Baltajai knygai), ką galiu pasakyti apie lietuvius, tai atsakiau, kad kai norime - mokame būti vieningi. Šventai tikiu, kad lietuviai moka būti vieningi. Na, nereikia nė tikėti - esame tai įrodę! Tik gaila, kad ne visada...
Žinoma, visada norisi aprašyti dienoraštyje ypatingas dienas, ypatingus įvykius, tačiau dažnai pagalvoju, kad būtent kasdienybė yra nepaprastai graži, reikia tik stabtelėti ir pažvelgti į ją ne pro nusibodusios rutinos, o pro prabėgančios ir niekada nebesugrįžtančios akimirkos prizmę... Štai mūsų mergaitės dabar mėgsta piešti...
Skaičiau šį straipsnį apie Paskutinį skambutį Karoliniškių gimnazijoje, ir viskas buvo aišku. Teisybę pasakius, gaila ir mokinių, ir mokytojų (nors visai dėl skirtingų priežasčių).
Kviečiame visus Belgijos lietuvius ir jų draugus dalyvauti Vaikų dienos šventėje Briuselyje gegužės 30 dieną, 11 valandą!
Nuotrauka: Valerie Everett “Learn Sign Language at the Playground”
Sakiau, kad savaitgalis buvo aktyvus, o aprašiau tik išvyką į Paradisio parką. Na, vienas parkas mūsų nuo kojų nenuvaro :), o štai trys išvykos per tris dienas - ojojoi!
Apie John Lewis reklamas šiandien paskaičiau "Dansu Dansu" tinklaraštyje. Teisybę pasakius, būtent reklamos dėka ir pagalvojau, kad įdomu, kas tai - John Lewis, nes reklama tai totaliai absoliučiai griebė už širdies:
Vakar vaikai ėjo į spektaklį. Į STALO TEATRO "Avinėlio kelionę". Kad eisime į spektaklį, apsisprendėme tik jau grįžus tėtei iš darbo. Kadangi bilietai buvo gan brangūs, nusprendėme, kad išleisime trijulę. Beje, sušaukėme šeimos Tarybą.
Štai jau antra diena galvoju, ką turi jausti esto Herman'o Simm'o mama, kuris teikdavo NATO slaptą informaciją Rusijos slaptosioms tarnyboms. Juk jos galvoje it sugedusi plokštelė turi suktis mintis: mano vaikas - Tėvynės išdavikas, mano vaikas - Tėvynės išdavikas...Ir jis ją išdavė už 1200 eurų per mėnesį.
Galvojau, ką čia parašius su Mamos diena... tačiau juk yra pasaulyje begalė neaprašomų dalykų. Matyt, Mamos diena - vienas tokių. Todėl pagalvojau pažvelgti šiek tiek kitomis akimis į savo dieną. Tokią dieną, kuri yra šiandien ir kuri daugiau niekada nebepasikartos. Vakar vakare atsiguliau ir pasiėmiau Gertrūdėlę į glėbį. Ji įsikniaubė man į petį, ir aš jaučiau ritmišką jos alsavimą. Atrodė, kad ji vos vos šypsosi. Ar galima nupasakoti tą jausmą? Tą norą suspausti ją iš visų jėgų? Ar galima nusakyti jausmą, kai Vilhelmas pribėga po pamokų? Kai Morta visa išdidi išeina iš savo klasės? Kai Augustas, man atvažiavus į mokyklą, pakelia akis ir sako: o, labas! Kai paverti jausmą žodžiais, dažnai nublanksta jo esmė. Todėl pagalvojau "dokumentuoti" vieną dieną Briuselyje.
Ar žinote šią žydų patarlę: "Dievas negalėjo būti visur, todėl sukūrė Mamas"? Tačiau...ir mamos negali būti visur, kur jų atžalėlė (net jei turi vieną!) Taigi viena jų - labai įsijautusi į savo apsaugojančios motinos vaidmenį, žengė tokį, sakyčiau, ohoho žingsnį - Rachel Wilder iš Oxfordshire savo 19mečiui sūnui kelionės po pasaulį metu įdavė palydovinio stebėjimo prietaisą ir dabar gali matyti/žinoti, kokioje gatvėje yra jos sūnus! (Pats tas, ko norėtų visi 19mečiai :D)
Užtruko, kol sugalvojau, nuo ko norėčiau pradėti vėl rašyti. Tiek visko prisikaupė, tiek visko įvyko, kad kelias dienas blaškiausi nuo vienos temos prie kitos... Kadangi vieną temą buvau "užmetusi", pagalvojau, kad ji padės vėl "įsivažiuoti" (Pirmas straipsnis šia tema. Antras straipnis šia tema) .
Komentaras: Asta, buvo laikas, kai "pradėjau". Teisybę pasakius, tada nežinojau, kad yra žmonių, mokančių gestų kalbos ir Lietuvoje! Užsisakiau knygą, ją perskaičiau ir...pradėjau Gertrūdėlę mokyti. Ji išmoko "pienas" ir "dar" :D Man atrodo, kad dar mokėjo "žaisti", ir vaikai sako, kad ir "valgyti" parodydavo :D Kodėl tuo mokslai ir pasibaigė? Tikriausiai todėl, kad neturėjau "palaikymo komandos". Na, man labai svarbu mokytis drauge, nes vienai pritrūksta motyvacijos. Be to, aš - kaip ir teigia tėveliai - tiesiog prisimindavau, kad reikėjo parodyti ženklą jau po to, kai pasakydavau žodį! Tiesiog supratau, kad tai - įgūdis, kurį reikia lavinti, o aš kažkaip tam nesuteikiau prioriteto... Po to vienu metu pradėjo graužti sąžinė, tai pasidėjau savo knygą-žodyną (beje, aš mokiau amerikiečių ženklų kalbos) į vaikiškų knygelių lentyną ir tikėjausi, kad tada vis prisiminsiu, bet...taip ir liko. Tai vat štai tokia mūsų istorija... dabar - kai skaitau Tavo patarimus, pagalvoju, kad gal vertėtų vėl pabandyti? Bet gal jau per vėlu? Juk mūsų pagrandukei jau beveik 1m9mėn?!?!
Yra gyvenime dienų, kurias būtų galima pavadinti nepakartojamomis. Tokia diena buvo šiandien. Prasidėjusi Kolne(Cologne), Vokietijoje ir pasibaigusi šio įrašo rašymu po to, kai palikau grupę jaunimo su jų mokytojomis buvusiose Ambasados Belgijoje patalpose (taip, ten pat, kur dabar vyksta šeštadieninės mokyklėlės užsiėmimai), ir L nusivedė juos valgyti šiltos sriubos. Bet...apie viską nuo pradžių.
Kadangi pastarosiomis dienomis kalbėjome apie vyrus ir moteris, apie lyčių lygybę, tai, manau, labai tinkantis yra ir kovo 6 dienos "The Economist" straipsnis, kuris taip ir vadinasi "Gendercide". Nenuostabu, kad šis žodis - toks panašus į "genocidas". Visa tai autorių daryta sąmoningai...
Šiandien namuose vakarojame tik merginos. Tuoj eisime kepti sausainiukų-devynetukų Augustui, kad pradžiugintumėme grįžusį! Nors Morta kol kas sako, kad labiau nori žaisti su sese ir "kepa" modilino sausainius :)
Jau rašiau apie 1-2 metų vaiką. Ir, žinoma, jau nemažai esu rašiusi apie tokio amžiaus vaiko lavinimą. Tačiau šiandien kaip tik pagalvojau, kad noriu užrašyti tai, ką darome su Gertrūda. Daug kas - kaip pamatysite - atrodo joks ne lavinimas, tačiau iš tiesų būtent taip vaikas susipažįsta su jį supančiu pasauliu!
Atsakau: Esu rašiusi straipsnį apie tai ("Mažylio" žurnalui), kad mažas kūdikėlis turi būti lavinamas...tėvelių ir kitų mylinčių žmonių...bučkiais! Na, kuo toliau, tuo labiau tikiu, kad geriausia - neperlenkti lazdos. Nuo XXI amžiaus pradžios pasipylė tikrai nemažai knygų ir tyrimų apie "perdegusius", per daug stimuliuojamus ir nebeturinčius laiko tiesiog BŪTI vaikus ir kūdikius. Taip pat pastebėta, kad dažnai tėveliai, tiek daug investuojantys į kūdikį, pradeda reikalauti rezultatų ir "atitinkamo elgesio". Iš KŪDIKIO! Taigi aš tėvams siūlau ne persistengti, o iš tiesų pagalvoti apie tai, ar tik nebus taip, kad jie - tiesiog būdami drauge ir daugiau laiko skirdami vaikui - duos jam daugiau, nei kasdien kelias valandas leisdami lakstydami iš vieno "lavinamojo užsiėmimo" į kitą. Žinoma, dar labai daug priklauso nuo konkrečios šeimos, nuo to, KAIP jie visa tai daro ir koks jų POŽIŪRIS į vaiko lavinimą. Šia tema esu rašiusi ir daugiau.
Dabar Augustas mokykloje mokosi apie dinozaurus: kalba apie nykstančias rūšis apskritai, apie dinozaurus, apie konkrečius dinozaurus, kodėl dinozaurai išnyko ir t.t. ir pan. Augustui labai patinka! Smagiausia, kad jo mokykloje viskas integruojama. Ir štai per muzikos pamokas jie mokosi dainą apie dinozaurus. Mokytoja jau ne kartą yra minėjusi, kad Augustas gražiai dainuoja, bet aš - kai išgirdau jį dainuojantį mašinoje - visa "ištirpau".
Šiandien perskaičiau, kad darželių auklėtojų atlyginimams trūksta 40mln litų. Jau prieš kelias dienas teko skaityti apie tai, kad diskutuojama, kaip spręsti ikimokyklinio ugdymo įstaigų finansines ir organizacines problemas.
Šiandien radau naują tinklalapį: Vaiko Gidas. Kaip teigia patys tinklalapio autoriai, jame galima rasti informaciją apie: renginius; ugdymo įstaigas; parduotuves; ekologiškus produktus; stovyklas; ir viską, ko gali prireikti auginant savo mažylius. Smagu!
Kai gaunu įdomių minčių, kaip būtų galima dekoruoti/įrengti vaikų kambarius, visada peržiūriu. Ne todėl, kad darysiu taip (dažniausiai nedarau :) ), bet todėl, kad - kažką vaikų kambariuose darydama - dažnai prisimenu kokią nors įstrigusią praktišką ir naudingą mintį. O gal tiesiog kažką gražaus...arba pritaikomo.
Šis įrašas - pirmasis mano kaip socialinių mokslų daktarės. Skaitau jūsų linkėjimus ir negaliu nesigraudinti...Kaip nepaprastai paprastai tokie, atrodo, tolimi žmonės tapo artimi...ir kaip širdis dainuoja skaityti jūsų palaikymo žodžius...
Praėjusią savaitė The Times pranešė apie naują programą: aštuonių valstijų valstybinės gimnazijos leis 10tokams laikyti specialius egzaminus ir – jeigu egzaminai bus išlaikyti – viduriniojo mokslo diplomą vaikas galės gauti porą metų anksčiau ir...iš karto stoti į valstybinį koledžą. Čia reikėtų truputį pasiskaityti, kas JAV yra community college, o jeigu nenorite skaityti, tai galiu pasakyti, kad tai - panašu į aukštąjį neuniversitetinį išsilavinimą, kuris trunka dvejus metus ir gaunamas tam tikras pažymėjimas arba diplomas.
Šį savaitgalį rašiau savo disertacijos santraukos santraukėlę - kaip ją pavadinau. Reikėjo atrinkti, išskirti tai, ką noriu vos nepilnais 2 000 žodžių pasakyti apie didžiulį savo darbą, kuris tapo toks artimas, kad, atrodo, ginčiau jį iš paskutiniųjų. Kita vertus, suprantu, kad ir tas darbas gali mane nustebinti, jeigu kas nors jame įžvelgs tai, ko aš - labai jį mylėdama :) - nematau (ir nemačiau). Dabar - su nerimu laukdama viešojo gynimo - suprantu, kodėl disertacijos dažnai pavadinamos "kūdikiais", nes iš tiesų taip susigyveni su ja, kad bet kokią kritiką jai priimi asmeniškai ir reikia iš tiesų mokėti atsiriboti ir įsiklausyti, kad galėtum tobulėti ir tobulinti!
Jau pats pavadinimas intriguoja, ar ne? Mane iš tiesų suintrigavo, kai pamačiau šią antraštę. Ar jūs visada sakote tiesą apie savo vaikus ir jų pasiekimus (arba ne)? O gal tas "netiesios sakymas" nėra sąmoningas?
Kieno gi daugiau mūsų namuose gimtadienio šventė bus apie princeses, jei ne Mortos??? Šio Mortos Sofijos gimtadienio labai laukiau ir aš, nes tai buvo pirmasis gimtadienis, kai Morta sąmoningai pasirinko, kokio gimtadienio ji norėtų. Gimtadienio tema...wait for it...PRINCESĖS!!!! :D Taigi ruošėmės ketvirtajam Mortos Sofijos gimtadieniui, kuris buvo šį sekmadienį ir kurio tema - princesės.
Pasipylė vaikų perliukai šiomis dienomis...Augustas ašarą išspaudė, o Morta šįvakar sako:
Augusto klasė renka pinigus vaikų namams, nukentėjusiems per žemės drebėjimą Haityje. Jau surinko beveik 1 000 eurų. Nepaprastai džiaugiuosi, kad ir mokytoja, ir visa mokykla labai skatina šią iniciatyvą (visi tėvai gavo ir direktorės laišką, kad šeimos prisidėtų prie šios vaikų akcijos). Augusto klasė kaip tik mokosi apie žemės drebėjimus ir vulkanus, todėl jie iš tiesų labai gilinasi į visa tai, kas įvyko...
Nežinau, kaip jūs, bet man plaukuosenos - nuolatinė problema. Ir spalva, ir ilgis. Ir lyg to būtų maža, dabar dar ir žilų plaukų atsirado. Nors man gražu. Rimtai. Aš apskritai...žaviuosi ketvirtuoju dešimtmečiu ir nė už ką nebenorėčiau būti mokykloje arba kokį bakalaurą studijuojanti! Bet apie ką aš čia...gi apie šukuosenas!
Šiandien mūsų nepakartojamajai Mortai Sofijai - ketveri. Jau ketverius metus mūsų namuose gyvena tikrų tikriausias stebuklas. Atrodo, norėčiau tiek daug jai parašyti, pasakyti, papasakoti, bet net nežinau, nuo ko pradėti...
Na, iš komentarų prie pirmojo įrašo akivaizdu, kad mamai darbas - ne tas pats, kas tėtei. Prisimenu, kaip kartą dalyvavau prof.Bitino 80mečiui skirtoje konferencijoje ir ten į rankas pakliuvo leidinys, kuriame buvo literatūrologės prof.Daujotytės - ilgametės Gabrieliaus babos kolegės ir draugės - straipsnis. Straipsnyje ji rašė, kad moterims daug sunkiau būti mokslininkėmis, nei vyrams. Ir labiausiai - dėl požiūrio, kad ji dirbs ne taip, kaip mokslininkas vyras.
Kažkaip manau, kad mamai darbo ieškotis nėra tas pats, kas tėtei. ir dirbti ne tas pats. Ne kartą teko girdėti darbdavių žodžius (ačiūdiev, ne asmeniškai!), kad mama turi mažus vaikus, kurie sirgs, kad ji ilgai nedirbo, todėl jai trūksta kvalifikacijos ir t.t. ir pan. Suprantu ir darbdavį - juk jam norisi kvalifikuočiausio darbuotojo, tačiau iš tiesų reikia sugalvoti mechanizmą, kaip tėvams (ypač mamoms) derinti darbą ir tėvystę.
Tyliai tyliai iš apsnigto Briuselio sveikinu visus - kaip atsikėlus Mortulė pasakė - su Pūčiomis! Linkiu prasmingo susikaupimo, gražaus Kalėdų laukimo, neišvarginančio pasiruošimo, akių žibėjimo ir...skanaus!
Taigi prisiruošiau aprašyti Gebėjimų mokyklas nuo...iki - ta prasme, viską, ką norėjau apie jas pasakyti. Jau anksčiau minėjau, kad straipsnis buvo išspausdintas "Veido" žurnale, tačiau dėl vietos stokos - ne visas. "Delfyje" spausdinamas visas tekstas ir - turiu pasakyti - susidomėjusi perskaičiau ir komentarus: įdomu, ką žmonės mano apie tokias mokyklas.
Kai gimė Augustas, buvau skaičiusi daug, DAUG mažiau knygų apie vaikų auginimą. Be to, net neabejojau, kad jau MAN vaikus auginti bus lengva, ir viskas eisis kaip iš pypkės. Vienas didžiausių motinystės siurprizų buvo tai, kad reikėjo iš naujo pergalvoti, ką aš manau apie vaikui sakymą tokio mažulyčio žodelyčio..."NE".
Vakar dienos užduotis - parašyti Kalėdinius sveikinimus krikšto tėvams ir išsiųsti kartu su pasirinktais darbeliais. Šiandienos - tuos laiškus išsiųsti. Kai tyčia vakar paskambino Gabrieliaus močiutė iš ligoninės ir pasidžiaugė gautu Kalėdiniu laiškų, o šiandien parašė mama, kad jai anądien skambino mano močiutė ir labai džiaugėsi... Džiugu, kad galima pradžiuginti mylimuosius artimuosius Lietuvoje!
Man labai patinka viena angliška patarlė: when it rains, it pours... Iš tiesų: beveik visada kai užgriūva reikalai reikaliukai, tai užgriūva. Praeitą savaitę ruošiausi šeštadieninės mokyklėlės Briuselyje koncertui ir...taip jau atsitiko, kad teko labai netikėtai sekmadienį išskristi į Lietuvą. Trumpam, bet nepasiruošus skristi negalėjau... Ir, žinia, dar turėjau ir problemų su kompiuteriu...
Jau rašiau apie Gebėjimų mokyklas Švedijoje. Ir pažadėjau, kad bus tęsinys.
Šįryt pirmą kartą pajutau, kad atėjo žiema. Kai iškišau nosį į lauką, atrodė, kad mašina aptraukta plonu leduku. Žinoma, leduko nebuvo. Ir šerkšno nebuvo. Ir tuo labiau sniego. Bet POJŪTIS, kad jau žiema atėjo, BUVO.
Ar žinote, kad rytoj- diena be pirkinių? Taigi - jei tik galima (o tikriausiai galime, ar ne?) - nieko nepirkime ir susimąstykime apie sąmoningą vartojimą.
Kaip jūs maloniai vadinate savo vaikus? Aš - visaip. Gertrūda ilgą laiką buvo "kruopa", bet dabar jau kruopa dičkė, tai kaip ir nebetinka. Aš visą savo vaikystę buvau "špulka". Kodėl - nežinau. Tiesiog taip praminė mane mano krikšto mama. Ir man bais patikdavo, kai mane taip vadindavo.
Šiandien gavau laišką iš vienos pažįstamos, kad labradoro veislės šuniukai ieško namų...
Auginate vaiką, kuris jus gali nustebinti kiekvieną dieną? Ne tik gali, bet ir nustebina? Norite auginti tokį vaiką? Na, mes vieną tokį tai tikrai auginame! Jeigu du yra patikimi nuo A iki Ž vaikai, tai vienas...na, gal nuo A iki B (įdomu, kaip bus jiems ūgtelėjus?). Matyt, tie,kas jį mums siuntė, pagalvojo, kad ir vieno bus su kaupu. Ir jo yra su kaupu: jo humoro jausmas yra nepakartojamas, jis yra žavingas "iki negalėjimo", tačiau visa tai turi ir savo kainą :D
Taip jau atsitiko, kad ketvirtadienį gavau pasiūlymą prisidėti prie pasiūlymų "dėl konkrečių veiksmų įgyvendinant valstybinę šeimos politikos koncepciją". Pasiūlymus reikėjo pateikti iki penktadienio. Kadangi vis dėlto buvo tokia galimybė, pasiraitojau rankoves ir sėdau prie darbo. Darbą baigiau ketvirtą valandą ryto, tačiau jaučiausi visai neblogai padirbėjusi. Tiesa, mano siūlymai pateko po "Draugiški šeimai" kepure kartu su kitais šios VšĮ teiktais siūlymais.
Jau esu rašiusi apie hiperaktyvumą, tačiau dar dažniau, nei hiperaktyvumas, pasitaiko dėmesio sutelkimo sutrikimas (dar teko aptikti jį vadinamą chronišku dėmesio nesutelkimu ir visokiais kitokiais vardais vardeliais: toks įspūdis, kad unifikuoto termino Lietuvoje nėra). Iš tiesų apie šį sutrikimą Lietuvoje kalbama dar labai mažai. Jeigu norite daugiau teorinės medžiagos, pavyko rasti gan išsamų straipsnį. Iš tiesų žmonių, sunkiai sutelkiančių dėmesį (ypač ties viena veikla), yra daugiau, nei atrodo. Man pačiai teko bendrauti ne su vienu suaugusiuoju, kuris, atrodo, puikiai funkcionuoja visuomenėje, tačiau funcionuotų dar geriau, jei žinotų, kaip tai, kas mums atrodo "trūkumas" , iš tiesų būtų pa/išnaudota jo labui. Suaugusieji, kaip sakant dar dar...o vaikai?
Šiandien Mortulė (3m9mėn) sako: mes mokykloje su mokytoja darėme obuolių kompotą (jie dabar kalba apie rudenį ir apie tai, kokiose valstybėse yra ruduo - nunešėme net Lietuvos vėliavą!).
Iš tiesų jau kuris laikas yra diskutuojama apie princeses: ko moko pasakos apie jas, kokius signalus pasąmonei siunčia jų personažai ir t.t. ir pan. Nuomonių spektras didžiulis: nuo manančių, kad tokios pasakos vos ne žaloja mergaites iki aršiai ginančių pasakas ir sakančių, kad nėra čia ko tų pasakų užsipulti. Aš manau, kad daug didesnę įtaką už pasakas vaikų gyvenime turi tėvai. O pasakos - naudingas "įrankis" ugdant vaikus.
Visos (?) įsivaizduojame, kokius drabužius norėtumėme dėvėti. Pavyzdžiui, aš esu kostiumėlių žmogus. Jeigu man reikėtų dėvėti kostiumėlius, tai labai džiaugčiausi! Kodėl? Ogi todėl, kad tai - labai paprasta. Gabrielius pasakojo apie vieną žymų vyrą (niekaip neprisimenu, bet galvoj vis sukasi Froidas arba Einšteinas), kuris turėjo daugybę tokių pačių kostiumų, kad nereiktų sukti galvos, kaip reikia rengtis:)
Galvojau, galvojau, kaip cia geriau isvertus ir pagalvojau, kad geriau viska aprasysiu, o vertimas ateis savaime...nes juk retai geriausiai tinka tiesioginis, ar ne?
Štai ir praūžė dar viena didžiulė metų šventė. Iš tiesų - viena didžiausių mokslo metų švenčių. Taip jau susiklostė, kad Augusto mokykloje tai nepaprastai didelė ir graži šventė su begale pramogų ir fejerverkais. Man ši šventė labai patinka. Net nežinau, kodėl... Gal dėl to, kad nuo mažens mėgau visokias baisuokliškas pasakas - ypač, kai kokį vėjuotą vakarą prie nedidelės švieselės pasakodavom vieni kitiems įvairias pabaisuokliškas istorijas...
Ši - jau antra mano darbo savaitė (Nuotraukoje - mano darbo kabinetas). Iš tiesų iš pradžių galvojau, kad pradėsiu dirbti rugsėjo mėnesį, tačiau universitete vis nesibaigė pertvarkos, remontai ir t.t. ir pan. Kadangi aš - naujas žmogus, tai visų naujų žmonių prašė palaukti. Iš tiesų tai darbas-ne-darbas: dirbu kaip mokslininkė, tačiau studento statusas. Hence, kaip sakant, dirbu nemokamai :)
Kai perskaičiau šią BBC straipsnio antraštę, net žagtelėjau. Nemanau, kad lytinio švietimo pamokų vaikams nereikia, bet KETVERIŲ??? Tačiau, kaip sakant, žinome, kaip būna su tomis antraštėmis: "užkabina", patraukia akį, formuoja nuomonę (dažnai neigiamą), nors iš tiesų perskaitę ir įsigilinę galbūt net pagalvotumėme, kad tai - visai gera mintis. Tačiau apie viską nuo pradžių.
Jau esu ne kartą minėjusi, kad Švedija mano širdyje užima ypatingą vietą. Todėl BBC straipsnis, kad,laimėjus konservatoriams, Anglija, yra tikimybė, pasuktų Švedijos pėdomis švietimo srityje, patraukė dėmesį. Konkrečiai: pritaikytų vieną mokyklų modelį.
Iš tiesų manau, kad istorija - labai liūdna. Ir nenoriu prisišlieti prie būrio visaip interpretuojančių šį įvykį. Tačiau, žinote, dėl ko man iš tiesų skauda širdį? Dėl to, kad dabar visų įvykių centru tapo D.Kedys. Aš manau, kad jo istorija sulauks atomazgos. Bet kuriuo atveju. Ir bet kuriuo atveju negalima žudyti žmonių. Taip, tai, kas atsitiko, yra baisiau, nei baisu.Ir žinau, kad nėra žodžių nuimti nuo širdies tą skausmą, kurį jaučia prievartą patyrusių vaikų tėvai. Tą pyktį ant viso pasaulio. Tą...neapykantą ir keršto troškimą. Bet mes esame homo sapiens ir dėl to, kad išmokome kontroliuoti savo impulsus.
...jei nebūtų liūdna.
Nesileisiu čia į rimtą diskusiją. Maniau, kad dažniausiai rašo: a) tos, kurios nori parašyti gyvenimo su vaikais "dienoraštį"; b) turi kokį nors hobį, kuriuo nori pasidalinti; c) yra profesiškai susijusios su vaikų auginimu ir/arba nori pateikti savo teorijos ir praktikos sintezę; d) kita.
Ikimokyklinukų tėvai dažnai išvirsta iš koto, kai jų angeliškas vaikelis staiga nusikeikia...ima atsikalbinėti...išvadina visaip savo brangiuosius tėvelius (ne mylimiausiais, ne :D ). Tiesiog tokio amžiaus vaikai atranda, kad kai kurie žodžiai arba elgesys iššaukia reakciją, kurios dėka vaikas a) gauna dėmesio ir b) jaučiasi kontroliuojąs padėtį.
...išaugo beveik 10 kartų!!! Atrodo, kaip šiandien prisimenu, kaip gimė mintis suburti Belgijoje gyvenančias šeimas su vaikais. Tiesiog su Gabrieliumi kalbėjome apie tai, kad bevaikiai turi visokios veiklos (kiek joje dalyvauja - kitas klausimas), o šeimos...jeigu atvažiuoja koks renginys iš Lietuvos kokį kartą kitą, tai gerai, o jei ne...taip ir gyvena tūkstančiai lietuvių šeimų nesusitikdami...
Vis galvoju, ko iš tiesų norėčiau išmokyti vaikus? Ką norėčiau, kad jie išmoktų? Žinoma, teoriškai labiausiai norime, kad vaikai gebėtų mąstyti netradiciškai, nebijotų priimti sprendimų, mąstytų kritiškai ir nebūtų pilkos masės dalimi. Norime, kad jiems pasisektų, tačiau...ach-kaip-dažnai tai reiškia pritapimą! Juk jeigu drąsiai rėš savo nuomonę, jeigu nesitaikstys su vidutinybėmis, tačiau "viršesniais", tai "nusvils" ilgai iki to, kol galės "pakeisti pasaulį". Štai ir paskęsti, žmogus, apmąstymuose...
Visų pirma, džiaugiuosi, kad vyksta diskusija. Juk anksčiau būdavo vienintelė tiesa vaikams ir jų tėvams: "Pedagogas teisus". Tiesa, dar ne taip seniai mokyklos direktorius "su kvapeliu" ateidavo į pamokas. Ir ką? Tebedirba! Aš vis vien nesuprantu, kodėl tokie dalykai vis dar toleruojami? Prieš kelias dienas ikimokyklinioo ugdymo specialistė prasitarė, kad praktiką teko atlikti darželyje, kur vaikams buvo pliaukštelėjama... jeigu sau tą leidžia specialistas, studijavęs vaiko tarpsnių psichologiją, žinantis, kad smurtas žaloja, tai ką jau kalbėti apie tėvus, kuriems tai - ne profesija?
Šį Augusto net ne darbelį, o darbą jau senokai norėjau įamžinti, nes jis - tikrai nepaprastai rimtas darbas. Pernai, antroje klasėje, jie kalbėjo apie žemėlapius. Aiškinosi, kokie jie būna, kam jie reikalingi, kaip sudaromi ir t.t. ir pan. Temos apibendrinimui vaikai patys turėjo sukurti žemėlapį. Ta prasme, kad jis atitiktų žemėlapiams keliamus reikalavimus.
Šiandien Briuselyje - diena be automobilio. Jau gal prieš kokią savaitę susitarėme su AAUA šeimyna, kad šiandien važiuosime pas juos, nes jų kvartale dar ir kvartalo šventė! Be to, važiavimas iki jų - irgi iššūkis (dar niekada taip toli nevažiavome su berniukais). Iššūkis ir Gertrūdai - kažkaip dar niekada jos nevežėme dviračio kėdutėje.
Manau, kad tokių minučių reikia visoms mamoms ir visiems tėtėms - kai yra tylu tylu ir gali niekur neskubėdamas, su niekuo nekalbėdamas, niekam nešluostydamas nosies/ašarų/trupinukų tiesiog...BŪTI ir grožėtis. Ir galvoti ką nors malonaus. Arba nieko negalvoti. Gerų jums minučių, mielieji! Ir ypač mano mamai...nors jau vaikai ir nebe maži, bet nors akimirką apie mus negalvok ir pasiilsėk, ok?
Kartą rašiau įrašą apie juostas, jų raštų simboliką (mama man buvo atsiuntusi labai gražų straipsnį, kuriuo ir pasidalinau). Smagu tai, kad po to įrašo jau gavau ne vieną laišką iš žmonių, kurie audžia. Susižavėjau ir paskutiniuoju laiškeliu:
Ši dėlionės detalė - iš Augusto pernykštės klasės (buvo antrokas). Man patiko pati mintis: ant kiekvienos delionės detalės vaikas nupiešia, kas jis toks: iš kokios šalies, kas jam patinka ir t.t. ir pan. ir užklijuojama vaiko nuotrauka.
Vakar išvažiavo mano sesė, kuri buvo atvažiavusi nuo rugpjūčio 19, kai parvežė į Belgiją berniukus. Kažkaip šįkart labai graudu buvo atsisveikinti. Net nežinau, kodėl būtent šįkart... Gal dėl to, kad pernai ji gyveno Utrechte (pagal Erasmus programą mokėsi ten universitete), todėl atvažiavo ir rugpjūčio mėnesį, ir rudenį, ir per Kalėdas...o ir šiaip buvo jausmas, kad ji netoli... Tačiau kol ji buvo, labai smagiai leidome laiką ir beveik kiekvieną dieną kažkur keliavome. Ką aplankėme šią savaitę?
Per kiek laiko galima suruošti krikštynas? Aš asmeniškai nesu iš tų, kurie labai ilgai ruošiasi. Man atrodo, kad, tarkim, po kelių mėnesių pasiruošimų tiesiog nebegalėtum džiaugtis švente, nes kiekviename renginyje turi būti vietos ir spontaniškumui, ir netikėtumams, ir tiesiog...kažkokiam tokiam nenupasakojamam žavesiui, kuris, deja, mažėja, kuo labiau viskas suplanuota. Ir dar. Kai viska suplanuota, tai bet koks netikėtumas gali atrodyti it pasaulio pabaiga...o kas to nori per šeimos šventę??? Be to, krikštynos man atrodo labai intymi šventė, kai tai, kas svarbiausia, vyksta bažnyčioje tarp tėvų, krikšto tėvų, kunigo ir kūdikio. Visi kiti - tik šio ypatingo įvykio liudininkai, kurie atguža pasidžiaugti drauge (beje, domintis teko skaityti etnologės straipsnį, kuriame buvo parašyta, kad krikštynos - džiugi šventė, todėl kviečiami ir giminės, ir kaimynai, ir draugai...o man kažkaip anksčiau atrodė, kad ši šventė turėtų būti uždaresnė - pasirodo, klydau!)Ratas užsisuko, kai Neringa - pakalbėjusi su Gertrūda per jos gimimo dieną - pasakė man, kad mūsų bažnytėlės tinklalapyje pamatė, kad vaikus krikštija kas antrą savaitgalį ir šią vasarą bus rugpjūčio 23. Rugpjūčio 23 - mano gimimo diena IR tądien pas mus bus Medeina, todėl bus galima pratęsti tradiciją, kad skaitinius per mūsų mergaitės krikštynas skaitys giminaitė!
Iki šio sekmadienio turėjome keturis vaikus, kurių trys buvo krikščionys, o viena - pagoniukė. Po šio sekmadienio turime jau keturis krikščionis! Iš tiesų apie Gertrūdos Elenos krikštynas pradėjome galvoti dar tada, kai ji gimė... Mintis apie krikštynas "susidėlioti" padėjo tai, kad prieš porą mėnesių buvau paprašyti parašyti apie mūsų vaikų krikštynas "Mažylio" Mamų klubui... Taigi iš pradžių - šios - "ikikrikštinės" - mintys:Mes tris vaikus krikštijome jiems esant penkių mėnesių. Taip jau kažkaip pavyko. Teisybę pasakius, man visada atrodė, kad vaiką reikia krikštyti mažą. Be to, man tai – nepaprastai graži tradicija, sakyčiau, viena gražiausių. Mums sunkiausia – krikštatėvių rinkimas. Nežinau, bet tikiu prietaru, kad vaikas bus panašus į savo lyties krikšto tėvą. Tarsi tą patvirtina vieno iš mūsų vaikų istorija: kadangi sakėme, kad turėsime bent tris vaikus, mano sesuo (dar negimus pirmam) pasakė, kad bus krikšto mama trečio vaiko (nes tada bus pakankamai suaugusi prisiimti tokią atsakomybę) ir tikisi, kad trečias vaikas bus mergaitė. Trečioji mūsų šeimoje (po dviejų berniukų) gimė Mortulė ir – norite tikėkite, norite – ne, bet labai daug kuo yra panaši į mano seserį!
Taigi mokykla jau "ant nosies". Vienas rūpesčių - ką reikės daryti su Augusto pietumis :D Kaip sakant, metai eina, o situacija nesikeičia! Kodėl tai rūpestis? a) Augustas nemėgsta mokyklos pietų (jau nekalbant apie tai, kad jis ir taip ganėtinai išrankus) ir b) mokyklos pietūs mums - besimurkdantiems krizėje ir jos padariniuose - per brangūs. Taigi net jei jis ir valgytų, rimtai pagalvotumėme, ar galime juos įpirkti (tikriausiai ne...), o dabar, kaip sakant, galvoti nereikia.
Prieš keletą dienų Laura atsiuntė šią nuorodą ir paklausė, ką aš manau apie tokią nuomonę? Esmė ta: to tinklaraščio autoriaus buvo paprašyta išskirti pagrindinius siūlymus aplinkosaugai draugiškai gyvensenai. Autorius išskyrė 3 reikšmingiausius. Vienas jų - neturėk daugiau 2 vaikų.
Šiemet aš šiek tiek bijau rugsėjo pirmosios. Na, tai bus ne rugsėjo pirmoji, o , atrodo, trečioji, bet kažkaip išgyvenu...nes tai bus pirmoji mokyklos diena mūsų Mažyliui. Kažkaip nuo pat gimimo jį taip vadinau, vis prisimindama Karlsono Mažylį. O iš tiesų jis - mažasis brolis. Patikėsite ar ne, tačiau Švedijoje yra toks vardas, Lillebror, o jis reiškia - Mažasis Brolis. Kai vertė Karlsoną, išvertė Mažylis, nes tikriausiai ir yra toks tinkamiausias vertimas. Mūsų Vilhelmas - nesvarbu, kada ir kur atsidurs - vis vien bus Mažasis Brolis, Mažylis :D Bet taip tikriausiai būna visada... Kartą aš tėtei pasakiau, kad jau esu suaugusi, o jis atkirto, kad jam visada būsiu maža :D O mano mama - kai tik aš pasakau "mmmmmmaaaaaaaaaaaaamaaaaaaaaaa" (čia kai nenoriu, kad "mokytų") - mama sako, kad nieko nebus: esu jos vaikelis amžių amžiams...
Šį mano įrašą įkvėpė ankstesnis įrašas apie lėlę Bebe Gloton, komentarai ir Lupenos nuoroda į straipsnį. Tiesiog dar nesu rašiusi apie savo "žaislų filosofiją", kuri - vėlgi - nėra nei "pirk viską!", nei "pirk TIK tą!" Taigi - ką aš manau apie žaislus?
Kokių tik nėra šiais laikais lėlių-kūdikėlių...Baby Born, Anabelle, Chou-chou... Yra ir viena naujovė - bebe Gloton. Tiesa, dabar jau nebenustebinsi, kad lėlė verkia, sako "mama", "papa" ir pan., kad ją galima pamaitinti, pakeisti sauskelnes. Mortos turimai Chou-chou pakyla temperatūra ir išrausta žandukai. Kai duodi šaukštelį su vaistais, temperatūra "nukrinta". O jau apie aksesuarus neverta pradėti nė kalbėti: daktaro rinkiniai, čiulptukai, rūbeliai, maitinimo, tuštinimosi daiktai ir t.t. ir pan. Kuo išsiskiria ši lėlė?
Ar jau ruošiatės į darželį? Rudeniop daugelis mamų nuspredžia, kad "jau laikas" eiti darban ir leisti vaiką į darželį. Matyt, tiesiog psichologiškai taip esame pripratę rudeniop "išleisti" vaikus į ugdymo įstaigą. O tai - kaip jau esu ne kartą sakiusi - visai nebūtina. Netgi ganėtinai kvaila, nes juk tuo pačiu metu darželyje atsiranda N naujokų. Ir net jeigu jūsų vaikas iš prigimties yra toks, kuris lengvai prisitaikytų, tačiau atėjęs į daržiuką išgirsta "dūdų orkestrą", tai, kaip sakant, gali jo nervai neatlaikyti :D
Morta dabar labai daug kalba. Ir taip kalba, kad mes laikomės nesijuokę. Todėl dabar dažniausiai girdimas žodis mūsų namuose: "Baik!" (žinoma, palydimas ITIN tūžmingu žvilgsniu!) Kad būčiau iš tiesų objektyvi, turiu pasakyti, kad dabar dažniausiai girdimi DU žodžiai: Mortos "Baik!" ir Gertrūdos "Dar!" :D
Viešint Lietuvoje Gintarė padovanojo keletą lipdukų su šiuo šūkiu. Grįžusi namo pagalvojau, kad noriu panaršyti internete ir sužinoti daugiau apie šią akciją.
Vakar peržvelgiau savo prenumeruojamą vaikų/šeimos/švietimo tema paštą. Geriau net nesakysiu, kiek ten visko per porą savaičių prisikaupė... Tačiau neatsispyriau pagundai atlikti testą. Motinystės testą :D Tiksliau, motinystės tipo testą.
Paskutinis sukaktuvių mėnuo! Nuo liepos 28 laiką skaičiuosime metais, o ne mėnesiais... Taigi džiaugiamės šiuo paskutiniu mūsų pagrandukės mėnesiadieniu.
Paprastai kiekvienų metų pabaigoje stengiamės su vaikais nuvažiuoti į kokį nors smagumyną. Rašiau, kad sekmadienį važiuosim, pasinaudoję akcijos kuponais. Taigi šeštadienį nusprendžiau sekmadienį keltis anksčiau, kad suruoščiau "piknikinius" pietus, užkandėlių, viską susiruoščiau, suruoščiau pabudusius vaikus ir...lėktumėme į atrakcionų parką! Ryte kažkaip pavyko itin greitai susisukti ir ...nors buvau prašiusi Gabrieliaus įvesti adresą, įvedžiau pati. Po to atsidariau puslapį, kur surašyti visi atrakcionų parkai, dalyvaujantys šioje Kellogs akcijoje...Taigi 10.00 jau pajudėjome iš namų. Tiesa, prieš pat išvažiuojant Gabrielius sako: ar tu žinai, kad tas parkas - prie pat Brugge? Sakau: negali būti! Gabrielius parodo man GPS'ą - iš tiesų. Na, jei taip yra, tai taip yra. Kažkaip tuo metu labiau galvojau, kad ko nors nepamirštumėme (striukės, vežimėlis, nešynė, maistas, foto aparatas, gėrimai (po paskutinės kelionės supratome, kad mums - išvykstant dienai - jau reikia vežtis 3l mineralinio)), tai - nors ir kirbėjo kirminukas, kad lyg ne ten buvo - bet pasitikėjau, kad GPS'as žino geriau!
Jau mano mama barasi, kad labai mažai parašau apie tai, ką mes veikiame, todėl, kaip sakant, šiek tiek naujienų iš mūsų gyvenimo. Gegužės 22 su D iš Belgijos Mažylių Klubo važiavome į Nacionalinį Belgijos Botanikos sodą. Diena buvo nuostabi! Iš tiesų tokia šilta, graži ir vasariška.
Dabar vis dažniau taip atsitinka, kad žmonės, paauginę du pametinukus (na, panašiai), nusprendžia po pertraukos susilaukti ir trečio vaikelio. Tiesiog apsidairiau, kad tokių iš tiesų nemažai pažįstame. Tėvai kaip tėvai. Tai - jų sprendimas. Tačiau man visada buvo labai įdomu, kaip yra vaikams, kai tarp jų - didelis amžiaus skirtumas. Viena mano kolegė visada sakydavo, kad su pusantrų metų vyresne seserimi ją sieja labai stiprus ryšys, o vat su 10 metų jaunesne - ne toks. Ir labiausiai dėl to, kad jos augo vienose sąlygose, o sesuo - jau kitose, todėl apie daug ką jos šneka kitomis kalbomis. Mano gera draugė irgi turi 1.5m jaunesnę seserį, su kuria yra labai artimos. O vat tą, kuri yra, atrodo, 9 metais jaunesnė, vadina "išlepinta" (nors, žinoma, ir myli, ir bendrauja ir t.t. ir pan.)
Baigėsi Vaikų Gynimo dienai skirta akcija, kurios metu kviečiau visus jungtis ir daryti trispalvę vaivorykštę. Džiaugiuosi, kad prisijungėte! Vis dar laukiu Jorio vaivorykštės, kuris turi visas priemones, bet laukia...saulėto vakaro. Kai tik toks ateis, iškart duosiu žinią, kad akcijos nuotraukas papildė ir Jorio vaivorykštė. O dabar pasigrožėkime jau sudalyvavusių vaikų vaivorykštėmis...tikrai nuostabu!!! Dar kartą LABAI LABAI JUMS AČIŪ!!! Ačiū dalyviams ir...ačiū tėveliams, kurie nusprendė paskirti dalį savo laiko šiam projektui. Aukime kartu!!!
Mūsų šeimose ir valdžios struktūrose vis dar daug nostalgijos prievartos ideologijai ir jos suformuotoms vertybėms. Bet iš lėto pradeda daugėti ir gerų iniciatyvų, kaip priešnuodžių prievartos kultui. Keistai pasireiškia suaugusių žmonių meilė vaikams. Žmonijos istorija kupina itin žiauraus elgesio su vaikais. Net modernioje Europoje pirmiau negu vaiko teisėmis XIX amžiuje buvo susirūpinta gyvūnų teisėmis.
Mūsų mažiukė, mūsų kruopytė įžengė į dviženklį mėnesių skaičių! Tai bent... Kaip tik šiuo metu mažė stovi prie sesės namelio ir apžiūrinėja viską, kas ten yra. Rytas Gertrūdai - šventas reikalas.
Šis straipsnis buvo spausdintas "Žvirblių Take".
Jau vakar skaičiau apie šios kampanijos pradžią, o šiandien Laura atsiuntė vieną nuorodą (ačiū, Laura!). „Kūrybingi ir drąsūs vaikai – naujosios kartos pagrindas!“ - negaliu tam labiau pritarti, nei pritariu. Apskritai man ši kampanija nuo pat pradžių labai artima, ne kartą apie ją rašiau ir tinklaraštyje, bendradarbiauju - nors ir mažais žingsneliais - su atsakinga už šį projektą p.Sablinskiene. Kodėl man ši kampanija tokia artima? Todėl, kad pati - kai tik randu progą - akcentuoju atsakingos tėvystės svarbą vaikui, tėvams ir...visai visuomenei. Ir smagu, kad akcentas šį kartą - kūrybiškumas. Kaip tik prisiminiau, kad jurai žadėjau įdėti straipsnelį į tinklaraštį, tai eisiu, rasiu ir įdėsiu, nes - ačiūdiev - vėl veikia ilgai neveikęs mano G-mail!!! Ir man labai patinka, kad yra dvi dalys (kampanijos): edukacinė ir sąmoningumo skatinimo. Žodžiu, super!
Ar buvo gyvenime akimirkų, kai, atrodo, kiekviena savo ląstele pajutote MOTINYSTĘ? Net neiašku, kas tai...bet vat supranti, kad būtent tas POJŪTIS ir yra motinystės pojūtis....
Ką daro žmonės sekmadienį? Na, vieni serga...pavyzdžiui, mūsų namuose tokių - trys. Augustas išsitraukė termometrą, ir aš jo klausiu: ką rodo? Sako: 39.9 - čia daug??? Kaip čia pasakius... Tuo metu Vilhelmui rodė TIK 38.8, o Gertrūdai buvom "numušę" nuo 39.2 :D Tai, sakyčiau, namuose daugiausia...
Esu nuoširdžiai pasipiktinusi. Žinote, būna tokios laidos, per kurias rodo užduotį, o jūs turite skambinti ir sakyti teisingą atsakymą? Tai štai. Šeštadienio vakarą maitinau Gertrūdėlę/rašiau tinklaraščio įrašą ir viena akimi stebėjau laidą "Pinigų lietus".
Štai atėjo ir "rimtas" mėnesiadienis - oficialiai Gertrūda Elena išbuvo tiek po saule, kiek ir pilvuke:) Kokia mūsų sukaktuvininkė? Iš esmės tai reikia apsispręsti: viršininkė ar šypsniukė. Šypsniukė, nes iš tiesų be galo daug šypsosi. Ypač, kai soti ir laiminga, o dar jei miegelis ima...šypsosi tokia pačia šilčiausia pasaulyje šypsena... Viršininkė, nes yra labai guvi ir TIKSLIAI žino, ko nori. Tarkim, norėjo blynų. Negavo. Gavo džiūvėsiuką. Tai tas džiuvėsis skrido per visą kambarį, o mažoji fėja krito aukštielnika iš zlasties... Arba rado signalizacijos mygtukus....labai susidomėjo. Kai jau pradėjo spaudyti, nunešiau, bandžiau sudominti kažkuo kitu. Skandalas toks, kad namai skleidėsi. Žodžiu, jeigu kaimynai dar negalvojo, kad mūsų namai triukšmingi, tai, manau, dabar jau pagalvos.
Šiandien, grįžusi iš pasivaikščiojimo su Gertrūdėle, radau labai liūdną laišką - parašė Augusto mokyklos direktorė, kad žuvo Augusto klasioko mama.
Iš tiesų - sulaukiau atsakymo į savo straipsnį. Džiaugiuosi dėl diskusijos. Diskusijos, kuri iš tiesų, manau, gali praplėsti žmonių akiratį. Man patiko viena komentatorė (ar komentatorius), kuri(s) pasakė, kad "Svarbu, vaikai mylimi. O juk del auklejimo metodikos galima gincytis iki nukritimo. Ir tvirtai tikiu, kad absoliucios tiesos nera ir tiesiog juokinga, kai kazkas bando irodyti, kad va JO auklejimo metodai tai jau nepakartojami ir isugdantys genijus. Lygiai taip kaip ir sio straipsnio autore gerbiu ir A.Landsbergiene, nes ji - kitokio, mokslu ir meile gristo auklejimo salininke. Kiekvienam savo.". Tiesiog galima būtų tuo ir baigti, TAČIAU...
Balandžio 14 dieną mūsų Mažasis Brolis...prarado pirmąjį pieninį dantuką. VALIOOOOO! Žinoma, labai apsidžiaugė ir pats: galų gale ir pas jį apsilankys Dantukų Fėja - ne tik pas Didįjį Brolį!
Šį straipsnį gavau į savo el pašto dėžutę du kartus. Be to, jis buvo spausdintas "Veido" žurnale, po to, mačiau, perspausdintas ir internetiniame tinklalapyje. Liūdnas straipsnis. Apie mūsų liūdną visuomenę. Iš tiesų, kodėl kitos Europos valstybės turi žymiai sveikesnius visuomenės dvasinės sveikatos rodiklius, negu turime mes? Gal iš tiesų mes užsidarę savo fobijose ir dar jomis sugebame didžiuotis? O šiaip tai pritariu docentui, kad mūsuose šviesti reikia visų pirma tėvelius, nes kol kas...liūdna. Vis dar.
Prieš keletą dienų liberalcentristų lyderis A.Zuokas pareiškė, kad Lietuvoje reikėtų perpus - nuo dvejų iki vienerių metų - trumpinti motinystės/tėvystės atostogas.
Žinote, kai perskaičiau paties Richard'o Ferber'io interviu parenting.com, pamaniau, kad iš tiesų jis tikriausiai įdomus ne tik man. Žodžiu, aš vis juokauju apie "ferberaizinimą" - taip vadinamas procesas, kai siekiama, kad vaikas pats priprastų užmigti:) Bent jau man tai yra tapę bendriniu žodžiu, ir mano rato draugai puikiai žino, kas tas "ferberaizinimimas". Bet tai tam tikra prasme - mano interpretacija. Nors šiaip yra pareiškusių, kad "ferberaizinimas" žaloja vaiką, tačiau aš iš esmės manau, kad labiau žaloja tėvus...O ką iš tiesų mano pats Ferberis?
Keletą dienų ieškojau informacijos, kodėl kūdikis...save drasko. Tiesiog Gertrūda - vos ją nurengi (ar perrengti, ar keisti sauskelnes ir pan) - iškart puola save draskyti. Siaubas kažkoks... Tuo pačiu radau nemažai informacijos apie tai, ką daryti, kai vaikas save skriaudžia. Taigi: atsakymai į dvi problemas viename straipsnyje.
Šiandien mama atsiuntė straipsnelį apie lietuviškas juostas bei jų simboliką. Man buvo tikrai įdomu pasiskaityti. Manau, kad bus įdomu ne tik man. Ar jūs turite juostų savo namuose? Mūsų visi vaikai turi po juostą: visi jas gavo iš mano tėvų per krikštynas. (todėl ant juostų išaustos krikštynų datos). Jas audė mūsų šeimos pažįstama menininkė, kuri iš tiesų į jas įaudė pačius geriausius linkėjimus vaikams. Šiandien juostos kabo ant vaikų kambarių durų - jiems tai neatsiejama kasdienybės dalis ir net nekyla klausimas, kas/kaip/kodėl. Kai Augusto mokykloje reikėjo pristatyti Lietuvą - nešėsi savo juostą. Kai reikėjo pristatyti save - irgi nešėsi juostą. Smagu...
Šiandien mūsų jaunėlei - aštuoni mėnesiai. Jau šis tas. Kas nutiko per šį mėnesį?
Jau senokai man parašė žurnalistė Evelina ir pasiūlė parengti straipsnį. Įveikus keletą techninių nesklandumų (ačiū Evelinai už atkaklumą...o kitiems patariu tikrinti ne tik tai, kas atsiduria jūsų "gautuose laiškuose", bet ir tai, kas atsiduria "šiukšlėse"), straipsnis buvo parengtas. Ir štai nterviu spausdinamas Mano Aukštaitija:
Tą penktadienio vakarą nutarėme praleisti ramiai. Išsinuomojome DVD su neįsimintino pavadinimo ir meninės vertės filmu. Abiems grįžus iš darbų, pasigaminome vištienos su saldžiarūgščiu padažu ir, išsitiesę svetainėje sofutę, kritome ilsėtis. Dar nespėjus įsijungti filmo, ji pasakė "...oi! kažkas čia bėga..." . Ir iš tiesų - likus dviems savaitėms iki termino , mums nubėgo vandenys... Tada mus nesusivokusius apėmė supratimas, kad jau laikas judėti ligoninės link - bet juk lagaminas nesukrautas... O juk draugai tik savaitę prieš mokė, kad būtinai susikrautumėm lagaminą, o mes sakėm, kad "spėsim... juk būna ir vėlyvi gimdymai, kur gi skubėti? " Lagamino krovimas vyko skubotai ir šiek tiek nervingai, bet galiausiai susipakavę pasiekėme ligoninę...
Kai lyja Špokas miega ilgiau. Šią tiesą savo kailiu patyrė jo tėtis. Šiandieną pagal griežtai nustatytą tvarkarašti kreiseris "Mėlynoji strėlė" pajudėjo žalumos (parko) link. Oro sąlygos priminė banguojančią jūrą tik ne horizontaliai, o labai jau vertikaliai. Burės (vežimėlio uždengimas nuo lietaus) siūbavo, tad škiperiui reikėjo jas prilaikyti siekiant apsaugoti kapitoną Špokevičių nuo nemalonių pojūčių. Kuomet kreiseris kirto namų slenkstį ir išėjo į atviras Briuselio gatves, kapitonas paniro į saldų "susikaupimą". Nei lietus, nei vėjas mažajam jūrininkui nerūpėjo, o atsidavusiam T reikėjo kentėti. Tai bent tiek gerai, kad iPod grojo raminančią melodiją - Stacey Kent "Its a wonderful world". Antrai valandai einant į pabaigą, šlapiam komandos nariui reikėjo užuovėjos. Sustojus, Špokas miegojo toliau, o T pradėjo šalti. Laikrodžiui išmušus 2 valandas teko miegantį vaiką vežti namo. Paimtas iš vežimo Mažasis Princas vangiai pramerkė akis ir krektelėjo, kad glausti jo sausą kombinezoną prie šlapios striukės nėra gera mintis :) Lietus Briuselyje dažnas svečias, tad esu tikras tokie rytai dar pasikartos. Viliuosi, kad Špokas bent sausus sapnus sapnuoja, o gal saulėtą Mauricijų!
Kol aš buvau išėjęs trumpų atostogų nuo tėvystės atostogų. Špokas jau galutinai įvaldė sėdėjimo meną. Prieš išvykstant jis taip pat sėdėdavo, bet reikėdavo apsaugos priemonių ir šiokio tokio draudimo poliso, kuriuo dažnai tapdavo T ir M rankos.Pasirodo savaitgalį Špokas padėjo galą bandymams ir užsiėmė savo sėdimą vietą šiame pasauly! Sėdi ir žaidžia, o T rašo šį pranešimą :) Smagu visiems.Špokas per pastarąsias dienas ragavo daug visokio įdomaus maistelio. Išsibraukė iš vegetarų sąrašo. Dabar jau triauškia - grikius, ryžius, vištieną, veršieną, morkas, bulves, cukinijas, ropes, kopūstus, brokolius, moliūgus, obuolius, bananus, mangus, melionus, ananasus, sausainius ir džiuvėsius. Mažiausias turi įspūdingą apetitą ir noriai kremta viską. Aišku M pienukas išlieka visiškai ekskliuzyvinė maisto medžiaga, kuriai suteikiamas didžiausias dėmesys ir vieta mažajame skranduke.
Kai vaikščiojome po Amsterdamą, nusipirkau stalo kalendorių: MOMS. Funny and true tales of motherhood. Kalendorius buvo labai nukainuotas - visgi juk jau buvo kovo pirmoji - todėl pasičiupau jį tik už 3eu. Kiekvieną dieną yra citata apie motinystę, vaikų kalbos perliukai ir pan. Šiandien būtent toks ir buvo:As Sierra helped her five-year-old son Jackson get dressed for kindergarten, he asked,"Do these pants have hooks or buttons?" She said, "Hooks. Why?" He replied, "I love hookers."
Dar viena diena, ir aš jaučiuosi kaip itin įgudęs tėvystės "atostogų" vilkas. Šiandien pamaniau pasidalinti gatvės poezija, atspindinčia žmonių nuostabą matant vyruką, ridenantį ryškiai mėlyną vežimėlį su mažu Špokučiu ant denio.
Naršydama interneto platybėse (žinoma, vis ta pačia tema) radau straipsnį. Taip, rašytą jau prieš pusantrų metų, tačiau...kai kas timptelėjo už liežuvio pasisakyti. Taigi: mintys švietimo aktualijų (vis dar) tema.
Diena praėjo puikiai ir Špokas bei jo laimingi tėveliai jaučiasi labai gerai. Sūnus valgė, gėrė, miegojo, kakojo, žaidė, šliaužiojo, seiles varvino, maista drapstė, dar miegojo, dar kakojo ir taip toliau ir panašiai. Tėčiui būnant vienam namuose kyla daug visokių minčių tarp padainavimų, niuniavimų, vaikiškų paurzgimų ir vaiko mylavimų. Šiandieną pagalvojau apie mamas, apie jas ir norėčiau trumpai (jei tik išeis) parašyti.
Turiu pasakyti, kad iš esmės nežinau, ar tikiu horoskopais, asmenybių testais ir visais kitais dalykais, kurie žmones bando dėlioti į dėžutes. Visų pirma, jaučiuosi ganėtinai vienintelė ir nepakartojama (hmmm....), kad būtų galima įsprausti mane (ar bet ką kitą) į "liūto", "gyvatės" ar ISTJ tipo rėmus. Gal todėl visą gyvenimą labai džiaugiausi, kad esu gimusi liūto ir mergelės ženklų sandūroje: sakiau, kad esu sfinksas, o horoskopas - jei pakliiūdavo po ranka - pasiskaitydavau ir "tikėdavau" tuo, kuriam būdavo pranašaujama geresnė diena/savaitė/metai.
Pirmąją straipsniuko dalį galite skaityti štai čia....o šioje dalyje - kaip dėl vaikų gėrovės susitarti su buvusia žmona ir kokie patarimai duodami išsiskyrusiems tėvams. Jeigu skiriatės ir nesipešate su žmona kaip šuo su kate, verta kuo nuodugniau aptarti kaip bus VAIKAMS po skyrybų. Jau minėta pirmoje šio straipsnio dalyje, kad geriausia, kai tėtis netampa „savaitgaliniu“, o iš tiesų aktyviai dalyvauja vaiko auginime: ir baudžia, ir guodžia, ir pasikalba, ir drauge pramogauja, t.y. kuo labiau vaikas už tėvo jausis kaip už mūro, tuo geriau. Žinoma, būtent jūs juk geriausiai ir pažįstate savo vaikus, žinote jų dvasines ir materialines reikmes, ir savo finansinę situaciją (finansų jokiu būdu negalima pamiršti: tai aktuali ir jūsų, ir jūsų vaikų gyvenimo dalis). Kalbant apie finansus, patariama surašyti, ko iš tiesų reikia vaikui: mokestis už darželį, būrelius, drabužius ir t.t. ir pan. Protingiausia (ir tikrai garbinga iš abiejų pusės) mokesčius už vaiką pasidalinti po lygiai. Atkreipkite dėmesį – ne per pusę, o po lygiai – taip, kad finansinė našta abiem būtų vienoda. Kaip tai padaryti? Kai suskaičiuojate, kiek kainuoja vaiko auginimas, „padėkite ant stalo“ savo uždirbamus pinigus. Tarkim, per abu uždirbate 4 000 iš kurių 2 500 yra uždirbami tėvo. Vadinasi, ir vaikui išlaikyti turėtumėte skirti 62 proc. tos sumos, kurią suskaičiavote, nes jūsų pajamos yra didesnės, nei žmonos. Dar keletas vertingų patarimų: * Jei esate garbingas vyras ir tėvas, būkite atviras. Nemeluokite apie tai, kiek uždirbate. Juk nei žmona, nei vaikas nėra kvaileliai. Jeigu bendrausite, tai iš šio, tai iš to jie supras, jei meluojate. Toks elgesys gėdingas – juk vaikas jūsų. * Būkite supratingas. Tikriausiai žmoną graužia nuoskauda, kad vis vien didžioji vaiko išlaikymo dalis tenka jai (juk niekas neskaičiuoja, kiek kainuoja visas tas laikas, kurį ji praleis su vaiku, vaistai ir ligos, ir daugybė kitų nenumatytų ir nenumatomų išlaidų). * Kasmet peržiūrėkite savo susitarimą. Juk finansinė situacija gali pasikeisti akimirksniu. Jei pablogės žmonos finansinė padėtis, gali būti, kad jums gali tekti skirti daugiau pinigų. Lygiai tas pats galioja ir jūsų atveju. * Teisininkai pataria alimentus įvardinti procentais, o ne konkrečia suma. Taip bus lengviau – ypač, jei padidės infliacija ir ims augti algos arba jei pajamos nėra nuolatinės. * Geriau – nors ir labai didelė pagunda – duoti daugiau pinigų vaiko išlaikymui, nei pirkti jam brangias dovanas ar pramogas. Tai, kad jūs lepinsite vaiką, neišpirks jūsų kaltės, kad jūs jį palikote. Žinoma, pati sunkiausia – pradžių pradžia. Kartais net tie tėvai, kurie džiaugiasi pagaliau išsiskyrę su žmona, patiria didžiulį emocinį sukrėtimą, kai supranta, kad...išsiskyrimas su žmona reiškia ir nebuvimą kartu su vaikais. Visi sprendimai gyvenime turi pasekmes. Dažniausiai – palikdami žmoną, su ja paliekate ir vaikus. Be to, kad ir kiek kalbama apie tai, kad išsiskirti (ir vaikų, ir savo labui) reikėtų civilizuotai ir draugiškai – realybė byloja ką kita. Nors tokio virsmo akivaizdoje dažnas tėvas pagalvoja apie gyvenimą kartu su vaikais, tačiau paprastai daugiau kaip 80 proc. skyrybų atvejų vaikai lieka su motina. Deja, tyrimai rodo ir kitą bėdą - pradžioje deklaruojantis norą nuolat matyti savo vaikus, tėtis ilgainiui ima tolti, jo apsilankymai retėja. Tam, kad išliktumėte toks tėvas, koks tikriausiai norėjote būti, reikės tikrai nemažai pastangų. Pirmiausia – nedinkite iš vaiko gyvenimo. Tegul pasimatymai su vaikais būna jūsų prioritetas. Taškas. Nei nauja meilė, nei naujas darbas bei kiti svarbūs įvykiai jūsų naujai lipdomame gyvenime neturėtų nustumti vaikų į antrą planą. Tai suteiks vaikų gyvenimui saugumo, taip parodysite, kad iš tiesų (o ne tik žodžiais ir deklaratyviomis frazėmis) vaikai yra jums svarbūs. Ir kai tai parodysite savo veiksmais, patikėkite, vaikams tikrai nebus svarbu, ką apie jus sako kiti, nes jie ŽINOS, kaip yra iš tiesų. Nesitikėkite, kad kada nors viskas bus taip kaip buvę, tačiau iš tiesų galite tikėtis, kad vieną dieną turėsite naują visavertį santykį. Jeigu tėvas pasiryžta išlaikyti ryšį su vaiku, garbingai vykdydamas tėvo pareigas, tai tikrai yra įmanoma. Dažniausiai tas ryšys tampa ypatingas: buvo sunku, tačiau mes įveikėme visus sunkumus ir išsaugojome tėvo-vaiko ryšį. Būtent tėvo-vaiko, kuris netapo „draugelių“ ar „savaitgalinių susitikimų“ ryšiu. Juk svarbiausia, ką tėvas turėtų perduoti savo vaikams, yra tai, kad jis niekada jų nepaliko. Taip, jie buvo išskirti tam tikrų aplinkybių, tačiau tai nesumenkino nei tarpusavio meilės, nei svarbos.
Kai buvome Lietuvoje lapkričio mėnesį, Gabrielius iš Elzės paskolino pirmąją Hario Poterio knygą Augustui. Pagalvojome, kad GAL jau jam bus įdomu. Parvežėme, pasiūlėme pabandyti. Augustas buvo kupinas entuziazmo nuo pirmos akimirkos, tačiau laukėme, kas (ir kaip) bus, kai jis pradės skaityti. Vis dėlto juk Augustui tada buvo tik 7.5 metų. Rezultatas mus apstulbino: vaikas skaitė namuose, skaitė autobusiuke į/iš mokyklos, skaitė per pertraukas mokykloje. Aš jo klausiau, ar jis nenori žaisti su vaikais, tai jis tik trūktelėjo pečiais ir pasakė: "Nelabai". O Haris...tapo nuolatine pokalbių tema. Iš naujo peržiūrėti filmai, aptariamos visos knygos detalės. Man šiek tiek juokinga, kai jis man ima pasakoti kokią detalę, nes aš neprisimenu nei filmo, nei skaičiau knygos. Gabrielius, kita vertus, žiūrėjo filmus kartu su Augustu ir dabar jau yra pasiryžęs perskaityti ir knygas. Manau, kad susigundysiu ir aš:)))
Prieš porą dienų teko skaityti pasisakymus mamų, kurių vyrai daug keliauja. Labiausiai įstrigo vieno vaikelio žodžiai, kai jis pasakė, kad jam nereikia nei žaislų, nei pinigų...kad tik tėtė būtų namuose. Turbūt niekam nereikia aiškinti tėtės svarbos vaiko gyvenime, tačiau ką daryti, jei...vis dėlto šeima išyra? Juk vyras - kaip bebūtų - išsiskiria su žmona, bet ne su vaikais. Sakoma, kad kartojimas yra visų mokslų motina. Štai keletas minčių šia tema...Parengta pagal prof. A.Booth, A.Jackovitz straipsnius ir rekomendacijas.
Pastarosiomis dienomis vis mintimis grįžtu prie vieno įvykio, kuris buvo aprašytas ir spaudoje: tokio paties "liepinuko" kaip Gertrūda mirtį. Nežinau, kas sujaudino labiausiai: ar tai, kad tas vaikutis buvo tokio paties amžiaus kaip maniškis, ar tai, kad SuperMamoje perskaičiau pokalbius su kūdikėlio mama...nežinau. Žinau tik tiek, kad tai privertė susimąstyti, koks vis dėlto trapus yra gyvenimas ir kaip negalima "varyti Dievo į medį"...iš tiesų: prieš dejuodami, kad yra blogai, pagalvokime, ar IŠ TIESŲ yra BLOGAI...(Nuotrauka: sadness)
Pasėdėki minutėlę...ar taikote šią "auklėjamąją priemonę"? Turiu pripažinti, mums "minutės pertraukėlės" efektyviausios su Augustu. Tuo tarpu Vilhelmui labiausiai tinka nusiraminimas kitame kambaryje (tiek laiko, kiek JAM reikia), o Mortai...vis dar įvairovė:)Kadangi nemažai tėvų vis dėlto taiko šią priemonę, pagalvojau, kad galima ją išsamiau aprašyti (nors kai kas kartosis, ką jau esu rašiusi anksčiau). Visų pirma, minutėlės pertraukėlė yra efektyviausia, kai skiriama laiku. O kada yra tas "LAIKU"???
Žurnale „Parents“ (Tėvai) autorė Mary Mohler savo straipsnį pavadino „Kaip sutramdyti mažylį per 1 minutę?“. Daugumą aprašytų metodų vaikų auklėjimu besidomintys tėvai tikrai žino, tačiau, kaip sakoma – kartojimas yra visų mokslų motina. (Nuotrauka:Piktas vaikas, Vigelando skulptūrų parkas, Oslas, Norvegija. Iš:www.pbase.com) Taigi – kokių metodų siūloma griebtis, kai jūsų dvimetis pripaišo ant sienos, penkiametis ignoruoja jūsų draudimą ir pasiima dar vieną saldainį, o septynmetį pagavote meluojantį? Žinoma, pirmasis impulsas – pykčio priepuolis, tačiau tarkim, kad jūs apsisprendėte šiuos pykčio priepuolius valdyti ir būti kantresnis. Be to, juk puikiai žinote, kad – pratrūkęs tikrai gailėsitės. Jums reikia plano, kurį ir siūlo Mary Mohler. Jos teigimu, šis metodas – daug efektyvesnis, nei „nusiraminimo minutės“, nes čia svarbiausia – ne vaiko poelgis, o jūsų reakcija. Be to, naudojantis šiuo metodu, jūs kontroliuosite situaciją, vaikas žinos, ko tikėtis, be to, jūs būsite pavyzdžiu, kaip reikia elgtis. Įdomu, ar ne? Štai šeši autorės siūlomi žingsniai:
Šįryt parašė Tyto Albos projektų vadovė, kad gavo naujausią "Žvirblių Tako" numerį, kuriame pristatomos mano knygelės ir išspausdintas naujausias straipsnis apie kūrybiškumą.
Kai 1-3 (ir vyresnį) metų vaiką ištinka pykčio priepuolis, atrodo, nebežinai, ko imtis. Tačiau išbandytas, patikrintas ir tikrai veikiantis metodas yra...sudaryti vaikui iliuziją, kad jis kontroliuoja padėtį: pasiūlykite rinktis, o ne liepkite daryti tą ar aną ir būkite...supratingi.(nuotrauka iš funnbee.com)Jeigu jūsų vaikas mėgsta rengtis pats, duokite jam pasirinkti iš dviejų sijonų/suknelių ir pan. (per didelis pasirinkimas irgi nėra gerai – vaikas pasimeta, neaprėpia tos gausos). Jeigu vaikas galės pasirinkti, ar gerti vandenį, ar vandenį su sirupu, jis labai retai rėks, kad nori apelsinų sulčių. Ir net jeigu rėks: jeigu kartosite, kad yra pirmas arba antras variantai, anksčiau ar vėliau jis pasirinks vieną jų. Be to, kad duosite vaikui pasirinkti, stenkitės visada papasakoti, kas jo laukia. Pavyzdžiui, pasakykite, kad po dviejų pamiegojimų važiuosite pas močiutę...arba pavagysite ir važiuosite pas daktarę. Tai tikrai padeda (nors gali taip neatrodyti iš pirmo žvilgsnio), ypač 2-4 metų amžiaus vaikams. Teisybę pasakius, net mūsų 7metis reaguoja daug ramiau i žaidimo kompiuteriu pabaigą, jei mes jam pasakome, kad liko 5min žaidimo. Kai tvarkausi su mūsų 5mečiu, ne liepiu jam susitvarkyti, o pakeliu mašinas nuo grindų ir klausiu: kur šitų mašinų vieta? Tada jis nebando išvengti tvarkymosi, o yra mažasis padėjėjas. Jeigu tądien buvo sunki diena, nebemaudom mūsų dvimetės, nes žinome, kad to jau bus per daug: ji pyks, kai plausime galvą, kai norėsime traukti iš vandens ir pan., nes ji tiesiog bus pervargusi. Geriau padarysime tai rytoj. Nepamirškite, kad daugiausiai pykčio priepuolių ikimokyklinukams (ir net pradinukams) iššaukia nuovargis ir nukrypimai nuo rutinos. Kartais atsiduriame tokioje situacijoje iš kurios pabėgti negalime (pavyzdžiui, netikėtai ilga eilė pas gydytoją), o vaikas ima zysti ir pykti...svyra rankos. Ieškote rankinėje: gal turėsite popieriaus skiautę ir tušinuką, tačiau labai dažnai bergždžiai. Be to, net prakaitas išpila nuo aplinkinių žvilgsnių, kurie žiūri taip tarsi sakytų: mano vaikas taip NIEKADA nesielgė (nesielgtų). Tokioje situacijoje net prieš savo valią galime pradėti pykti ant vaiko, sakyti, kad TUOJ (tačiau jam tikrai nėra lengviau nuo to jūsų „tuoj“). Tačiau tokioms situacijoms galima pasiruošti. Be to, tai mokys jūsų vaiką laukti, kaip sakant, su šypsena ir vėjeliu. Vis prisimenu, kaip eidavau į posėdžius, o berniukus tekdavo palikti mano klasėje. Ką gi, prieš išeidama paklausdavau, ką jie žais šįkart: jei abu susirinkdavo po dėžę žaislų ir eidavo su manimi į posėdį. Sėdėdami gretimoje klasėje, jie pražaisdavo su išsirinktais žaislais net keletą valandų. O jeigu jūs laukiate kartu, tą laukimą galima paversti į žaidimą. Ką galite daryti? - Jei laukiate ten, kur yra žurnalų, vartykite juos ir žaiskite žaidimą „surask“: jūs pasakote, ko vaikui ieškoti kiekviename puslapyje. - Ištraukite ką nors iš savo rankinės ir įdėkite vaikui į delną. Ji sturi atspėti, kas tai, neatmerkdamas akių. - Vienas mėgiamiausių mano sūnaus žaidimų – rašykite vaikui ant nugaros. Jūs parašote skaičių/raidę, o jis turi atspėti, kokia tai raidė. Jeigu vaikas dar nemoka nei skaičių, nei raidžių, pieškite. - Jei laukiate ten, kur yra servetėlių, pieškite ant jų. - Sukurkite pasaką. Uošvis su mūsų berniukais daro taip: jis sukuria pirmą sakinį, kitą sakinį – kuris nors berniukų...taip ir eina ratu. Viename žurnale skaičiau apie šeimą, kuri kurdavo tokias pasakas: pirmas sakinys prasidėdavo „laimei, (pavyzdžiui, mano tėvai nupirko man šuniuką)“, o kitas žmogus tęsdavo: „nelaimei, (pavyzdžiui, jis pabėgo)“ ir t.t.
Man jau atrodė, kad nebėra žmonių, manančių, kad diržas - puiki auklėjimo priemonė. Man atrodė, kad diržo griebiamasi dviem atvejais: a) praradus savitvardą (po to gailimasi, atsiprašoma ir pan.) ir b) nežinant, kad gali būti ir kitaip. Iš tiesų man atrodė, kad netgi pliaukštelėjimas praradus savitvardą jau yra suprantamas kaip blogis, kaip mušimasis. Atrodė, jog niekam nebėra paslapptis, kad vaiko mušimas – mūsų silpnybės išraiška. Pasirodo - klydau. Visai netyčia aptikau diskusiją, kurioje mamos diskutavo apie tai, kad šiuolaikiniai "kvailiai" nebenaudoja dirželio, todėl ir auga "laukiniai" vaikai... Na, sakysite, vienas kartas...Kai aptikau panašią diskusiją antrą kartą, supratau, kad tiesiog gyvenu aplinkoje, kur mąstoma vienaip, o iš tiesų aplinka gali būti visai kitokia. Tai paskatino prisiminti, ką jau buvau surašius apie fizines bausmes...(nuotrauka iš spiderchain.com)Šiandien veik kiekvienas tėvas/mama jau yra girdėjęs, kad fizinės bausmės žeidžia vaikus ne tik fiziškai, bet ir luošina vidinį vaiko pasaulį, jo jausmus, iškreipia savosios vertės jauseną. Betgi iš kartos į kartą girdime: ,,Lenk medį, kol jaunas“,„Už vieną luptą dešimt neluptų duoda“, Tėvų pabarimas –sviestu patepimas“, Motinos dūžis –sviesto gniūžis“, Vaiką mylėk kaip dūšią, bet krėsk kaip grūšią“, ,,Nuo diržo dar niekas nesirgo“„ Reikia beržinės košės“ ir t.t. ir pan. Ar galime remtis tokia senolių patirtimi? Jeigu užaugo vaikai tada (ypač, jei užaugo sėkmingi ir malonūs), tai užaugs ir dabar. Tačiau ar protinga užmerkti akis prieš daugybę pastaraisiais metais atliktų tyrimų, kurie teigia, kad vaikus mušti NĖRA GERAI. Pasigirsta nuomonių, kad lepinami, nebaudžiami šiuolaikiniai vaikai auga neišauklėti? Bet juk yra daugybė kitų būdų išauklėti dorus vaikus! Ir ,matyt, esminis skirtumas tarp mūsų protėvių ir šiandienos tėvų, kurie griebiasi fizinių bausmių, yra tas, kad anksčiau diržo buvo griebiamasi, kai jau niekas negelbėdavo, o šiandien – net neįsigilinus į vaiko ,,nuodėmę“, nes tam užimti tėvai neturi nei laiko, nei noro. Užplojai per sėdimąją ir jautiesi sudalyvavęs ,,auklėjimo procese“. Ir, žinia, ne vienas tėvas ir ne kartą nesusivaldo užploti savo vaikui. Juk susivaldymas reikalauja didžiulių pastangų. Tačiau ne čia didžiausia bėda. Svarbiausia – mūsų požiūris. Jeigu suvokiame, kad tiek vaikui, tiek pačiam būtų geresnė išeitis, jei taikytume kitokias bausmes – jau einame teisingu keliu. Jei iš dešimties kartų, kai ketinate griebtis diržo, daugiau susivaldome, nei nesusivaldome – irgi žingsnis pozityvia linkme. Gyvenimas be fizinių bausmių galėtų būti siekiamybė. Žinoma, nekalbama apie tuos, kurie smurtauja prieš vaiką – čia jau specialių tarnybų rūpestis – tokiems joks straipsnis nepadės, nes jie apskritai jų neskaito. Šis pokalbis tiems tėvams, kurie suvokia, kad fizinės bausmės – atgyvena ir stengiasi ieškoti joms alternatyvų. Kodėl teigiama, kad vaiko mušimas neduoda rezultatų? Juk visi žinome, kad mušamas vaikas bijo ir nebesielgia taip, kaip mes nenorėtumėme, kad elgtųsi. Čia ir šuo pakastas. Jis taip nesielgia, nes BIJO, o ne todėl, kad mano, jog toks elgesys –netinkamas. Mušimas tik laikinai sustabdo nepageidautiną elgesį, nes vaiko nieko neišmoko. Efektyviausios bausmės yra tos, po kurių vaikas sąmoningai pradeda kontroliuoti savo elgesį, nes jis NORI gerai elgtis, o ne todėl, kad BIJO gauti beržinės košės. Be to, jeigu jūs mušate vaiką, tai kodėl jis negali muštis? Nenuostabu, kad tokiam vaikui, kurio tėvai nuolat taiko pliaukštelėjimą per sėdimąją kaip bausmę, netrukus pradeda atrodyti, kad kitam užvožti yra nieko tokio (juk taip daro mano mylimiausi žmonės, kurie mane irgi myli) ir kad mušamam būti irgi yra nieko tokio. Negi norite, kad jūsų vaikas taip manytų? Negi norite, kad jis savo problemas spręstu kumščiais?
Jau minėjau dvi netinkamo vaikų elgesio priežastis: noras įtvirtinti savo autoritetą ir nežinojimas, kur yra leistino elgesio ribos. Tačiau ne visada galima atsiremti tik į šias dvi priežastis. Juk gali būti, kad jūsų vaikas tiesiog pavargęs. Nors dauguma mažylių pradeda kalbėti apie antrąjį gimtadienį, tačiau ir tada jų žodynas dar labai ribotas. Be to, paprastai prireikia dar bent dvejų metų, kad vaikas sugebėtų įvardinti savo emocijas. Dažnai susijaudinęs mažylis gali iškelti sceną, jį gali ištikti pykčio priepuolis, gali imti mušti broliuką, o iš tiesų...tiesiog nesijaučia saugus tik ką pradėjęs lankyti darželį.
Kai kuriose valstybėse jau seniai priimti smurtą prieš vaikus draudžiantys įstatymai, betgi kitose ,tarp kurių ir Lietuva – tik mažais žingsneliais judama tuo keliu. Žinoma, ir kitose šalyse tėvai nesusivaldo, būna, užploja užsiožiavusiam mažyliui per sėdimąją, tačiau jie žino, kad elgiasi netinkamai: jaučią gėdą, sąžinės graužatį, stengiasi, kad tai nepasikartotų. Tuo tarpu Lietuvoje – jeigu spręstume iš kai kurių straipsnių komentarų – gali pasirodyti, kad didelė visuomenės dalis tuo didžiuojasi, o apie tai, kad – šitaip pasielgę – pasikalbėtų su vaiku ir jo atsiprašytų – negali būti nė kalbos. Tačiau kai vaikas trenkia kitam – iškart pasipiktiname ir jį baudžiame. Ironiška, ar ne?
Ar reikia bausti vaikus? Ar galima bausmių išvengti? Teisybę pasakius, kai pirmagimis dar lakstė po namus su sauskelnėmis, maniau, kad bausmių TIKRAI pavyks išvengti. Maniau, kad VISKĄ galima susitarti. Nepavyko. Tačiau esu labiau linkusi tai vadinti "auklėjimu" ir "pasekmėmis", o ne "bausmėmis":) Bet - jeigu kam nors pavyksta susitarti ir nė karto nereikėjo nei išnešti vaiko į kitą kambarį, nei pasodinti jo "nusiraminti" - norėčiau, kad toks žmogus pasidalintų savo patirtimi! Tiesa, mintis į blogą įtraukti tai, ką esu radusi apie bausmes (mano nuomonė nebūtinai sutampa su ta, kurią perskaičiau knygose, straipsniuose ir pan.), kilo po to, kai Gabrielius atsiuntė nuorodą. Toje nuorodoje -ištraukos iš knygelės rusų kalba, kuri buvo išleista tarybiniais metais ir buvo skirta nepaklusniems vaikams "gąsdinti"... Pavyzdžiui, sakoma, kad jei neklausysi tėvelių, įkrisi į gilią duobę arba...sudraskys laukinės katės ir pan. Man tai priminė ir mūsų "tautinius" gąsdinimus, kad "pavogs čigonai" (net nekalbu čia apie toleranciją ir apie stereotipų skatinimą) ir t.t. ir pan. Brrrrrrr.....
Pusė metų. Nieko sau. PUSĖ METŲ!!! Mūsų kruopai, pagrandėlei, šypsniukei ir linksmuolei jau PUSĖ METŲ. Ir vėl nepavyko parašyti tada, kai reikėjo, na, bet bent jau guodžiuos tuo, kad nuolat truputėlį vėluoju. O tai - pastovumo ženklas.
Šį įrašą rašiau keliais etapais. Iš tiesų todėl, kad ir gimtadienis buvo "kelių etapų"! Iš pradžių atšventėme prieš kelionę namuose, po to - Ženevoje šventėme tikrąją dieną, o dieną po gimtadienio Morta keliavo į parduotuvę (Ženevoje) išsirinkti dovanos:) Šiemet Mortulės gimtadienis - ne tik viduržiemį, kai barsukas verčiasi ant kito šono, bet ir Kinijai pasitinkant Naujuosius - Jaučio - metus!
Kadangis vis dar žiema, vis dar šalta, balta, tai ir darbelius norisi daryti „snieguotus“. Šio mėnesio „Mikės Pukuotuko“ žurnaliuke radome darbelį „Snieginis zuikutis“. Tėtis su Benediktu pasiraitojo rankoves, mama čiupo fotoaparatą ir ėmėmes darbo.
Šalta, balta, apšerkšniję,
Mūsų beveik trejų dukrelė pastaruoju metu yra itin pamėgusi rožinę spalvą ir princeses. Yra ekspertų, manančių, kad mergaitėms specialiai yra siūlomi rožiniai daiktai, ir jos tiesiog - dar nesulaukusios trejų metų - jau nebenori nei rūbų, nei žaislų, kurie yra ne rožiniai. Taip pat teigiama, kad "rožinis maras" ne tik plauna mergaitėms smegenis, bet ir formuoja lytinius stereotipus. Perskaičiusi tai, sunerimau: mūsų merginai IŠ TIESŲ labai patinka rožinė spalva ir kol kas tuo itin nesidomėjau, tačiau toks teiginys privertė paskaityti daugiau straipsnių ir daugiau pamąstyti šia tema. Na, kodėl išvis apie tai prabilta? Pasirodo, vieno tyrimo metu mergaitės skyrė tokias spalvas kaip geltona ir mėlyna, o - pamačiusios rožinę - sakydavo "Barbė". Hmm... Įdomu, kokios mergaitės buvo surinktos į tą tyrimą?Kažkaip nemanau, kad Lietuvos mergaičiukės - parodžius ką nors rožinio - imtų sakyti, kad tai - "Barbė". Juk tai net ne logiška! Na, gerai, vaikai iki septynerių-aštuonerių mąsto nelogiškai...Bet BARBĖ! Tarkim, sako "princesė" - ar tai irgi blogai? Iš tiesų jeigu tai būtų tik spalva, nemanyčiau, kad tai blogai, tačiau...edukologų nuomone, tai formuoja lytinius stereotipus. Pasirodo, internetinių diskusijų portaluose tėvai skundžiasi, kad mergaitės, "užkibusios" ant rožinės spalvos, nebenori net žiūrėti į kitos spalvos pusę. Gerai. Aš irgi edukologė. Ir mano vidurinėlis - BERNIUKAS - irgi mėgo rožinę spalvą. Labai mėgo. Kadangi labai nenorime vaikams formuoti lytinių stereotipų, leidome vaikui dėvėti ir baltą megztuką rožiniu drugeliu, ir rožines kelnes. BET...po to buvo ŽALIASIS periodas. Patikėkite, vaikinas nenorėjo žiūrėti į kitokios spalvos pusę: net puodelis iš kurio jis gėrė ir lėkštutė iš kurios valgė turėjo būti žali. Gerai, kad pavykdavo bent ką ne žalią įsigyti. Tačiau jam, kiek pamenu, niekas smegenų nepraplovė. Įdomu, kur kilo šis "rožinio maro" terminas? Ilgai ieškoti neteko: Sue Palmer, knygos "Toxic Childhood" autorė. Teisybę pasakius, norėčiau šią knygą perskaityti. Visą. Tačiau iš esmės štai apie ką joje rašoma: Per pastaruosius 25 metus, technologinė ir kultūrinė kaita pakeitė ir žmonių gyvenimą - dažniausiai į gerąją pusę. tačiau viskas vyko taip greitai, kad mes net nepastebėjome, jog tai kaita, kuri yra teigiama suaugusiesiems, yra ne visada tokia naudinga vaikams. Toksinis kultūrinės kaitos pašalinių reiškinių koktelis daro žalą socialinei, emocinei ir kognityvinei vaikų raidai, į tai įtraukdamas vis daugiau vaikų ir atsispindėdamas jų elgesyje. Mintis, kuri man pasirodė šiek tiek keistoka, buvo ta, kad kaip gali modernizacija būti tokia gera suaugusiesiems ir tokia bloga vaikams? Negi tėvai iš tiesų neapsaugo savo vaikų nuo visos tos "žalos"? Man atrodo, kad dabar - labiau nei bet kada - yra daug kalbama apie tai, kas vaikams tinkamiausia. Tiek kalbama, kad kartais...nebežinai net į kurią pusę pulti ir jautiesi vos ne žalojantis vaiką, jei nedarai šio, to, ano, ir trečio. Tokios knygos kaip Carl Honore "Under Pressure", man atrodo, daug labiau atspindi tai, kas vyksta šių dienų Vakarietiškajame pasaulyje. Šiek tiek pasidomėjusi, atradau, kad man ne vienai panašiai atrodo. Tačiau grįžkime prie mergaičių ir prie rožinės spalvos. Sue Palmer nuomone, beveik nėra mergaičių, kurioms nepatiktų rožinė spalva, o tai liudija, kad reklama veikia jau ir tokius mažus vaikus (jaunesnius, nei trejų metų). Ji teigia, kad reklamos daro mažiems vaikams didžiulę įtaką ir jau įsiskverbė į "smėlio dėžę", kur bendraamžių spaudimas yra itin didelis.
Mūsų kruopelei - jau penki mėnesiai! Ka Gertrudėlė išmoko:
Štai jau bėgo ir prabėgo visa savaitė nuo Kalėdinio koncerto Augusto mokykloje. Tačiau prisiminimai vis dar "gyvi" ir, manau, verta juos įamžinti, kol šventinės naujienos jų neužgožė.
Vakar jaučiausi taip, kaip jaučiasi vaikas per Kalėdas, kai gauna labai lauktą dovaną - iki Briuselio atkeliavo mano antroji knyga!!!!!!
Naujienos iš švietimo, vaikų ir šeimų pasaulio...
Kai grįžome iš Lietuvos, paprašiau, kad Medeina aprašytų savo “buvimo daugiavaike mama” įspūdžius. Ji - mano mažylė sesutė, kuriai - net nesuprantu, kaip - jau yra NET (!) dvidešimt metų. Medeina ne naujokė su mūsų vaikais: kai gimė Augustas, gulėjo su manimi ligoninėje; prižiūrėjo dviejų mėnesių Vilhelmą Maskvoje (aš tuo metu dirbau); rūpinosi keturmečiu Augustu Los Angeles (aš vėlgi…dirbau); pirmoji atlėkė į ligoninę (nusimuilinusi nuo pamokų), kai gimė Morta; pernai išleido mus savaitgaliui į Paryžių, kai Gabrielius norėjo padaryti mano 30mečiui siurprizą; vasarą savaitę atostogavo su berniukais Palangoje…Na, ir tai yra tik tai, kas - vos apie ją pagalvojus - šauna į galvą. Tačiau dabar…dabar ji pirmą kartą liko su visais trim, svetimoje valstybėje ir…dar reikėjo gyventi kasdieniniu mūsų gyvenimo ritmu:)
Naujienos iš švietimo, vaikų ir šeimų pasauliooooooooo.
Vis ieškau būdo kaip pateikti naujienas iš švietimo, vaikų ir šeimų pasaulioooo.
DELFI straipsnyje teigiama, kad renovavimas vyksta "blato" principu. Jeigu Seimo narys "pramuša" pinigų savo kraštui - ugdymo įstaigos remontuojamos, jei ne - ne. Tačiau džiugu, kad atkreiptas dėmesys, kad kitų metų valstybės biudžeto projektas jau per porą dienų Seime sulaukė 16 pasiūlymų, kam dar reikėtų skirti pinigų ir daugiausia juos naudoti siūlyta mokyklų ir darželių renovacijai. Tačiau negi iš tiesų tai "blatas"? Gal tai - gerasis lobizmas? Žinoma, gaila, kad vienos savivaldybės negauna nė lito, o kitos - net per 2 000Lt mokiniui, tačiau gal pirmosios tiesiog neracionaliai tvarkosi? Džiugu, kad ugdymo įstaigos remontojamos, tačiau pasak ŠMM, vis dar daugiau nei pusei švietimo objektų reikia ne tik remonto, bet stambaus renovavimo.
Pastarosiom dienom labai daug galvoju apie tai, kokie vis dėlto skirtingi yra vaikai. Žinoma, skiriasi tarpusavyje ir berniukai. Net labai skiriasi. Tačiau...Morta Sofija turi ir daug kažko tokio, ko berniukai visai neturi. O berniukai, savo ruožtu, turi nemažai to, ko turi Mortulė. Kai gimė Augustas, dar buvo tie laikai, kai daugmaž tikėjau, kad gimęs vaikas yra tabula rasa, ir viskas priklausys nuo auklėjimo. Žinoma, puikiausiai supratau, kad jis atsineša savo bagažą, tačiau tikėjau, kad ugdymas - visagalis. Šiandien nemanau, kad vaikas jau gimsta "išbaigtas" ir kažkaip nemanau, jog tuo įtikėsiu, tačiau tikiu, kad vis dėlto labai, net labai daug yra įgimta. VIsų pirma - lytis. Kadangi buvom užsibrėžę vaikus auginti "laisvai", t.y. neribojant jų ir neuždarant į tam tikros lyties "narvelį", gimus Vilhelmui, Augustui iš tėvų parvežėm vežimėlį lėlėms ir nupirkome lėlytę. Mūsų mielasis baltapūkis pasižiūrėjo į lėlę, tada į mus ir...šveitė tą lėlę ant žemės, į vežimėlį susikrovė visas savo mašinas ir neįtikėtinu greičiu ir "užnešdamas" ant posūkių bei baisiausiai burgzdamas lakstė su mašinomis vežimėlyje po visus namus. Lėlė taip ir liko užmiršta iki...Mortos gimimo. Tiesa, Vilhelmas kartais ją pakeldavo, nes jis...kitoks berniukas, tačiau visvien jam buvo (ir yra) daug smagiau žaisti su minkštais žaisliukais, nei su lėlėmis. Beje, Morta žaidžia su minkštais žaisliukais, bet tokios meilės ir prisirišimo, kokį turi Vilhelmas, nedemonstruoja nė iš tolo. Augustui minkštas žaislas nuo pat gimimo įdomus būna...na, maksimum penkias minutes. Morta...nė dienos be žaidimo su lėlėmis. Taigi...
Atrodo, dar vakar galvojau, ką parašysiu apie Gertrūdos trečią mėnesį, o jau prabėgo vos ne keturios dienos nuo "sukaktuvių"! Ech, tas Laikas... Taigi mūsų kruopai - jau trys mėnesiai. Ir iš tiesų mergina - jau dičkė. Vis sakau ir sakau visiems, kad su Gertrūda visiškai nelaukiu, kada ji čia pradės kažką daryti...laikau ant rankų ir...galėčiau taip laikyti ir (bent jau kurį laiką) visai nepasigesčiau visų tų sėdėjimų ir vaikščiojimų. Ir vis dėlto...
Kaip jums toks pasiūlymas: jūsų vestuves – apmokėtos (su puota, šokiais, priėmimu ir net fejerverkais) IR jums dar sumoka 2 000USD, kad tuokiates. Ir čia dar ne viskas. Gimus pirmam vaikui – gaunate 2 000USD išmoką, antram – 3 000USD, žodžiu, įmokos ima augti taip, kad už septintą vaiką – 100 000USD. Taip, ŠIMTAS TŪKSTANČIŲ. Tai aš taip „primečiau“, kad Gertrūda mums būtų „padengusi“ nemažą dalį buto paskolos:))) Visa tai daroma norint paskatint gimstamumą. Žinoma, ne Lietuvoje – juk būtų daug plačiau nuskambėjusi tokia iniciatyva. Beje, ir Kalnų Karabache (taip, būtent ten) ši iniciatyva – PRIVATI, o ne valstybinė. Tik, kaip visada, ir čia keletas niuansų. Pavyzdžiui, kad esate viena iš 560 (!) besituokiančių porų. Oi...
Šios dienos Augustas laukė visą savaitę. O šiandien...spirgėjo it uodegon įkąstas visą dieną. Jeigu Vilhelmo ir Mortos mokykloje didžiausia šventė - metų pradžios Fancy Fair, tai Augusto mokykloje yra dvi tokios šventės: Hallowee'nas su fejerverkais ir metų pabaigos šventė. Šiandien buvo tas Hallowee'nas. Taigi jau vakar vakare abu vaikinai tiesiog išsiprašė, kad važiuotumėme į parduotuvę pirkti kostiumų. Nors ir labai tingėjau...teko. Parsivilkome iš parduotuvės jau po 21val., tačiau laimės - pilnos kelnės, nes Augustui parsivežėme velniūkščio kostiumą, VIlhelmui - šikšnosparnio, o Mortai - irgi mažučio velniūkščio. Beje, kostiumus rasti nebuvo lengva, nes ir VIlhelmas, ir Morta nenori nieko "mandro": turi būti tai, kas jiems patinka, tačiau paprasta....Jau vakar vakare kostiumus vaikai išsimatavo, susidėjo visus papildomus aksesuarus ir ėmė laukti šiandienos.
Prieš aštuonerius metus mes susituokėme. Aš-tuo-ne-rius. Net nesitiki, kad prabėgo jau tiek daug laiko. O gal mažai? Tikriausiai viskas priklauso nuo to, kas apie tai kalba: vienam aštuoneri metai atrodys it viena diena, o kitam - it amžinybė. O man atrodo būtent tiek, kiek...reikia:) Šiai dienai. Beje, šiandien atradau, kad po aštuonerių metų švenčiama SKARDINĖ (arba bronzinė) vestuvių sukaktis. Reiks vienas kitam nupirkt kokią skardą kepiniams:)))
Nieko sau savaitėlė! Vakar ir užvakar - visi vaikai namie. Ir ne bet kokie, o irzlūs, nes apsirgo. Tiesa, nieko rimto, na, bet ir aš nesu pačios geriausios nuotaikos, kai nosis "užgulusi". Augustas vienintelis laikosi it tvirtovė kokia: net neatrodo, kad jį veiktų aplink sloguojanti chebrytė. Tačiau jo mokykloje - ilgas savaitgalis, nes mokytojams rugsėjo 25-26 - profesinio tobulėjimo dienos.
Gal prieš metus skaičiau straipsnį, kuriame JAV kariškių motinos rašė, kaip palaiko ryšį su anūkais, kurie - kartu su tėvais - gyvena ne JAV. Visų patarimų šiandien neprisimenu, tačiau įstrigo vienos močiutės pasakojimas. Ji rašė, jog nuo pat pradžių nusprendė, kad turės artimą ryšį su savo anūkais. Kadangi tuo metu dar nebuvo nei YouTube, nei kamerų kompiuteriuose, ji nusipirko video kamerą ir įrašinėjo save, skaitančią vaikiškas pasakas ir siųsdavo kasetės dukrai, kad ši parodytų anūkei. Pirmą kartą su savo anūke ji susitiko, kai šiai buvo virš dvejų. Močiutė rašė kaip oro uoste jai drebėjo širdis, kaip sureaguos mažylė. Šioji, ją pamačiusi, šūktelėjo ir puolė į glėbį...tarsi visą gyvenimą būtų gyvenusi šalia ir bendravusi...
Kartą mums vienas nemažai sportuojantis žmogus (na, ir žinantis, apie ką šneka) pasakė, kad geriausia ikimokyklinio ir pradinio amžiaus vaikams - baseinas. Tą patį patvirtino ir Žitkauskas, kai pas jį apsilankėme su berniukais. Augustas jau Lietuvoje lankė baseiną Moksleivių rūmuose. Patiko ir jam, ir mums, turėjo tikrai šaunią trenerę. Kai atvažiavome čia, irgi pradėjome ieškoti baseino, kuriame vyktų pamokėlės vaikams. Radome. Kartą savaitėje į pamokėlę eina abu berniukai. Kadangi pamokėlės tik nuo ketverių metų, su mažesniais vaikais tenka eiti tėveliams. Taip ir darėme mudvi su Morta visus praėjusius metus.
Vakar, 09.09, buvo lygiai septyneri metai nuo tos dienos, kai pakrikštijome savo pirmagimį. Ta proga vakarienei valgėme pyragą. Ir ne bet kokį. MORKŲ. Žinoma, apie šią mistinę sudedamąją jo dalį žinome tik Gabrielius ir aš. Šis pyragas mus jau daugelį metų gelbsti nuo to, kad vaikai nemėgsta daržovių.
Turbūt nenuostabu, kad tėvams, auginantiems trejų metų vaiką, įdomiausia bus tai, kas susiję su trejų metų vaiku. Pastebėjus, kad žmonės į paiešką dažnai įveda vaiko amžių, pagalvojau, kad būtų naudinga informaciją sudėlioti į amžiaus tarpsnių "lentynėles" : kur būtų bendras to amžiaus vaiko aprašymas, nuorodos į straipsnius bei visa kita, susiję konkrečiai su to amžiaus vaiku.
Austėja Landsbergienė, socialinių mokslų daktarė (edukologija), keturių vaikų mama. Beveik ketverius metus gyvenome Belgijoje ir tik 2011 sausį grįžome į LIetuvą. Taigi šiuo metu vyksta vėl gyvenimo Lietuvoje adaptacija, o tuo pačiu ir vadovauju savo įkurtam "Vaikystės Sodui" (du Vilniuje ir vienas atveriantis duris Kaune) bei "Vaikystės Institutui".
Iki Briuselio atkeliavo mano antroji knyga!!!!!!
Straipsnis paimtas iš www.alfa.lt
Straipsnis paimtas iš www.alfa.lt
Straipsnis paimtas iš www.alfa.lt
Birželio mėnesį „The Economist“ išspausdino straipsnį, kuriame bandyta paneigti faktą, kad Europos gyventojų sparčiai mažėja ir mes esame iš tiesų pasmerkti... išnykti. Pasirodo, ilgai buvęs katastrofiškas, Europos demografinis augimas įgauna naują kvėpavimą.
http://www.alfa.lt/straipsnis/143576
http://www.alfa.lt/straipsnis/143923
http://www.alfa.lt/straipsnis/146117
http://www.alfa.lt/straipsnis/147647
http://www.alfa.lt/straipsnis/148338
http://www.alfa.lt/straipsnis/149600
http://www.alfa.lt/straipsnis/150405
http://www.alfa.lt/straipsnis/150408
http://www.alfa.lt/straipsnis/150410
http://www.alfa.lt/straipsnis/151664
http://www.alfa.lt/straipsnis/155624
http://www.alfa.lt/straipsnis/163644
http://www.alfa.lt/straipsnis/163868
http://www.alfa.lt/straipsnis/167716
http://www.alfa.lt/straipsnis/167875
http://www.alfa.lt/straipsnis/177047
http://www.alfa.lt/straipsnis/178734
http://www.alfa.lt/straipsnis/180583
http://www.alfa.lt/straipsnis/180595
http://www.alfa.lt/straipsnis/182385 Ar pažįstate (o gal net pats toks esate) žmonių, kurie visada stovi nuošalyje, retai patys prieina pasisveikinti ir beveik niekada nepradeda pokalbio su nepažįstamaisiais? Sakome, kad tokie žmonės yra itin drovūs. Kai kurie jų mano, kad „lįsti į akis“ yra labai nemandagu. Kai kurie matė taip besielgiančius savo tėvus, todėl užaugę vadovaujasi šeimoje įgytu modeliu. Patys dažniausiai išmokstame su tuo gyventi, bet ar norėtume, kad tokie užaugtų ir mūsų vaikai? Dažniausiai vaikai ir tampa akstinu keistis, daryti ką nors, kad neužtvertume jiems kelio į sėkmingą socializaciją. Pažįstu tėvą, kuris gimus dukrai nusprendė, kad kiekviename renginyje, kuriame bus naujų žmonių, susipažins bent jau su keliais ir padarys jiems gerą įspūdį. Jam pasisekė. Ar gali pasisekti visiems? Dauguma žmonių tam tikroje situacijoje yra linkę drovėtis. Ir tai yra normalu. Ypač jei kalbame apie susitikimą ir bendravimą su naujais žmonėmis. Skruostai užkaista iš gėdos, surakina baimė būti atstumtiems, o apie galimybes, kurių gali atsirasti susiradus naujų draugų ar partnerių, visiškai pamirštame. Drovuoliams tokie susitikimai sukelia įtampą ar netgi širdies permušimus. Tačiau nustatyta, kad tokia reakcija nieko bendra neturi nei su žmogaus intelektu, nei su jo potencialu pasiekti sėkmę. Taigi pradėkite nuo to, kad iš galvos išmesite visus „kaip būna“. Kiekvienas žmogus tam tikroje situacijoje pajunta įtampą. Vienas nardys it žuvis vandenyje vakarėlyje, bet alps iš baimės prieš verslo susitikimą. Kitas yra iškalbingas oratorius didžiulėje auditorijoje, bet ima mikčioti prakalbintas koridoriuje. Nėra taisyklių, kaip žmonės elgiasi vienoje ar kitoje situacijoje. Skirtingose situacijose žmonės elgiasi įvairiai. Savitai. Kiekvienas individas tik jam būdingai. Esmė yra ta, kad visi bent šiek tiek galime nugalėti savo drovumą. Visų pirma patartina mintis apie save nukreipti į pašnekovą. Bus labai mandagu, jei pokalbį pradėsite nuo to, ką iš tiesų norėtumėte sužinoti. Išklausykite ir jo nuomonę rūpimu klausimu. Kaip žinome, žmonės mėgsta tuos, kurie moka klausytis. Protingas žmogus yra pasakęs: ,,Protingai kalbėti sunku, o protingai tylėti – dar sunkiau.“ Ir bene svarbiausias privalumas yra tas, kad klausydamas, ką kalba pašnekovas, jūs tarsi liekate stebėtojo vaidmenyje, o tai nuima stresą ir įtampą. Jeigu galvosite apie tai, ar raudonuojate, prakaituojate, drebate ir pan. – visa tai ir patirsite. Jeigu mintis nukreipsite į tai, ką jums sako pašnekovas – pamiršite save ir savo jausmus (arba jie jau nebeatrodys tokie svarbūs ir reikšmingi). Kai kuriems žmonėms padeda, jei naujame pašnekove įžvelgia ką nors pažįstama: gal mylimo žmogaus veido bruožus ar kokią kitą smulkmeną (tai gali būti net balso tembras), kuri suteikia tam tikro saugumo. Mamos plaukai, geriausio draugo šypsena... bet kas, kas leis jums koncentruotis į tai, ką jau pažįstate ir kas padės jums įtikinti save, kad vis dėlto galite kalbėti su nepažįstamuoju, jog jis nėra jau toks neapsakomai bauginamas. Kai kuriems padeda įsivaizdavimas. Repetuoti naujus susitikimus ar situacijas galite mintyse arba, pavyzdžiui, su sutuoktiniu. Jau „išbandyta“ situacija suteikia pasitikėjimo savo jėgomis, jūs tarsi išgyvenate situaciją ir pasisemiate drąsos. Žinoma, galbūt drovumo nepavyks atsikratyti visam laikui, bet būdamas nuoširdus, geranoriškas bei draugiškas kitiems, ir iš aplinkinių sulauksite panašios reakcijos. O tada jau viskas – daug paprasčiau. Svarbiausia nenuleisti rankų ir jeigu žinote keletą nekaltų triukų, kurie jums padeda atsipalaiduoti – nesivaržykite ir vieną dieną pajusite, kad nebekaistate iš drovos.
http://www.alfa.lt/straipsnis/c81698
http://www.alfa.lt/straipsnis/187120
http://www.alfa.lt/straipsnis/187123
http://www.alfa.lt/straipsnis/187404
http://www.alfa.lt/straipsnis/187405
Kuo toliau, tuo įdomiau stebėti, kaip rutuliojasi reakcija į įvykį „Volungės" pradinėje mokykloje. Ir įdomiausia skaityti ne straipsnius, o jų komentarus. Teisybę pasakius, iškart - išgirdus apie įvykį - perbėgo mintis: kažkas čia meluoja! Juk negali vieni sakyti, kad vaikas buvo kito žiauriai sužalotas, o kiti - kad tas „kitas" tik (!) pasikarščiavo. Beje, netinkamai pasielgusio vaiko mama teigia, kad vaikas buvo skriaudžiamas. Kiek mūsų esame patyrę, ką reiškia būti skriaudžiamiems? Ar esate kada buvę patyčių objektu? Jeigu jūsų kas nors paprašytų į tai pažvelgti ne dabartinėmis - jau suaugusiojo - akimis, o akimis to skriaudžiamo vaiko, kuriuo kažkada buvote, įdomu, ką pasakytumėte? Jokiu būdu neginu agresijos proveržių ir nemanau, kad jie turi būti leistini ir pateisinami. Tačiau lygiai taip pat nemanau, kad patyčios užgrūdina vaiką, kad jis labiau pasiruošia gyvenimui.
Straipsnis iš žurnalo “Mažylis”
Straipsnis iš žurnalo “Mažylis”
Straipsnis iš žurnalo “Mažylis”
Straipsnis iš žurnalo “Mažylis”
Taigi mūsų visi trys vaikai oficialiai yra pas gydytoją, kuria iki šiol esame labai patenkinti. Neoficialiai dar mus gydo mano pusseserė. Taigi bent jau dvi nuomones turime visada. Jei jos sutampa, žinome, kad darome tai, ką ir turime daryti! ! Jei reikia specialisto, pasitikime šių dviejų žmonių rekomendacijomis. Tačiau svarbiausia turbūt yra pabrėžti, kad tikrai neiname pas bet ką ir netgi nuėję aklai nepasitikime. Kaip sako vienas mano labai mėgiamas priežodis: pasitikėk, bet tikrink!
Kadangi vis dar maitinu Mortą (o ir berniukus maitinau po 18 mėnesių), tai bene didžiausias sunkumas – pieno nusitraukimas darbo metu. Darbo Kodeksas vienoks, o realybė kitokia, taigi reikia prisitaikyti. Man pasisekė, kad mano vadovas labai geranoriškas ir sakė sudarys visas sąlygas. Be to, padėti pasisiūlė ir kelios kolegės. Taigi aš su visais vaikais į darbą keliauju su pientraukiu ir per savo pertrauką (20min) lekiu į tualetą ir „pompuoju“. Nepatogu, kol kas nuo darbo pradžios dar neteko valgyti pietų, bet užtat kasdien palieku Mortai gerą dozę pieno ir tikiuosi, kad taip pavyks tol, kol norėsiu ją maitinti!
Straipsnis iš žurnalo “Mažylis"
Pradėkime nuo lopšelio
...pilka pilka kur dairais...