Rugpjūčio 23
Esame kibirkštis, kuri užkuria švietimo sistemą!
Prieš keletą metų mūsų biuro Messenger pokalbių grupę pavadinau “Ignite”, nes vis sukosi mintis, kad esame kibirkštis, kuri užkuria švietimo sistemą.
Prieš keletą metų mūsų biuro Messenger pokalbių grupę pavadinau “Ignite”, nes vis sukosi mintis, kad esame kibirkštis, kuri užkuria švietimo sistemą.
Nereikia turbūt nė sakyti: paauglystė yra itin jautrus metas, kai reikia žmogaus, kuriuo galėtum pasitikėti, kuriuo galėtum tikėti, su kuriuo galėtum tiesiog...pasikalbėti. Dažnai to žmogaus reikia ne tam, kad jis kažką patartų ir padėtų, kartais tiesiog reikia, kad patvirtintų tai, ką galvoji ir parodytų teisingą kryptį. Būtų šalia.
Kai dar buvau paauglė, vieną vasarą visai netikėtai teko dirbti vertėja iš švedų kalbos - vertėjavau žmonėms, turintiems negalią. Taip, kaip man patiko švedų istorijos (nors ir tragiškos bei sudėtingos, jos buvo šviesios), taip gąsdino lietuvių istorijos. Viena moteris net pasakojo apie priverstinį abortą. Prisimenu, negalėjau net vertėjauti - pati raudojau...
Šeštadienio ankstų rytą perskaičiau straipsnį apie tai, kad suomiai apsisprendė reformuoti savo švietimo sistemą. Jau iki dienos pabaigos su manimi daug kas pasidalino šiuo straipsniu. Džiugino tai, kad daug kas domisi, kokia yra mūsų švietimo sistema ir ką mes galėtumėme daryti, kad būtų geriau. Džiugino ir tai, kad suomiai galų gale žengė šį drąsų žingsnį.
Sveikinu visus ir visas su prasidėjusia žiema! Ar jau išsirinkote, kokią knygą skaitysite su vaikais? Mažyliams yra įvairių paveikslėlių knygų, tikrai bus nesunku išsirinkti, bet vat vyresniems vaikams (6+) norėčiau pasiūlyti drauge skaityti (ta prasme, kad Jūs skaitote, paaiškinate, o vaikas(-ai) - klauso) Kalėdų istorija (Marko Leino) arba Kalėdų paslaptis (Jostein Gaarder). Išsivirkite skanios arbatos, susirangykite drauge ir skaitykite...pamatysite, sukursite tokį prisiminimų lobyną, kad nenorėsite jų paleisti...
Ach, tas Kalėdų Senelis. Mums jis toks savas, ar ne? O, pasirodo, jo istorija ne tokia jau ir sena - nors ir labai greitai prigijusi ir tapusi sava. Žinia, ir Kalėdų eglutė yra ganėtinai nauja - devyniolikto amžiaus - tradicija ir, žinia, tikrai ne Lietuvoje užgimusi. Ką tuo noriu pasakyti? Ogi tai, kad daug tradicijų, kurios mums atrodo senos ir lietuviškos, nėra nei senos, nei lietuviškos. Tik labai prigijusios. Ką tai įrodo? Kad keičiasi laikai, keičiasi papročiai, mes ne visada džiaugiamės naujais papročiais, tačiau jie pamažu įsitvirtina ir - jau jiems įsitvirtinus - patys pamažu imame įsivaizduoti, kad tai yra sena tradicija, kuriai niekas niekada nesipriešino. Aš pati puikiai prisimenu etapą, kai Senis Šaltis tapo Kalėdų Seneliu - oi, kaip mums, vaikams, painu buvo. Šiandien mano vaikai net nesuprastų, kas tas Senis Šaltis.
Pietų miegas darželyje - daug kam skaudi tema. Man ji buvo itin skaudi, nes tiek, kiek save prisimenu, nekenčiau pietų miego. Darželyje man akis rišdavo rankšluosčiu ir sakydavo, kad, jeigu nemiegosiu, išrengs nuogai ir pastatys ant palangės. Prisimenu, kad net bijodavau sukrutėti - apie ėjimą į tualetą (net jei labai norėdavau!) negalėjo būti nė kalbos... Net nežinau, kodėl niekada apie tai nepapasakojau tėvams - tik jau suaugusi. Prisimenu, mama tada labai išgyveno ir sakė: vaikeli, tai kodėl tu nieko nesakei?! Bet aš į šį klausimą atsakyti negalėjau - net nežinau, kodėl niekada nieko taip ir nesakiau vaikystėje. Mūsų vaikai (dauguma jų) - taip pat nemiegaliai. Be to, pamačiau Švedijoje, Danijoje, Belgijoje, JAV, UK bei parptautinėse mokyklose, kad tų vaikų niekas neverčia miegoti. Tad Vaikystės Sode nuo pirmos dienos vaikų neverčiame miegoti. Pasiilsėti ir paklausyti pasakos sugula visi. Tačiau - jeigu per tą laiką vaikas neužmiega - jis gali tyliai atsikelti ir eiti žaisti. Ir nesąmonė, kad vaikas siautėja ir prikelia visus kitus. Su vaikais galima susitarti. Tik reikia jų neinfantilizuoti. Apie tai, su kokiomis problemomis vis dar susiduriama ir kaip jas galima spręsti - šiandienos priimamasis.
Šiuo metu Graikijoje, Kretoje vyksta viena didžiausių Europoje mokslinių konferencijų, kur susirinkę visi, kuriems rūpi ikimokyklinis ugdymas. Asociacija, kuri organizuoja, vadinasi EECERA (European Early Childhood Education Research Association). Turiu pasakyti, kad vieta pasirinkta netinkama – tenka kovoti su savimi, nes viešbučio poilsiautojai, persimetę rankšluosčius per petį ir dėvintys maudymosi kostiumėlius, traukia prie jūros, o aš traukiu į priešingą pusę – langų neturinčias konferencijų sales iš kurių – tarsi kurmis iš urvo – išlendu jau leidžiantis saulei.
Artėja ruduo - metas, kai nemažai vaikų pirmą kartą pravers ugdymo įstaigos duris, kai pirmą kartą išeis iš tėvų namų (arba pakeis įprastą ugdymo įstaigą). Aktuali tema - išsiskyrimas ir adaptacija. Ne veltui padaugėjo ir klausimų šia - jautria šiam metų laikui - tema.
Šis mėnuo - gimtadienių mėnuo. Tikrų tikriausiai. Kai pasipylė, tai pasipylė - vos spėjame iš vieno į kitą. Susidaro įspūdis, kad liepą gimsta daug vaikų. Prisimenu, mokykloje, savo klasėje, turėjome daugiausiai balandžio mėnesį gimusių vaikų, tačiau su Gertrūda atrodo, kad dauguma jos draugų yra gimę liepą. Todėl ir mamos, kuriai neseniai gimė mažylis, o vyresnėlis reaguoja itin audringai, klausimas yra labai savalaikis.
Gėdinimas Lietuvoje - vis dar populiari drausminimo priemonė. Vis dar kai kuriems tėvams (ir net pedagogams!) atrodo, kad gėdinimas bus "gera pamoka", ir vaikas liausis elgtis netinkamai. Kodėl gėdinimas dar labiau skatina vaiką elgtis netinkamai? Čia yra mano išsamus straipsnis apie gėdinimą, o šiandien - atsakymas į aktualų vienos mamos klausimą.
Pradėsiu nuo to, kad PLJS gavau spyrį į uodegą - net keletas žmonių pasakė, kad tiesiog privalau daugiau ir dažniau rašyti tai, apie ką galvoju, tai, apie ką kalbu ir formalioje, ir neformalioje aplinkoje. Ir štai tame pačiame PLJS mačiau ir keletą vaikų. Tiesa, nedaug, bet jų buvo. Per vieną pranešimą du džigitai taip lakstė, kad ten ne vienas ir ne du klausytojai šaudė piktus žvilgsnius į juos :) Aš puikiai suprantu, kodėl: yra vietos, kur vaikai gali lakstyti ir yra vietos, iš kurių vaiką reikia pa(si)vesti į šoną. Taip, jie visaverčiai visuomenės nariai, bet, kaip sakant, visi mes turime teises ir visi turime pareigas: turime teisę atvažiuoti, bet turime pareigą pagarbiai elgtis, kai kiti klauso ir nori girdėti. Bet čia ne apie tai. Čia apie tai, kad yra nuostabu, jog tie vaikai galėjo lakstyti ir lakstė.
Šiandien - pasaulio lietuvių ekonomikos forume - itin daug kalbėjome apie švietimą. Sakysite, ką bendro turi švietimas ir ekonomika? Visų pirma, nuo švietimo priklauso valstybės ateitis, nes būtent švietimo sistemos rezultatas - suaugęs žmogus - daro didžiulę įtaką ir ekonomikos augimui.
Neabejoju, kad dauguma šeimų išgyvena tarpsnį, kai vaikas, atrodo, visą laiką sako "ne!". Nenuostabu, kad kartais tėvai nebežino, ko griebtis. Tad ir šiandien - mamos klausimas ir keletas patarimų, ką būtų galima daryti ir į ką reikėtų atkreipti dėmesį.
Šiandien mes jau žinome, kad vaikus girti reikia, tačiau ar žinome, kaip? Atrodo, viskas taip paprasta, tačiau, pasirodo, ne. Tinkamai girti vaiką yra nemažas iššūkis. Tad šiandien - būtent apie tai.
Šiandien - atsakymas į liūdną mamos Ingridos laišką. Kodėl liūdnas? Todėl, kad mama (tėvai?) viską daro teisingai (ir psichologė tą patvirtino!), tačiau jiems svyra rankos: ne(be)pasitiki savimi, savo tėvyste. Mano manymu, vien tai, kad jie ieško išeičių ir pagalbos, jau rodo, kad nėra pagrindo nepasitikėti savo tėvyste/motinyste. Ir apskritai. Judrus, impulsyvus pradinukas, na, nėra lengva, bet ir ne pasaulio pabaiga. Bendruomenė turėtų daugiau galvoti apie tai, kaip padaryti, kad bendruomenėje būtų gera visiems, o ne ruoštis rinkti parašus, kad toks vaikas būtų išmestas. Aš puikiai suprantu, kad kiti tėvai nenori, jog kentėtų jų vaikai. Bet ar jie yra įsitikinę, kad rytoj neatsidurs kitoje stalo pusėje?! Ar ne geriau yra ieškoti sprendimų?! Pati esu ne kartą susidūrusi su tokia situacija, ir man kaskart būna siaubingai liūdna - vien šiemet man atsiuntė tinklaraščio skaitytojai du ir viena VS darbuotoja vieną tokios situacijos aprašymą, kai vaikas buvo išmestas, nes jis nebuvo patogus. Viena vertus, supranti ir vienus, ir kitus. Kita vertus, mūsų visuomenė yra dar emociškai nebrandi ir linkusi į emocinį smurtą. Tad manau, kad šis įrašas - itin aktualus Lietuvoje kasmet vykstančios SAVAITĖ BE PATYČIŲ akcijos fone.
Šiandien - apie operacijas. Ar reikia vaikui pasakoti apie artėjančią operaciją? Ką reikia vaikui papasakoti, o ko - ne? Kodėl svarbu, kaip jaučiamės mes? Linkiu klausimą uždavusiai mamai bei jos vaikeliui sklandžios operacijos. Taip pat norėčiau pridurti, kad po operacijos šiek tiek atpalaiduokite savo taisykles. Pavyzdžiui, jeigu vaikas mėgsta ledus, tai pavaiškinkite ledais (žinoma, jeigu galima) - ir nesvarbu, kad šiandien ketvirtadienis, o jūs ketvirtadieniais nevalgote ledų. Tiesiog reikia suprasti, kad ypatingos situacijos reikalauja ypatingų įžvalgų. Tad kalbėkite su savo vaikais, būkite nuoširdūs ir...nemeluokite!
Šis klausimas aktualus visiems tėvams. Tik tiek, kad vieni daugiau išgyvena, o kiti - mažiau. Man pačiai šis klausimas buvo itin aktualus, nes mūsų vaikai, na, nebemiega to pietų miego dar tikrai maži. Iš keturių vaikų tik vienas yra toks, kuris mėgsta pamiegoti, bet ir tai, lyginant su kitų šeimų atžalomis, jis - visiškai nemiegalius. Tai ką tada sakyti apie kitus vaikus?! Būdama pirmakartė mama labai dėl to išgyvenau: gulėdavau su vaiku lovoje valandą, pradėdavau nervintis, subjurdavo nuotaika, o vaikui - nė motais tas miegas. Aplink visi - it susitarę - kartojo, kad vaikui būtinas pietų miegas. (Beje, ir aš labai anksti lioviausi jo miegojus!) Ačiūdiev, tikiu ir pasitikiu ir mokslu, o vadovaujuosi savo smegenimis: pasikalbėjau su kolegomis JAV, Skandinavijoje, pasidomėjau ir...lioviausi gadinusi nuotaiką ir vaikui, ir sau. Su kitais vaikais buvo paprasčiau: tiesiog stebėjau juos, žiūrėjau, kiek jie apskritai išmiega, ir gyvenome ilgai ir laimingai. Mamos klausimas atgaivino tuometinius jausmus, tad noriu atsakyti, kad daugiau tėvų išgirstų, jog tikriausiai tai yra daug mažesnė problema, nei atrodo. Neleiskite pietų miegui valdyti jūsų gyvenimo ir - netrukus įsitikinsite! - vaikas miega tiek, kiek reikia ir auga sveikas ir laimingas.
Šios savaitės klausimas yra visiškai šviežutėlis - pagalvojau, kad mamai bus geriau, jei nereikės ilgai laukti, nes atsakydama į klausimą patariu eiti ir pasikalbėti su vaiko pedagogu. Klausimas yra apie paauglį ir jo elgesį. Iš tiesų paaugliai yra nepaprastai žavingi: kartais dar tokie vaikai, o kartais su jais įdomiau ir didesnis iššūkis, nei su suaugusiais. Vienas įdomiausių dalykų su paaugliais yra tai, kad jie yra it svogūnai, kuriuos reikia išlukštenti. Jeigu ikimokyklinuko ar pradinuko elgesys dažnai yra nuspėjamas ir lengvai "iššifruojamas" (nes jie yra nuoširdūs), tai paauglys jau turi kaukę. Ir kartais ne vieną. Kartais tenka lupti tas kaukes vieną po kitos, kol supranti, kokia buvo vieno ar kito elgesio tikroji priežastis. Visada maniau, kad man įdomiausi bus ikimokyklinukai ir pradinukai, tačiau dabar, kai namuose turime du paauglius, pradedu suprasti, kokia įdomi ir žavinga yra paauglystė. Iš tiesų paauglystės - tokios, kokia dažnai yra ji piešiama - nelabai patiriu. Gal dėl to, kad esame įpratę daug kalbėti su vaikais?! Nežinau. Tą dar reikia atrasti/suprasti. Žinodama, kad visi pagrindai dedami iki paauglystės, dabar daugiau stebiu mūsų auklėjimo vaisius. Be jokios abejonės, visa tai - tik pradžia. Rezultatas - visas gyvenimas. Skaitydama šios mamos laišką, jaučiau tą nerimą, kurį jaučia ji (kai iš vienos pusės norisi paleisti vaiką, o iš kitos be galo be krašto norisi suprasti ir jam padėti), kai tu tarsi supranti, kad vaikas iš to, kuris žiūrėdavo į tave su begaline meile ir pasitikėjimu, staiga virsta tokiu,na, partneriu. Man atrodo, kad paauglystė yra metas, kai gyvenimą su tokio amžiaus vaikus galima lyginti su šokiu, kuriame tėvai yra lyg ir vedantys, bet vis dėlto abi pusės yra partneriai.
Lietuvoje į mokyklą vaikai iškeliauja, jei jiems tais kalendoriniais metais sueina 7-eri metai. Vieniems gali būti sausį 7-eri, o kitiems - tik gruodžio mėnesį. Toks yra įstatymas.(Kita vertus, juk reikia kažkada brėžti brūkšnį, ar ne?) Išimtys daromos vaikams, kurie turi sveikatos problemų - jiems medikai gali nerekomenduoti dar leisti. Anksčiau į mokyklą eiti galima, jei tėvai pageidauja, ir vaikas yra brandus. Tą taip pat turėtų nustatyti specialistai. Jeigu pedagoginės psichologinės tarnybos specialistai rekomenduoja leisti į mokyklą, tai mokykla priims ir jaunesnį vaiką. Kita problema, su kuria susiduria vis daugiau šeimų - Lietuvoje vaikai į mokyklą keliauja septynerių, tačiau, pavyzdžiui, Belgijoje - šešerių, o Jungtinėje Karalystėje ar JAV - penkerių. Ką daryti, jei šeima keliauja/gyvena tarp valstybių? Štai mes turime tokią situaciją, kad viena šeima iš Jungtinės Karalystės norėtų metus pasimokyti KMM, o po metų vėl grįžti į JK. Lietuvoje rugsėjo mėnesį vaikas būtų priešmokyklinukas, o JK - jau antrokas. Šios dienos įrašas - apie tai bei kaip priimti sprendimą, kuris būtų geriausias šeimai.
Ar noriai jūsų ikimokyklinukas plauna galvą? Mano visi keturi - kai buvo ikimokyklinukai - to nemėgo. Prisimenu, sudėtingiausia buvo su pirmagimiu (įtariu, kad daugumai šeimų yra sunkiausia su pirmagimiais) - vien dėl to, kad tėvystės patirtis yra dar trumpa, o perfekcionizmo - daug kaip niekada. Nenuostabu,kad gero savo mažyliams linkintiems tėvams pradeda atrodyti, kad viskas išbandyta, o vaikas kaip vengė galvos plovimo, taip vengia. Šios dienos įraše - kelios idėjos, kaip galima palengvinti šį procesą. Ir dar. Tai - praeina. Vieną dieną vaikas ne tik noriai išsiplaus galvą, bet net ir padarys tai pats!
Šįkart - klausimas apie televizorių: kiek? kada? kaip? kokios naudos ir kokios grėsmės? Kadangi dabar gaunu nemažai klausimų į FB, tai noriu pasakyti, kad viską registruoju ir tikrai atsakysiu, bet prašau kantrybės, nes klausimų yra daug. Gražaus penktadienio vakaro! Mes, pavyzdžiui, turime penktadienio filmo tradiciją - žiūrime kartu ir aptariame. Net nekalbu apie tai, kad mums tai yra smagu ir jauku!
Su vaiku pradėkite kalbėti „ta“ tema, kai jis dar nekalba. Kodėl? Todėl, kad įprastumėte!
Šį interviu savo sausio mėnesio numeryje spausdino MOTERS žurnalas. Man jis patiko, tad dalinuosi ir su tinklaraščio skaitytojais:)
Šiandien baigėsi konferencija, kuri man buvo it Everestas alpinistui. Na, gal čia kiek per riebus palyginimas, bet iš tiesų nesu dalyvavusi įdomesnėje konferencijoje, o esu, patikėkite, dalyvavusi ne keliose ir ne keliolikoje :) Konferencija vyko JAV, Floridoje, Orlando mieste. Visų pirma, niekada ten nebuvau buvusi. Keisčiausia buvo tai, kad smegenys vaizdus suprato kaip Kaliforniją :), bet vis dėlto labai daug kas buvo kitaip: ir drėgmės kupinas oras, ir debesys, ir vis nulyjantis trumpalaikis lietus, ir vešli (vešlesnė?) augmenija. Lyg ir viskas labai panašu, tačiau ir ne taip.
Žinote, būna tokių dienų, kai, atrodo, niekada to ar kito neišmoksite. Prisimenu, kaip būdavo sunku mūsų antragimiui: vis atrodydavo, kad NIEKADA nepasivys brolio. Jis net taip sakydavo: aš NIEKADA neišmoksiu važiuoti dviračiu, NIEKADA neišmoksiu plaukti ir t.t. ir pan. Juokas tas, kad daug ką jis išmoko net anksčiau, nei brolis, tačiau jam vis vien atrodė, kad galėjo ir anksčiau, anksčiau už brolį:)
Prieš keletą dienų gavau naujienlaikraštį, kuriame perskaičiau, ką specialistai rekomenduoja dovanoti trimečiams. Pagalvojau, kad jei jau yra rekomendacijos trimečiams, tai turėtų būti ir dvimečiams. Ir, žinoma, radau! Taigi - kadangi rytoj mūsų pagrandėlei dveji, ir man tai aktualu - pasidalinsiu šia informacija :)
Praėjusią savaitė The Times pranešė apie naują programą: aštuonių valstijų valstybinės gimnazijos leis 10tokams laikyti specialius egzaminus ir – jeigu egzaminai bus išlaikyti – viduriniojo mokslo diplomą vaikas galės gauti porą metų anksčiau ir...iš karto stoti į valstybinį koledžą. Čia reikėtų truputį pasiskaityti, kas JAV yra community college, o jeigu nenorite skaityti, tai galiu pasakyti, kad tai - panašu į aukštąjį neuniversitetinį išsilavinimą, kuris trunka dvejus metus ir gaunamas tam tikras pažymėjimas arba diplomas.
Vakar - ieškodama daugiau info apie patyčias - radau gražų, aiškia kalba parašytą leidinį: "Mokykla gali įveikti patyčias. Rekomendacijos mokytojams", kurį sudarė/parašė Robertas Povilaitis ("Vaikų Linijos" vadovas) ir Jurgita Smiltė Jasiulionė. Parašiau Robertui, nes norėjau viską dalimis sudėti į tinklaraštį, tačiau jis nebuvo įsitikinęs dėl teisių. Taigi nusprendžiau dėti ištrauką, o visą leidinį galite perskaityti štai čia. O ištrauka, kurią nusprendžiau įdėti į tinklaraštį, yra būtent apie tai, ką galima daryti klasės ir vaiko lygmeniu. Manau, kad ši informacija - nepaprastai naudinga ir pedagogams, ir tėvams (kad žinotų, ko galima tikėtis ir reikalauti!).
Jau prieš kurį laiką gavau vienos mamos laišką. Mama klausė, kaip reaguoti į štai tokias instrukcijas būsimam pirmokui, žinoma, duotas pedagogo. Pedagogo laišką mama nufotografavo ir atsiuntė man. Jau tą pačią dieną norėjau dėti į tinklaraštį ir paklausti: na, apie kokią NORMĄ mes kalbame??? Ir jeigu kam nors tokia "instrukcija" atrodo normali, tai man dar yra daug darbo :D Tačiau visų pirma paklausiau mamos, ar ji leidžia šį "šedevrą" dėti į tinklaraštį. Visų antra, norėjau šiek tiek palaukti, kad galėčiau rašyti tada, kai emocijos nuslūgusios, o ir pats laiškas jau šiek tiek "pagyvenęs" :)
Taigi prisiruošiau aprašyti Gebėjimų mokyklas nuo...iki - ta prasme, viską, ką norėjau apie jas pasakyti. Jau anksčiau minėjau, kad straipsnis buvo išspausdintas "Veido" žurnale, tačiau dėl vietos stokos - ne visas. "Delfyje" spausdinamas visas tekstas ir - turiu pasakyti - susidomėjusi perskaičiau ir komentarus: įdomu, ką žmonės mano apie tokias mokyklas.
Jau rašiau apie Gebėjimų mokyklas Švedijoje. Ir pažadėjau, kad bus tęsinys.
Galvojau, galvojau, kaip cia geriau isvertus ir pagalvojau, kad geriau viska aprasysiu, o vertimas ateis savaime...nes juk retai geriausiai tinka tiesioginis, ar ne?
...jei nebūtų liūdna.
Na, be to, kad vaikai žaidžia lauke ir visa nereikia galvoti, ką jiems veikti :D Kai buvome sodybose Trakuose, Anykščiuose, Labanore ar Lavoriškėse atrodė, kad ir taip vaikai vos spėja atlikti visus "darbus": užlipti į kalną, išsimaudyti, padūkti, pasimėtyti akmenukais (!), pavalgyti (juk dūkstant lauke taip išalkstama!), persirengti...o kur dar visokie žaidimai kaip badmintonas ir panašūs!!! Tačiau vis dėlto vis kyla klausimas: o ką DAR galima būtų daryti? Ypač, jei prakalbstame apie įvairių žaidimų naudą. Be to, kadangi jau tikrai daug tėvelių žino, jog labai svarbu būti SU vaiku, jiems taip pat natūraliai kyla klausimas, ką galima būtų veikti?
Pastarosiomis dienomis vis mintimis grįžtu prie vieno įvykio, kuris buvo aprašytas ir spaudoje: tokio paties "liepinuko" kaip Gertrūda mirtį. Nežinau, kas sujaudino labiausiai: ar tai, kad tas vaikutis buvo tokio paties amžiaus kaip maniškis, ar tai, kad SuperMamoje perskaičiau pokalbius su kūdikėlio mama...nežinau. Žinau tik tiek, kad tai privertė susimąstyti, koks vis dėlto trapus yra gyvenimas ir kaip negalima "varyti Dievo į medį"...iš tiesų: prieš dejuodami, kad yra blogai, pagalvokime, ar IŠ TIESŲ yra BLOGAI...(Nuotrauka: sadness)
Dar visai neseniai rašiau apie mūsų berniukus, kurie gali kiaurą dieną grumtis/galynėtis/vartytis/eiti imtynių (kaip pavadinsi taip nepagadinsi) it liūtukai. Tačiau kartais tą jų smagią veiklą (jiems) reikia pristabdyti. Stabdydavome pačiais įvairiausiais vaikų tramdymo metodais: ir pasodindami juos ant kėdžių (nusiraminti), ir nusiųsdami vartyti/skaityti knygučių, ir kalbėdamiesi apie tinkamą elgesį, ir atskaitydami "pamokslą"...žodžiu, liko diržas, žirniai ir kitos visai nešiuolaikinės priemonės...:)))
Knygos autorė - dr.Mary Pipher, kuri verčiasi gydytojos psichologės praktika ir yra universiteto dėstytoja. Knygos paantraštė - KAIP IŠGYVENTI PAAUGLYSTĘ. Iš tiesų, knyga - apie paauglius. Tiksliau, apie paaugles. Autorė nagrinėja priežastis, dėl kurių dabar daugiau nei bet kada mergaičių puola į depresiją, patiria valgymo sutrikimų, priklausomybių, bando nusižudyti ir pan.
Pastarosiom dienom labai daug galvoju apie tai, kokie vis dėlto skirtingi yra vaikai. Žinoma, skiriasi tarpusavyje ir berniukai. Net labai skiriasi. Tačiau...Morta Sofija turi ir daug kažko tokio, ko berniukai visai neturi. O berniukai, savo ruožtu, turi nemažai to, ko turi Mortulė. Kai gimė Augustas, dar buvo tie laikai, kai daugmaž tikėjau, kad gimęs vaikas yra tabula rasa, ir viskas priklausys nuo auklėjimo. Žinoma, puikiausiai supratau, kad jis atsineša savo bagažą, tačiau tikėjau, kad ugdymas - visagalis. Šiandien nemanau, kad vaikas jau gimsta "išbaigtas" ir kažkaip nemanau, jog tuo įtikėsiu, tačiau tikiu, kad vis dėlto labai, net labai daug yra įgimta. VIsų pirma - lytis. Kadangi buvom užsibrėžę vaikus auginti "laisvai", t.y. neribojant jų ir neuždarant į tam tikros lyties "narvelį", gimus Vilhelmui, Augustui iš tėvų parvežėm vežimėlį lėlėms ir nupirkome lėlytę. Mūsų mielasis baltapūkis pasižiūrėjo į lėlę, tada į mus ir...šveitė tą lėlę ant žemės, į vežimėlį susikrovė visas savo mašinas ir neįtikėtinu greičiu ir "užnešdamas" ant posūkių bei baisiausiai burgzdamas lakstė su mašinomis vežimėlyje po visus namus. Lėlė taip ir liko užmiršta iki...Mortos gimimo. Tiesa, Vilhelmas kartais ją pakeldavo, nes jis...kitoks berniukas, tačiau visvien jam buvo (ir yra) daug smagiau žaisti su minkštais žaisliukais, nei su lėlėmis. Beje, Morta žaidžia su minkštais žaisliukais, bet tokios meilės ir prisirišimo, kokį turi Vilhelmas, nedemonstruoja nė iš tolo. Augustui minkštas žaislas nuo pat gimimo įdomus būna...na, maksimum penkias minutes. Morta...nė dienos be žaidimo su lėlėmis. Taigi...
http://www.alfa.lt/straipsnis/165901
Austėja Landsbergienė, socialinių mokslų daktarė (edukologija), keturių vaikų mama. Beveik ketverius metus gyvenome Belgijoje ir tik 2011 sausį grįžome į LIetuvą. Taigi šiuo metu vyksta vėl gyvenimo Lietuvoje adaptacija, o tuo pačiu ir vadovauju savo įkurtam "Vaikystės Sodui" (du Vilniuje ir vienas atveriantis duris Kaune) bei "Vaikystės Institutui".
http://www.alfa.lt/straipsnis/145479
http://www.alfa.lt/straipsnis/150410
http://www.alfa.lt/straipsnis/154424
http://www.alfa.lt/straipsnis/163598
http://www.alfa.lt/straipsnis/174690