Dar 2014 metais sugalvojome šio tinklaraščio rubriką "Vaikystės Sodo" svečias. Pirmasis šios rubrikos svečias buvo tuomet Seimo narys Remigijus Šimašius. Vėliau - kaip dažnai būna - ši graži idėja (daugiausiai dėl techninių nesklandumų, nes filmuojame, montuojame ir visus kitus darbus darome patys mūsų "Vaikystės Sodo" biure) buvo pristabdyta, tačiau vis pakalbėdavome, kad ją būtinai reikia atnaujinti.
Kai dar buvau paauglė, vieną vasarą visai netikėtai teko dirbti vertėja iš švedų kalbos - vertėjavau žmonėms, turintiems negalią. Taip, kaip man patiko švedų istorijos (nors ir tragiškos bei sudėtingos, jos buvo šviesios), taip gąsdino lietuvių istorijos. Viena moteris net pasakojo apie priverstinį abortą. Prisimenu, negalėjau net vertėjauti - pati raudojau...
Šeštadienio ankstų rytą perskaičiau straipsnį apie tai, kad suomiai apsisprendė reformuoti savo švietimo sistemą. Jau iki dienos pabaigos su manimi daug kas pasidalino šiuo straipsniu. Džiugino tai, kad daug kas domisi, kokia yra mūsų švietimo sistema ir ką mes galėtumėme daryti, kad būtų geriau. Džiugino ir tai, kad suomiai galų gale žengė šį drąsų žingsnį.
Pietų miegas darželyje - daug kam skaudi tema. Man ji buvo itin skaudi, nes tiek, kiek save prisimenu, nekenčiau pietų miego. Darželyje man akis rišdavo rankšluosčiu ir sakydavo, kad, jeigu nemiegosiu, išrengs nuogai ir pastatys ant palangės. Prisimenu, kad net bijodavau sukrutėti - apie ėjimą į tualetą (net jei labai norėdavau!) negalėjo būti nė kalbos... Net nežinau, kodėl niekada apie tai nepapasakojau tėvams - tik jau suaugusi. Prisimenu, mama tada labai išgyveno ir sakė: vaikeli, tai kodėl tu nieko nesakei?! Bet aš į šį klausimą atsakyti negalėjau - net nežinau, kodėl niekada nieko taip ir nesakiau vaikystėje. Mūsų vaikai (dauguma jų) - taip pat nemiegaliai. Be to, pamačiau Švedijoje, Danijoje, Belgijoje, JAV, UK bei parptautinėse mokyklose, kad tų vaikų niekas neverčia miegoti. Tad Vaikystės Sode nuo pirmos dienos vaikų neverčiame miegoti. Pasiilsėti ir paklausyti pasakos sugula visi. Tačiau - jeigu per tą laiką vaikas neužmiega - jis gali tyliai atsikelti ir eiti žaisti. Ir nesąmonė, kad vaikas siautėja ir prikelia visus kitus. Su vaikais galima susitarti. Tik reikia jų neinfantilizuoti. Apie tai, su kokiomis problemomis vis dar susiduriama ir kaip jas galima spręsti - šiandienos priimamasis.
Artėja ruduo - metas, kai nemažai vaikų pirmą kartą pravers ugdymo įstaigos duris, kai pirmą kartą išeis iš tėvų namų (arba pakeis įprastą ugdymo įstaigą). Aktuali tema - išsiskyrimas ir adaptacija. Ne veltui padaugėjo ir klausimų šia - jautria šiam metų laikui - tema.
Šis mėnuo - gimtadienių mėnuo. Tikrų tikriausiai. Kai pasipylė, tai pasipylė - vos spėjame iš vieno į kitą. Susidaro įspūdis, kad liepą gimsta daug vaikų. Prisimenu, mokykloje, savo klasėje, turėjome daugiausiai balandžio mėnesį gimusių vaikų, tačiau su Gertrūda atrodo, kad dauguma jos draugų yra gimę liepą. Todėl ir mamos, kuriai neseniai gimė mažylis, o vyresnėlis reaguoja itin audringai, klausimas yra labai savalaikis.
Pradėsiu nuo to, kad PLJS gavau spyrį į uodegą - net keletas žmonių pasakė, kad tiesiog privalau daugiau ir dažniau rašyti tai, apie ką galvoju, tai, apie ką kalbu ir formalioje, ir neformalioje aplinkoje. Ir štai tame pačiame PLJS mačiau ir keletą vaikų. Tiesa, nedaug, bet jų buvo. Per vieną pranešimą du džigitai taip lakstė, kad ten ne vienas ir ne du klausytojai šaudė piktus žvilgsnius į juos :) Aš puikiai suprantu, kodėl: yra vietos, kur vaikai gali lakstyti ir yra vietos, iš kurių vaiką reikia pa(si)vesti į šoną. Taip, jie visaverčiai visuomenės nariai, bet, kaip sakant, visi mes turime teises ir visi turime pareigas: turime teisę atvažiuoti, bet turime pareigą pagarbiai elgtis, kai kiti klauso ir nori girdėti. Bet čia ne apie tai. Čia apie tai, kad yra nuostabu, jog tie vaikai galėjo lakstyti ir lakstė.
Šiandien - pasaulio lietuvių ekonomikos forume - itin daug kalbėjome apie švietimą. Sakysite, ką bendro turi švietimas ir ekonomika? Visų pirma, nuo švietimo priklauso valstybės ateitis, nes būtent švietimo sistemos rezultatas - suaugęs žmogus - daro didžiulę įtaką ir ekonomikos augimui.
Neabejoju, kad dauguma šeimų išgyvena tarpsnį, kai vaikas, atrodo, visą laiką sako "ne!". Nenuostabu, kad kartais tėvai nebežino, ko griebtis. Tad ir šiandien - mamos klausimas ir keletas patarimų, ką būtų galima daryti ir į ką reikėtų atkreipti dėmesį.
Šiandien mes jau žinome, kad vaikus girti reikia, tačiau ar žinome, kaip? Atrodo, viskas taip paprasta, tačiau, pasirodo, ne. Tinkamai girti vaiką yra nemažas iššūkis. Tad šiandien - būtent apie tai.
Šiandien - atsakymas į liūdną mamos Ingridos laišką. Kodėl liūdnas? Todėl, kad mama (tėvai?) viską daro teisingai (ir psichologė tą patvirtino!), tačiau jiems svyra rankos: ne(be)pasitiki savimi, savo tėvyste. Mano manymu, vien tai, kad jie ieško išeičių ir pagalbos, jau rodo, kad nėra pagrindo nepasitikėti savo tėvyste/motinyste. Ir apskritai. Judrus, impulsyvus pradinukas, na, nėra lengva, bet ir ne pasaulio pabaiga. Bendruomenė turėtų daugiau galvoti apie tai, kaip padaryti, kad bendruomenėje būtų gera visiems, o ne ruoštis rinkti parašus, kad toks vaikas būtų išmestas. Aš puikiai suprantu, kad kiti tėvai nenori, jog kentėtų jų vaikai. Bet ar jie yra įsitikinę, kad rytoj neatsidurs kitoje stalo pusėje?! Ar ne geriau yra ieškoti sprendimų?! Pati esu ne kartą susidūrusi su tokia situacija, ir man kaskart būna siaubingai liūdna - vien šiemet man atsiuntė tinklaraščio skaitytojai du ir viena VS darbuotoja vieną tokios situacijos aprašymą, kai vaikas buvo išmestas, nes jis nebuvo patogus. Viena vertus, supranti ir vienus, ir kitus. Kita vertus, mūsų visuomenė yra dar emociškai nebrandi ir linkusi į emocinį smurtą. Tad manau, kad šis įrašas - itin aktualus Lietuvoje kasmet vykstančios SAVAITĖ BE PATYČIŲ akcijos fone.
Šiandien - apie operacijas. Ar reikia vaikui pasakoti apie artėjančią operaciją? Ką reikia vaikui papasakoti, o ko - ne? Kodėl svarbu, kaip jaučiamės mes? Linkiu klausimą uždavusiai mamai bei jos vaikeliui sklandžios operacijos. Taip pat norėčiau pridurti, kad po operacijos šiek tiek atpalaiduokite savo taisykles. Pavyzdžiui, jeigu vaikas mėgsta ledus, tai pavaiškinkite ledais (žinoma, jeigu galima) - ir nesvarbu, kad šiandien ketvirtadienis, o jūs ketvirtadieniais nevalgote ledų. Tiesiog reikia suprasti, kad ypatingos situacijos reikalauja ypatingų įžvalgų. Tad kalbėkite su savo vaikais, būkite nuoširdūs ir...nemeluokite!
Šis klausimas aktualus visiems tėvams. Tik tiek, kad vieni daugiau išgyvena, o kiti - mažiau. Man pačiai šis klausimas buvo itin aktualus, nes mūsų vaikai, na, nebemiega to pietų miego dar tikrai maži. Iš keturių vaikų tik vienas yra toks, kuris mėgsta pamiegoti, bet ir tai, lyginant su kitų šeimų atžalomis, jis - visiškai nemiegalius. Tai ką tada sakyti apie kitus vaikus?! Būdama pirmakartė mama labai dėl to išgyvenau: gulėdavau su vaiku lovoje valandą, pradėdavau nervintis, subjurdavo nuotaika, o vaikui - nė motais tas miegas. Aplink visi - it susitarę - kartojo, kad vaikui būtinas pietų miegas. (Beje, ir aš labai anksti lioviausi jo miegojus!) Ačiūdiev, tikiu ir pasitikiu ir mokslu, o vadovaujuosi savo smegenimis: pasikalbėjau su kolegomis JAV, Skandinavijoje, pasidomėjau ir...lioviausi gadinusi nuotaiką ir vaikui, ir sau. Su kitais vaikais buvo paprasčiau: tiesiog stebėjau juos, žiūrėjau, kiek jie apskritai išmiega, ir gyvenome ilgai ir laimingai. Mamos klausimas atgaivino tuometinius jausmus, tad noriu atsakyti, kad daugiau tėvų išgirstų, jog tikriausiai tai yra daug mažesnė problema, nei atrodo. Neleiskite pietų miegui valdyti jūsų gyvenimo ir - netrukus įsitikinsite! - vaikas miega tiek, kiek reikia ir auga sveikas ir laimingas.
Šios savaitės klausimas yra visiškai šviežutėlis - pagalvojau, kad mamai bus geriau, jei nereikės ilgai laukti, nes atsakydama į klausimą patariu eiti ir pasikalbėti su vaiko pedagogu. Klausimas yra apie paauglį ir jo elgesį. Iš tiesų paaugliai yra nepaprastai žavingi: kartais dar tokie vaikai, o kartais su jais įdomiau ir didesnis iššūkis, nei su suaugusiais. Vienas įdomiausių dalykų su paaugliais yra tai, kad jie yra it svogūnai, kuriuos reikia išlukštenti. Jeigu ikimokyklinuko ar pradinuko elgesys dažnai yra nuspėjamas ir lengvai "iššifruojamas" (nes jie yra nuoširdūs), tai paauglys jau turi kaukę. Ir kartais ne vieną. Kartais tenka lupti tas kaukes vieną po kitos, kol supranti, kokia buvo vieno ar kito elgesio tikroji priežastis. Visada maniau, kad man įdomiausi bus ikimokyklinukai ir pradinukai, tačiau dabar, kai namuose turime du paauglius, pradedu suprasti, kokia įdomi ir žavinga yra paauglystė. Iš tiesų paauglystės - tokios, kokia dažnai yra ji piešiama - nelabai patiriu. Gal dėl to, kad esame įpratę daug kalbėti su vaikais?! Nežinau. Tą dar reikia atrasti/suprasti. Žinodama, kad visi pagrindai dedami iki paauglystės, dabar daugiau stebiu mūsų auklėjimo vaisius. Be jokios abejonės, visa tai - tik pradžia. Rezultatas - visas gyvenimas. Skaitydama šios mamos laišką, jaučiau tą nerimą, kurį jaučia ji (kai iš vienos pusės norisi paleisti vaiką, o iš kitos be galo be krašto norisi suprasti ir jam padėti), kai tu tarsi supranti, kad vaikas iš to, kuris žiūrėdavo į tave su begaline meile ir pasitikėjimu, staiga virsta tokiu,na, partneriu. Man atrodo, kad paauglystė yra metas, kai gyvenimą su tokio amžiaus vaikus galima lyginti su šokiu, kuriame tėvai yra lyg ir vedantys, bet vis dėlto abi pusės yra partneriai.
Lietuvoje į mokyklą vaikai iškeliauja, jei jiems tais kalendoriniais metais sueina 7-eri metai. Vieniems gali būti sausį 7-eri, o kitiems - tik gruodžio mėnesį. Toks yra įstatymas.(Kita vertus, juk reikia kažkada brėžti brūkšnį, ar ne?) Išimtys daromos vaikams, kurie turi sveikatos problemų - jiems medikai gali nerekomenduoti dar leisti. Anksčiau į mokyklą eiti galima, jei tėvai pageidauja, ir vaikas yra brandus. Tą taip pat turėtų nustatyti specialistai. Jeigu pedagoginės psichologinės tarnybos specialistai rekomenduoja leisti į mokyklą, tai mokykla priims ir jaunesnį vaiką. Kita problema, su kuria susiduria vis daugiau šeimų - Lietuvoje vaikai į mokyklą keliauja septynerių, tačiau, pavyzdžiui, Belgijoje - šešerių, o Jungtinėje Karalystėje ar JAV - penkerių. Ką daryti, jei šeima keliauja/gyvena tarp valstybių? Štai mes turime tokią situaciją, kad viena šeima iš Jungtinės Karalystės norėtų metus pasimokyti KMM, o po metų vėl grįžti į JK. Lietuvoje rugsėjo mėnesį vaikas būtų priešmokyklinukas, o JK - jau antrokas. Šios dienos įrašas - apie tai bei kaip priimti sprendimą, kuris būtų geriausias šeimai.
Ar noriai jūsų ikimokyklinukas plauna galvą? Mano visi keturi - kai buvo ikimokyklinukai - to nemėgo. Prisimenu, sudėtingiausia buvo su pirmagimiu (įtariu, kad daugumai šeimų yra sunkiausia su pirmagimiais) - vien dėl to, kad tėvystės patirtis yra dar trumpa, o perfekcionizmo - daug kaip niekada. Nenuostabu,kad gero savo mažyliams linkintiems tėvams pradeda atrodyti, kad viskas išbandyta, o vaikas kaip vengė galvos plovimo, taip vengia. Šios dienos įraše - kelios idėjos, kaip galima palengvinti šį procesą. Ir dar. Tai - praeina. Vieną dieną vaikas ne tik noriai išsiplaus galvą, bet net ir padarys tai pats!
Šįkart - klausimas apie televizorių: kiek? kada? kaip? kokios naudos ir kokios grėsmės? Kadangi dabar gaunu nemažai klausimų į FB, tai noriu pasakyti, kad viską registruoju ir tikrai atsakysiu, bet prašau kantrybės, nes klausimų yra daug. Gražaus penktadienio vakaro! Mes, pavyzdžiui, turime penktadienio filmo tradiciją - žiūrime kartu ir aptariame. Net nekalbu apie tai, kad mums tai yra smagu ir jauku!
Su vaiku pradėkite kalbėti „ta“ tema, kai jis dar nekalba. Kodėl? Todėl, kad įprastumėte!
Ispanų mokslininkai tyrė tėvų „taiklumą“ spėjant, kokios emocijos pravirkdė jų kūdikius. Pasirodo, labiausiai atskirti padeda akių judesiai ir paties verksmo dinamika. Rezultatai spausdinti „Spanish Journal of Psychology“.
Šį interviu savo sausio mėnesio numeryje spausdino MOTERS žurnalas. Man jis patiko, tad dalinuosi ir su tinklaraščio skaitytojais:)
Šiandien Gertrūda Elena rašo laišką Kalėdų senelei. Taip, perskaitėte visiškai teisingai - senelei. Užteks tų Kalėdų senių :) Aš negaliu patikėti, kad jau gruodis, kad jau vos kelios savaitės ir bus Kalėdos. Nežinau, kaip jums, bet man vaikystėje tos kelios savaitės slinkdavo vėžlio tempu. Dabar gi praskuodžia kaip kiškis. Koks ten kiškis - gepardas 120km/h greičiu. Keletą savaičių vis atsidarydavau kokią nors smagią nuorodą ir pagalvodavau, kad imsiu ir parašysiu apie ją. Matau, kad atskirai kiekvienos aprašyti tikrai nespėsiu, bet pasidalinti noriu.
Ryt ne tik įvyks pirmasis Vaikystės Sodo akademijos seminaras "Pasakos" kino teatre, bet ir bus švenčiama Pasaulinė neišnešiotų naujagimių diena. Ją Lietuvoje šiandien pirmą kartą mini Lietuvos neišnešiotų naujagimių asociacija "Neišnešiotukas". Jos pirmininkė Asta Radzevičienė teigė, kad šios dienos minėjimo tikslas - "parodyti visuomenei, kad, nors tokie vaikučiai gimsta labai maži ir labai silpni, bet, padedami Dievo, gydytojų, šiuolaikinės medicinos pažangos bei savo mamyčių ir tėvelių užauga tokie pat dideli, stiprūs ir sveiki, kaip ir kūdikiai, gimę laiku”
Štai jau vienuolika metų sąmoningai stengiuosi, kad vaikai augtų nevaržomi stereotipų. Šiandien jau galiu pasakyti, kad tai - sunkus darbas. Ir - reikia pripažinti - tai, kad jie auga Lietuvoje, šio darbo nepalengvina. Štai Čaplikas per rinkiminius debatus leidžia sau rėžti, kad Lietuvos moterys gražios, kad vat šaunuolės leidžia vyrams būti politikoje, versle. Gerai, kad mano vaikai tų debatų nežiūrėjo - būčiau iš gėdos skradžiai žemę prasmegus. Ir tai dar ne viskas. Tie visi pasakymai: "mergaitės turi...", "berniukai turi..." - žudo. Aš esu mačiusi mergaičių su tokiu užtaisu, kurio galėtų pavydėti bet koks berniukas. Kita vertus, kodėl turėtų pavydėti?! Esu turėjusi klasėje berniukų, kuriuos - nors ant žaizdos dėk: švelnūs, draugiški, šilti. Kodėl jie turėtų siautėti?!
Kai buvote maži, ar norėjote pritapti? Aš, prisimenu, vienu metu labai išgyvenau, nes iš manęs šaipėsi. Dar dabar prisimenu, kad viena priežasčių, kodėl tapau patyčių objektu, buvo mano migdolinės akys. Tos pačios, kurias, paveldėjus vaikams, be galo džiaugiausi, nes iš tiesų tai - ganėtinai išskirtinis dalykas Lietuvoje. Tik, aišku, mane vadino "čiukčia". Dar iš manęs šaipėsi, nes kai kada kalbant išsiplėsdavo mano šnervės. Mergaitės susižvalgydavo ir juokdavosi :( Niekada niekam nepritarsiu, kad mane tai sustiprino. Šiandien mąstau, kad, duokdie, jei taip atsitiks mano vaikams, tai greta bus suaugęs, kuris, pamatęs tokią emocinio smurto apraišką, tučtuojau imsis priemonių.
Gruodžio mėnesį buvo paskelbti tyrimo, apėmusio 86 valstybes, rezultatai. Jie parodė, kad:
Šiandien baigėsi konferencija, kuri man buvo it Everestas alpinistui. Na, gal čia kiek per riebus palyginimas, bet iš tiesų nesu dalyvavusi įdomesnėje konferencijoje, o esu, patikėkite, dalyvavusi ne keliose ir ne keliolikoje :) Konferencija vyko JAV, Floridoje, Orlando mieste. Visų pirma, niekada ten nebuvau buvusi. Keisčiausia buvo tai, kad smegenys vaizdus suprato kaip Kaliforniją :), bet vis dėlto labai daug kas buvo kitaip: ir drėgmės kupinas oras, ir debesys, ir vis nulyjantis trumpalaikis lietus, ir vešli (vešlesnė?) augmenija. Lyg ir viskas labai panašu, tačiau ir ne taip.
Žinote, būna tokių dienų, kai, atrodo, niekada to ar kito neišmoksite. Prisimenu, kaip būdavo sunku mūsų antragimiui: vis atrodydavo, kad NIEKADA nepasivys brolio. Jis net taip sakydavo: aš NIEKADA neišmoksiu važiuoti dviračiu, NIEKADA neišmoksiu plaukti ir t.t. ir pan. Juokas tas, kad daug ką jis išmoko net anksčiau, nei brolis, tačiau jam vis vien atrodė, kad galėjo ir anksčiau, anksčiau už brolį:)
Jau tikriausiai skaitėte straipsnį apie darželį Švedijoje, į kurį laukia (kad pakliūtų jų vaikai) šeimos, tačiau apie jį gandas sklinda ne todėl, kad yra eilė, o todėl, kad jis yra neįprastas darželis. Iš tiesų man apmaudu, kad vaikai dieną leidžia ugdymo įstaigoje, kurioje nėra nei rožinės, nei melsvos spalvos. Kuriame vengiama įvardžių. Dėl literatūros ir žaislų randu argumentų: juk beveik kiekvienas žmogus turime tam tikrų įsitikinimų, vertybių ir nenorėtumėme, kad vaikams būtų pateikiama prieštaraujanti tam, kuo tikimes mes, informacija. Pavyzdžiui, manau, kad Izraelio darželiuose mažai kietais lapais knygelių skatinančių meilę palestiniečiams.
Lietuvoje įmonių vadovai turi išklausyti darbų saugos kursus. Ir priešgaisrinės saugos kursus. Tačiau aš šįkart - ne apie kursus. Moteris, su kuria teko bendrauti kursus organizavusioje bendrovėje, buvo tikrai paslaugi ir neturiu nė menkiausio priekaišto - ji tikrai dirbo savo darbą (ir dar išmanė, ką sako, kas - kartais atrodo - nebūtinai būdinga sutinkamiems profesionalams!). Tačiau viena SMULKMENA išmušė mane iš vėžių - įmonės reklaminiai bukletai. Pasijutau, tarsi teleportavausi į praeito šimtmečio trečiąjį-ketvirtąjį dešimtmečius.
Jeigu yra straipsnių, kuriuos skaitydama absoliučiai apsiverkiu, tai šiandien perskaitytas The Economist - vienas jų. Apskritai The Economist vos ne kaskart priverčia susimąstyti. Aš - jei būčiau gimnazijos direktorė - savo mokiniams būtinai užsakyčiau The Economist. Just in case. Nes noriu, kad augtų mąstantys vaikai, o The Economist iš tiesų jau pats savaime moko užduoti klausimus. Bet aš ne apie tai. Šiandien noriu pakalbėti apie berniukus ir mergaites. Dar kartą :)
Įdomu, kiek amžių jau vyksta diskusija, kiek mums reikia žinių? Aš, pavyzdžiui, tikiu, kad žinios yra reikalingos. Kuo daugiau mokomės, tuo daugiau susidaro neuronų jungčių, o kuo daugiau neuronų jungčių, tuo lengviau siejame informaciją, tuo lengviau įsisaviname naują. Juk tikriausiai kiekvienas girdėjote, kad sunkiausia mokytis pirmas penkias kalbas :) Ir štai negalėjau patikėti, kai perskaičiau, kokie reikalavimai buvo aštuntokams 1895 metais Kanzaso valstijoje. Įdomu, kiek mūsų atsakytumėme į šiuos klausimus?
Ketvirtadienis - diena, kai valgom Beatos rekomenduotą patiekalą. Ir štai šį ketvirtadienį valgėme spagečius. Ir štai tokius spagečius, kad aš jaučiuosi iš naujo juos atradusi! Nes jau kaip nusibodo tie bolognese, nebenorėdavau nė žiūrėti į jų pusę... Tai vat vakar gaminome padažą a la Špinatas Bondauskas, anot pačios Beatos:)))
Lopšinės. Ar jums tėvai jas dainavo? Aš prisimenu savo tėtį jas dainuojantį. Tiksliau, mano tėtė dainuodavo liaudies dainų repertuarą, kurį aš perdaviau savo vaikams. Neįtikėtina, kaip visi tie žodžiai įstrigo. Bet turėjom ir vieną lopšinę. Apie biteles, miegančias sode. Ir kai tėtė savo sodriu žemu balsu uždainuodavo miki, Austule, miegok; miegoooook, miegooook...būdavo kažkaip labai gera. Saugu. Mano tėtė nėra tas toks mielutis minkštutis tėte, bet man jis mielas ir toks, koks yra (beje, su amžiumi ir jis labai minkštėja!). Ir kažkaip vis pasidžiaugiu, kad prisiminimų skrynelėje turiu daug būtent švelnių prisiminimų, susijusių su juo.
Taigi...ketvirtadienis. Kai kalbėjome su Beata ir galvojau, kurią čia dieną išsirinkus, išsirinkau gaminimui ketvirtadienį, nes, maniau, tai mano lengviausia diena. Na, po visų mokyklų tik Vilhelmas vakare turi baseino treniruotę, o ir šiaip toks tas ketvirtadienis, kaip sako nelietuviai, little Friday:) Tik vat taip ėmė ir atsitiko, kad šį ketvirtadienį išvažiavo Gabrielius, vadinasi, vakaras bus 4:1. Ir čia dar ne viskas. Rytoj Augustas į mokyklą turi nunešti išskabtuotą moliūgą šeštadienio Halloween'o šventei (kuri yra vienas didžiausių ir gražiausių renginių jo mokykloje metuose), Morta ryte pareiškė, kad šįvakar turiu nulakuoti jai nagus.
Ką daryti, jei vaikas ilgai neapsipranta?
Jeigu turėčiau vien tik sūnus, gal taip jautriai nereaguočiau. Dabar gi visa tai lenda po mano oda ir graužia iš vidaus. Rimtai. Galiu pamiršti mandagumą ir visą kitą 'umą, jei kas nors pasako kažką iš serijos "tik moterims". Pjauna. Žudo. Nes, žinote, ką? Nebegrįš tie laikai, kai moterys NEgalėjo pasirinkti. Dabar ir vyras, ir moteris gali rinktis, ką nori daryti gyvenime. Ir KAIP tą nori daryti. Šiandien man parašė viena draugė, kuri išėjo į darbą, kai vaikui suėjo metukai:
Ingos ir Jurgytuko paskatinta sėdau rašyti šio įrašo. Na, kad neliktų n metų tame be pabaigos sąraše, apie ką noriu parašyti į tinklaraštį. Lyrinis nukrypimas: parašyti noriu tiek daug apie ką ir gavau per vasarą tiek laiškų, kad vien nuo tos minties paskausta galvą. Iš tiesų atsiprašau visų, kuriems neatrašiau visą šią vasarą (o tokių buvo bent keletas į savaitę...), bet mano penktasis kūdikis buvo/yra reikliausias iš visų iki šiol turėtų :)
Kai galvoje rutuliojosi Vaikystės Sodo koncepcija, viena pirmųjų su maistu susijusių minčių buvo ta, kad Vaikystės Sode vaikams būtų tik vandenukas. Ne kartą buvau skaičiusi, kad natūralios sultys (kuriomis labai daug kas labai labai džiaugiasi) yra it saldaniai: geri saldainiai, tačiau saldainiai, todėl jais piktnaudžiauti nereikėtų.
Aš visą vaikystę galėjau misti vien blynais. Ir buvo pasaulyje tokia vieta, kur tuo ir mitau - pas savo močiutę Kretingoje. Ji net neklausdavo, ko norėčiau - kepdavo blynus: per visą keptuvę, plonus, storus, mielinius, su obuoliais, su šviežiomis uogomis...net su agrastais. O jau jos blynai būdavo tokie, sakyč, užgavėniški...nieko nepagailėta! Kartais net pagalvoju, kaip aš tada taip juos valgiau, nes juk jie labiau buvo čirškinti, nei kepti (o aš riebaluoto maisto nemėgstu...čia jau matau kaip Renata iš manęs juokiasi, nes ji sako, kad aš siaubingai išranki maistui ir reikia stebėtis, kad iš mano vaikų toks tik Augustas!!! :) ).
Ką gi, šiandien prašysiu jus truputį papriekabiauti: kelios galvos geriau, nei viena! Jau baigiu apsispręsti dėl maitinimo. Jam turėjau keletą reikalavimų: a) kad tiektų įmonė, kuri jau turi patirties ir įdirbį tiekiant maistą vaikams, nes visiškai nesinorėjo eksperimentuoti šioje srityje; b) kad įmonės politika būtų lanksti ir atsižvelgtų į mano prašymus ir c) svarbiausia - visavertis ir kokybiškas maistas.
Prieš keletą dienų gavau naujienlaikraštį, kuriame perskaičiau, ką specialistai rekomenduoja dovanoti trimečiams. Pagalvojau, kad jei jau yra rekomendacijos trimečiams, tai turėtų būti ir dvimečiams. Ir, žinoma, radau! Taigi - kadangi rytoj mūsų pagrandėlei dveji, ir man tai aktualu - pasidalinsiu šia informacija :)
Turiu pripažinti, jau gerus 10 metų galvojau, kaip čia pavadinus ir nepagadinus lietuviškai mano top 10 maisto sąraše esančio smoothie. Kad jūs įsivaizduotumėte, ką man reiškia smoothie, pasakysiu, kad aš, anti-virtuvės žmogus, buvau nusipirkusi smoothies receptų knygą. Ir ne tik nusipirkusi! Gaminau! Žodžiu, reikalas visiškai rimtas. Ir štai su Gabrieliumi užėjome į kofe-iną ir...išvydome ten parduodamus smūčius! Cha! Super. Ne tik dėl to, kad smoothies yra parduodami, bet ir todėl, kad taip paprastai išsprendė pavadinimo klausimą. Bet aš nepasiduosiu :) Na, juk turi būti kas nors smagiau, nei "kokteilis" ir originaliau, nei "smūtis" :D Ir dar. Juos daug pigiau gamintis namuose. O tokią karštą vasarą jie - nepakartojami! Todėl keletas receptėlių, manau, gali jus visai sudominti:
Jums reikės:
Šeštadienį važiavome į didelę parduotuvę apsipirkti, nes žinojome, kad liksime be mašinos (reikėjo visai savaitei susipirkti maistą). Ir štai toje parduotuvėje vos už 1.5eu pardavinėjo Hertos tešlas-paruoštukus. O jei pirkai dvi, dar gavai knygą dovanų, kurioje - 9 nesaldžių ir 9 saldžių kepinių receptai. Žinoma, nusipirkome dvi tešlas (reklamos aukos, ne kitaip :)) ir parsinešėme namo knygą!
Ar nenorėtumėte savo kukuliui štai tokių sauskelnių? Pagalvojau, kad vasarą berniukams būtų buvę visai linksma!
Mūsų mažoji Luknė - jau septynių mėnesių! Tik pamačiusi nuotraukas iškart pastebėjau, kad Luknė per šį mėnesį labai išaugo į visas puses :D Aš visada sakau, kad man patys pačiausi mažulėliai nuo pusės metų...nes iki tada jie tokie gležnučiai, tokie trapučiai, o štai virš pusės metų - jau žmogutis: toks karlsoniškas ir oi-kaip-noriu-paniurkyti :D Šio mėnesio didžiausias įvykis - šliaužimas. Šaunuolė, Lukne, anksti Tu čia! Ką dar papasakojo Luknės mama Indrė? Paskaitykime!
Kadangi pastarosiomis dienomis kalbėjome apie vyrus ir moteris, apie lyčių lygybę, tai, manau, labai tinkantis yra ir kovo 6 dienos "The Economist" straipsnis, kuris taip ir vadinasi "Gendercide". Nenuostabu, kad šis žodis - toks panašus į "genocidas". Visa tai autorių daryta sąmoningai...
Turiu keletą draugų (ne draugių, o draugų!), kurie, išgirdę šių dviejų žodžių kombinaciją, suraukia nosį. Ne dėl to, kad jie - ne už lygias galimybes. Jie mano, kad jau seniausiai tos lygios galimybės yra, o dabar tai jau likęs tik moterų siekis būti tokiomis kaip...vyrai :D Jie džiaugiasi (ir garsiai apie tai pasakoja), kaip dalinasi pareigomis su žmona/drauge ir kaip čia viskas yra paprasta. Žinoma, aš čia supaprastintai sakau, bet iš principo, jų nuomone, tokių institucijų kaip Lygių galimybių institutas Europoje visiškai nereikia, nes jie užsiima, švelniai tariant, sliekų ieškojimu ten, kur jų nėra.
Pažadėjau savo bernužėliams (dideliems šunų mylėtojams) iškepti sausainukų "šuniukų", o tie šuniukai ėmė ir pavirto avinukais :-)
6 MĖNUO
Na, tikriausiai daug kas jau esate girdėję apie "Vaikų linijos" inicijuotą akciją "Savaitė be patyčių". Šiandien - pirmoji šios savaitės diena. Menu, kaip kartą man atsiuntė atvirlaiškį iš Švedijos ir buvo užrašyta: šiandien - pirmoji tavo likusio gyvenimo diena. Vis apie tai galvoju, kai prisimenu šią akciją: kaip būtų puiku, kad ši diena būtų simbolinė visuomenės virsmo diena, kad patyčios iš tiesų nebebūtų norma, ir visi norėtų jas išgyvendinti iš savo ir savo mylimų žmonių aplinkos!
Šiuos mielus ir, įtariu, labai skanius zuikučius atsiuntė Angelo su mama Egle.
Vakar - ieškodama daugiau info apie patyčias - radau gražų, aiškia kalba parašytą leidinį: "Mokykla gali įveikti patyčias. Rekomendacijos mokytojams", kurį sudarė/parašė Robertas Povilaitis ("Vaikų Linijos" vadovas) ir Jurgita Smiltė Jasiulionė. Parašiau Robertui, nes norėjau viską dalimis sudėti į tinklaraštį, tačiau jis nebuvo įsitikinęs dėl teisių. Taigi nusprendžiau dėti ištrauką, o visą leidinį galite perskaityti štai čia. O ištrauka, kurią nusprendžiau įdėti į tinklaraštį, yra būtent apie tai, ką galima daryti klasės ir vaiko lygmeniu. Manau, kad ši informacija - nepaprastai naudinga ir pedagogams, ir tėvams (kad žinotų, ko galima tikėtis ir reikalauti!).
Jau prieš kurį laiką gavau vienos mamos laišką. Mama klausė, kaip reaguoti į štai tokias instrukcijas būsimam pirmokui, žinoma, duotas pedagogo. Pedagogo laišką mama nufotografavo ir atsiuntė man. Jau tą pačią dieną norėjau dėti į tinklaraštį ir paklausti: na, apie kokią NORMĄ mes kalbame??? Ir jeigu kam nors tokia "instrukcija" atrodo normali, tai man dar yra daug darbo :D Tačiau visų pirma paklausiau mamos, ar ji leidžia šį "šedevrą" dėti į tinklaraštį. Visų antra, norėjau šiek tiek palaukti, kad galėčiau rašyti tada, kai emocijos nuslūgusios, o ir pats laiškas jau šiek tiek "pagyvenęs" :)
Ir mes pagaliau padarėme tautinį darbelį- išsikepėme sausainių "Lietuvos vėliava".
Būtent tokia mintis kilo šiandien tiesiog "prikepus" žiūrint britų lytinio švietimo laidas. Suprantu, kad tai - viena iš lytinio švietimo priemonių DB mokyklose, o ir ne visos pasirenka būtent tokį būdą, bet man patiko. O kai - žiūrėdama šeštą laidą - apsiverkiau, tai negalėjau patikėti, kad AŠ APSIVERKIAU ŽIŪRĖDAMA LYTINIO ŠVIETIMO LAIDĄ :D
Štai ir sulaukėm trečiojo Luknės mėnesiuko aprašymo! Smagu buvo skaityti, kaip tobulėja mažylės smulkioji ir stambioji motorika ir, žinoma, gerėjausi nuotraukytėmis.
Taigi prisiruošiau aprašyti Gebėjimų mokyklas nuo...iki - ta prasme, viską, ką norėjau apie jas pasakyti. Jau anksčiau minėjau, kad straipsnis buvo išspausdintas "Veido" žurnale, tačiau dėl vietos stokos - ne visas. "Delfyje" spausdinamas visas tekstas ir - turiu pasakyti - susidomėjusi perskaičiau ir komentarus: įdomu, ką žmonės mano apie tokias mokyklas.
Jau rašiau apie Gebėjimų mokyklas Švedijoje. Ir pažadėjau, kad bus tęsinys.
Šiandien - ieškodama užkandėlių idėjų - radau daug smagių receptų. Tiesa, man jie labiau atrodė šventiniai, nei kasdieniniai (be to, dauguma jų užkandžių dėžutėje ir dar mėtomi vėtomi vieno arba kito džigito paprasčiausiai susimaltų "negyvai"), bet gal yra tokių vaikų, kuriems galima kasdien dėti šventines užkandėles?
Savaitgalį Matas su mama Gintare kepė imbierinius meduoliukus ir dalinasi jų aprašymu bei fotoreportažu su mumis. Ačiūūū.
Džiaugiuosi, kad rytoj - jau penktadienis. Viena priežasčių - baigiasi kolektyvinės užkandėlės savaitė. Kas yra kolektyvinė užkandėlė? Kolektyvinė užkandėlė - kai viena šeima perka užkandėles visai klasei.
Prisipažinkite - Kalėdiniai sausainiukai yra ypatingi, ar ne? Aš, prisimenu, pasiutau, kai pamačiau, kad Kūčiukus pradėjo pardavinėti ne tik vos vos prieš Kalėdas, bet ir gerokai anksčiau. Bet tai buvo jau seniai...dabar jau nebestebina! Kodėl Kalėdiniai sausainiukai ypatingi? Na, man Kalėdos VISADA kvepia cinamoninėmis bandelėmis, nors jau mano močiutės seniai nebėra, o jų recepto niekas taip ir nesužinojo. Dievulėliau, kokias nepaprastai skanias bandeles ji kepė! Kadangi nevalgau nei silkės, nei svogūnų, nei visokių kitokių Kūčinių "skanėstų", tai man tos bandelės ir "šaltanosiai" (virtinukai su mėlynėmis) būdavo vienintelis išsigelbėjimas per Kūčias. Dar išgerdavau neįsivaizduojamą kiekį aguonų pieno ir užmigdavau anksčiau, nei per visas kitas metų dienas taip ir neišgirdusi kaip kalba gyvūnai...
Galvojau, galvojau, kaip cia geriau isvertus ir pagalvojau, kad geriau viska aprasysiu, o vertimas ateis savaime...nes juk retai geriausiai tinka tiesioginis, ar ne?
Vieną kartą...prasideda dauguma pasakų, ar ne? Šįkart - naujo projekto pradžia. Projektas - dviejų "dimensijų": apžvelgsime, kaip vyksta smulkiosios motorikos raida IR pažvelgsime į kertinius stambiosios motorikos "akmenis".
Kai perskaičiau šią BBC straipsnio antraštę, net žagtelėjau. Nemanau, kad lytinio švietimo pamokų vaikams nereikia, bet KETVERIŲ??? Tačiau, kaip sakant, žinome, kaip būna su tomis antraštėmis: "užkabina", patraukia akį, formuoja nuomonę (dažnai neigiamą), nors iš tiesų perskaitę ir įsigilinę galbūt net pagalvotumėme, kad tai - visai gera mintis. Tačiau apie viską nuo pradžių.
Nežinau, kaip jūsų vaikams, bet mūsiškiams labai patinka kotletai. Kepiau šitaip, kepiau va kaip...viskas nusibodo. Šiandien ieškojau, ką galima DAR padaryti. Ir - valiooo google!s n - radau labai smagų receptą. Kaip dabar labai dažnai būna, SuperMamoje. Sonatinos receptas. Pasirodo, ji ir savo tinklaraštį turi. Užmačiau ten moliūgų sriubą, tai dabar jau žinau, ką savaitgalį išbandysiu...
Kažkaip vėl apsisuko ratas, ir vėl pasigirdo tai šen, tai ten kalbos apie "Gender Loops". Aš tai jaučiuosi viską konkrečiai ta tema išsakiusi, tačiau, manau, Lietuvoje dar nepakankamai kalbama apie stereotipų "išrovimą" iš mūsų gyvenimo.
Liūdnas (dar vienas) straipsnis apie patyčias privertė galvoti, kaip šią liūdną padėtį būtų galima pakeisti. Taip, yra programų. Taip, įmanoma. TIK...daug kas sako: nieko nepadarysi, nes toms programoms įgyvendinti reikia lėšų. Ir čia prisiminiau vieną neseniai skaitytą mintį: jeigu kompanijos vadovo klausia, ką galima padaryti, kad būtų geriau su TURIMOMIS LĖŠOMIS, o jis negali nieko pasiūlyti, yra ATLEIDŽIAMAS. Vadovas turi būti įžaidėjas, geras gero filmo režisierius ir pan., o ne pasimetęs žmogėnas, skėsčiojantis rankomis ir nerandantis sprendimo.
Skubu rašyti įrašą, kol dar ne viskas pasakyta komentaruose prie kito įrašo :D Taigi šią knygą "prarijau". Kaip ir Renatulis, kai kurias vietas skaičiau po keletą kartų. Apie kai kurias vietas pasakodama Gabrieliui (kaip mama veria visus gražius prisiminimus apie savo sūnų it karolius...) negalėjau sulaikyti ašarų. Ir skaičiau pusę nakties, kad baigčiau, nes labai rūpėjo, ar esu teisi dėl knygos pabaigos...
Šis klausimas "stojo" man prieš akis visu grožiu keliaujant po Champagne regioną Prancūzijoje. Vieta, kur nemokamai galima ragauti įvairiausią šampaną, tiesiog gundyte gundė. Ir - patikėkite - pagundai atsispirti buvo itin sunku. Dar sunkiau buvo tai, kad kievienas gurkšnis nepraslysdavo pro akis akylai stebinčiam Gabrieliui :D
Viešint Lietuvoje Gintarė padovanojo keletą lipdukų su šiuo šūkiu. Grįžusi namo pagalvojau, kad noriu panaršyti internete ir sužinoti daugiau apie šią akciją.
Na, be to, kad vaikai žaidžia lauke ir visa nereikia galvoti, ką jiems veikti :D Kai buvome sodybose Trakuose, Anykščiuose, Labanore ar Lavoriškėse atrodė, kad ir taip vaikai vos spėja atlikti visus "darbus": užlipti į kalną, išsimaudyti, padūkti, pasimėtyti akmenukais (!), pavalgyti (juk dūkstant lauke taip išalkstama!), persirengti...o kur dar visokie žaidimai kaip badmintonas ir panašūs!!! Tačiau vis dėlto vis kyla klausimas: o ką DAR galima būtų daryti? Ypač, jei prakalbstame apie įvairių žaidimų naudą. Be to, kadangi jau tikrai daug tėvelių žino, jog labai svarbu būti SU vaiku, jiems taip pat natūraliai kyla klausimas, ką galima būtų veikti?
Nežinau, koks oras Vilniuje, tačiau čia, Briusely - "cieli" 28 laipsniai (bent jau tiek rodo mūsų mašinos termometras)! Todėl, pamačiusi Aušrinės receptą, iškart užsimaniau tokio braškių torto... Kadangi dabar - jei teisingai suprantu - pats braškių sezonas, tai gal tokio užsimanysite ir jūs? Skanaus ir ačiū Aušrinei!
Nesu šio reikalo specialistė, nors labai mėgstu šia tema padiskutuoti su Indre bei išklausyti jos nuomonės. Tiesa, ji jau man seniai pasakė, kad aš gyvenu svajonių pasaulyje ir iš tiesų apie vyrų ir moterų lygybę kalbėti dar labai anksti. Prisiminiau ir Briuselyje prieš keletą mėnesių visur (ir ant visuomeninio transporto) matytą reklamą: vyras ir moteris. O apačioje klausimas: kodėl mes uždirbame nevienodai? (ar kažkas panašaus, gal formuluotę ir ne visai tiksliai prisimenu). Tą reklaminę kampaniją inicijavo ES. Taigi: problema yra. Ją neigti, manau, beprasmiška. Galima ginčytis tik kokio ji masto, bet čia jau - ir, kaip sakant, nuomonės reikalas:)
Šiandien pliūpsnį minčių sukėlė kaimynė, kuri pasakė, kad "tiek ilgai", kiek maitinau aš, ji savo kūdikio tikrai nemaitins (jos vaikučiui nėra dviejų mėnesių). Kai paklausiau, tai kiek gi ruošiasi maitinti, pasakė, kad keturis-penkis mėnesius. Nenuostabu, nes, pasirodo, vidutinė žindymo trukmė Europoje - apie 5mėn.
Dabar, kaip sakant, tėvų pareiga vis palengvinama. Kai buvau Lietuvoje lapkričio mėnesį, ir Giedrė suorganizavo kursiokų susitikimą, Agnė padovanojo šią knygelę. Mūsų vaikinams. Maža ką, kaip sakant.
Kai pradėjome gyventi su Gabrieliumi, valgėme - šiandienos akimis - visišką šlamštą :). Aš pati gaminti niekada nemokėjau ir nenorėjau, o ir nereikėjo, nes...tuo pasirūpindavo tėvai. Atrodo, keista, nes juk iki išsikraustymo iš tėvų jau buvau gyvenusi ir JAV, ir Švedijoje, ir Norvegijoje. Bet...Likimo ironija: visada gyvenau su puikiai gaminančiais IR mėgstančiais gaminti žmonėmis. Tiesa, kai buvo 19-lika ir JAV gyvenau pas antrą šeimą (pirmoje šeimoje, tiksliau, dviejuose šeimose, gyvenau būdama 16-likos), ten mama irgi negamino. Jau trys vaikai buvo vedę/ištekėjusios, namuose gyveno paskutinis. Ir nieko. Visi gyvi, sveiki ir netipiški amerikiečiai, nes visi liekni. Tai pagalvojau, kad ir aš išgyvensiu nemokėdama ir nemėgdama gaminti:))) Tačiau... Nuotrauka: kitchen
Pastarosiomis dienomis Lietuvos ikimokyklinio ugdymo pasaulyje vyko tikras sujudimas. Spauda mirgėjo tokiomis antraštėmis kaip Darželiuose - pasakos apie homoseksualius princus ir pan. Pati gavau du laiškus į savo elektroninio pašto dėžutę ir, atrodo, keturi žmonės atsiuntė nuorodą. Tai rodo, kad tema aktuali, išjudinanti. Man asmeniškai norėtųsi, kad daugiau dėmesio būtų skiriame tokiems dalykams, na, bet vis vien negaliu nepasisakyti. Beje, labai panašiomis temomis jau esu rašiusi: apie "rožinį marą" ir apskritai apie vaikus. Manau, kad jau ankstesni įrašai ir šis drauge geriau "apibrėš" mano poziciją, nei vienas kuris nors pats savaime.
Šįryt perskaičiau, kad va, atsirado moteriškė, kuri "nustatė" tobulų blynų formulę:) Bet aš manau, kad skaniausi blynai yra susiję su prisiminimais, o ne su kažkokia formule. man visada skaniausi būdavo "širdeliniai" blynai su šviežiai trintomis braškėmis su cukrumi...niam niam. (Nuotrauka: square pancakes)Visą vaikystę galėjau būti blynais gyva...iš tiesų...nieko skanesnio net neįsivaizdavau:) Augustui labiausiai patinka ploni blynai per visą keptuvę...teko išmokti juos kepti, nors dar prieš porą metų man jie buvo aukštoji matematika:) Vilhelmas su Morta dar nepareiškė, kokie jiems skaniausi, tai kol kas dažniausiai valgo arba "širdelinius", arba per visą keptuvę.
Pastarosiomis dienomis vis mintimis grįžtu prie vieno įvykio, kuris buvo aprašytas ir spaudoje: tokio paties "liepinuko" kaip Gertrūda mirtį. Nežinau, kas sujaudino labiausiai: ar tai, kad tas vaikutis buvo tokio paties amžiaus kaip maniškis, ar tai, kad SuperMamoje perskaičiau pokalbius su kūdikėlio mama...nežinau. Žinau tik tiek, kad tai privertė susimąstyti, koks vis dėlto trapus yra gyvenimas ir kaip negalima "varyti Dievo į medį"...iš tiesų: prieš dejuodami, kad yra blogai, pagalvokime, ar IŠ TIESŲ yra BLOGAI...(Nuotrauka: sadness)
Dar prieš išvažiuodama atostogauti Parents.com radau straipsnį apie kūdikių asmenybes. Taigi - tam tikras "testas" ir jums: koks yra jūsų vaikelis ir kaip galėtumėte su juo dar labiau susidraugauti?
Dar visai neseniai rašiau apie mūsų berniukus, kurie gali kiaurą dieną grumtis/galynėtis/vartytis/eiti imtynių (kaip pavadinsi taip nepagadinsi) it liūtukai. Tačiau kartais tą jų smagią veiklą (jiems) reikia pristabdyti. Stabdydavome pačiais įvairiausiais vaikų tramdymo metodais: ir pasodindami juos ant kėdžių (nusiraminti), ir nusiųsdami vartyti/skaityti knygučių, ir kalbėdamiesi apie tinkamą elgesį, ir atskaitydami "pamokslą"...žodžiu, liko diržas, žirniai ir kitos visai nešiuolaikinės priemonės...:)))
Vincentas:
Pastarosiom dienom labai daug galvoju apie tai, kokie vis dėlto skirtingi yra vaikai. Žinoma, skiriasi tarpusavyje ir berniukai. Net labai skiriasi. Tačiau...Morta Sofija turi ir daug kažko tokio, ko berniukai visai neturi. O berniukai, savo ruožtu, turi nemažai to, ko turi Mortulė. Kai gimė Augustas, dar buvo tie laikai, kai daugmaž tikėjau, kad gimęs vaikas yra tabula rasa, ir viskas priklausys nuo auklėjimo. Žinoma, puikiausiai supratau, kad jis atsineša savo bagažą, tačiau tikėjau, kad ugdymas - visagalis. Šiandien nemanau, kad vaikas jau gimsta "išbaigtas" ir kažkaip nemanau, jog tuo įtikėsiu, tačiau tikiu, kad vis dėlto labai, net labai daug yra įgimta. VIsų pirma - lytis. Kadangi buvom užsibrėžę vaikus auginti "laisvai", t.y. neribojant jų ir neuždarant į tam tikros lyties "narvelį", gimus Vilhelmui, Augustui iš tėvų parvežėm vežimėlį lėlėms ir nupirkome lėlytę. Mūsų mielasis baltapūkis pasižiūrėjo į lėlę, tada į mus ir...šveitė tą lėlę ant žemės, į vežimėlį susikrovė visas savo mašinas ir neįtikėtinu greičiu ir "užnešdamas" ant posūkių bei baisiausiai burgzdamas lakstė su mašinomis vežimėlyje po visus namus. Lėlė taip ir liko užmiršta iki...Mortos gimimo. Tiesa, Vilhelmas kartais ją pakeldavo, nes jis...kitoks berniukas, tačiau visvien jam buvo (ir yra) daug smagiau žaisti su minkštais žaisliukais, nei su lėlėmis. Beje, Morta žaidžia su minkštais žaisliukais, bet tokios meilės ir prisirišimo, kokį turi Vilhelmas, nedemonstruoja nė iš tolo. Augustui minkštas žaislas nuo pat gimimo įdomus būna...na, maksimum penkias minutes. Morta...nė dienos be žaidimo su lėlėmis. Taigi...
Jeigu manęs kas nors paklaustų, koks daiktas labiausiai pravertė auginant keturis vaikus, tikriausiai be jokių abejonių atsakyčiau - nešynė. Ir būtent Babybjorn. O viskas prasidėjo jau, atrodo, taip seniai...
...Nėščios moters įsčiose kalbasi du kūdikiai. Vienas jų tikintis, kitas – ne.
J.Silberg "Kūdikio smegenų mankšta" (išleido UAB "Gamta")
Ar menate pirmą savo kūdikio šypseną? Aš neprisimenu nė vienos: nei kada tai įvyko (tą primena užrašai), nei kur (to neprimena net užrašai)... Tačiau puikiai prisimenu kaip iš džiaugsmo apsąla širdis. Ir iš tiesų: kai visiškas "daržoviukas" ima bendrauti ir atsakyti į tavo kalbinimą - kartais vien į akių kontaktą - šypsena, užplūsta didžiulis džiaugsmas.
Iš tiesų, ką darytumėte?????????????????????????? Perskaičiusi pirmą straipsnį pasibaisėjau, diskutavau apie jį su vyru, su seserimi...Šiandien, perskaičiusi antrą, tiesiog nebežinau, ką daryti. Kodėl? Ogi dėl komentarų, panašių į šį (kalbos netaisiau):
http://www.alfa.lt/straipsnis/165901
Straipsnis paimtas iš www.alfa.lt
Straipsnis iš www.alfa.lt
http://www.alfa.lt/straipsnis/150410
Kuo toliau, tuo įdomiau stebėti, kaip rutuliojasi reakcija į įvykį „Volungės" pradinėje mokykloje. Ir įdomiausia skaityti ne straipsnius, o jų komentarus. Teisybę pasakius, iškart - išgirdus apie įvykį - perbėgo mintis: kažkas čia meluoja! Juk negali vieni sakyti, kad vaikas buvo kito žiauriai sužalotas, o kiti - kad tas „kitas" tik (!) pasikarščiavo. Beje, netinkamai pasielgusio vaiko mama teigia, kad vaikas buvo skriaudžiamas. Kiek mūsų esame patyrę, ką reiškia būti skriaudžiamiems? Ar esate kada buvę patyčių objektu? Jeigu jūsų kas nors paprašytų į tai pažvelgti ne dabartinėmis - jau suaugusiojo - akimis, o akimis to skriaudžiamo vaiko, kuriuo kažkada buvote, įdomu, ką pasakytumėte? Jokiu būdu neginu agresijos proveržių ir nemanau, kad jie turi būti leistini ir pateisinami. Tačiau lygiai taip pat nemanau, kad patyčios užgrūdina vaiką, kad jis labiau pasiruošia gyvenimui.
Straipsnis iš žurnalo “Mažylis”
Straipsnis iš žurnalo “Mažylis”
Kūdikiai
Niekas nė nemirkteli, kai mergaitė mina dviratuko pedalus, aprengta kaip kaubojus, tačiau kodėl kyla didžiulis triukšmas, kai berniukas užsimano apsivilkti suknelę? O dar feministiškai ūžiame, kad mums, moterims, nieko negalima, nes visose srityse viešpatauja vyrai. Ne visose, tikrai ne visose.
Vincentas: