Rugpjūčio 23
Esame kibirkštis, kuri užkuria švietimo sistemą!
Prieš keletą metų mūsų biuro Messenger pokalbių grupę pavadinau “Ignite”, nes vis sukosi mintis, kad esame kibirkštis, kuri užkuria švietimo sistemą.
Prieš keletą metų mūsų biuro Messenger pokalbių grupę pavadinau “Ignite”, nes vis sukosi mintis, kad esame kibirkštis, kuri užkuria švietimo sistemą.
Visi namuose turi stalą, prie kurio kartu pusryčiauja, skaito knygas, dalinasi mintimis. Prie stalo gimsta idėjos, spektakliai, žaidžiami stalo žaidimai. Tad siūlome Jums pasigaminti savo šeimos stalo lėlių teatrui lėles. Galėsite kurti nuostabias savo šeimos pasakas, istorijas, išreikšdami jausmus, svajones, skatindami kurti savo mažylius.
Jei namuose turite nebereikalingų dėžių ir kruopų – sukluskite. Šis darbelis puikiai tiks ne vien grįžtančių paukščių sutikimui, tačiau ir smulkiajai motorikai lavinti!
Kol žiema nesitraukia, kviečiame pagaminti paukščiams šiuos skanėstus ir taip juos palepinti. Tai bus Jums puiki proga iš arčiau susipažinti su skanėstų paragauti atskrendančiais paukščiais.
Kai pasiilgstate balto ir puraus sniego, imkitės darbo ir pasigaminkite pūgą maišelyje. Šis darbelis nereikalauja daug pastangų, tačiau jo rezultatas nustebins visus: didelius ir mažus!
Kviečiame pasigaminti spalvingą vokelį, kuris padės Jūsų vaikučiui pamiklinti akytes bei pirštukus!
Kviečiame pasigaminti smagų būgnelį, kuris šaltą žiemos dieną kvies šokti ir judėti!
Baltas takas, baltas kiemas, baltos pusnys baltą žiemą… Brendam - sniego iki kelių, nesimato net mažų vaikelių! Šis darbelis primins žiemos pusnynus net tuomet, kai sniego nematyti.
Jei norite savo namams suteikti daugiau šventinės nuotaikos, siūlome pasigaminti šią dekoraciją. Namus papuoškite dekoracija, kurią vaikai pavadino elniu, karve, briedžiuku. Nėra svarbus pavadinimas, svarbiau laikas praleistas su vaiku, gaminant dekoraciją, kurią galite ir padovanoti artimiems žmonėms.
Kalėdų eglutė – vienas pagrindinių Kalėdų šventės atributų. Paprastai Kalėdų eglutė yra papuoštas spygliuotis visažalis medis, kurį smagu papuošti su mažaisiais draugais, tad šįkart siūlome pasigaminti ir papuošti eglutę iš antrinių žaliavų!
“Draugas yra žmogus, su kuriuo: šoki, dainuoji, žaidi, draugauji, šokinėji, dainuoji, apsikabini, šėlsti, juokėsi...” - Sodiečiai. Siūlome pasigaminti nuostabų, spalvingą, linksmą draugą.
Ar įmintumėte tokią mįslę: "Du kūnus aš turiu, ant galvos apverstas bėgti aš galiu, jei stovėsiu aš ilgai, bėgsiu aš greičiau tik tai. Taigi spėk, kas aš esu?". Jei Jums reikia užuominos, kviečiame kartu pasigaminti šį puikų darbelį!
Drauge minėdami Žibintų dieną, kviečiame pasigaminti žibintą, kuris sušildytų ne tik mūsų namus, bet ir mūsų širdis.
Kviečiame prisiminti vaikystę ir kartu su vaikais pasigaminti paprastą, tačiau visuomet smagų žaidimą diena-naktis!
Kartu su vaikais kviečiame pasigaminti linksmuosius moliūgėlius, kuriais galėsite pasipuošti namus. Moliūgėliai atrodo nuotaikingai ir linksmai, tačiau smagiausia - pats gamybos procesas!
Kviečiame su vaikais pasigaminti popierinius moliūgėlius. Darbelis nereikalauja daug pastangų, tačiau rezultatas sužavės kiekvieną. Gaminant šiuos moliūgėlius, lavinama vaikų smulkioji motorika, lavinamas erdvinis mąstymas, taip pat mokomasi matematikos, matuojat reikiamo ilgio juosteles.
Atėjus rudeniui, keičiasi ir orai. Oras atšąla ir vis dažniau lyja. Su vaikais galima pasigaminti rudeninį atviruką su 3D skėčiu. Be šio aksesuaro neapsieina nė vienas ruduo!
Būtinai keliaudami stebėti rudens, pasiimkite kibirėlį, į kurį pririnksite gamtos turtų. Siūlome pasigaminti svajonių augintinį iš surinktų gamtoje priemonių: gilių, šakelių, kankorėžių, akmenukų, lapų, uogų ir pan. Tyrinėkite augintinius padidinimo stiklais, lieskite užsimerkę ir atmerktomis akimis, palyginkite su realia gyvūno nuotrauka (jei tik įmanoma), pabandykite užuosti jo kvapą. Sugalvokite augintiniui vardą, kurį vaikas gali pats užrašyti! Augintiniai puikiai tiks mokytis matematikos, suskaičiuokite kiek spyglių turi ežiukas, kiek kaštonų sunaudojote gamindami slieką, kiek sparnų turi skraidantis drakonas.
Gamindami šį darbelį, vaikai kūrybiškai panaudos rudens suteikiamas gėrybes! Rinkite nuostabius rudens lapus, pasigaminkite nepakartojamų piešinių ir papuoškite Jus supančią aplinką.
Šio darbelio metu pasigaminsite mašinėlę, kuri važiuos ne stumiama, o pučiama! Galima mašinėlių pasidaryti daugiau ir kartu su draugais suorganizuoti lenktynes!
Tai paprastas eksperimentas, kuris visiems vaikams leidžia pamatyti ir suprasti, kaip planetos juda savo orbitose. Visi mūsų eksperimento dalyviai laukė savo eilės išbandyti patys, tikimės, kad šis eksperimentas padovanos ne ką mažiau atradimo džiaugsmo ir Jums!
Paklausus vaikų: „Kuo norėtumėte būti užaugę?“, dažnai nuskamba atsakymas: "Kosmonautu!". Kad svajonė būtų lengviau pasiekiama galite čia ir dabar kartu su vaikais pasidaryti kosmonauto kostiumą!
Gilinantis į kosmoso platybes, kosmosą galite pasidaryti ir savo kambaryje. Kviečiame pasigaminti Žemę ir kitas planetas!
Vasara žaidimų metas! Pasidaryk žaidimą-labirintą pats!
Šis darbelis yra skirtas tiems vaikams, kurie mėgsta matyti darbo rezultatą ilgesnį laiką. Pirmą kartą vaikui reikės Jūsų pagalbos, tačiau kiek pasipraktikavęs vaikas galės pats gaminti skirtingus vilkelius.
Artėjant Valstybės dienai, karūnuokite karalių Mindaugą!
Žemėje gimiau, ugnimi apsikrikštijau, ant vandens puoliau ir visa prapuoliau. Kas? (Druska).
Vasara - toks metas, kai ledai tampa skaniausiu ir labiausiai gaivinančiu desertu. Tačiau, būna dienų, kai ir vasarą oras būna lietingas, šaltas. Tada niūrią nuotaiką praskaidrintų štai tokia veikla – patiems pasigaminti nuostabių spalvotų ledų (nors ir nevalgomų)!
Lieja šviesą lekiančios svirtys, Vėjai veža aukso ratus, Ir prasiveria žalios širdys, Ir nuo medžių teka medus Į visus pasaulio kraštus.
Kadangi už lango jau vasara ir po truputį pradedame planuoti kelionę prie jūros, kviečiame pasigaminti jūrą namuose!
Aukštai danguje yra tokia didelė debesų įvairovė! Susipažinkime, kaip atrodo dažniausiai pasitaikančios debesų rūšys: kamuoliniai, plunksniniai ir sluoksniniai. Kuo jie skiriasi ir kuo panašūs? Kokios formos gali būti debesys? Kurie kabo aukščiausiai, o kurie – žemiausiai? Atsakymus į šiuos klausimus rasite atlikę šį darbelį.
Gamta lauke jau pabudo, tačiau galite pasidaryti savo mažą miškelį stiklainyje ir stebėti, kaip jis auga.
Norite savo vaikams paaiškinti, kaip atsiranda lietaus lašai? Šiuo eksperimentu ne tik paaiškinsite, bet ir vizualiai pademonstruosite, iš kur atsiranda lietus!
Ar kada svarstėte, kas nutiktų jei sustotų laikrodis? Siūlome pasigaminti saulės laikrodį, kuris niekada nesustos.
Artėjant nuostabiai pavasario šventei - mamyčių dienai - siūlome su vaikais mamoms pagaminti nuostabias pavasario gėles.
Kas gali būti lengvas ir purus kaip debesis? Ogi Debesų modelinas, kuris dar ir nuostabiai kvepia!
Pavasarinis vėjas mėgsta daryti stebuklus, kviečiame su juo pažaisti namuose!
Švęskite Velykas kūrybiškai ir kartu su vaikais pasigaminkite Velykų stalo papuošimus!
Pavasaris jau čia! O iš žiemos bundanti gamta tokia graži! Pabudinkime gyvybingą pavasario žiedą iš sniego patalų!
Kviečiame pasiruošti Kovo 11-osios šventei! Sodietė: „Kuo didesnė širdelė – tuo didesnė mano meilė Lietuvai!“
Nagrinėdami stebuklingą kalnų temą, susipažinome su kalnuose gyvenančiais ypatingais ir draugiškais gyvūnais – Lamomis. Kviečiame šį mielą ir šiltą draugą pasigaminti su vaikais. Tai bus ne tik smagi veikla kartu, bet ir puiki priemonė lavinti vaikų smulkiąją motoriką!
Kaip įdomu tyrinėti kalnus, o dar smagiau patiems pasigaminti savo kalnų maketą! Kalbant apie kalnus, svarbu paminėti ir Lietuvoje esančius, kurių grožį taip taikliai aprašė A. Baranauskas: „Kalnai ant kalnų, o ant tų kalnų... Kalnai ir maži kalneliai...“.
Kol už lango saulės dar nėra labai daug, kviečiame pasigaminti saulėtas smėlio kopas!
Mes toliau gvildename temą kalnai, net patys bandėme kopti į juos. Todėl kviečiame Jus pasigaminti savo alpinistą, kuris pamokys Jus kopimo į kalnus gudrybių!
Jau artėja Užgavėnės, kurių metu visi gaminame baisias kaukes. Norėtume pasiūlyti papildomą atributą joms – monstrų batus. Vaikai galės lavinti rankeles kirpdami, lavins gebėjimą pasirinkti, derinti spalvas. Pagaminti monstrų batai lavina vaikų pusiausvyrą.
Šis šviestuvas gali būti naudojamas naktį, kad kambary būtų šviesiau ir drąsiau vaikui miegoti. Šis darbelis padės vaikui mokytis skaičiuoti ir bus lavinama vaiko smulkioji motorika.
Ar gali būti kalnai iš popieriaus? Žinoma, kad gali! Tokį kalną galima pasidaryt net ir patiems namuose, o paskui naudoti žaidimui ar tiesiog mokantis apie kalnus.
Kol dar visi gyvena šventinėmis nuotaikomis, kviečiame pasigaminti žiemines dekoracijas!
Artėjant šventėms galite imtis smagių darbų ir kartu su vaikais puošti namus. Pasidarykite šį Kalėdinį žibintą, kuris švies ir šildys belaukiant švenčių!
Šventės artėja, o "Vaikystės Sode" mokome vaikus, kad duoti yra svarbiau nei gauti. Tad šis darbelis yra tai, ką vaikas gali su Jūsų pagalba padaryti ir padovanoti kitam! Pradžiuginkite artimuosius savo dėmesiu!
Atėjus žiemai, imame laukti sniego! Galbūt greičiau jo sulauksime, jei papuošime langus šiomis sniego gaudyklėmis?
Sala – žemės plotas apsuptas iš visų pusių vandens. Sala – žemės kampelis, į kurį vaikai labai nori nukeliauti. Siūlome susikurti savo salą, kuriai pavadinimą galėsite sugalvoti patys!
Vėstant orams nukeliaukime ten, kur saulėta ir šilta! Kviečiame aplankyti Egipto piramides ir atsivežti truputėlį saulės!
Kiekvienais metais atkeliavęs auksinis ruduo pradžiugina mus ryškiaspalviais medžių lapais. O kodėl gi nepasinaudojusi rudens gėrybėmis? Siūlome pasigaminti ryškiaspalvę rudenišką kaukę vaikams!
Kviečiame kiekvieną vaiką susikurti stebuklingą langą ir pažvelgti į savo svajonių miestą!
Kai dar buvau paauglė, vieną vasarą visai netikėtai teko dirbti vertėja iš švedų kalbos - vertėjavau žmonėms, turintiems negalią. Taip, kaip man patiko švedų istorijos (nors ir tragiškos bei sudėtingos, jos buvo šviesios), taip gąsdino lietuvių istorijos. Viena moteris net pasakojo apie priverstinį abortą. Prisimenu, negalėjau net vertėjauti - pati raudojau...
Kai kalbame apie bokštus, norisi ne tik juos stebėti, ne tik į juos įlipti, bet ir patiems didžiulį bokštą pasistatyti, o po to dar ir pasigardžiuojant jį suvalgyti!
Atėjus rudeniui, pradeda keistis gamta, medžių lapai nusidažo įvairiausiomis spalvomis ir džiugina praeivių akis. Kad galėtume kasdien pasimėgauti šiuo reginiu ne tik lauke, bet ir klasėse, siūlome su vaikais pasigaminti linksmus rudeninius spragėsių medelius.
Šis darbelis puikiai tinka patiems mažiausiems. Darbelio metu gerinami ne tik smulkiosios motorikos įgūdžiai, bet ir lavinama mažylio vaizduotė. Rezultatas – naujas linksmas ir „sušukuotas“ draugas!
Šis smagus eksperimentas leis Jums kartu su vaikais geriau susipažinti su įdomiaisiais gamtos dėsniais!
Šis darbelis lavina matematinius įgūdžius ir supažindina su >, <, = matematiniais simboliais. Lego kaladėlės patinka daugumai vaikų, tad jų pagalba matematikos mokymasis taps žaismingesnis.
Kai norisi daug spalvų ir garso, nieko nėra geriau už linksmąjį kaleidoskopą!
Kviečiame susipažinti su linksmosiomis varlytėmis! Jos gaudo museles kas dieną ir linksmai kvarksėdamos atsisveikina su vasara.
Šis darbelis – tai vasaros džiaugsmas: spalvotas, linksmas ir besiplaikstantis vėjyje! Nors vasaros pabaiga jau netoli, šios skraidančios žuvelės linksmai pasitiks rudens debesėlius!
Vasara - tyrinėjimų metas, tad nusprendėme išsiaiškinti, kaip skirtingų konsistencijų medžiagos reaguoja viena su kita. Mums reikės kelių priemonių bei žiupsnelio kantrybės!
Kuomet taip karšta – norisi atsigaivinti. O kas geriau tiks žaidimams nei gaivusis arbūzas?
Avelė – pasakos skaitytoja ir miego sergėtoja.
Jei vasarą pritrūktų saulės šviesos ir šypsenų, galite patys pasigaminti savo geros nuotaikos šaltinį!
Vasarą šilta, smagu ir gera, bet šiuo laikotarpiu slypi ir įvairūs pavojai - miške, pievose, namuose. Ką reikia daryti užsidegus žolei, miškui, daiktams namuose? Labai svarbu su vaikais kalbėti apie saugumą! Ir pabrėžti, kad žaisti su ugnimi - nevalia. Tam į pagalbą pasitelkite naujuosius draugus-gelbėtojus - linksmuosius ugniagesius.
Muilo burbulus galima pūsti ne tik lauke į orą, tačiau galima juos įamžinti ir popieriaus lape!
Vasarai jau beveik įpusėjus, norime kuo ilgiau laiko praleisti gryname ore ir žaisti. Todėl siūlome pasidaryti kėglius ir aktyviai praleisti laiką su visa šeima lauke!
Mokantis dydžių bei lavinant smulkiosios motorikos įgūdžius siūlome šį nesudėtingą darbelį.
Prasidėjus šiltajam metų sezonui, norisi džiaugtis vasariška gamta. Norėdami palengvinti proceso stebėjimą, siūlome pasigaminti šiltnamį namuose!
Trumpas geros nuotaikos receptas: daug šypsenų, spalvotų gėlių... Viską energingai suplakti ir…
Ką matome pravėrę vasarą langą?.. Ogi žydinčius laukus, medžius, gėles. Mėgaujamės jų skleidžiamais kvapais, gėrimės jų spalvomis bei įvairove.
Artėjant vasarai, eksperimentuojame KITAIP su vaikų mėgstamais muilo burbulais. Tam reikės kelių priemonių, o svarbiausia – kūrybiškumo ir geros nuotaikos!
Artėjant vasarai, vis daugiau laiko praleidžiame lauke. Tebūna jis dar smagesnis su nuotaikingais aksesuarais, su kuriais ne tik galime žaisti teatrą, bet ir susikurti smagią fotosesiją. Traukime fotoaparatus!
Įsibėgėjus pavasariui, nusprendėme pasigaminti ryškiaspalvių gėlių. Laukiame nesulaukiame, kada pagaliau prasidės vasara!
Pakvipus pavasariu ir augalams nusidažius švelniai žalia spalva, kviečiame ir patiems pasidaryti puikius pavasarinius žiedus.
Tęsdami pažintį su paukščiais, kviečiame pasidaryti gražuolę gulbę!
Kalbėdami apie paukščius, su vaikais nusprendėme, kad vienas gražiausiai ir linksmiausiai atrodančių - pingvinas. Pingvinai yra neskraidančių vandens paukščių šeima, kurie sausumoje yra itin nerangūs, o vandenyje, atvirkščiai, – greiti ir grakštūs. Improvizuodami nusprendėme pasigaminti mielus ir spalvingus pingvinukus.
Darbelis vadinasi "Ateities miestas". Kodėl? Nes tai miestas, kuriame vaikai gali žaisti, tyrinėti ir atrasti kitokius - nežemiškus dalykus.
Tegul pavasarinės saulutės spinduliai sušildo visų mūsų širdis ir primena, kaip svarbu saugoti ir mylėti Žemę!
Šeštadienio ankstų rytą perskaičiau straipsnį apie tai, kad suomiai apsisprendė reformuoti savo švietimo sistemą. Jau iki dienos pabaigos su manimi daug kas pasidalino šiuo straipsniu. Džiugino tai, kad daug kas domisi, kokia yra mūsų švietimo sistema ir ką mes galėtumėme daryti, kad būtų geriau. Džiugino ir tai, kad suomiai galų gale žengė šį drąsų žingsnį.
Ežiukas aš ežiukas Nenuorama mažiukas. Pušku kaip garvežys Nes aš esu ežys. Draugaukim, mielas vaike, Tik glostyti nereikia. Draugaukime gražiai Vaikučiai ir ežiai. Pušku, pušku spalvoti ežiukai. Susipažinkime!
Pavasaris – atgimimo, pradžios metas. Grįžta paukščiai, saulutė vis dažniau mums nusišypso. Iš gilaus žiemos miego pabunda gamta, nedrąsiai iš mažyčių pumpurėlių dienos šviesą pasitinka pirmieji gėlių žiedai.
Kuris namelis tvirtesnis? Kuris namelis dailesnis?
Namelis iš šiaudų, namelis iš pagaliukų, namelis iš plytų – tokius namelius paršeliai statė pasakoje “Trys paršiukai”!
Minint Vasario 16 –osios dieną, siūlome kartu su vaikais pasigaminti karolius, papuoštus LR vėliavos spalvomis.
Laisvos ir neišsemiamos abstrakcijos formos: ant popieriaus lapo pražysta spalvingos gėlės lyg artėjančio pavasario ženklai.
Šis darbelis yra eksperimentas - lašindami vašką, o paskui liedami akvarelę, galite išgauti pačias gražiausias spalvas. Taip su mažaisiais smalsuoliais pasigaminsite gražų atviruką sveikinimams ar piešinį dovanai.
Vaikams labai patinka gyvūnai, smagu su jais susipažinti ir juos tyrinėti. Su gyvūnais - lėlėmis lengva vaidinti, be to, vaidindami vaikai mokosi bendrauti. Šią lėlę - pelėdą vaikai gali užsidėti ant pirštukų ir kurti su ja įdomias, unikalias istorijas.
Vaikystės Sode susipažinome su vienu iš poliarinių gyvūnų – pingvinu. Vaikai sužinojo plačiau apie šį gyvūną, kad jo sparnai skirti ne skraidymui, o plaukimui. Smulkios plunksnelės panašesnės į žvynus ir apsaugo jį nuo šalčio, kuris kandžiojasi Antarktidoje. Kartu bendradarbiaudami sukūrėme nuostabų mažąjį draugą, kuris čiuožė sodelio turėklais.
Gražuolė eglutė Šypsojos linksmai, Kalėdų šalelėj Papuošta dailiai! Ir žėri, ir spindi, Didžiuojas jinai, Dailiais ir gražiais, Raudonais žaislais.
Kai tamsi naktis ateinaIr miegoti niekas neina,Imame žibintąŠviečiantį ir šiltą.Toks žibintas – išeitis.Tai tikra nakties akis.Jis mums rodo kelią,Kur šilta trobelė.
Žiema - toks metas, kai visi su nekantrumu laukiame sniego. Bet jei jis vis neiškrinta ir jo laukti pabosta – ne bėda! Sniego senį galime nusilipdyti čia pat, sodelio klasėje!
Atkeliavo žiema ir kasdien gamta pateikia nepakartojamo grožio vaizdų, ragina kaskart išbandyti, atrasti, patirti, pažinti, džiaugtis. Štai ir Vaikystės Sodo Mažyliai suskubo gaminti spalvotus ledo kubelius, kad galėtų stebėti, ar žiemą lauke jie ištirps?
DARBELIUI REIKALINGOS PRIEMONĖS:
Sveikinu visus ir visas su prasidėjusia žiema! Ar jau išsirinkote, kokią knygą skaitysite su vaikais? Mažyliams yra įvairių paveikslėlių knygų, tikrai bus nesunku išsirinkti, bet vat vyresniems vaikams (6+) norėčiau pasiūlyti drauge skaityti (ta prasme, kad Jūs skaitote, paaiškinate, o vaikas(-ai) - klauso) Kalėdų istorija (Marko Leino) arba Kalėdų paslaptis (Jostein Gaarder). Išsivirkite skanios arbatos, susirangykite drauge ir skaitykite...pamatysite, sukursite tokį prisiminimų lobyną, kad nenorėsite jų paleisti...
Ach, tas Kalėdų Senelis. Mums jis toks savas, ar ne? O, pasirodo, jo istorija ne tokia jau ir sena - nors ir labai greitai prigijusi ir tapusi sava. Žinia, ir Kalėdų eglutė yra ganėtinai nauja - devyniolikto amžiaus - tradicija ir, žinia, tikrai ne Lietuvoje užgimusi. Ką tuo noriu pasakyti? Ogi tai, kad daug tradicijų, kurios mums atrodo senos ir lietuviškos, nėra nei senos, nei lietuviškos. Tik labai prigijusios. Ką tai įrodo? Kad keičiasi laikai, keičiasi papročiai, mes ne visada džiaugiamės naujais papročiais, tačiau jie pamažu įsitvirtina ir - jau jiems įsitvirtinus - patys pamažu imame įsivaizduoti, kad tai yra sena tradicija, kuriai niekas niekada nesipriešino. Aš pati puikiai prisimenu etapą, kai Senis Šaltis tapo Kalėdų Seneliu - oi, kaip mums, vaikams, painu buvo. Šiandien mano vaikai net nesuprastų, kas tas Senis Šaltis.
DARBELIS. Vokas – piniginė.
Rudenį keičiant žiemai, smagiais, spalvotais ir čežančiais po kojomis lapais galima džiaugtis net ir už lango krentant snaigėms.
Pietų miegas darželyje - daug kam skaudi tema. Man ji buvo itin skaudi, nes tiek, kiek save prisimenu, nekenčiau pietų miego. Darželyje man akis rišdavo rankšluosčiu ir sakydavo, kad, jeigu nemiegosiu, išrengs nuogai ir pastatys ant palangės. Prisimenu, kad net bijodavau sukrutėti - apie ėjimą į tualetą (net jei labai norėdavau!) negalėjo būti nė kalbos... Net nežinau, kodėl niekada apie tai nepapasakojau tėvams - tik jau suaugusi. Prisimenu, mama tada labai išgyveno ir sakė: vaikeli, tai kodėl tu nieko nesakei?! Bet aš į šį klausimą atsakyti negalėjau - net nežinau, kodėl niekada nieko taip ir nesakiau vaikystėje. Mūsų vaikai (dauguma jų) - taip pat nemiegaliai. Be to, pamačiau Švedijoje, Danijoje, Belgijoje, JAV, UK bei parptautinėse mokyklose, kad tų vaikų niekas neverčia miegoti. Tad Vaikystės Sode nuo pirmos dienos vaikų neverčiame miegoti. Pasiilsėti ir paklausyti pasakos sugula visi. Tačiau - jeigu per tą laiką vaikas neužmiega - jis gali tyliai atsikelti ir eiti žaisti. Ir nesąmonė, kad vaikas siautėja ir prikelia visus kitus. Su vaikais galima susitarti. Tik reikia jų neinfantilizuoti. Apie tai, su kokiomis problemomis vis dar susiduriama ir kaip jas galima spręsti - šiandienos priimamasis.
Raketa siejama su naujais atradimais, nematytais toliais, veržlumu ir beribe fantazija apie tai, kur ji gali mus nuskraidinti.
Šiuo metu Graikijoje, Kretoje vyksta viena didžiausių Europoje mokslinių konferencijų, kur susirinkę visi, kuriems rūpi ikimokyklinis ugdymas. Asociacija, kuri organizuoja, vadinasi EECERA (European Early Childhood Education Research Association). Turiu pasakyti, kad vieta pasirinkta netinkama – tenka kovoti su savimi, nes viešbučio poilsiautojai, persimetę rankšluosčius per petį ir dėvintys maudymosi kostiumėlius, traukia prie jūros, o aš traukiu į priešingą pusę – langų neturinčias konferencijų sales iš kurių – tarsi kurmis iš urvo – išlendu jau leidžiantis saulei.
Koks yra uolos paviršius? Švelnus? Šiurkštus? Kviečiame pagaminti uolos paviršių ir sužinoti!
Norime pristatyti darbelį, kuris padės supažindinti vaikus su gamtos dėsniais. Vaikui svarbu žinoti, kad saulės šviesa kaitina vandenį, kyla garai ir taip kaupiasi debesys iš kurių – pradeda lyti.
Akvariumas visada traukia akį spalvų įvairove, formomis ir gyventojais. Spinduliuojančios švieselės ir akmenėlių žaižaravimas - visa tai taip gražu!
Artėja ruduo - metas, kai nemažai vaikų pirmą kartą pravers ugdymo įstaigos duris, kai pirmą kartą išeis iš tėvų namų (arba pakeis įprastą ugdymo įstaigą). Aktuali tema - išsiskyrimas ir adaptacija. Ne veltui padaugėjo ir klausimų šia - jautria šiam metų laikui - tema.
Tai gražiai mane augino laukas, pieva, kelias, upė, tai gražiai už rankos vedė vasaros diena ilga.
Šis mėnuo - gimtadienių mėnuo. Tikrų tikriausiai. Kai pasipylė, tai pasipylė - vos spėjame iš vieno į kitą. Susidaro įspūdis, kad liepą gimsta daug vaikų. Prisimenu, mokykloje, savo klasėje, turėjome daugiausiai balandžio mėnesį gimusių vaikų, tačiau su Gertrūda atrodo, kad dauguma jos draugų yra gimę liepą. Todėl ir mamos, kuriai neseniai gimė mažylis, o vyresnėlis reaguoja itin audringai, klausimas yra labai savalaikis.
Gėdinimas Lietuvoje - vis dar populiari drausminimo priemonė. Vis dar kai kuriems tėvams (ir net pedagogams!) atrodo, kad gėdinimas bus "gera pamoka", ir vaikas liausis elgtis netinkamai. Kodėl gėdinimas dar labiau skatina vaiką elgtis netinkamai? Čia yra mano išsamus straipsnis apie gėdinimą, o šiandien - atsakymas į aktualų vienos mamos klausimą.
Pradėsiu nuo to, kad PLJS gavau spyrį į uodegą - net keletas žmonių pasakė, kad tiesiog privalau daugiau ir dažniau rašyti tai, apie ką galvoju, tai, apie ką kalbu ir formalioje, ir neformalioje aplinkoje. Ir štai tame pačiame PLJS mačiau ir keletą vaikų. Tiesa, nedaug, bet jų buvo. Per vieną pranešimą du džigitai taip lakstė, kad ten ne vienas ir ne du klausytojai šaudė piktus žvilgsnius į juos :) Aš puikiai suprantu, kodėl: yra vietos, kur vaikai gali lakstyti ir yra vietos, iš kurių vaiką reikia pa(si)vesti į šoną. Taip, jie visaverčiai visuomenės nariai, bet, kaip sakant, visi mes turime teises ir visi turime pareigas: turime teisę atvažiuoti, bet turime pareigą pagarbiai elgtis, kai kiti klauso ir nori girdėti. Bet čia ne apie tai. Čia apie tai, kad yra nuostabu, jog tie vaikai galėjo lakstyti ir lakstė.
Šiandien - pasaulio lietuvių ekonomikos forume - itin daug kalbėjome apie švietimą. Sakysite, ką bendro turi švietimas ir ekonomika? Visų pirma, nuo švietimo priklauso valstybės ateitis, nes būtent švietimo sistemos rezultatas - suaugęs žmogus - daro didžiulę įtaką ir ekonomikos augimui.
Ne kiekvieną dieną galime apsilankyti balete, tačiau kiekvieną dieną balerinos gali būti šalia mūsų, o mes patys turime galimybę sukurti šokį su jomis! Pabandykime!
Neabejoju, kad dauguma šeimų išgyvena tarpsnį, kai vaikas, atrodo, visą laiką sako "ne!". Nenuostabu, kad kartais tėvai nebežino, ko griebtis. Tad ir šiandien - mamos klausimas ir keletas patarimų, ką būtų galima daryti ir į ką reikėtų atkreipti dėmesį.
Dažnas mūsų turi mėgstamą pasakos personažą. Ar teko kada susimąstyti, koks jausmas būti pamėgto veikėjo “kailyje”? Gal šįkart močiutė bus vikresnė už vilką, o varna gudresnė už lapę?..
DARBELIUI REIKALINGOS PRIEMONĖS:
Šiandien mes jau žinome, kad vaikus girti reikia, tačiau ar žinome, kaip? Atrodo, viskas taip paprasta, tačiau, pasirodo, ne. Tinkamai girti vaiką yra nemažas iššūkis. Tad šiandien - būtent apie tai.
Šiandien - atsakymas į liūdną mamos Ingridos laišką. Kodėl liūdnas? Todėl, kad mama (tėvai?) viską daro teisingai (ir psichologė tą patvirtino!), tačiau jiems svyra rankos: ne(be)pasitiki savimi, savo tėvyste. Mano manymu, vien tai, kad jie ieško išeičių ir pagalbos, jau rodo, kad nėra pagrindo nepasitikėti savo tėvyste/motinyste. Ir apskritai. Judrus, impulsyvus pradinukas, na, nėra lengva, bet ir ne pasaulio pabaiga. Bendruomenė turėtų daugiau galvoti apie tai, kaip padaryti, kad bendruomenėje būtų gera visiems, o ne ruoštis rinkti parašus, kad toks vaikas būtų išmestas. Aš puikiai suprantu, kad kiti tėvai nenori, jog kentėtų jų vaikai. Bet ar jie yra įsitikinę, kad rytoj neatsidurs kitoje stalo pusėje?! Ar ne geriau yra ieškoti sprendimų?! Pati esu ne kartą susidūrusi su tokia situacija, ir man kaskart būna siaubingai liūdna - vien šiemet man atsiuntė tinklaraščio skaitytojai du ir viena VS darbuotoja vieną tokios situacijos aprašymą, kai vaikas buvo išmestas, nes jis nebuvo patogus. Viena vertus, supranti ir vienus, ir kitus. Kita vertus, mūsų visuomenė yra dar emociškai nebrandi ir linkusi į emocinį smurtą. Tad manau, kad šis įrašas - itin aktualus Lietuvoje kasmet vykstančios SAVAITĖ BE PATYČIŲ akcijos fone.
Šiandien - apie operacijas. Ar reikia vaikui pasakoti apie artėjančią operaciją? Ką reikia vaikui papasakoti, o ko - ne? Kodėl svarbu, kaip jaučiamės mes? Linkiu klausimą uždavusiai mamai bei jos vaikeliui sklandžios operacijos. Taip pat norėčiau pridurti, kad po operacijos šiek tiek atpalaiduokite savo taisykles. Pavyzdžiui, jeigu vaikas mėgsta ledus, tai pavaiškinkite ledais (žinoma, jeigu galima) - ir nesvarbu, kad šiandien ketvirtadienis, o jūs ketvirtadieniais nevalgote ledų. Tiesiog reikia suprasti, kad ypatingos situacijos reikalauja ypatingų įžvalgų. Tad kalbėkite su savo vaikais, būkite nuoširdūs ir...nemeluokite!
Kas gyvena akvariume?
Sakoma, kad kiekvienas yra menininkas, bet tik menininkai tai žino.. Žinokite ir Jūs!
Šoksiu nuo ryto iki vakaro!
Gal svogūnams reikia šilumos, kad pavasarį jie greičiau sužaliuotų?
Atlikdami šį darbelį bandysime modeliną paversti akriliniais dažais ir pasigaminti kažką netradicinio.
Šis klausimas aktualus visiems tėvams. Tik tiek, kad vieni daugiau išgyvena, o kiti - mažiau. Man pačiai šis klausimas buvo itin aktualus, nes mūsų vaikai, na, nebemiega to pietų miego dar tikrai maži. Iš keturių vaikų tik vienas yra toks, kuris mėgsta pamiegoti, bet ir tai, lyginant su kitų šeimų atžalomis, jis - visiškai nemiegalius. Tai ką tada sakyti apie kitus vaikus?! Būdama pirmakartė mama labai dėl to išgyvenau: gulėdavau su vaiku lovoje valandą, pradėdavau nervintis, subjurdavo nuotaika, o vaikui - nė motais tas miegas. Aplink visi - it susitarę - kartojo, kad vaikui būtinas pietų miegas. (Beje, ir aš labai anksti lioviausi jo miegojus!) Ačiūdiev, tikiu ir pasitikiu ir mokslu, o vadovaujuosi savo smegenimis: pasikalbėjau su kolegomis JAV, Skandinavijoje, pasidomėjau ir...lioviausi gadinusi nuotaiką ir vaikui, ir sau. Su kitais vaikais buvo paprasčiau: tiesiog stebėjau juos, žiūrėjau, kiek jie apskritai išmiega, ir gyvenome ilgai ir laimingai. Mamos klausimas atgaivino tuometinius jausmus, tad noriu atsakyti, kad daugiau tėvų išgirstų, jog tikriausiai tai yra daug mažesnė problema, nei atrodo. Neleiskite pietų miegui valdyti jūsų gyvenimo ir - netrukus įsitikinsite! - vaikas miega tiek, kiek reikia ir auga sveikas ir laimingas.
Kartais taip norisi turėti šuniuką. Štai kaip jį galima pasigaminti iš antrinių žaliavų!
Kai už lango niūru ir tamsu, patys galime pasidaryti spalvotą vaivorykštę.
Šios savaitės klausimas yra visiškai šviežutėlis - pagalvojau, kad mamai bus geriau, jei nereikės ilgai laukti, nes atsakydama į klausimą patariu eiti ir pasikalbėti su vaiko pedagogu. Klausimas yra apie paauglį ir jo elgesį. Iš tiesų paaugliai yra nepaprastai žavingi: kartais dar tokie vaikai, o kartais su jais įdomiau ir didesnis iššūkis, nei su suaugusiais. Vienas įdomiausių dalykų su paaugliais yra tai, kad jie yra it svogūnai, kuriuos reikia išlukštenti. Jeigu ikimokyklinuko ar pradinuko elgesys dažnai yra nuspėjamas ir lengvai "iššifruojamas" (nes jie yra nuoširdūs), tai paauglys jau turi kaukę. Ir kartais ne vieną. Kartais tenka lupti tas kaukes vieną po kitos, kol supranti, kokia buvo vieno ar kito elgesio tikroji priežastis. Visada maniau, kad man įdomiausi bus ikimokyklinukai ir pradinukai, tačiau dabar, kai namuose turime du paauglius, pradedu suprasti, kokia įdomi ir žavinga yra paauglystė. Iš tiesų paauglystės - tokios, kokia dažnai yra ji piešiama - nelabai patiriu. Gal dėl to, kad esame įpratę daug kalbėti su vaikais?! Nežinau. Tą dar reikia atrasti/suprasti. Žinodama, kad visi pagrindai dedami iki paauglystės, dabar daugiau stebiu mūsų auklėjimo vaisius. Be jokios abejonės, visa tai - tik pradžia. Rezultatas - visas gyvenimas. Skaitydama šios mamos laišką, jaučiau tą nerimą, kurį jaučia ji (kai iš vienos pusės norisi paleisti vaiką, o iš kitos be galo be krašto norisi suprasti ir jam padėti), kai tu tarsi supranti, kad vaikas iš to, kuris žiūrėdavo į tave su begaline meile ir pasitikėjimu, staiga virsta tokiu,na, partneriu. Man atrodo, kad paauglystė yra metas, kai gyvenimą su tokio amžiaus vaikus galima lyginti su šokiu, kuriame tėvai yra lyg ir vedantys, bet vis dėlto abi pusės yra partneriai.
Lietuvoje į mokyklą vaikai iškeliauja, jei jiems tais kalendoriniais metais sueina 7-eri metai. Vieniems gali būti sausį 7-eri, o kitiems - tik gruodžio mėnesį. Toks yra įstatymas.(Kita vertus, juk reikia kažkada brėžti brūkšnį, ar ne?) Išimtys daromos vaikams, kurie turi sveikatos problemų - jiems medikai gali nerekomenduoti dar leisti. Anksčiau į mokyklą eiti galima, jei tėvai pageidauja, ir vaikas yra brandus. Tą taip pat turėtų nustatyti specialistai. Jeigu pedagoginės psichologinės tarnybos specialistai rekomenduoja leisti į mokyklą, tai mokykla priims ir jaunesnį vaiką. Kita problema, su kuria susiduria vis daugiau šeimų - Lietuvoje vaikai į mokyklą keliauja septynerių, tačiau, pavyzdžiui, Belgijoje - šešerių, o Jungtinėje Karalystėje ar JAV - penkerių. Ką daryti, jei šeima keliauja/gyvena tarp valstybių? Štai mes turime tokią situaciją, kad viena šeima iš Jungtinės Karalystės norėtų metus pasimokyti KMM, o po metų vėl grįžti į JK. Lietuvoje rugsėjo mėnesį vaikas būtų priešmokyklinukas, o JK - jau antrokas. Šios dienos įrašas - apie tai bei kaip priimti sprendimą, kuris būtų geriausias šeimai.
Saulytė jau čia! Ir tikra, ir popierinė, vienur visai viena, kitur - su debesėliais.
Ar noriai jūsų ikimokyklinukas plauna galvą? Mano visi keturi - kai buvo ikimokyklinukai - to nemėgo. Prisimenu, sudėtingiausia buvo su pirmagimiu (įtariu, kad daugumai šeimų yra sunkiausia su pirmagimiais) - vien dėl to, kad tėvystės patirtis yra dar trumpa, o perfekcionizmo - daug kaip niekada. Nenuostabu,kad gero savo mažyliams linkintiems tėvams pradeda atrodyti, kad viskas išbandyta, o vaikas kaip vengė galvos plovimo, taip vengia. Šios dienos įraše - kelios idėjos, kaip galima palengvinti šį procesą. Ir dar. Tai - praeina. Vieną dieną vaikas ne tik noriai išsiplaus galvą, bet net ir padarys tai pats!
Kiekviena nauja diena yra pilna stebuklų - net ir paprastas pienas gali tapti stebuklingais piešiniais!
Kaip manote, ar gali vandenyje mirkęs smėlis likti sausut sausutėlis?
Atlikdami šį darbelį stebėsime, kaip maišosi spalvos.
Šįkart - klausimas apie televizorių: kiek? kada? kaip? kokios naudos ir kokios grėsmės? Kadangi dabar gaunu nemažai klausimų į FB, tai noriu pasakyti, kad viską registruoju ir tikrai atsakysiu, bet prašau kantrybės, nes klausimų yra daug. Gražaus penktadienio vakaro! Mes, pavyzdžiui, turime penktadienio filmo tradiciją - žiūrime kartu ir aptariame. Net nekalbu apie tai, kad mums tai yra smagu ir jauku!
Su vaiku pradėkite kalbėti „ta“ tema, kai jis dar nekalba. Kodėl? Todėl, kad įprastumėte!
Prieš maždaug savaitę daviau interviu žurnalo "TAVO VAIKAS" žurnalistei apie tai, kada galima vaiką palikti vieną namuose. Visą straipsnį ir interviu su trijų vaikų mama psichologe psichoterapeute dr.Lina Kalinauskiene skaitykite žurnale, o aš dalinuosi savo nuomone, kurią išsakiau.
Šį interviu savo sausio mėnesio numeryje spausdino MOTERS žurnalas. Man jis patiko, tad dalinuosi ir su tinklaraščio skaitytojais:)
Šiandien Gertrūda Elena rašo laišką Kalėdų senelei. Taip, perskaitėte visiškai teisingai - senelei. Užteks tų Kalėdų senių :) Aš negaliu patikėti, kad jau gruodis, kad jau vos kelios savaitės ir bus Kalėdos. Nežinau, kaip jums, bet man vaikystėje tos kelios savaitės slinkdavo vėžlio tempu. Dabar gi praskuodžia kaip kiškis. Koks ten kiškis - gepardas 120km/h greičiu. Keletą savaičių vis atsidarydavau kokią nors smagią nuorodą ir pagalvodavau, kad imsiu ir parašysiu apie ją. Matau, kad atskirai kiekvienos aprašyti tikrai nespėsiu, bet pasidalinti noriu.
Štai jau vienuolika metų sąmoningai stengiuosi, kad vaikai augtų nevaržomi stereotipų. Šiandien jau galiu pasakyti, kad tai - sunkus darbas. Ir - reikia pripažinti - tai, kad jie auga Lietuvoje, šio darbo nepalengvina. Štai Čaplikas per rinkiminius debatus leidžia sau rėžti, kad Lietuvos moterys gražios, kad vat šaunuolės leidžia vyrams būti politikoje, versle. Gerai, kad mano vaikai tų debatų nežiūrėjo - būčiau iš gėdos skradžiai žemę prasmegus. Ir tai dar ne viskas. Tie visi pasakymai: "mergaitės turi...", "berniukai turi..." - žudo. Aš esu mačiusi mergaičių su tokiu užtaisu, kurio galėtų pavydėti bet koks berniukas. Kita vertus, kodėl turėtų pavydėti?! Esu turėjusi klasėje berniukų, kuriuos - nors ant žaizdos dėk: švelnūs, draugiški, šilti. Kodėl jie turėtų siautėti?!
Vat taip vat. Tokį dalyką pamačius tikrai gali susimąstyti, ar nori vaikų ir ypač - daugiau, nei vieno. Kadangi man jau nebeaktualu (vis vien jau namuose klega ketvertukas), tai tiesiog smalsumui patenkinti įdomu išvysti tokius skaičius.
Kai buvote maži, ar norėjote pritapti? Aš, prisimenu, vienu metu labai išgyvenau, nes iš manęs šaipėsi. Dar dabar prisimenu, kad viena priežasčių, kodėl tapau patyčių objektu, buvo mano migdolinės akys. Tos pačios, kurias, paveldėjus vaikams, be galo džiaugiausi, nes iš tiesų tai - ganėtinai išskirtinis dalykas Lietuvoje. Tik, aišku, mane vadino "čiukčia". Dar iš manęs šaipėsi, nes kai kada kalbant išsiplėsdavo mano šnervės. Mergaitės susižvalgydavo ir juokdavosi :( Niekada niekam nepritarsiu, kad mane tai sustiprino. Šiandien mąstau, kad, duokdie, jei taip atsitiks mano vaikams, tai greta bus suaugęs, kuris, pamatęs tokią emocinio smurto apraišką, tučtuojau imsis priemonių.
Į šį spektaklį keliavome kitą dieną po "Grybų karo". Žodžiu, buvo visiškai teatrinis savaitgalis: abi dienas po spektaklį. Pradėsiu nuo to, kad man spektaklis labai patiko. Ėjome į spektaklį su mūsų krikšto dukros šeimyna, tad vaikai buvo 7.9, 6.4, 6 ir 3.6 metų. Rašoma, kad spektaklis yra skirtas vaikams nuo 5 metų. Tiesa. Gertrūda - kadangi jai iš esmės patinka teatras - žiūrėjo nė krust, bet iš užduodamų klausimų buvo nesunku suprasti, kad pats spektaklis dar sudėtingokas mūsų kruopai.
Knygos pristatyme pagalvojau, kad mano (kaip mamos) pagrindinis tikslas dabar yra tiesiog apkabinti vaikus, pasikalbėti su jais, išraityti tinginį, vakare smagiai skaityti žurnalą/knygą. Visiškai ne(be)turiu tikslo kažką iš jų nulipdyti: noriu, kad jiems būtų gera, kad jie būtų laimingi ir - svarbiausia (be sveikatos) - kad gerai mokytųsi :) Nes jeigu gerai mokysis, tai bus ir laimingi, ir patenkinti, nes galės rinktis. Nieko nėra baisiau, kaip aklavietė. Ypač, jei pats save į ją įstumi.
Žinote, ką? Aš be galo be krašto džiaugiuosi, kad gyvenu šiandien. Nes, na, yra absoliučiai nerealu. Aš apskritai noriu gyventi tik ateityje, o į praeitį norėčiau nukeliauti tik iš sportinio intereso - na, kaip ir į Maldyvus. Likti ten ar gyventi praeitimi - ne mano stichija. Šios ir panašios mintys sukasi galvoje nuo tada, kai prieš keletą dienų pasaulį apskriejo žinia, kad Apple pristatė platformą vadovėliams.
Gruodžio mėnesį buvo paskelbti tyrimo, apėmusio 86 valstybes, rezultatai. Jie parodė, kad:
Kaip šiandien prisimenu: prieš mane važiuojanti mašina staiga sustabdo, aš dedu ant stabdžių ir garsiai sušunku "BL>>BA!". Po akimirkos dvejų su puse Gertrūda sako: "Bl<<ba!". Šalia sėdintys broliai raitosi kvatodami ir, žinoma, netrukus šis žodis tampa aktyvaus žodyno dalimi - ypač žinant, kad - kaskart jį ištarus - auditorija ima kvatoti.
Šiandien baigėsi konferencija, kuri man buvo it Everestas alpinistui. Na, gal čia kiek per riebus palyginimas, bet iš tiesų nesu dalyvavusi įdomesnėje konferencijoje, o esu, patikėkite, dalyvavusi ne keliose ir ne keliolikoje :) Konferencija vyko JAV, Floridoje, Orlando mieste. Visų pirma, niekada ten nebuvau buvusi. Keisčiausia buvo tai, kad smegenys vaizdus suprato kaip Kaliforniją :), bet vis dėlto labai daug kas buvo kitaip: ir drėgmės kupinas oras, ir debesys, ir vis nulyjantis trumpalaikis lietus, ir vešli (vešlesnė?) augmenija. Lyg ir viskas labai panašu, tačiau ir ne taip.
Mielieji, visus kviečiame atvykti į Jausmų pamokėles LITEXPO parodų rūmuose! Aš - kaip ir pernai - parodos metu būsiu ore. Pernai skridau iš Briuselio į Vilnių, o šiemet (na, ne tą pačią dieną, bet vis vien) - iš Orlando į NY į Vilnių :) Jaučiu, kad greitai man pati paroda jau asocijuosis su komandiruotėmis! Kadangi skrendu į didžiausią ikimokyklinukų konferenciją, tai net spirgu nekantraudama išgirsti/išvysti tai, kas ikimokyklinukų pasaulyje yra naujausia/pažangiausia 2011 metais. Jausmų Sode jūsų lauks Vaikystės Sodo auklėtojos ir žavingieji Kimočiai!
Žinote, būna tokių dienų, kai, atrodo, niekada to ar kito neišmoksite. Prisimenu, kaip būdavo sunku mūsų antragimiui: vis atrodydavo, kad NIEKADA nepasivys brolio. Jis net taip sakydavo: aš NIEKADA neišmoksiu važiuoti dviračiu, NIEKADA neišmoksiu plaukti ir t.t. ir pan. Juokas tas, kad daug ką jis išmoko net anksčiau, nei brolis, tačiau jam vis vien atrodė, kad galėjo ir anksčiau, anksčiau už brolį:)
Jau tikriausiai skaitėte straipsnį apie darželį Švedijoje, į kurį laukia (kad pakliūtų jų vaikai) šeimos, tačiau apie jį gandas sklinda ne todėl, kad yra eilė, o todėl, kad jis yra neįprastas darželis. Iš tiesų man apmaudu, kad vaikai dieną leidžia ugdymo įstaigoje, kurioje nėra nei rožinės, nei melsvos spalvos. Kuriame vengiama įvardžių. Dėl literatūros ir žaislų randu argumentų: juk beveik kiekvienas žmogus turime tam tikrų įsitikinimų, vertybių ir nenorėtumėme, kad vaikams būtų pateikiama prieštaraujanti tam, kuo tikimes mes, informacija. Pavyzdžiui, manau, kad Izraelio darželiuose mažai kietais lapais knygelių skatinančių meilę palestiniečiams.
Lietuvoje įmonių vadovai turi išklausyti darbų saugos kursus. Ir priešgaisrinės saugos kursus. Tačiau aš šįkart - ne apie kursus. Moteris, su kuria teko bendrauti kursus organizavusioje bendrovėje, buvo tikrai paslaugi ir neturiu nė menkiausio priekaišto - ji tikrai dirbo savo darbą (ir dar išmanė, ką sako, kas - kartais atrodo - nebūtinai būdinga sutinkamiems profesionalams!). Tačiau viena SMULKMENA išmušė mane iš vėžių - įmonės reklaminiai bukletai. Pasijutau, tarsi teleportavausi į praeito šimtmečio trečiąjį-ketvirtąjį dešimtmečius.
Šiandien užmačiau nuostabią idėją - kosmetinį stalelį, kurį mama su mergaite pasigamino iš kartoninės (didelės) dėžės. Prisimenu, kad man labiausiai patikdavo namas iš kartoninės dėžės: išpjauti langai (tiesiog) ir nudažytos sienos. O viduje - mano pasaulis: pagalvės, antklodės, žaislai ir pan. Pasaka.
Jeigu yra straipsnių, kuriuos skaitydama absoliučiai apsiverkiu, tai šiandien perskaitytas The Economist - vienas jų. Apskritai The Economist vos ne kaskart priverčia susimąstyti. Aš - jei būčiau gimnazijos direktorė - savo mokiniams būtinai užsakyčiau The Economist. Just in case. Nes noriu, kad augtų mąstantys vaikai, o The Economist iš tiesų jau pats savaime moko užduoti klausimus. Bet aš ne apie tai. Šiandien noriu pakalbėti apie berniukus ir mergaites. Dar kartą :)
Ar žinote, kad šių metų balandžio 16 d. vyks kasmetinė aplinkos švarinimo akcija „Mes darom 2011“, kurios metu visi kviečiami tvarkyti aplinką, švarinti, rinkti šiukšles? Dar kalendorius sako, kad kovo 20 - ne tik pavasario lygiadienis, bet ir Žemės diena. Žodžiu, tirpstant sniegui džiaugiamės atgimstančia Žeme. Dar Belgijoje svajojau, kad Vaikystės Sode rūšiuotumėme šiukšles, todėl vieno susirinkimo Vaikystės Sode metu su auklytėmis nusprendėme, kad nuo balandžio 1 dienos pradėsime Vaikystės Sode rūšiuoti. Žinia, Lietuvoje perdirbama labai mažai šiukšlių, bet galima formuoti bent jau įprotį, ar ne?
Gytė pagamino ir atsiuntė labai gražią avytę iš kartoninio ritinėlio.
-iš rožinės spalvos iškerpame mažą širdelę, tai katės nosis. -iš juodo popieriaus iškerpame trikampes ausis ir ūsus; -ausis, nosį ir ūsus priklijuojame prie katino galvos;
-atsikerpame siūlo - truputį ilgesnį nei lapo aukštis; -siūlą merkiame į dažus/guašą , dedame į lapo vidurį, prispaudžiame delniuku lapą ir siūlą ištraukiame; -taip darome su daug siūlų ir spalvų;
Gytė, skaičiuodama aveles, mokėsi matematikos ir spalvų.
Gytės spalvota paršelio knyslė iš popierinės lėkštės.
Šią karvutę Gytė pagamino iš skalbinių segtukų ir kartono.
Iš dviejų popierinių lėkščių Gytė pagamino paršelį.
Gytė iš vienkartinės lėkštės pagamino karvutę.
Gytė su mamyte Giedre darbuojasi nepailsdamos, tik aš vis užtrunku publikuodama jų žavinguosius darbelius. Prieš pora savaitėlių jų namuose buvo paskelbta tema "Naminiai gyvūnai". Tai vienas iš darbelių buvo bitutės gėlytėse.
Valentino dienos konkurso laimėtoja Reda dalinasi idėja kaip pasiūti mielą dovaną.
Įdomu, kiek amžių jau vyksta diskusija, kiek mums reikia žinių? Aš, pavyzdžiui, tikiu, kad žinios yra reikalingos. Kuo daugiau mokomės, tuo daugiau susidaro neuronų jungčių, o kuo daugiau neuronų jungčių, tuo lengviau siejame informaciją, tuo lengviau įsisaviname naują. Juk tikriausiai kiekvienas girdėjote, kad sunkiausia mokytis pirmas penkias kalbas :) Ir štai negalėjau patikėti, kai perskaičiau, kokie reikalavimai buvo aštuntokams 1895 metais Kanzaso valstijoje. Įdomu, kiek mūsų atsakytumėme į šiuos klausimus?
Atsiųstas dar vienas NUOSTABUS darbelis, kurio kažkodėl negavome konkurso metu, nors darbštuoliai siuntė ir pirmąjį laišką.
Kazimieras (6m.) sugalvojo Vasario 16 išvakarėse pagaminti mašiną raketą, kuri važinėtų aplink Lietuvą ir saugotų ją nuo bet kokių agresorių.
Konkursui darbelį-širdelę atsiuntė Matas.
"Gedimino stulpus" konkursui atsiuntė Dovilė.
Vakar Pasakoje su "Pasaka" gaminome vilkus, nes skaitėme pasaką apie "Vilką ir 7 ožiukus" ir žiūrėjome filmuką apie vilkus "Alfa ir Omega".
Laba labai mielą varliuką iš veltinio atsiuntė Leonardas.
Airidas (4m ir 8mėn) konkursui atsiuntė įspūdingą Gedimino pilį.
Šį nuostabų medelį su trispalviais lapeliais konkursui atsiuntė Vilkyškių ( Pagėgių savivaldybės, Tauragės apskrities) vaikų užimtumo kambario popamokinės grupės vaikai su socialine pedagoge Deimante.
Gytė pasipuošė trispalviu žiedeliu.
Dar vienas nuostabus Gytės darbelis- Baltijos jūra iš vienkartinės kartoninės lėkštės.
Gytė 3-jų spalvų prieskoniais dekoravo širdelę.
Gytė su mama nepailsdamos darbuojasi toliau. Siunčia darbelius ir konkursui. Pirmasis darbelis- "Trispalvis žirgas iš pėdutės atspaudo".
Šį darbelį Konkursui pagamino Greta (4,5m) su mamyte Aiste.
Konkursui "Aš myliu Lietuvą" savo piešinį atsiuntė Aurimas (7,5m).
Labai įdomus Gytės ir mamos Giedrės darbelis padedantis pažinti ir skaičiukus, ir spalvas, ir geometrines formas.
Labai smagus būdas mokytis matematikos skaičiuojant boružėlių taškučius.
Dvimetė Gytė mokosi matematikos net pasitelkdama magiją :-)
Dvimetės Gytės mama pagamino "veidrodinius" skaičiukus atspaudams.
Dar vienas žavingas matematinis Gytės darbelis, supažindinantis su skaičiais, skaičių seka ir padedantis išmokti nustatyti kiekį.
Šios žuvytės, kurias pagamino Gytė su mama Giedre, supažindina su skaičių seka.
Stebuklingieji dvimetės Gytės skaičiai.
Neapsakomai nuostabus Gytės ir jos mamos Giedrės pagamintas skaičių ratas.
Gytė su mamyte gamina ir nuostabius matematinius darbelius. Šis padeda išmokti/pasikartoti skaičiukus, jų seką ir geometrines formas.
Gytė atsiuntė briedį, pagamintą iš vienkartinės lėkštės ir šakelių.
Labai įdomus Gytės darbelis- "važiuojančios mašinytės".
Gytė su mamyte Giedre iš kojinės pagamino kiškutį.
Gytės pagamintas šikšnosparnis- labai dailus ir visai nebaisus, o net mielutis.
Kalakutą su dailia spalvinga uodega iš delniukų atspaudų iškarpų taip pat pagamino darbščioji dvimetė Gytė.
Gytė pagamino nuostabaus grožio pelėdą su sparnais iš delniukų atspaudų.
Nuostabi Gytės pagaminta gyvatėlė-armonikėlė.
Šį spygliuotą ežiuką taip pat pagamino Gytė (2m 3mėn). Spygliukai- dantų krapštukai.
Iš kartoninės tūtelės nuo tualetinio popieriaus Gytė pagamino lapę.
Gytė pagamino nepaprastai žavingą briedį su ragais iš delniukų atspaudų.
Dvimetės Gytės ir jos mamos Giedrės darbelis, padedantis išmokti/pasikartoti spalvas.
Darbštuolė Gytė ir jos mama Giedrė darbuojasi nesustodamos. Sausio pabaigoje jų namuose buvo paskelbta darbelių tema "Miško žvėreliai". Pirmasis darbelis- "Voverė ir gilė".
Vasario 14 dieną Vaikystės Sode švęsime Širdelių dieną, o vasario 15 dieną - Lietuvos dieną. Žinia, vasario 16 - valstybinės šventės diena, todėl norėjosi, kad tos dvi dienos simbolizuotų kažką gražaus, būtų tikrai prasmingos. Taigi kalbėjome su mokytojomis apie tai, kad tomis dienomis darysime vieną didelę bendrą šventę, kurios minėjimas/kalbėjimas apie ją ir veikla truks dvi dienas. Taigi Širdelių diena ir Lietuvos diena jungiamos į vieną šventę, kurios pavadinimas - MYLIU LIETUVĄ.
"Pukuotukinių", Gytės ir jos mamos Giedrės, darbelių serija baigėsi darbeliu "Skėtis". Kaip tik vakar jų labai labai reikėjo, nes lijo lijo visą dieną.
Gytė dekoravo ne tik tigro paveiksliuką, bet ir Mikės Pukuotuko.
Gytė atsiuntė labai gražiai dekoruotą tigrą.
Dar vienas, šį kartą- "uodeguotas", mamytės Giedrės darbelis.
Šaunioji mamytė Giedrė, savo dvimetei dukrelei Gytei, pagamino dėlionę.
Darbštuolė Gytė (2 metai ir 3 mėn) su mama Giedre atsiuntė laaabai daug darbelių, tik aš vis neprisėdu jų publikuoti, o darbeliai labai labai smagūs.
Šį šuniuką atsiuntė septynmetis Leonardas.
Antrasis darbelis, kurį gaminome kino teatro "Pasaka" ir "Vaikystės sodo" dirbtuvėlėse- pelytė "Kiaušinis" :-) Pavadinimą jai (ir pelytei "Širdelei") sugalvojo Austėja su dirbtuvėlių dalyviais.
Kiekvieno mėnesio antrąjį šeštadienį mes skaitome ir darbuojamės kino teatre "Pasaka". Pastarojo susitikimo (sausio 8-tą dieną) metu skaitėme apie pelytes, darėme du darbelius ir žiūrėjome filmuką apie Peliuką Perį. Vienas iš darbelių- Pelytė "Širdelė".
Šias nuostabias snieguoles atsiuntė Mantvydas (2 metai ir 3 mėnesiai) ir jo mamytė Sigita.
Gabrielius su mamyte pagamino savo mėgstamą darbelį- varpelius iš kartoninio kiaušinių dėklo.
Nepailstantis septynmetis darbininkėlis Leonardas pagamino šį Kalėdų seneliuką.
Gytė pasigamino net Kalėdų gėlę- Puansetiją.
Gytė, kaip tikrų tikriausias šaltukas, papuošė langą ir eglę šerkšnu.
Dar vienas Gytės darbelis- eglutė su kruopomis.
Darbštuolė Gytė visą gruodį darbavosi iš petis ir net priešpaskutinę praėjusių metų dieną atsiuntė dar keletą darbelių. Vienas iš jų- šis snaigių namelis.
Darbštuolė Gytė (2 metai ir 3 mėnesiai) prikepė sau ir kaimynams saldžių staigmenėlių.
Šią puokštę iš šakelių ir modelino konkursui atsiuntė mamytė Aušra su dukrytėmis.
Mama Aušra atsiuntė savo ir dukryčių darbelį- įspūdingą kartoninę eglę.
Mantvydas su mamyte atsiuntė Kalėdinius atvirukus.
Gytė (2 metai ir 3 mėnesiai) atsiuntė ir "taškuotus" darbelius- eglutę ir nykštuko kepurę.
Eglutę konkursui atsiuntė Gytė (2 metai ir 3 mėnesiai) su mama Giedre.
Šį darbelį atsiuntė Gytė (2 metai ir 3 mėnesiai) su mama Giedre.
Vilius (greitai 2 metai) ir Tadas (4 metai) atsiuntė žavingus, barzdotus Kalėdų senelius.
Šį gražų ir, tikiu, labai labai skanų, meduolinį namelį atsiuntė Angelo mama Egle. Mama lipdė namelį paslapčiomis, nes ruošė Angelinui siurprizą.
Baigėsi ir antroji darbelių reanimacijos savaitė. Labai džiaugiuosi, kad nepasidaviau, nes šią savaitę buvo atsiųsta daug daugiau darbelių - net 15! Tiesa, kadangi tik šiandien juos visus sėdau sukelti, tai maniau, kad į pabaigą reikės ir mane reanimuoti, ne tik darbelių skiltį :)
Giedrė su dvejų metukų dukrele Gyte atsiuntė šį darbelį:
Baigėsi pirmoji darbelių reanimacijos savaitė. Kai mes klausėm pirmosios pagalbos kursą, sakė, kad pradžioj atgaivinti lengva nėra, bet REIKIA NEPASIDUOTI! Taip ir aš :) Nors pirmąją savaitę buvo atsiųsti tik du darbeliai (Grigo ir Kipro bei Angelo) ir abu dalyviai laimėjo prizus, šią savaitę ir toliau skelbiu darbelių reanimaciją. Šįkart - vėl du prizai.
Šiandieną pas mus namuose tikrų tikriausia kepinių diena- Benediktas, Vincentas ir Miglė pluša virtuvėje. Jie kepa sausainukus, kuriuos "Sodiečiai" dovanos vaikučiams ligoninėje.
Kalėdos - metas, kai norisi daryti daug gerų darbų. Žinoma, galime leistis į diskusiją, kad juos daryti reikia norėti nuolat, tačiau šis įrašas - ne tokiai diskusijai. Šįkart norėčiau pakalbėti apskritai apie gerus darbus, kuriuos galime daryti sau ir vieni kitiems. Kadangi gaunu ir visokių idėjų naujienlaikraštį, ir Lietuvoje viena ausimi pas tėvus klausiau Maltos ordino organizuoto labdaros koncerto, ir Vaikystės Sode gaminame su bendruomene samariečių dėžutes, kurias jau gruodžio 15 vešime onkologinėmis ligomis sergantiems vaikams, nusprendžiau, kad pats laikas apie tai pakalbėti ir tinklaraštyje.
Reikia gelbėti dūstančią darbelių skiltį, todėl kviečiu ją REANIMUOTI. Skelbiu Kalėdinio darbelio konkursą. Siųskite kartu su vaiku arba vaiko darželyje darytus darbelius ir kiekvieną savaitę net du skaitytojai, atsiuntę darbelius, laimės prizą! Prizas - labai tinkantis šiuo metų laiku - OMEGA DEFEND minkštosios želatinos kapsulės, kuriose yra išgrynintų žuvies taukų! Jos yra skirtos suaugusiems, bet juk tėveliams labai svarbu rūpintis ir savimi, ar ne? Jas tinklaraščio darbelių konkursams padovanojo PharmaSwiss.
Ketvirtadienis - diena, kai valgom Beatos rekomenduotą patiekalą. Ir štai šį ketvirtadienį valgėme spagečius. Ir štai tokius spagečius, kad aš jaučiuosi iš naujo juos atradusi! Nes jau kaip nusibodo tie bolognese, nebenorėdavau nė žiūrėti į jų pusę... Tai vat vakar gaminome padažą a la Špinatas Bondauskas, anot pačios Beatos:)))
Kai su Vaikystės Sodo auklytėm anądien kalbėjome apie karnavalą, sakiau, kad saldainiavimui pasidarytų krepšelius. Jos paprašė, kad rasčiau įvairių krepšelių pavyzdžių. Šiandien su tokiu saldaniavimo krepšeliu grįžo ir Gertrūda iš lopšelio (pas juos buvo Halloween'o karnavalas). Pagalvojau, kad tokį krepšelį - tik vis pakeičiant dekoracijas "į temą" - galima pasidaryti bet kokiai šventei. Kadangi - darant šiuos krepšelius - svarbiausia yra mintis, tai aprašysiu tik vieną - tą, kurį parsinešė Gertrūda.
Taigi...ketvirtadienis. Kai kalbėjome su Beata ir galvojau, kurią čia dieną išsirinkus, išsirinkau gaminimui ketvirtadienį, nes, maniau, tai mano lengviausia diena. Na, po visų mokyklų tik Vilhelmas vakare turi baseino treniruotę, o ir šiaip toks tas ketvirtadienis, kaip sako nelietuviai, little Friday:) Tik vat taip ėmė ir atsitiko, kad šį ketvirtadienį išvažiavo Gabrielius, vadinasi, vakaras bus 4:1. Ir čia dar ne viskas. Rytoj Augustas į mokyklą turi nunešti išskabtuotą moliūgą šeštadienio Halloween'o šventei (kuri yra vienas didžiausių ir gražiausių renginių jo mokykloje metuose), Morta ryte pareiškė, kad šįvakar turiu nulakuoti jai nagus.
Mamos Vilmos iš antragimio projekto mintys paskatino dar kartą pagalvoti apie tai, kaip ir kokiomis aplinkybėmis prašyti vaiko, kad jis pažiūrėtų jaunesnį brolį arba seserį. Aš pati esu vyresnė už seserį beveik 11 metų, todėl tikrai nemažai yra tekę prisidėti prie jos auginimo. Šiandien - kai žiūriu atgal - galvoju, kad mane erzino tik vienas dalykas: mamos prašymas po mokyklos iškart eiti namo (nes aš eidavau su sese į parkelį), nes visa kita - tik patys geriausi ir šilčiausi prisiminimai!
Jeigu turėčiau vien tik sūnus, gal taip jautriai nereaguočiau. Dabar gi visa tai lenda po mano oda ir graužia iš vidaus. Rimtai. Galiu pamiršti mandagumą ir visą kitą 'umą, jei kas nors pasako kažką iš serijos "tik moterims". Pjauna. Žudo. Nes, žinote, ką? Nebegrįš tie laikai, kai moterys NEgalėjo pasirinkti. Dabar ir vyras, ir moteris gali rinktis, ką nori daryti gyvenime. Ir KAIP tą nori daryti. Šiandien man parašė viena draugė, kuri išėjo į darbą, kai vaikui suėjo metukai:
Šitas žaidimas - pusiausvyrai lavinti. Vadinasi, stambiosios motorikos lavinimui. Nekalbant apie tai, kad jis dar ir labai smagus, o pasiruošimas jam puikiausiai lavina ir smulkiąją motoriką! Žodžiu, tikras lobis:)
Kai galvoje rutuliojosi Vaikystės Sodo koncepcija, viena pirmųjų su maistu susijusių minčių buvo ta, kad Vaikystės Sode vaikams būtų tik vandenukas. Ne kartą buvau skaičiusi, kad natūralios sultys (kuriomis labai daug kas labai labai džiaugiasi) yra it saldaniai: geri saldainiai, tačiau saldainiai, todėl jais piktnaudžiauti nereikėtų.
Aš visą vaikystę galėjau misti vien blynais. Ir buvo pasaulyje tokia vieta, kur tuo ir mitau - pas savo močiutę Kretingoje. Ji net neklausdavo, ko norėčiau - kepdavo blynus: per visą keptuvę, plonus, storus, mielinius, su obuoliais, su šviežiomis uogomis...net su agrastais. O jau jos blynai būdavo tokie, sakyč, užgavėniški...nieko nepagailėta! Kartais net pagalvoju, kaip aš tada taip juos valgiau, nes juk jie labiau buvo čirškinti, nei kepti (o aš riebaluoto maisto nemėgstu...čia jau matau kaip Renata iš manęs juokiasi, nes ji sako, kad aš siaubingai išranki maistui ir reikia stebėtis, kad iš mano vaikų toks tik Augustas!!! :) ).
Šiąnakt, pusę antros, pagalvojau apie Robert Burns eilėraštį "A Red, Red Rose". Ar žinote, kad Burns'as labai stengėsi išsaugoti tradicines škotiškas dainas ir, galima sakyti, garsioji "Auld Lang Syne" šiandien yra dainuojama jo dėka?
Ką gi, šiandien prašysiu jus truputį papriekabiauti: kelios galvos geriau, nei viena! Jau baigiu apsispręsti dėl maitinimo. Jam turėjau keletą reikalavimų: a) kad tiektų įmonė, kuri jau turi patirties ir įdirbį tiekiant maistą vaikams, nes visiškai nesinorėjo eksperimentuoti šioje srityje; b) kad įmonės politika būtų lanksti ir atsižvelgtų į mano prašymus ir c) svarbiausia - visavertis ir kokybiškas maistas.
Prieš keletą dienų gavau naujienlaikraštį, kuriame perskaičiau, ką specialistai rekomenduoja dovanoti trimečiams. Pagalvojau, kad jei jau yra rekomendacijos trimečiams, tai turėtų būti ir dvimečiams. Ir, žinoma, radau! Taigi - kadangi rytoj mūsų pagrandėlei dveji, ir man tai aktualu - pasidalinsiu šia informacija :)
Turiu pripažinti, jau gerus 10 metų galvojau, kaip čia pavadinus ir nepagadinus lietuviškai mano top 10 maisto sąraše esančio smoothie. Kad jūs įsivaizduotumėte, ką man reiškia smoothie, pasakysiu, kad aš, anti-virtuvės žmogus, buvau nusipirkusi smoothies receptų knygą. Ir ne tik nusipirkusi! Gaminau! Žodžiu, reikalas visiškai rimtas. Ir štai su Gabrieliumi užėjome į kofe-iną ir...išvydome ten parduodamus smūčius! Cha! Super. Ne tik dėl to, kad smoothies yra parduodami, bet ir todėl, kad taip paprastai išsprendė pavadinimo klausimą. Bet aš nepasiduosiu :) Na, juk turi būti kas nors smagiau, nei "kokteilis" ir originaliau, nei "smūtis" :D Ir dar. Juos daug pigiau gamintis namuose. O tokią karštą vasarą jie - nepakartojami! Todėl keletas receptėlių, manau, gali jus visai sudominti:
Pirmą kartą apsilankiau renginyje "Pasaka parke" JAV, Kalifornijoje. Organizavo miesto biblioteka. Susirinko šeimos su mažyliais, o bibliotekininkė skaitė knygeles. Vieni vaikai klausė, kiti malėsi aplink, tačiau vaizdelis buvo idiliškas. Taip šeimos buvo skatinamos lankytis viešosiose bibliotekose bei apskritai skaityti savo vaikams. Apie skaitymo vaikams naudą esu jau tiek rašiusi, kad šiandien daugiau net neberašysiu. Tačiau parašysiu apie renginį, kurį organizuoju Lietuvoje.
Jums reikės:
Šeštadienį važiavome į didelę parduotuvę apsipirkti, nes žinojome, kad liksime be mašinos (reikėjo visai savaitei susipirkti maistą). Ir štai toje parduotuvėje vos už 1.5eu pardavinėjo Hertos tešlas-paruoštukus. O jei pirkai dvi, dar gavai knygą dovanų, kurioje - 9 nesaldžių ir 9 saldžių kepinių receptai. Žinoma, nusipirkome dvi tešlas (reklamos aukos, ne kitaip :)) ir parsinešėme namo knygą!
Ar nenorėtumėte savo kukuliui štai tokių sauskelnių? Pagalvojau, kad vasarą berniukams būtų buvę visai linksma!
Štai ir baigėsi dar vienas mūsų konkursas - konkursas, skirtas Mamos ir Tėtės dienoms! Tuoj išsiaiškinsime 2 prizų laimėtojus...
Beveik visi, kurie augina vaikus, perka dėliones. Nes jos yra "gerai". O vis dėlto ar žinote, kodėl dėlionės yra "gerai"? Visų pirma, mes leidžiame laiką drauge su vaiku. Tai - neįkainojama. Ir turbūt vertingiausia, ką duoda dėlionės dėliojimas drauge. Dėlionės skatina loginį mąstymą, nes iš detalių reikia sudėlioti tarpusavyje susijusią visumą. Dėlionių dėliojimas moko koncentracijos ir atkaklumo, baigti tai, kas pradėta. Be to, dėlionė - rami veikla. Kadangi vaikai yra nuolat stimuliuojami (tą sąlygoja aktyvus gyvenimo tempas, daug būrelių ir pan.), tai tokia rami veikla - labai naudinga. Be to, dėlionės priverčia smegenis "prakaituoti", t.y. jos yra smegenų mankšta, o, žinia, jas mankštinant susidaro daugiau neuronų jungčių, o kai daugiau neuronų jungčių, tai geriau sekasi atlikti įvairiausias užduotis! Taip pat pastebėta, kad vaikai, kurie reguliariai dėlioja dėliones, moka geriau surinkti informaciją, įvertinti situaciją ir greičiau randa sprendimus problemoms!
Ar žinote šią žydų patarlę: "Dievas negalėjo būti visur, todėl sukūrė Mamas"? Tačiau...ir mamos negali būti visur, kur jų atžalėlė (net jei turi vieną!) Taigi viena jų - labai įsijautusi į savo apsaugojančios motinos vaidmenį, žengė tokį, sakyčiau, ohoho žingsnį - Rachel Wilder iš Oxfordshire savo 19mečiui sūnui kelionės po pasaulį metu įdavė palydovinio stebėjimo prietaisą ir dabar gali matyti/žinoti, kokioje gatvėje yra jos sūnus! (Pats tas, ko norėtų visi 19mečiai :D)
Štai ir laikas paskelbti naują konkursą. Kadangi grėsmingai artėja Mamos diena, o po jos - nespėjus nė apsižvelgyti - atlekia ir Tėtės diena, tai, žinoma, geriausias konkursas: ką galime padovanoti Mamai ir Tėtei? Į kokį darbelį galima sudėti šypseną, juoką ir tą besąlygišką meilę, kurią vaikai jaučia savo tėvams...kad ir kokie jie būtų!
Kadangi pastarosiomis dienomis kalbėjome apie vyrus ir moteris, apie lyčių lygybę, tai, manau, labai tinkantis yra ir kovo 6 dienos "The Economist" straipsnis, kuris taip ir vadinasi "Gendercide". Nenuostabu, kad šis žodis - toks panašus į "genocidas". Visa tai autorių daryta sąmoningai...
Turiu keletą draugų (ne draugių, o draugų!), kurie, išgirdę šių dviejų žodžių kombinaciją, suraukia nosį. Ne dėl to, kad jie - ne už lygias galimybes. Jie mano, kad jau seniausiai tos lygios galimybės yra, o dabar tai jau likęs tik moterų siekis būti tokiomis kaip...vyrai :D Jie džiaugiasi (ir garsiai apie tai pasakoja), kaip dalinasi pareigomis su žmona/drauge ir kaip čia viskas yra paprasta. Žinoma, aš čia supaprastintai sakau, bet iš principo, jų nuomone, tokių institucijų kaip Lygių galimybių institutas Europoje visiškai nereikia, nes jie užsiima, švelniai tariant, sliekų ieškojimu ten, kur jų nėra.
Pažadėjau savo bernužėliams (dideliems šunų mylėtojams) iškepti sausainukų "šuniukų", o tie šuniukai ėmė ir pavirto avinukais :-)
Jau rašiau apie 1-2 metų vaiką. Ir, žinoma, jau nemažai esu rašiusi apie tokio amžiaus vaiko lavinimą. Tačiau šiandien kaip tik pagalvojau, kad noriu užrašyti tai, ką darome su Gertrūda. Daug kas - kaip pamatysite - atrodo joks ne lavinimas, tačiau iš tiesų būtent taip vaikas susipažįsta su jį supančiu pasauliu!
Šiuos mielus ir, įtariu, labai skanius zuikučius atsiuntė Angelo su mama Egle.
Vakar - ieškodama daugiau info apie patyčias - radau gražų, aiškia kalba parašytą leidinį: "Mokykla gali įveikti patyčias. Rekomendacijos mokytojams", kurį sudarė/parašė Robertas Povilaitis ("Vaikų Linijos" vadovas) ir Jurgita Smiltė Jasiulionė. Parašiau Robertui, nes norėjau viską dalimis sudėti į tinklaraštį, tačiau jis nebuvo įsitikinęs dėl teisių. Taigi nusprendžiau dėti ištrauką, o visą leidinį galite perskaityti štai čia. O ištrauka, kurią nusprendžiau įdėti į tinklaraštį, yra būtent apie tai, ką galima daryti klasės ir vaiko lygmeniu. Manau, kad ši informacija - nepaprastai naudinga ir pedagogams, ir tėvams (kad žinotų, ko galima tikėtis ir reikalauti!).
Jau prieš kurį laiką gavau vienos mamos laišką. Mama klausė, kaip reaguoti į štai tokias instrukcijas būsimam pirmokui, žinoma, duotas pedagogo. Pedagogo laišką mama nufotografavo ir atsiuntė man. Jau tą pačią dieną norėjau dėti į tinklaraštį ir paklausti: na, apie kokią NORMĄ mes kalbame??? Ir jeigu kam nors tokia "instrukcija" atrodo normali, tai man dar yra daug darbo :D Tačiau visų pirma paklausiau mamos, ar ji leidžia šį "šedevrą" dėti į tinklaraštį. Visų antra, norėjau šiek tiek palaukti, kad galėčiau rašyti tada, kai emocijos nuslūgusios, o ir pats laiškas jau šiek tiek "pagyvenęs" :)
Štai ir baigėsi dar vienas darbelių konkursas. Ačiū visiems dalyvavusiems ir siuntusiems savo darbelius! Džiugu stebėti, kaip auga darbelių sąrašas - juk tai reiškia, kad vis daugiau žmonių gali ir galės semtis vis įvairesnių idėjų laiko leidimui KARTU SU VAIKU!
Jeigu turite noro ir laiko (aš tai nelabai įsivaizduoju, kad aš - vieną ramindama - imčiau ir įsitaisyčiau kokia nors jogos poza, o kiti trys tuo metu lauktų :D Na, nebent visi dėl bendros naudos tokia poza įsitaisytumėme...), galite išbandyti keletą jogos pozų, kurios, sakoma, nuramina susierzinusį mažylį.
Ir mes pagaliau padarėme tautinį darbelį- išsikepėme sausainių "Lietuvos vėliava".
Būtent tokia mintis kilo šiandien tiesiog "prikepus" žiūrint britų lytinio švietimo laidas. Suprantu, kad tai - viena iš lytinio švietimo priemonių DB mokyklose, o ir ne visos pasirenka būtent tokį būdą, bet man patiko. O kai - žiūrėdama šeštą laidą - apsiverkiau, tai negalėjau patikėti, kad AŠ APSIVERKIAU ŽIŪRĖDAMA LYTINIO ŠVIETIMO LAIDĄ :D
Štai ir baigėsi mūsų Kalėdinių darbelių konkursas. Na, jis baigėsi jau prieš keletą dienų, per Kalėdas, tačiau Renata su savo vaikinais buvo išvažiavę pas artimuosius, o mes buvome sulaukę artimųjų, todėl ir - kaip tie išmintingieji kurmiai - darbelių "nesuskaičiavome" iškart. Tačiau - vos atslūgus švenčių maratonui - sėdome dėti visų taškų ant "i".
Taigi prisiruošiau aprašyti Gebėjimų mokyklas nuo...iki - ta prasme, viską, ką norėjau apie jas pasakyti. Jau anksčiau minėjau, kad straipsnis buvo išspausdintas "Veido" žurnale, tačiau dėl vietos stokos - ne visas. "Delfyje" spausdinamas visas tekstas ir - turiu pasakyti - susidomėjusi perskaičiau ir komentarus: įdomu, ką žmonės mano apie tokias mokyklas.
Kai gimė Augustas, buvau skaičiusi daug, DAUG mažiau knygų apie vaikų auginimą. Be to, net neabejojau, kad jau MAN vaikus auginti bus lengva, ir viskas eisis kaip iš pypkės. Vienas didžiausių motinystės siurprizų buvo tai, kad reikėjo iš naujo pergalvoti, ką aš manau apie vaikui sakymą tokio mažulyčio žodelyčio..."NE".
Prieš porą savaičių gavau laišką, į kurį tik šiandien prisiruošiau atrašyti. Laiškas buvo rašytas p. J.Čepauskienės "Gudragalvio" bendrovės vardu. "Gudragalvio" nuorodą esu įsidėjusi, o ir netiesiogiai su "Gudragalviu" jau esu bendravusi ne vieną kartą: dar dirbdama AISV'e užsisakiau iš ten priemonių, kurių anksčiau Lietuvoje nė su žiburiu nebūdavo įmanoma rasti...
Kadangi ketvirtadienis mums - labai sunki diena, tai dienos užduotėlė buvo lengva: reikėjo nuvažiuoti į paštą iš išsiųsti laiškus visiems probočiams. Pašte (po visų mokslų ir būrelių) atsidūrėme 19.30. Pasisekė, nes paštas dirba iki 19.45.
Jau rašiau apie Gebėjimų mokyklas Švedijoje. Ir pažadėjau, kad bus tęsinys.
Šiandien vaikų laukė užduotėlė, kuri nedavė ir man ramybės: ar jie supras? ar padarys? Ryte atidarę stalčiuką rado štai tokį užrašą: Peržiūrėti savo rūbų spintą. Padovanoti keletą savo rūbų vaikams, kurie jų turi mažiau, nei jūs!
Šiandien - ieškodama užkandėlių idėjų - radau daug smagių receptų. Tiesa, man jie labiau atrodė šventiniai, nei kasdieniniai (be to, dauguma jų užkandžių dėžutėje ir dar mėtomi vėtomi vieno arba kito džigito paprasčiausiai susimaltų "negyvai"), bet gal yra tokių vaikų, kuriems galima kasdien dėti šventines užkandėles?
Apie antrąją užduotėlę galiu parašyti iškart, nes vaikai...ją atliko iki grįžimo namo iš darželio/mokyklos! Iš tiesų gerai, kad jie tokie sąžiningi, mat šiandien namuose - 7 vaikai. SEP-TY-NI. Tai man priminė kaip kartą - tada dar gyvenome Lietuvoje - šeši ar septyni Augusto klasiokai maldaute maldavo, kad galėtų atvažiuoti pas Augustą. Ką gi, važiavome pas mus namo visa kolona, kepiau daug kotletukų su makaronais ir atrodė, kad darbas mokykloje toli gražu nesibaigė 16val.
Štai ir prabėgo gruodžio pirmoji. Ar visi jau atlikote tos dienos užduotis? Mūsų pirmoji užduotis buvo padaryti Kalėdų vainiką. Tiesa, vaikai nustebo, kad šiemet nauja tvarka: skanumynas tik po to, kai darbelis jau atliktas :D
Savaitgalį Matas su mama Gintare kepė imbierinius meduoliukus ir dalinasi jų aprašymu bei fotoreportažu su mumis. Ačiūūū.
Džiaugiuosi, kad rytoj - jau penktadienis. Viena priežasčių - baigiasi kolektyvinės užkandėlės savaitė. Kas yra kolektyvinė užkandėlė? Kolektyvinė užkandėlė - kai viena šeima perka užkandėles visai klasei.
Šiandien - kadangi Briuselyje lyja antra diena beveik be sustojimo - apie lauko darželį galvojau itin daug. Taip, taip - LAUKO DARŽELĮ. Jeigu nežinote, mielieji, tai toks darželis, kuriame vaikai VISĄ LAIKĄ būna lauke (Darželis atidarytas nuo 7val ryto iki 5val vakaro). Turbūt šyptelėjote ir pagalvojote: na, juk valgo vaikai tai viduje? Ot ir ne! Valgo, rengiasi, žaidžia, miega pietų miegelį - VISKAS lauke. Išimtis - metinukai. Jiems šaltuoju metų laiku galima valgyti viduje. Visi kiti vaikai į vidų eina tik į tualetą. Tokį darželį man teko įdomi laimė aplankyti kelionės į Švediją metu. Bet...apie viską nuo pradžių.
Prisipažinkite - Kalėdiniai sausainiukai yra ypatingi, ar ne? Aš, prisimenu, pasiutau, kai pamačiau, kad Kūčiukus pradėjo pardavinėti ne tik vos vos prieš Kalėdas, bet ir gerokai anksčiau. Bet tai buvo jau seniai...dabar jau nebestebina! Kodėl Kalėdiniai sausainiukai ypatingi? Na, man Kalėdos VISADA kvepia cinamoninėmis bandelėmis, nors jau mano močiutės seniai nebėra, o jų recepto niekas taip ir nesužinojo. Dievulėliau, kokias nepaprastai skanias bandeles ji kepė! Kadangi nevalgau nei silkės, nei svogūnų, nei visokių kitokių Kūčinių "skanėstų", tai man tos bandelės ir "šaltanosiai" (virtinukai su mėlynėmis) būdavo vienintelis išsigelbėjimas per Kūčias. Dar išgerdavau neįsivaizduojamą kiekį aguonų pieno ir užmigdavau anksčiau, nei per visas kitas metų dienas taip ir neišgirdusi kaip kalba gyvūnai...
Jau esu rašiusi apie hiperaktyvumą, tačiau dar dažniau, nei hiperaktyvumas, pasitaiko dėmesio sutelkimo sutrikimas (dar teko aptikti jį vadinamą chronišku dėmesio nesutelkimu ir visokiais kitokiais vardais vardeliais: toks įspūdis, kad unifikuoto termino Lietuvoje nėra). Iš tiesų apie šį sutrikimą Lietuvoje kalbama dar labai mažai. Jeigu norite daugiau teorinės medžiagos, pavyko rasti gan išsamų straipsnį. Iš tiesų žmonių, sunkiai sutelkiančių dėmesį (ypač ties viena veikla), yra daugiau, nei atrodo. Man pačiai teko bendrauti ne su vienu suaugusiuoju, kuris, atrodo, puikiai funkcionuoja visuomenėje, tačiau funcionuotų dar geriau, jei žinotų, kaip tai, kas mums atrodo "trūkumas" , iš tiesų būtų pa/išnaudota jo labui. Suaugusieji, kaip sakant dar dar...o vaikai?
Iš tiesų jau kuris laikas yra diskutuojama apie princeses: ko moko pasakos apie jas, kokius signalus pasąmonei siunčia jų personažai ir t.t. ir pan. Nuomonių spektras didžiulis: nuo manančių, kad tokios pasakos vos ne žaloja mergaites iki aršiai ginančių pasakas ir sakančių, kad nėra čia ko tų pasakų užsipulti. Aš manau, kad daug didesnę įtaką už pasakas vaikų gyvenime turi tėvai. O pasakos - naudingas "įrankis" ugdant vaikus.
Galvojau, galvojau, kaip cia geriau isvertus ir pagalvojau, kad geriau viska aprasysiu, o vertimas ateis savaime...nes juk retai geriausiai tinka tiesioginis, ar ne?
Kai perskaičiau šią BBC straipsnio antraštę, net žagtelėjau. Nemanau, kad lytinio švietimo pamokų vaikams nereikia, bet KETVERIŲ??? Tačiau, kaip sakant, žinome, kaip būna su tomis antraštėmis: "užkabina", patraukia akį, formuoja nuomonę (dažnai neigiamą), nors iš tiesų perskaitę ir įsigilinę galbūt net pagalvotumėme, kad tai - visai gera mintis. Tačiau apie viską nuo pradžių.
Nežinau, kaip jūsų vaikams, bet mūsiškiams labai patinka kotletai. Kepiau šitaip, kepiau va kaip...viskas nusibodo. Šiandien ieškojau, ką galima DAR padaryti. Ir - valiooo google!s n - radau labai smagų receptą. Kaip dabar labai dažnai būna, SuperMamoje. Sonatinos receptas. Pasirodo, ji ir savo tinklaraštį turi. Užmačiau ten moliūgų sriubą, tai dabar jau žinau, ką savaitgalį išbandysiu...
Ikimokyklinukų tėvai dažnai išvirsta iš koto, kai jų angeliškas vaikelis staiga nusikeikia...ima atsikalbinėti...išvadina visaip savo brangiuosius tėvelius (ne mylimiausiais, ne :D ). Tiesiog tokio amžiaus vaikai atranda, kad kai kurie žodžiai arba elgesys iššaukia reakciją, kurios dėka vaikas a) gauna dėmesio ir b) jaučiasi kontroliuojąs padėtį.
Kažkaip vėl apsisuko ratas, ir vėl pasigirdo tai šen, tai ten kalbos apie "Gender Loops". Aš tai jaučiuosi viską konkrečiai ta tema išsakiusi, tačiau, manau, Lietuvoje dar nepakankamai kalbama apie stereotipų "išrovimą" iš mūsų gyvenimo.
Ši dėlionės detalė - iš Augusto pernykštės klasės (buvo antrokas). Man patiko pati mintis: ant kiekvienos delionės detalės vaikas nupiešia, kas jis toks: iš kokios šalies, kas jam patinka ir t.t. ir pan. ir užklijuojama vaiko nuotrauka.
Šį mano įrašą įkvėpė ankstesnis įrašas apie lėlę Bebe Gloton, komentarai ir Lupenos nuoroda į straipsnį. Tiesiog dar nesu rašiusi apie savo "žaislų filosofiją", kuri - vėlgi - nėra nei "pirk viską!", nei "pirk TIK tą!" Taigi - ką aš manau apie žaislus?
Viešint Lietuvoje Gintarė padovanojo keletą lipdukų su šiuo šūkiu. Grįžusi namo pagalvojau, kad noriu panaršyti internete ir sužinoti daugiau apie šią akciją.
Na, be to, kad vaikai žaidžia lauke ir visa nereikia galvoti, ką jiems veikti :D Kai buvome sodybose Trakuose, Anykščiuose, Labanore ar Lavoriškėse atrodė, kad ir taip vaikai vos spėja atlikti visus "darbus": užlipti į kalną, išsimaudyti, padūkti, pasimėtyti akmenukais (!), pavalgyti (juk dūkstant lauke taip išalkstama!), persirengti...o kur dar visokie žaidimai kaip badmintonas ir panašūs!!! Tačiau vis dėlto vis kyla klausimas: o ką DAR galima būtų daryti? Ypač, jei prakalbstame apie įvairių žaidimų naudą. Be to, kadangi jau tikrai daug tėvelių žino, jog labai svarbu būti SU vaiku, jiems taip pat natūraliai kyla klausimas, ką galima būtų veikti?
Nežinau, koks oras Vilniuje, tačiau čia, Briusely - "cieli" 28 laipsniai (bent jau tiek rodo mūsų mašinos termometras)! Todėl, pamačiusi Aušrinės receptą, iškart užsimaniau tokio braškių torto... Kadangi dabar - jei teisingai suprantu - pats braškių sezonas, tai gal tokio užsimanysite ir jūs? Skanaus ir ačiū Aušrinei!
Dabar vis dažniau taip atsitinka, kad žmonės, paauginę du pametinukus (na, panašiai), nusprendžia po pertraukos susilaukti ir trečio vaikelio. Tiesiog apsidairiau, kad tokių iš tiesų nemažai pažįstame. Tėvai kaip tėvai. Tai - jų sprendimas. Tačiau man visada buvo labai įdomu, kaip yra vaikams, kai tarp jų - didelis amžiaus skirtumas. Viena mano kolegė visada sakydavo, kad su pusantrų metų vyresne seserimi ją sieja labai stiprus ryšys, o vat su 10 metų jaunesne - ne toks. Ir labiausiai dėl to, kad jos augo vienose sąlygose, o sesuo - jau kitose, todėl apie daug ką jos šneka kitomis kalbomis. Mano gera draugė irgi turi 1.5m jaunesnę seserį, su kuria yra labai artimos. O vat tą, kuri yra, atrodo, 9 metais jaunesnė, vadina "išlepinta" (nors, žinoma, ir myli, ir bendrauja ir t.t. ir pan.)
Tikriausiai retas kuris esame apie tai susimąstę, ar ne? Ta prasme, ar kutenti savo vaiką, ar ne? Juk, atrodo, tai taip natūralu! Bet vat tyrimai rodo, kad vaikas šypsosi ne todėl, kad jam labai patinka, o tiesiog todėl, kad jam...smagu su jumis bendrauti!
Nesu šio reikalo specialistė, nors labai mėgstu šia tema padiskutuoti su Indre bei išklausyti jos nuomonės. Tiesa, ji jau man seniai pasakė, kad aš gyvenu svajonių pasaulyje ir iš tiesų apie vyrų ir moterų lygybę kalbėti dar labai anksti. Prisiminiau ir Briuselyje prieš keletą mėnesių visur (ir ant visuomeninio transporto) matytą reklamą: vyras ir moteris. O apačioje klausimas: kodėl mes uždirbame nevienodai? (ar kažkas panašaus, gal formuluotę ir ne visai tiksliai prisimenu). Tą reklaminę kampaniją inicijavo ES. Taigi: problema yra. Ją neigti, manau, beprasmiška. Galima ginčytis tik kokio ji masto, bet čia jau - ir, kaip sakant, nuomonės reikalas:)
Šį darbelį Gintarė atsiuntė jau anksčiau, bet aš tik dabar - Renatos dėka - jį atradau, nes buvo sustreikavęs mano g-paštas.
Šis straipsnis buvo spausdintas "Žvirblių Take".
Jau vakar skaičiau apie šios kampanijos pradžią, o šiandien Laura atsiuntė vieną nuorodą (ačiū, Laura!). „Kūrybingi ir drąsūs vaikai – naujosios kartos pagrindas!“ - negaliu tam labiau pritarti, nei pritariu. Apskritai man ši kampanija nuo pat pradžių labai artima, ne kartą apie ją rašiau ir tinklaraštyje, bendradarbiauju - nors ir mažais žingsneliais - su atsakinga už šį projektą p.Sablinskiene. Kodėl man ši kampanija tokia artima? Todėl, kad pati - kai tik randu progą - akcentuoju atsakingos tėvystės svarbą vaikui, tėvams ir...visai visuomenei. Ir smagu, kad akcentas šį kartą - kūrybiškumas. Kaip tik prisiminiau, kad jurai žadėjau įdėti straipsnelį į tinklaraštį, tai eisiu, rasiu ir įdėsiu, nes - ačiūdiev - vėl veikia ilgai neveikęs mano G-mail!!! Ir man labai patinka, kad yra dvi dalys (kampanijos): edukacinė ir sąmoningumo skatinimo. Žodžiu, super!
Šią savaitę Vilniuje bus organizuojama paskaita - susitikimas: Kaip susikalbėti ženklų kalba su dar nekalbančiais mažyliais? Visus norinčius dalyvauti, prašau, rašykite man ir Jums bus suteikta konkreti informacija KAS? KUR? KADA? Dalyvauti gali visa šeima :) Rašykite Ramunei : psichologe.ramuneETAgmail.com
Dar balandžio pradžioje gavau labai gražiai Vilhelmo apipavidalintą kvietimą į Mamos šventę jo darželyje gegužės 7d. Taigi prieš keletą dienų lentoje prie klasės (grupės) pasižymėjau, kad atnešiu arbatos ir ketvirtadienį, palikusi Mortulę svečiuotis pas Dianą (ji pirma diena kaip buvo išsikapsčiusi iš ligos) ir įsimetusi Gertrūdėlę į BabyBjorną, iškeliavau į šventę, kuri prasidėjo 13.45 ir tęsėsi iki 15.30.
Keletą dienų ieškojau informacijos, kodėl kūdikis...save drasko. Tiesiog Gertrūda - vos ją nurengi (ar perrengti, ar keisti sauskelnes ir pan) - iškart puola save draskyti. Siaubas kažkoks... Tuo pačiu radau nemažai informacijos apie tai, ką daryti, kai vaikas save skriaudžia. Taigi: atsakymai į dvi problemas viename straipsnyje.
Jau senokai man parašė žurnalistė Evelina ir pasiūlė parengti straipsnį. Įveikus keletą techninių nesklandumų (ačiū Evelinai už atkaklumą...o kitiems patariu tikrinti ne tik tai, kas atsiduria jūsų "gautuose laiškuose", bet ir tai, kas atsiduria "šiukšlėse"), straipsnis buvo parengtas. Ir štai nterviu spausdinamas Mano Aukštaitija:
Kai pradėjome gyventi su Gabrieliumi, valgėme - šiandienos akimis - visišką šlamštą :). Aš pati gaminti niekada nemokėjau ir nenorėjau, o ir nereikėjo, nes...tuo pasirūpindavo tėvai. Atrodo, keista, nes juk iki išsikraustymo iš tėvų jau buvau gyvenusi ir JAV, ir Švedijoje, ir Norvegijoje. Bet...Likimo ironija: visada gyvenau su puikiai gaminančiais IR mėgstančiais gaminti žmonėmis. Tiesa, kai buvo 19-lika ir JAV gyvenau pas antrą šeimą (pirmoje šeimoje, tiksliau, dviejuose šeimose, gyvenau būdama 16-likos), ten mama irgi negamino. Jau trys vaikai buvo vedę/ištekėjusios, namuose gyveno paskutinis. Ir nieko. Visi gyvi, sveiki ir netipiški amerikiečiai, nes visi liekni. Tai pagalvojau, kad ir aš išgyvensiu nemokėdama ir nemėgdama gaminti:))) Tačiau... Nuotrauka: kitchen
Pastarosiomis dienomis Lietuvos ikimokyklinio ugdymo pasaulyje vyko tikras sujudimas. Spauda mirgėjo tokiomis antraštėmis kaip Darželiuose - pasakos apie homoseksualius princus ir pan. Pati gavau du laiškus į savo elektroninio pašto dėžutę ir, atrodo, keturi žmonės atsiuntė nuorodą. Tai rodo, kad tema aktuali, išjudinanti. Man asmeniškai norėtųsi, kad daugiau dėmesio būtų skiriame tokiems dalykams, na, bet vis vien negaliu nepasisakyti. Beje, labai panašiomis temomis jau esu rašiusi: apie "rožinį marą" ir apskritai apie vaikus. Manau, kad jau ankstesni įrašai ir šis drauge geriau "apibrėš" mano poziciją, nei vienas kuris nors pats savaime.
Morta sėdi tualete ir dainuoja. Laukiu, kol pašauks. Kaip tik tuo metu prisireikė į tualetą ir Gertrūdai. Nueiname. Plaunu mažąją varlę, o Morta pažiūrėjo į pusnuogę Gertrūdą ir sako: "Dedūda mano myjimiausia!"
Šįryt perskaičiau, kad va, atsirado moteriškė, kuri "nustatė" tobulų blynų formulę:) Bet aš manau, kad skaniausi blynai yra susiję su prisiminimais, o ne su kažkokia formule. man visada skaniausi būdavo "širdeliniai" blynai su šviežiai trintomis braškėmis su cukrumi...niam niam. (Nuotrauka: square pancakes)Visą vaikystę galėjau būti blynais gyva...iš tiesų...nieko skanesnio net neįsivaizdavau:) Augustui labiausiai patinka ploni blynai per visą keptuvę...teko išmokti juos kepti, nors dar prieš porą metų man jie buvo aukštoji matematika:) Vilhelmas su Morta dar nepareiškė, kokie jiems skaniausi, tai kol kas dažniausiai valgo arba "širdelinius", arba per visą keptuvę.
Pastarosiomis dienomis vis mintimis grįžtu prie vieno įvykio, kuris buvo aprašytas ir spaudoje: tokio paties "liepinuko" kaip Gertrūda mirtį. Nežinau, kas sujaudino labiausiai: ar tai, kad tas vaikutis buvo tokio paties amžiaus kaip maniškis, ar tai, kad SuperMamoje perskaičiau pokalbius su kūdikėlio mama...nežinau. Žinau tik tiek, kad tai privertė susimąstyti, koks vis dėlto trapus yra gyvenimas ir kaip negalima "varyti Dievo į medį"...iš tiesų: prieš dejuodami, kad yra blogai, pagalvokime, ar IŠ TIESŲ yra BLOGAI...(Nuotrauka: sadness)
Pasėdėki minutėlę...ar taikote šią "auklėjamąją priemonę"? Turiu pripažinti, mums "minutės pertraukėlės" efektyviausios su Augustu. Tuo tarpu Vilhelmui labiausiai tinka nusiraminimas kitame kambaryje (tiek laiko, kiek JAM reikia), o Mortai...vis dar įvairovė:)Kadangi nemažai tėvų vis dėlto taiko šią priemonę, pagalvojau, kad galima ją išsamiau aprašyti (nors kai kas kartosis, ką jau esu rašiusi anksčiau). Visų pirma, minutėlės pertraukėlė yra efektyviausia, kai skiriama laiku. O kada yra tas "LAIKU"???
Žurnale „Parents“ (Tėvai) autorė Mary Mohler savo straipsnį pavadino „Kaip sutramdyti mažylį per 1 minutę?“. Daugumą aprašytų metodų vaikų auklėjimu besidomintys tėvai tikrai žino, tačiau, kaip sakoma – kartojimas yra visų mokslų motina. (Nuotrauka:Piktas vaikas, Vigelando skulptūrų parkas, Oslas, Norvegija. Iš:www.pbase.com) Taigi – kokių metodų siūloma griebtis, kai jūsų dvimetis pripaišo ant sienos, penkiametis ignoruoja jūsų draudimą ir pasiima dar vieną saldainį, o septynmetį pagavote meluojantį? Žinoma, pirmasis impulsas – pykčio priepuolis, tačiau tarkim, kad jūs apsisprendėte šiuos pykčio priepuolius valdyti ir būti kantresnis. Be to, juk puikiai žinote, kad – pratrūkęs tikrai gailėsitės. Jums reikia plano, kurį ir siūlo Mary Mohler. Jos teigimu, šis metodas – daug efektyvesnis, nei „nusiraminimo minutės“, nes čia svarbiausia – ne vaiko poelgis, o jūsų reakcija. Be to, naudojantis šiuo metodu, jūs kontroliuosite situaciją, vaikas žinos, ko tikėtis, be to, jūs būsite pavyzdžiu, kaip reikia elgtis. Įdomu, ar ne? Štai šeši autorės siūlomi žingsniai:
Darbelį atsiuntė Aistė.
Kai 1-3 (ir vyresnį) metų vaiką ištinka pykčio priepuolis, atrodo, nebežinai, ko imtis. Tačiau išbandytas, patikrintas ir tikrai veikiantis metodas yra...sudaryti vaikui iliuziją, kad jis kontroliuoja padėtį: pasiūlykite rinktis, o ne liepkite daryti tą ar aną ir būkite...supratingi.(nuotrauka iš funnbee.com)Jeigu jūsų vaikas mėgsta rengtis pats, duokite jam pasirinkti iš dviejų sijonų/suknelių ir pan. (per didelis pasirinkimas irgi nėra gerai – vaikas pasimeta, neaprėpia tos gausos). Jeigu vaikas galės pasirinkti, ar gerti vandenį, ar vandenį su sirupu, jis labai retai rėks, kad nori apelsinų sulčių. Ir net jeigu rėks: jeigu kartosite, kad yra pirmas arba antras variantai, anksčiau ar vėliau jis pasirinks vieną jų. Be to, kad duosite vaikui pasirinkti, stenkitės visada papasakoti, kas jo laukia. Pavyzdžiui, pasakykite, kad po dviejų pamiegojimų važiuosite pas močiutę...arba pavagysite ir važiuosite pas daktarę. Tai tikrai padeda (nors gali taip neatrodyti iš pirmo žvilgsnio), ypač 2-4 metų amžiaus vaikams. Teisybę pasakius, net mūsų 7metis reaguoja daug ramiau i žaidimo kompiuteriu pabaigą, jei mes jam pasakome, kad liko 5min žaidimo. Kai tvarkausi su mūsų 5mečiu, ne liepiu jam susitvarkyti, o pakeliu mašinas nuo grindų ir klausiu: kur šitų mašinų vieta? Tada jis nebando išvengti tvarkymosi, o yra mažasis padėjėjas. Jeigu tądien buvo sunki diena, nebemaudom mūsų dvimetės, nes žinome, kad to jau bus per daug: ji pyks, kai plausime galvą, kai norėsime traukti iš vandens ir pan., nes ji tiesiog bus pervargusi. Geriau padarysime tai rytoj. Nepamirškite, kad daugiausiai pykčio priepuolių ikimokyklinukams (ir net pradinukams) iššaukia nuovargis ir nukrypimai nuo rutinos. Kartais atsiduriame tokioje situacijoje iš kurios pabėgti negalime (pavyzdžiui, netikėtai ilga eilė pas gydytoją), o vaikas ima zysti ir pykti...svyra rankos. Ieškote rankinėje: gal turėsite popieriaus skiautę ir tušinuką, tačiau labai dažnai bergždžiai. Be to, net prakaitas išpila nuo aplinkinių žvilgsnių, kurie žiūri taip tarsi sakytų: mano vaikas taip NIEKADA nesielgė (nesielgtų). Tokioje situacijoje net prieš savo valią galime pradėti pykti ant vaiko, sakyti, kad TUOJ (tačiau jam tikrai nėra lengviau nuo to jūsų „tuoj“). Tačiau tokioms situacijoms galima pasiruošti. Be to, tai mokys jūsų vaiką laukti, kaip sakant, su šypsena ir vėjeliu. Vis prisimenu, kaip eidavau į posėdžius, o berniukus tekdavo palikti mano klasėje. Ką gi, prieš išeidama paklausdavau, ką jie žais šįkart: jei abu susirinkdavo po dėžę žaislų ir eidavo su manimi į posėdį. Sėdėdami gretimoje klasėje, jie pražaisdavo su išsirinktais žaislais net keletą valandų. O jeigu jūs laukiate kartu, tą laukimą galima paversti į žaidimą. Ką galite daryti? - Jei laukiate ten, kur yra žurnalų, vartykite juos ir žaiskite žaidimą „surask“: jūs pasakote, ko vaikui ieškoti kiekviename puslapyje. - Ištraukite ką nors iš savo rankinės ir įdėkite vaikui į delną. Ji sturi atspėti, kas tai, neatmerkdamas akių. - Vienas mėgiamiausių mano sūnaus žaidimų – rašykite vaikui ant nugaros. Jūs parašote skaičių/raidę, o jis turi atspėti, kokia tai raidė. Jeigu vaikas dar nemoka nei skaičių, nei raidžių, pieškite. - Jei laukiate ten, kur yra servetėlių, pieškite ant jų. - Sukurkite pasaką. Uošvis su mūsų berniukais daro taip: jis sukuria pirmą sakinį, kitą sakinį – kuris nors berniukų...taip ir eina ratu. Viename žurnale skaičiau apie šeimą, kuri kurdavo tokias pasakas: pirmas sakinys prasidėdavo „laimei, (pavyzdžiui, mano tėvai nupirko man šuniuką)“, o kitas žmogus tęsdavo: „nelaimei, (pavyzdžiui, jis pabėgo)“ ir t.t.
Man jau atrodė, kad nebėra žmonių, manančių, kad diržas - puiki auklėjimo priemonė. Man atrodė, kad diržo griebiamasi dviem atvejais: a) praradus savitvardą (po to gailimasi, atsiprašoma ir pan.) ir b) nežinant, kad gali būti ir kitaip. Iš tiesų man atrodė, kad netgi pliaukštelėjimas praradus savitvardą jau yra suprantamas kaip blogis, kaip mušimasis. Atrodė, jog niekam nebėra paslapptis, kad vaiko mušimas – mūsų silpnybės išraiška. Pasirodo - klydau. Visai netyčia aptikau diskusiją, kurioje mamos diskutavo apie tai, kad šiuolaikiniai "kvailiai" nebenaudoja dirželio, todėl ir auga "laukiniai" vaikai... Na, sakysite, vienas kartas...Kai aptikau panašią diskusiją antrą kartą, supratau, kad tiesiog gyvenu aplinkoje, kur mąstoma vienaip, o iš tiesų aplinka gali būti visai kitokia. Tai paskatino prisiminti, ką jau buvau surašius apie fizines bausmes...(nuotrauka iš spiderchain.com)Šiandien veik kiekvienas tėvas/mama jau yra girdėjęs, kad fizinės bausmės žeidžia vaikus ne tik fiziškai, bet ir luošina vidinį vaiko pasaulį, jo jausmus, iškreipia savosios vertės jauseną. Betgi iš kartos į kartą girdime: ,,Lenk medį, kol jaunas“,„Už vieną luptą dešimt neluptų duoda“, Tėvų pabarimas –sviestu patepimas“, Motinos dūžis –sviesto gniūžis“, Vaiką mylėk kaip dūšią, bet krėsk kaip grūšią“, ,,Nuo diržo dar niekas nesirgo“„ Reikia beržinės košės“ ir t.t. ir pan. Ar galime remtis tokia senolių patirtimi? Jeigu užaugo vaikai tada (ypač, jei užaugo sėkmingi ir malonūs), tai užaugs ir dabar. Tačiau ar protinga užmerkti akis prieš daugybę pastaraisiais metais atliktų tyrimų, kurie teigia, kad vaikus mušti NĖRA GERAI. Pasigirsta nuomonių, kad lepinami, nebaudžiami šiuolaikiniai vaikai auga neišauklėti? Bet juk yra daugybė kitų būdų išauklėti dorus vaikus! Ir ,matyt, esminis skirtumas tarp mūsų protėvių ir šiandienos tėvų, kurie griebiasi fizinių bausmių, yra tas, kad anksčiau diržo buvo griebiamasi, kai jau niekas negelbėdavo, o šiandien – net neįsigilinus į vaiko ,,nuodėmę“, nes tam užimti tėvai neturi nei laiko, nei noro. Užplojai per sėdimąją ir jautiesi sudalyvavęs ,,auklėjimo procese“. Ir, žinia, ne vienas tėvas ir ne kartą nesusivaldo užploti savo vaikui. Juk susivaldymas reikalauja didžiulių pastangų. Tačiau ne čia didžiausia bėda. Svarbiausia – mūsų požiūris. Jeigu suvokiame, kad tiek vaikui, tiek pačiam būtų geresnė išeitis, jei taikytume kitokias bausmes – jau einame teisingu keliu. Jei iš dešimties kartų, kai ketinate griebtis diržo, daugiau susivaldome, nei nesusivaldome – irgi žingsnis pozityvia linkme. Gyvenimas be fizinių bausmių galėtų būti siekiamybė. Žinoma, nekalbama apie tuos, kurie smurtauja prieš vaiką – čia jau specialių tarnybų rūpestis – tokiems joks straipsnis nepadės, nes jie apskritai jų neskaito. Šis pokalbis tiems tėvams, kurie suvokia, kad fizinės bausmės – atgyvena ir stengiasi ieškoti joms alternatyvų. Kodėl teigiama, kad vaiko mušimas neduoda rezultatų? Juk visi žinome, kad mušamas vaikas bijo ir nebesielgia taip, kaip mes nenorėtumėme, kad elgtųsi. Čia ir šuo pakastas. Jis taip nesielgia, nes BIJO, o ne todėl, kad mano, jog toks elgesys –netinkamas. Mušimas tik laikinai sustabdo nepageidautiną elgesį, nes vaiko nieko neišmoko. Efektyviausios bausmės yra tos, po kurių vaikas sąmoningai pradeda kontroliuoti savo elgesį, nes jis NORI gerai elgtis, o ne todėl, kad BIJO gauti beržinės košės. Be to, jeigu jūs mušate vaiką, tai kodėl jis negali muštis? Nenuostabu, kad tokiam vaikui, kurio tėvai nuolat taiko pliaukštelėjimą per sėdimąją kaip bausmę, netrukus pradeda atrodyti, kad kitam užvožti yra nieko tokio (juk taip daro mano mylimiausi žmonės, kurie mane irgi myli) ir kad mušamam būti irgi yra nieko tokio. Negi norite, kad jūsų vaikas taip manytų? Negi norite, kad jis savo problemas spręstu kumščiais?
Jau minėjau dvi netinkamo vaikų elgesio priežastis: noras įtvirtinti savo autoritetą ir nežinojimas, kur yra leistino elgesio ribos. Tačiau ne visada galima atsiremti tik į šias dvi priežastis. Juk gali būti, kad jūsų vaikas tiesiog pavargęs. Nors dauguma mažylių pradeda kalbėti apie antrąjį gimtadienį, tačiau ir tada jų žodynas dar labai ribotas. Be to, paprastai prireikia dar bent dvejų metų, kad vaikas sugebėtų įvardinti savo emocijas. Dažnai susijaudinęs mažylis gali iškelti sceną, jį gali ištikti pykčio priepuolis, gali imti mušti broliuką, o iš tiesų...tiesiog nesijaučia saugus tik ką pradėjęs lankyti darželį.
Kai kuriose valstybėse jau seniai priimti smurtą prieš vaikus draudžiantys įstatymai, betgi kitose ,tarp kurių ir Lietuva – tik mažais žingsneliais judama tuo keliu. Žinoma, ir kitose šalyse tėvai nesusivaldo, būna, užploja užsiožiavusiam mažyliui per sėdimąją, tačiau jie žino, kad elgiasi netinkamai: jaučią gėdą, sąžinės graužatį, stengiasi, kad tai nepasikartotų. Tuo tarpu Lietuvoje – jeigu spręstume iš kai kurių straipsnių komentarų – gali pasirodyti, kad didelė visuomenės dalis tuo didžiuojasi, o apie tai, kad – šitaip pasielgę – pasikalbėtų su vaiku ir jo atsiprašytų – negali būti nė kalbos. Tačiau kai vaikas trenkia kitam – iškart pasipiktiname ir jį baudžiame. Ironiška, ar ne?
Ar reikia bausti vaikus? Ar galima bausmių išvengti? Teisybę pasakius, kai pirmagimis dar lakstė po namus su sauskelnėmis, maniau, kad bausmių TIKRAI pavyks išvengti. Maniau, kad VISKĄ galima susitarti. Nepavyko. Tačiau esu labiau linkusi tai vadinti "auklėjimu" ir "pasekmėmis", o ne "bausmėmis":) Bet - jeigu kam nors pavyksta susitarti ir nė karto nereikėjo nei išnešti vaiko į kitą kambarį, nei pasodinti jo "nusiraminti" - norėčiau, kad toks žmogus pasidalintų savo patirtimi! Tiesa, mintis į blogą įtraukti tai, ką esu radusi apie bausmes (mano nuomonė nebūtinai sutampa su ta, kurią perskaičiau knygose, straipsniuose ir pan.), kilo po to, kai Gabrielius atsiuntė nuorodą. Toje nuorodoje -ištraukos iš knygelės rusų kalba, kuri buvo išleista tarybiniais metais ir buvo skirta nepaklusniems vaikams "gąsdinti"... Pavyzdžiui, sakoma, kad jei neklausysi tėvelių, įkrisi į gilią duobę arba...sudraskys laukinės katės ir pan. Man tai priminė ir mūsų "tautinius" gąsdinimus, kad "pavogs čigonai" (net nekalbu čia apie toleranciją ir apie stereotipų skatinimą) ir t.t. ir pan. Brrrrrrr.....
Kadangis vis dar žiema, vis dar šalta, balta, tai ir darbelius norisi daryti „snieguotus“. Šio mėnesio „Mikės Pukuotuko“ žurnaliuke radome darbelį „Snieginis zuikutis“. Tėtis su Benediktu pasiraitojo rankoves, mama čiupo fotoaparatą ir ėmėmes darbo.
Šalta, balta, apšerkšniję,
Naujienos iš švietimo, šeimų ir vaikų pasaulio…
Perskaičiusi mano surinktą medžiagą apie augintinius, Gintarė parašė: "Tikrai neblogai surinkta informacija, bet yra vietelių kur tikrai drįsčiau prieštarauti , daugiausiai dėl šunų. O dėl apsisprendimo, galima būtų tik papildyti. Džiaugiuosi, kad yra žmonių, kurie į tai žiūri atsakingai ir jų daugėja."
...balta, balta - kur dairais -
Vis neprisiruošiu įdėti įrašo apie akcijos pabaigą…laukiau tekstuko, po to nuotraukyčių, po to dar galvojau, ką parašyti…Tačiau tegul kalba nuotraukos. O aš noriu visiems, dalyvavusiems akcijoje, padėkoti iš visos širdies…Dėkui jums, mielieji!
Naujienos iš švietimo, šeimų ir vaikų pasaulio…
Dar visai neseniai rašiau apie mūsų berniukus, kurie gali kiaurą dieną grumtis/galynėtis/vartytis/eiti imtynių (kaip pavadinsi taip nepagadinsi) it liūtukai. Tačiau kartais tą jų smagią veiklą (jiems) reikia pristabdyti. Stabdydavome pačiais įvairiausiais vaikų tramdymo metodais: ir pasodindami juos ant kėdžių (nusiraminti), ir nusiųsdami vartyti/skaityti knygučių, ir kalbėdamiesi apie tinkamą elgesį, ir atskaitydami "pamokslą"...žodžiu, liko diržas, žirniai ir kitos visai nešiuolaikinės priemonės...:)))
Naujienos iš švietimo, vaikų ir šeimų pasaulio...
Vis ieškau būdo kaip pateikti naujienas iš švietimo, vaikų ir šeimų pasaulioooo.
Taigi užvakar galų gale nukeliavom Gertrūdos trijų mėnesių proga pas pediatrę. Ir štai ten visai netikėtai išsirutuliojo pokalbis apie motinystės atostogas ir vaikų auginimą. Viskas prasidėjo nuo to, kad pediatrė užklausė, ar Gertrūda jau išmiega visą naktį. Taip, sakau, VISĄ:))) Na, iš esmės tai aš visiškai nesiskundžiu. Štai ir šiąnakt Gertrūda pavalgė apie pirmą (tada dar nemiegojau) ir jau apie septintą (kai atsikėliau išleisti Augusto į mokyklą). Vakar valgė kažkada vidury nakties. Žodžiu, puikus tas mūsų vaikas. O štai pediatrė ir sako: O, ne! Juk ji nieko geriau nemiega, nei per praėjusio mėnesio apsilankymą! (Hmmm...šiaip aš nesitikiu, kad ji "geriau" miegos tol, kol ją maitinsiu.) Žodžiu, tiksliai pokalbio neatgaminsiu, bet papasakosiu esmę. Taigi ji paklausė, ar jau Gertrūda SAVO kambaryje...Sakau: tai kad ji pas mus lovoje....Ji: bet tai siaubinga! Na, aš taip ir išsižiojau. Manyk, žmogau, ką nori, bet taip imti ir išrėžti... Dar paklausė, ar Lietuvoje taip įprasta. Tai aš jai pasakiau, kad - iš mūsų rato - dauguma žmonių vaikus migdo lovytėje, bet tame pačiame kambaryje. Mes sutarėm, kad migdysim lovoje, nes aš tiesiog fiziškai negaliu atsikelti naktį:) Na, galiu, bet po to jaučiuosi it zombė ir labai ilgai užtrunka, kol užmiegu. O jeigu pusiau miegodama maitinu savo lovoje, tai ir užmigt nėra sunku, nes kaip ir nebūnu prabudus. Tada ji paklausė, o tai ką apie tai mano Gabrielius? Na, kaip čia pasakius... Vaikas mūsų abiejų, tai kažkaip darom, kad visiems geriau būtų. Toks atsakymas ją, mačiau, nustebino.
Augustą, Vilhelmą ir Mortą gimdžiau su epidūrine nejautra. Gertrūdą - su spinaline. Tačiau niekada taip IŠ ESMĖS ir nežinojau, kaip viskas vyksta. Vakar aptikau tikrai puikų filmuką, kuriuo norėčiau pasidalinti su tomis, kurių gimdymas dar tik laukia. Supratau, kad žinojau maždaug 80proc viso to, kas parodoma, o , kaip sakant, jau triskart post factum:))) Tiesa, žiūrint filmuką IŠ TIESŲ nutirpo kojos, tačiau - kadangi aš už švietimą - pažiūrėjau iki pabaigos. Kam įdomu, žiūrėkite štai ČIA.
Pastarosiom dienom labai daug galvoju apie tai, kokie vis dėlto skirtingi yra vaikai. Žinoma, skiriasi tarpusavyje ir berniukai. Net labai skiriasi. Tačiau...Morta Sofija turi ir daug kažko tokio, ko berniukai visai neturi. O berniukai, savo ruožtu, turi nemažai to, ko turi Mortulė. Kai gimė Augustas, dar buvo tie laikai, kai daugmaž tikėjau, kad gimęs vaikas yra tabula rasa, ir viskas priklausys nuo auklėjimo. Žinoma, puikiausiai supratau, kad jis atsineša savo bagažą, tačiau tikėjau, kad ugdymas - visagalis. Šiandien nemanau, kad vaikas jau gimsta "išbaigtas" ir kažkaip nemanau, jog tuo įtikėsiu, tačiau tikiu, kad vis dėlto labai, net labai daug yra įgimta. VIsų pirma - lytis. Kadangi buvom užsibrėžę vaikus auginti "laisvai", t.y. neribojant jų ir neuždarant į tam tikros lyties "narvelį", gimus Vilhelmui, Augustui iš tėvų parvežėm vežimėlį lėlėms ir nupirkome lėlytę. Mūsų mielasis baltapūkis pasižiūrėjo į lėlę, tada į mus ir...šveitė tą lėlę ant žemės, į vežimėlį susikrovė visas savo mašinas ir neįtikėtinu greičiu ir "užnešdamas" ant posūkių bei baisiausiai burgzdamas lakstė su mašinomis vežimėlyje po visus namus. Lėlė taip ir liko užmiršta iki...Mortos gimimo. Tiesa, Vilhelmas kartais ją pakeldavo, nes jis...kitoks berniukas, tačiau visvien jam buvo (ir yra) daug smagiau žaisti su minkštais žaisliukais, nei su lėlėmis. Beje, Morta žaidžia su minkštais žaisliukais, bet tokios meilės ir prisirišimo, kokį turi Vilhelmas, nedemonstruoja nė iš tolo. Augustui minkštas žaislas nuo pat gimimo įdomus būna...na, maksimum penkias minutes. Morta...nė dienos be žaidimo su lėlėmis. Taigi...
Pasirodo, TAIP. Geriau, nei bėgimas, nei važiavimas dviračiu. Sakyčiau, visai nebloga naujiena, nes vien ta mintis apie valandas trunkančias treniruotes...Pasirodo, šeši 30 sekundžių trunkantys "sprintai" (pavyzdžiui, kai bėgate į nuvažiuojantį autobusą ar kai sparčiai nulėkiate į, tarkim, vaiko darželį, nes vėluojate jo pasiimti ir pan.) yra prilyginami - pagal naudą sveikatai - bėgiojimui po 45 minutes keletą kartų savaitėje. Taigi vaikai, kuriems tokie "sprintai" - neatsiejama gyvenimo dalis, pasirodo, instinktyviai žino, kas naudinga sveikatai.
Prieš keletą dienų viena draugė pasidalino nuoroda į dar niekada nematytą interneto puslapį - HomoSanitus. Kadangi Lietuvoje labai mėgau pasiurbčioti kavytę "trys viename", tai net žandikaulis atvipo, perskaičius, kokią gerybę ši kavikė turi savo pakuotėje. Įdomu buvo (dar kartą, nes jau buvau skaičiusi viename amerikiečių portale) perskaityti, kad infarktas - užkrečiamas....Hmmmm...Noriu tikiu, noriu ne, bet paskaitinėti visai įdomu!
Jei norite, visus naujus blog’o įrašus galite nuo šiol patogiai užsiprenumeruoti. Blog’o dešinėje, pačiame viršuje, yra PRENUMERATA. Užsiprenumeruoti įrašus galite elektroniniu paštu arba per RSS skaitytuvą (pavyzdžiui, Google Reader ).
http://www.alfa.lt/straipsnis/165901
Austėja Landsbergienė, socialinių mokslų daktarė (edukologija), keturių vaikų mama. Beveik ketverius metus gyvenome Belgijoje ir tik 2011 sausį grįžome į LIetuvą. Taigi šiuo metu vyksta vėl gyvenimo Lietuvoje adaptacija, o tuo pačiu ir vadovauju savo įkurtam "Vaikystės Sodui" (du Vilniuje ir vienas atveriantis duris Kaune) bei "Vaikystės Institutui".
http://www.alfa.lt/straipsnis/146117
http://www.alfa.lt/straipsnis/147647
http://www.alfa.lt/straipsnis/150405
http://www.alfa.lt/straipsnis/150408
http://www.alfa.lt/straipsnis/150410
http://www.alfa.lt/straipsnis/155624
http://www.alfa.lt/straipsnis/163644
http://www.alfa.lt/straipsnis/167716
http://www.alfa.lt/straipsnis/167875
http://www.alfa.lt/straipsnis/175770
http://www.alfa.lt/straipsnis/177047
http://www.alfa.lt/straipsnis/178734
http://www.alfa.lt/straipsnis/187120
http://www.alfa.lt/straipsnis/187123
http://www.alfa.lt/straipsnis/187404
http://www.alfa.lt/straipsnis/187405
Straipsnis iš žurnalo “Mažylis”
Straipsnis iš žurnalo “Mažylis”
Straipsnis iš žurnalo “Mažylis”
Niekas nė nemirkteli, kai mergaitė mina dviratuko pedalus, aprengta kaip kaubojus, tačiau kodėl kyla didžiulis triukšmas, kai berniukas užsimano apsivilkti suknelę? O dar feministiškai ūžiame, kad mums, moterims, nieko negalima, nes visose srityse viešpatauja vyrai. Ne visose, tikrai ne visose.