Rugpjūčio 23
Esame kibirkštis, kuri užkuria švietimo sistemą!
Prieš keletą metų mūsų biuro Messenger pokalbių grupę pavadinau “Ignite”, nes vis sukosi mintis, kad esame kibirkštis, kuri užkuria švietimo sistemą.
Prieš keletą metų mūsų biuro Messenger pokalbių grupę pavadinau “Ignite”, nes vis sukosi mintis, kad esame kibirkštis, kuri užkuria švietimo sistemą.
Dar 2014 metais sugalvojome šio tinklaraščio rubriką "Vaikystės Sodo" svečias. Pirmasis šios rubrikos svečias buvo tuomet Seimo narys Remigijus Šimašius. Vėliau - kaip dažnai būna - ši graži idėja (daugiausiai dėl techninių nesklandumų, nes filmuojame, montuojame ir visus kitus darbus darome patys mūsų "Vaikystės Sodo" biure) buvo pristabdyta, tačiau vis pakalbėdavome, kad ją būtinai reikia atnaujinti.
Kai dar buvau paauglė, vieną vasarą visai netikėtai teko dirbti vertėja iš švedų kalbos - vertėjavau žmonėms, turintiems negalią. Taip, kaip man patiko švedų istorijos (nors ir tragiškos bei sudėtingos, jos buvo šviesios), taip gąsdino lietuvių istorijos. Viena moteris net pasakojo apie priverstinį abortą. Prisimenu, negalėjau net vertėjauti - pati raudojau...
Sveikinu visus ir visas su prasidėjusia žiema! Ar jau išsirinkote, kokią knygą skaitysite su vaikais? Mažyliams yra įvairių paveikslėlių knygų, tikrai bus nesunku išsirinkti, bet vat vyresniems vaikams (6+) norėčiau pasiūlyti drauge skaityti (ta prasme, kad Jūs skaitote, paaiškinate, o vaikas(-ai) - klauso) Kalėdų istorija (Marko Leino) arba Kalėdų paslaptis (Jostein Gaarder). Išsivirkite skanios arbatos, susirangykite drauge ir skaitykite...pamatysite, sukursite tokį prisiminimų lobyną, kad nenorėsite jų paleisti...
Ach, tas Kalėdų Senelis. Mums jis toks savas, ar ne? O, pasirodo, jo istorija ne tokia jau ir sena - nors ir labai greitai prigijusi ir tapusi sava. Žinia, ir Kalėdų eglutė yra ganėtinai nauja - devyniolikto amžiaus - tradicija ir, žinia, tikrai ne Lietuvoje užgimusi. Ką tuo noriu pasakyti? Ogi tai, kad daug tradicijų, kurios mums atrodo senos ir lietuviškos, nėra nei senos, nei lietuviškos. Tik labai prigijusios. Ką tai įrodo? Kad keičiasi laikai, keičiasi papročiai, mes ne visada džiaugiamės naujais papročiais, tačiau jie pamažu įsitvirtina ir - jau jiems įsitvirtinus - patys pamažu imame įsivaizduoti, kad tai yra sena tradicija, kuriai niekas niekada nesipriešino. Aš pati puikiai prisimenu etapą, kai Senis Šaltis tapo Kalėdų Seneliu - oi, kaip mums, vaikams, painu buvo. Šiandien mano vaikai net nesuprastų, kas tas Senis Šaltis.
Pietų miegas darželyje - daug kam skaudi tema. Man ji buvo itin skaudi, nes tiek, kiek save prisimenu, nekenčiau pietų miego. Darželyje man akis rišdavo rankšluosčiu ir sakydavo, kad, jeigu nemiegosiu, išrengs nuogai ir pastatys ant palangės. Prisimenu, kad net bijodavau sukrutėti - apie ėjimą į tualetą (net jei labai norėdavau!) negalėjo būti nė kalbos... Net nežinau, kodėl niekada apie tai nepapasakojau tėvams - tik jau suaugusi. Prisimenu, mama tada labai išgyveno ir sakė: vaikeli, tai kodėl tu nieko nesakei?! Bet aš į šį klausimą atsakyti negalėjau - net nežinau, kodėl niekada nieko taip ir nesakiau vaikystėje. Mūsų vaikai (dauguma jų) - taip pat nemiegaliai. Be to, pamačiau Švedijoje, Danijoje, Belgijoje, JAV, UK bei parptautinėse mokyklose, kad tų vaikų niekas neverčia miegoti. Tad Vaikystės Sode nuo pirmos dienos vaikų neverčiame miegoti. Pasiilsėti ir paklausyti pasakos sugula visi. Tačiau - jeigu per tą laiką vaikas neužmiega - jis gali tyliai atsikelti ir eiti žaisti. Ir nesąmonė, kad vaikas siautėja ir prikelia visus kitus. Su vaikais galima susitarti. Tik reikia jų neinfantilizuoti. Apie tai, su kokiomis problemomis vis dar susiduriama ir kaip jas galima spręsti - šiandienos priimamasis.
Šiuo metu Graikijoje, Kretoje vyksta viena didžiausių Europoje mokslinių konferencijų, kur susirinkę visi, kuriems rūpi ikimokyklinis ugdymas. Asociacija, kuri organizuoja, vadinasi EECERA (European Early Childhood Education Research Association). Turiu pasakyti, kad vieta pasirinkta netinkama – tenka kovoti su savimi, nes viešbučio poilsiautojai, persimetę rankšluosčius per petį ir dėvintys maudymosi kostiumėlius, traukia prie jūros, o aš traukiu į priešingą pusę – langų neturinčias konferencijų sales iš kurių – tarsi kurmis iš urvo – išlendu jau leidžiantis saulei.
Artėja ruduo - metas, kai nemažai vaikų pirmą kartą pravers ugdymo įstaigos duris, kai pirmą kartą išeis iš tėvų namų (arba pakeis įprastą ugdymo įstaigą). Aktuali tema - išsiskyrimas ir adaptacija. Ne veltui padaugėjo ir klausimų šia - jautria šiam metų laikui - tema.
Šis mėnuo - gimtadienių mėnuo. Tikrų tikriausiai. Kai pasipylė, tai pasipylė - vos spėjame iš vieno į kitą. Susidaro įspūdis, kad liepą gimsta daug vaikų. Prisimenu, mokykloje, savo klasėje, turėjome daugiausiai balandžio mėnesį gimusių vaikų, tačiau su Gertrūda atrodo, kad dauguma jos draugų yra gimę liepą. Todėl ir mamos, kuriai neseniai gimė mažylis, o vyresnėlis reaguoja itin audringai, klausimas yra labai savalaikis.
Gėdinimas Lietuvoje - vis dar populiari drausminimo priemonė. Vis dar kai kuriems tėvams (ir net pedagogams!) atrodo, kad gėdinimas bus "gera pamoka", ir vaikas liausis elgtis netinkamai. Kodėl gėdinimas dar labiau skatina vaiką elgtis netinkamai? Čia yra mano išsamus straipsnis apie gėdinimą, o šiandien - atsakymas į aktualų vienos mamos klausimą.
Šiandien - pasaulio lietuvių ekonomikos forume - itin daug kalbėjome apie švietimą. Sakysite, ką bendro turi švietimas ir ekonomika? Visų pirma, nuo švietimo priklauso valstybės ateitis, nes būtent švietimo sistemos rezultatas - suaugęs žmogus - daro didžiulę įtaką ir ekonomikos augimui.
Neabejoju, kad dauguma šeimų išgyvena tarpsnį, kai vaikas, atrodo, visą laiką sako "ne!". Nenuostabu, kad kartais tėvai nebežino, ko griebtis. Tad ir šiandien - mamos klausimas ir keletas patarimų, ką būtų galima daryti ir į ką reikėtų atkreipti dėmesį.
Šiandien mes jau žinome, kad vaikus girti reikia, tačiau ar žinome, kaip? Atrodo, viskas taip paprasta, tačiau, pasirodo, ne. Tinkamai girti vaiką yra nemažas iššūkis. Tad šiandien - būtent apie tai.
Šiandien - atsakymas į liūdną mamos Ingridos laišką. Kodėl liūdnas? Todėl, kad mama (tėvai?) viską daro teisingai (ir psichologė tą patvirtino!), tačiau jiems svyra rankos: ne(be)pasitiki savimi, savo tėvyste. Mano manymu, vien tai, kad jie ieško išeičių ir pagalbos, jau rodo, kad nėra pagrindo nepasitikėti savo tėvyste/motinyste. Ir apskritai. Judrus, impulsyvus pradinukas, na, nėra lengva, bet ir ne pasaulio pabaiga. Bendruomenė turėtų daugiau galvoti apie tai, kaip padaryti, kad bendruomenėje būtų gera visiems, o ne ruoštis rinkti parašus, kad toks vaikas būtų išmestas. Aš puikiai suprantu, kad kiti tėvai nenori, jog kentėtų jų vaikai. Bet ar jie yra įsitikinę, kad rytoj neatsidurs kitoje stalo pusėje?! Ar ne geriau yra ieškoti sprendimų?! Pati esu ne kartą susidūrusi su tokia situacija, ir man kaskart būna siaubingai liūdna - vien šiemet man atsiuntė tinklaraščio skaitytojai du ir viena VS darbuotoja vieną tokios situacijos aprašymą, kai vaikas buvo išmestas, nes jis nebuvo patogus. Viena vertus, supranti ir vienus, ir kitus. Kita vertus, mūsų visuomenė yra dar emociškai nebrandi ir linkusi į emocinį smurtą. Tad manau, kad šis įrašas - itin aktualus Lietuvoje kasmet vykstančios SAVAITĖ BE PATYČIŲ akcijos fone.
Šiandien - apie operacijas. Ar reikia vaikui pasakoti apie artėjančią operaciją? Ką reikia vaikui papasakoti, o ko - ne? Kodėl svarbu, kaip jaučiamės mes? Linkiu klausimą uždavusiai mamai bei jos vaikeliui sklandžios operacijos. Taip pat norėčiau pridurti, kad po operacijos šiek tiek atpalaiduokite savo taisykles. Pavyzdžiui, jeigu vaikas mėgsta ledus, tai pavaiškinkite ledais (žinoma, jeigu galima) - ir nesvarbu, kad šiandien ketvirtadienis, o jūs ketvirtadieniais nevalgote ledų. Tiesiog reikia suprasti, kad ypatingos situacijos reikalauja ypatingų įžvalgų. Tad kalbėkite su savo vaikais, būkite nuoširdūs ir...nemeluokite!
Šis klausimas aktualus visiems tėvams. Tik tiek, kad vieni daugiau išgyvena, o kiti - mažiau. Man pačiai šis klausimas buvo itin aktualus, nes mūsų vaikai, na, nebemiega to pietų miego dar tikrai maži. Iš keturių vaikų tik vienas yra toks, kuris mėgsta pamiegoti, bet ir tai, lyginant su kitų šeimų atžalomis, jis - visiškai nemiegalius. Tai ką tada sakyti apie kitus vaikus?! Būdama pirmakartė mama labai dėl to išgyvenau: gulėdavau su vaiku lovoje valandą, pradėdavau nervintis, subjurdavo nuotaika, o vaikui - nė motais tas miegas. Aplink visi - it susitarę - kartojo, kad vaikui būtinas pietų miegas. (Beje, ir aš labai anksti lioviausi jo miegojus!) Ačiūdiev, tikiu ir pasitikiu ir mokslu, o vadovaujuosi savo smegenimis: pasikalbėjau su kolegomis JAV, Skandinavijoje, pasidomėjau ir...lioviausi gadinusi nuotaiką ir vaikui, ir sau. Su kitais vaikais buvo paprasčiau: tiesiog stebėjau juos, žiūrėjau, kiek jie apskritai išmiega, ir gyvenome ilgai ir laimingai. Mamos klausimas atgaivino tuometinius jausmus, tad noriu atsakyti, kad daugiau tėvų išgirstų, jog tikriausiai tai yra daug mažesnė problema, nei atrodo. Neleiskite pietų miegui valdyti jūsų gyvenimo ir - netrukus įsitikinsite! - vaikas miega tiek, kiek reikia ir auga sveikas ir laimingas.
Šios savaitės klausimas yra visiškai šviežutėlis - pagalvojau, kad mamai bus geriau, jei nereikės ilgai laukti, nes atsakydama į klausimą patariu eiti ir pasikalbėti su vaiko pedagogu. Klausimas yra apie paauglį ir jo elgesį. Iš tiesų paaugliai yra nepaprastai žavingi: kartais dar tokie vaikai, o kartais su jais įdomiau ir didesnis iššūkis, nei su suaugusiais. Vienas įdomiausių dalykų su paaugliais yra tai, kad jie yra it svogūnai, kuriuos reikia išlukštenti. Jeigu ikimokyklinuko ar pradinuko elgesys dažnai yra nuspėjamas ir lengvai "iššifruojamas" (nes jie yra nuoširdūs), tai paauglys jau turi kaukę. Ir kartais ne vieną. Kartais tenka lupti tas kaukes vieną po kitos, kol supranti, kokia buvo vieno ar kito elgesio tikroji priežastis. Visada maniau, kad man įdomiausi bus ikimokyklinukai ir pradinukai, tačiau dabar, kai namuose turime du paauglius, pradedu suprasti, kokia įdomi ir žavinga yra paauglystė. Iš tiesų paauglystės - tokios, kokia dažnai yra ji piešiama - nelabai patiriu. Gal dėl to, kad esame įpratę daug kalbėti su vaikais?! Nežinau. Tą dar reikia atrasti/suprasti. Žinodama, kad visi pagrindai dedami iki paauglystės, dabar daugiau stebiu mūsų auklėjimo vaisius. Be jokios abejonės, visa tai - tik pradžia. Rezultatas - visas gyvenimas. Skaitydama šios mamos laišką, jaučiau tą nerimą, kurį jaučia ji (kai iš vienos pusės norisi paleisti vaiką, o iš kitos be galo be krašto norisi suprasti ir jam padėti), kai tu tarsi supranti, kad vaikas iš to, kuris žiūrėdavo į tave su begaline meile ir pasitikėjimu, staiga virsta tokiu,na, partneriu. Man atrodo, kad paauglystė yra metas, kai gyvenimą su tokio amžiaus vaikus galima lyginti su šokiu, kuriame tėvai yra lyg ir vedantys, bet vis dėlto abi pusės yra partneriai.
Lietuvoje į mokyklą vaikai iškeliauja, jei jiems tais kalendoriniais metais sueina 7-eri metai. Vieniems gali būti sausį 7-eri, o kitiems - tik gruodžio mėnesį. Toks yra įstatymas.(Kita vertus, juk reikia kažkada brėžti brūkšnį, ar ne?) Išimtys daromos vaikams, kurie turi sveikatos problemų - jiems medikai gali nerekomenduoti dar leisti. Anksčiau į mokyklą eiti galima, jei tėvai pageidauja, ir vaikas yra brandus. Tą taip pat turėtų nustatyti specialistai. Jeigu pedagoginės psichologinės tarnybos specialistai rekomenduoja leisti į mokyklą, tai mokykla priims ir jaunesnį vaiką. Kita problema, su kuria susiduria vis daugiau šeimų - Lietuvoje vaikai į mokyklą keliauja septynerių, tačiau, pavyzdžiui, Belgijoje - šešerių, o Jungtinėje Karalystėje ar JAV - penkerių. Ką daryti, jei šeima keliauja/gyvena tarp valstybių? Štai mes turime tokią situaciją, kad viena šeima iš Jungtinės Karalystės norėtų metus pasimokyti KMM, o po metų vėl grįžti į JK. Lietuvoje rugsėjo mėnesį vaikas būtų priešmokyklinukas, o JK - jau antrokas. Šios dienos įrašas - apie tai bei kaip priimti sprendimą, kuris būtų geriausias šeimai.
Ar noriai jūsų ikimokyklinukas plauna galvą? Mano visi keturi - kai buvo ikimokyklinukai - to nemėgo. Prisimenu, sudėtingiausia buvo su pirmagimiu (įtariu, kad daugumai šeimų yra sunkiausia su pirmagimiais) - vien dėl to, kad tėvystės patirtis yra dar trumpa, o perfekcionizmo - daug kaip niekada. Nenuostabu,kad gero savo mažyliams linkintiems tėvams pradeda atrodyti, kad viskas išbandyta, o vaikas kaip vengė galvos plovimo, taip vengia. Šios dienos įraše - kelios idėjos, kaip galima palengvinti šį procesą. Ir dar. Tai - praeina. Vieną dieną vaikas ne tik noriai išsiplaus galvą, bet net ir padarys tai pats!
Šįkart - klausimas apie televizorių: kiek? kada? kaip? kokios naudos ir kokios grėsmės? Kadangi dabar gaunu nemažai klausimų į FB, tai noriu pasakyti, kad viską registruoju ir tikrai atsakysiu, bet prašau kantrybės, nes klausimų yra daug. Gražaus penktadienio vakaro! Mes, pavyzdžiui, turime penktadienio filmo tradiciją - žiūrime kartu ir aptariame. Net nekalbu apie tai, kad mums tai yra smagu ir jauku!
Šį interviu savo sausio mėnesio numeryje spausdino MOTERS žurnalas. Man jis patiko, tad dalinuosi ir su tinklaraščio skaitytojais:)
Man patiko klausimas BBC straipsnyje: ar jūs pjaustytumėte daržoves ant tualeto krašto? Nežinau, kaip jums, bet man - vien apie tai pagalvojus - sukyla visas skrandžio turinys. Dr.Chuck Gerba, Arizonos universiteto mikrobiologijos profesorius, tiria, kaip ligos plinta mūsų aplinkoje. Ir štai jis atrado, kad ant tualeto sėdynės yra 50 bakterijų 6.45 kvadratiniuose centimetruose. Daug? Štai ant pjaustymo lentutės - net 200 kartų daugiau. Bet čia dar ne viskas. Virtuvinė kempinėlė yra namučiai maždaug 10 MILIJONŲ bakterijų 6.45 kv/cm. Ir tą kempinėlę mes sau čiupinėjame, ja plauname indus ir - geriausia - valome stalą, prie kurio vėliau valgysime. Ir, žinoma, rankų, ją pačiupinėję, plauti nepuolame. Fui.
Vienas daugiausiai komentarų sulaukusių įrašų mano tinklaraštyje yra įrašas apie skiepus. Akivaizdu, kad tema yra daug kam aktuali. Tiesa, anuomet rašiau, kad esu pasimetusi (2009, nuotraukoje - Gertrūda), o dabar nebesu.
Kai buvote maži, ar norėjote pritapti? Aš, prisimenu, vienu metu labai išgyvenau, nes iš manęs šaipėsi. Dar dabar prisimenu, kad viena priežasčių, kodėl tapau patyčių objektu, buvo mano migdolinės akys. Tos pačios, kurias, paveldėjus vaikams, be galo džiaugiausi, nes iš tiesų tai - ganėtinai išskirtinis dalykas Lietuvoje. Tik, aišku, mane vadino "čiukčia". Dar iš manęs šaipėsi, nes kai kada kalbant išsiplėsdavo mano šnervės. Mergaitės susižvalgydavo ir juokdavosi :( Niekada niekam nepritarsiu, kad mane tai sustiprino. Šiandien mąstau, kad, duokdie, jei taip atsitiks mano vaikams, tai greta bus suaugęs, kuris, pamatęs tokią emocinio smurto apraišką, tučtuojau imsis priemonių.
Kadangi per Vaikystės Sodo žiemos šventę susidraugavome su Švenčių miestu, tai apsidžiaugiau, kai jie pasisiūlė būti tinklaraščio svečiais ir parašyti apie saugius ir nesaugius fejerverkus. Pavyzdžiui, aš - kol neperskaičiau Rasuolės atsiųsto teksto - net neįsivaizdavau, kokie fejerverkai yra saugiausi. Tikriausiai būčiau stovėjusi parduotuvėje ir nežinočiau, ką pirkti ir tikriausiai nusipirkčiau tai, ką man tą akimirką sugebėtų parduoti pardavėja(s). Bet juk visai smagu būtų eiti į parduotuvę turint bent jau žalią supratimą, ko norėtum, ar ne?! Taigi dėkoju Rasuolei, kuri parašė šį įrašą, o visiems skaitytojams linkiu gražios (ir saugios!) Naujųjų Metų šventės:
Šiandien sužinojau, kad mano vienai buvusiai kolegei, su kuria dirbdamos buvome labai susidraugavusios, gerklės vėžys.
Prieš porą dienų konsultavau draugus, ką daryti, jei vaikas naktį prabunda. Tiesa, jų situacija ypatinga (vaikas ne tik atsibunda, bet ir bijo), tačiau beveik visi mažų vaikų tėvai susiduria su situacija, kai vaikas naktį prabunda! Yra dvi besipešančios stovyklos: 1) eiti pas vaiką ir 2) neiti pas vaiką. Kurie teisūs?
Ar žinote, kad moters šansai susirgti padvigubėja, kai ji yra...mama? Ar žinote, kad geriausias būdas išvengti ligų - dažnai plauti rankas? Bent 20s? Nežinau, kaip jūs, bet aš nesu iš tų, sergančių (tfutfutfu, tuktuktuk ir panašiai:)) Bet vaikai, kurie lipa ant žaidimų aikštelių, ant kurių laipiojo ir sirguliuojantys vaikai, atsigeria ne tik iš savo puodelio ir liečia (be dažnai ir ragauja!) beveik viską, dažnai suserga. O kai vaikas suserga, dažnai suserga ir mama (Arizonos universiteto tyrimas parodė, kad šansai susirgti - jei turi vaikų - padvigubėja!)
Laida - KARŠTAS VAKARAS. Kodėl žinau, kad tokia bus, tiksliau, iš kur žinau, apie ką bus? Ogi pasakiau savo nuomonę iš Briuselio šiuo klausimu :) Pasirodo, vaikams žada neduoti sriubos. Bet dabar jau važiuoju susirinkti vaikų iš ugdymo įstaigų. Ir dar reikia susitarti su karščiuojančia Gertrūda, kad palauktų mašinoje, kol nubėgsiu iki kiemo vis susitinkti vaikų - vadinasi, reikia pasiruošti įvairių gėrybių į mašiną:) Jeigu žiūrėsite - papasakokite. Nes labai įdomu, kokios nuomonės ir požiūriai bus išsakyti:)
Ingos ir Jurgytuko paskatinta sėdau rašyti šio įrašo. Na, kad neliktų n metų tame be pabaigos sąraše, apie ką noriu parašyti į tinklaraštį. Lyrinis nukrypimas: parašyti noriu tiek daug apie ką ir gavau per vasarą tiek laiškų, kad vien nuo tos minties paskausta galvą. Iš tiesų atsiprašau visų, kuriems neatrašiau visą šią vasarą (o tokių buvo bent keletas į savaitę...), bet mano penktasis kūdikis buvo/yra reikliausias iš visų iki šiol turėtų :)
Kai galvoje rutuliojosi Vaikystės Sodo koncepcija, viena pirmųjų su maistu susijusių minčių buvo ta, kad Vaikystės Sode vaikams būtų tik vandenukas. Ne kartą buvau skaičiusi, kad natūralios sultys (kuriomis labai daug kas labai labai džiaugiasi) yra it saldaniai: geri saldainiai, tačiau saldainiai, todėl jais piktnaudžiauti nereikėtų.
Ką gi, šiandien prašysiu jus truputį papriekabiauti: kelios galvos geriau, nei viena! Jau baigiu apsispręsti dėl maitinimo. Jam turėjau keletą reikalavimų: a) kad tiektų įmonė, kuri jau turi patirties ir įdirbį tiekiant maistą vaikams, nes visiškai nesinorėjo eksperimentuoti šioje srityje; b) kad įmonės politika būtų lanksti ir atsižvelgtų į mano prašymus ir c) svarbiausia - visavertis ir kokybiškas maistas.
Perskaičiau savo klasiokės tinklaraštyje apie riešutus, kurie skalbia. Susidomėjau. Bet, aišku, nieko nei LT, nei Belgijoje neieškojau. Iš štai šiandien ateina man laiškelis! Štai ką rašo tie, kurie suinteresuoti, kad tų riešutėlių pirktumėme kuo daugiau :D :
Turiu artimą žmogų, kuris serga odos vėžiu. Tiesa, ji - ne lietuvė. Su šia liga ji jau gyvena daugybę metų. Aš ją pažįstu jau 14. Ir dar. Prieš beveik porą metų plaučių vėžiu mirė jos niekada nerūkęs vyras, o ji pati tada...atidavė dukrai, kuri skyrėsi, namą, santaupas išdalino kitiems vaikams, sau pasiliko tik vasarnamį, kurį išnuomavo ir...išvažiavo į Afriką mokyti tenykščių vaikų. Žinia, Afrikoje saulės netrūksta. Kaip ji gyvena?
Radau labai gražų tinklaraštį (anglų kalba), kurį rašo mama, kurios vaikas serga cerebriniu paralyžiumi. Toks, kokio, manau, labai reikia šeimoms, susidūrusioms su vaiko negalia.
Na, tikriausiai daug kas jau esate girdėję apie "Vaikų linijos" inicijuotą akciją "Savaitė be patyčių". Šiandien - pirmoji šios savaitės diena. Menu, kaip kartą man atsiuntė atvirlaiškį iš Švedijos ir buvo užrašyta: šiandien - pirmoji tavo likusio gyvenimo diena. Vis apie tai galvoju, kai prisimenu šią akciją: kaip būtų puiku, kad ši diena būtų simbolinė visuomenės virsmo diena, kad patyčios iš tiesų nebebūtų norma, ir visi norėtų jas išgyvendinti iš savo ir savo mylimų žmonių aplinkos!
Ir dar. Svarbiausia, ką aš sužinojau domėdamasi homeopatija, yra tai, kad aš painiojau homeopatiją su fitoterapija (gydymu vaistažolėmis). Ir jeigu aš vaikui duodu liepžiedžių ar aviečių arbatą apsirgus ir/ar pašalus, pradėjus kosėti girdau čiobrelių arbatą, susukus pilvuką girdau pelyną, o akytes plaunu ramunėlių arbata, tai - ne homeopatija! Net ir iš žolelių pagaminti homeopatiniai vaistai neturi nieko bendro su tikrais vaistažoliniais preparatais, kadangi juose likęs vaistažolių kiekis yra labai artimas nuliui.
Vakar - ieškodama daugiau info apie patyčias - radau gražų, aiškia kalba parašytą leidinį: "Mokykla gali įveikti patyčias. Rekomendacijos mokytojams", kurį sudarė/parašė Robertas Povilaitis ("Vaikų Linijos" vadovas) ir Jurgita Smiltė Jasiulionė. Parašiau Robertui, nes norėjau viską dalimis sudėti į tinklaraštį, tačiau jis nebuvo įsitikinęs dėl teisių. Taigi nusprendžiau dėti ištrauką, o visą leidinį galite perskaityti štai čia. O ištrauka, kurią nusprendžiau įdėti į tinklaraštį, yra būtent apie tai, ką galima daryti klasės ir vaiko lygmeniu. Manau, kad ši informacija - nepaprastai naudinga ir pedagogams, ir tėvams (kad žinotų, ko galima tikėtis ir reikalauti!).
Šiandien - ieškodama užkandėlių idėjų - radau daug smagių receptų. Tiesa, man jie labiau atrodė šventiniai, nei kasdieniniai (be to, dauguma jų užkandžių dėžutėje ir dar mėtomi vėtomi vieno arba kito džigito paprasčiausiai susimaltų "negyvai"), bet gal yra tokių vaikų, kuriems galima kasdien dėti šventines užkandėles?
Džiaugiuosi, kad rytoj - jau penktadienis. Viena priežasčių - baigiasi kolektyvinės užkandėlės savaitė. Kas yra kolektyvinė užkandėlė? Kolektyvinė užkandėlė - kai viena šeima perka užkandėles visai klasei.
Kadangi prakalbome apie prevenciją, siūlau vieną (tiksliau, du) eksperimentą, kurį galite padaryti su vaikais, ir tai bus konkretus pavyzdys, kodėl rankytes reikia gerai nusiplauti.
Nors, atrodo, tiek stengėsi, kad žmonės nevadintų šio gripo kiaulių gripu, bet, matyt, džinas iš indelio jau paleistas, ir nieko nebepadarysim. Kai perskaičiau, kad - vakar dienos Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos duomenimis - gripo epidemija Lietuvoje jau paskelbta Vilniaus miesto, Utenos rajono, Ignalinos rajono, Marijampolės, Ukmergės rajono, Kaišiadorių rajono, Jonavos rajono, Alytaus miesto, Kėdainių rajono, Širvintų rajono, Molėtų rajono, Anykščių rajono, Kauno miesto, Švenčionių rajono savivaldybėse, tai, kaip sakant, plaukai pasišiaušė!
Iš tiesų manau, kad istorija - labai liūdna. Ir nenoriu prisišlieti prie būrio visaip interpretuojančių šį įvykį. Tačiau, žinote, dėl ko man iš tiesų skauda širdį? Dėl to, kad dabar visų įvykių centru tapo D.Kedys. Aš manau, kad jo istorija sulauks atomazgos. Bet kuriuo atveju. Ir bet kuriuo atveju negalima žudyti žmonių. Taip, tai, kas atsitiko, yra baisiau, nei baisu.Ir žinau, kad nėra žodžių nuimti nuo širdies tą skausmą, kurį jaučia prievartą patyrusių vaikų tėvai. Tą pyktį ant viso pasaulio. Tą...neapykantą ir keršto troškimą. Bet mes esame homo sapiens ir dėl to, kad išmokome kontroliuoti savo impulsus.
Liūdnas (dar vienas) straipsnis apie patyčias privertė galvoti, kaip šią liūdną padėtį būtų galima pakeisti. Taip, yra programų. Taip, įmanoma. TIK...daug kas sako: nieko nepadarysi, nes toms programoms įgyvendinti reikia lėšų. Ir čia prisiminiau vieną neseniai skaitytą mintį: jeigu kompanijos vadovo klausia, ką galima padaryti, kad būtų geriau su TURIMOMIS LĖŠOMIS, o jis negali nieko pasiūlyti, yra ATLEIDŽIAMAS. Vadovas turi būti įžaidėjas, geras gero filmo režisierius ir pan., o ne pasimetęs žmogėnas, skėsčiojantis rankomis ir nerandantis sprendimo.
Šiandien gavau nuorodą į straipsnį, kur aprašyta, kaip turi maitintis metinukas ir maždaug kiek ko suvalgyti. Kadangi - po Augusto - mūsų namuose vis dar yra "okąjeimeskažkąblogaipadarysimeirvaikasvėlbusnevalgus" fobija, tai visada tokius straipsnius "praryju" vienu kąsniu.
Skubu rašyti įrašą, kol dar ne viskas pasakyta komentaruose prie kito įrašo :D Taigi šią knygą "prarijau". Kaip ir Renatulis, kai kurias vietas skaičiau po keletą kartų. Apie kai kurias vietas pasakodama Gabrieliui (kaip mama veria visus gražius prisiminimus apie savo sūnų it karolius...) negalėjau sulaikyti ašarų. Ir skaičiau pusę nakties, kad baigčiau, nes labai rūpėjo, ar esu teisi dėl knygos pabaigos...
Ar jums nebūna kartais tokio jausmo, kad nuo vaikų (tiksliau, tam tikro jų elgesio :D), alergija? Jeigu norėjimą kartkartėm atsidurti Marse galima priskirti prie alergijos požymių, tai man taip pasitaiko... Juokas juokais, tačiau viena moteriškė (britė), pasirodo, iš tiesų yra alergiška savo sūnui!
Šis klausimas "stojo" man prieš akis visu grožiu keliaujant po Champagne regioną Prancūzijoje. Vieta, kur nemokamai galima ragauti įvairiausią šampaną, tiesiog gundyte gundė. Ir - patikėkite - pagundai atsispirti buvo itin sunku. Dar sunkiau buvo tai, kad kievienas gurkšnis nepraslysdavo pro akis akylai stebinčiam Gabrieliui :D
Viešint Lietuvoje Gintarė padovanojo keletą lipdukų su šiuo šūkiu. Grįžusi namo pagalvojau, kad noriu panaršyti internete ir sužinoti daugiau apie šią akciją.
Apie erkes jau diskutavome, kai buvau rašiusi apie vakcinas. Prieš važiuodama į Lietuvą mąsčiau, ką daryti, nes abi mergaitės nuo erkinio encefalito nėra skiepytos (berniukai - skiepyti). Tiesa, jau minėjau, kad Mortą būčiau vakcinavusi, tačiau Belgijoje šios vakcinos nėra, nes, anot mūsų pediatrės, čia nėra erkių, o jei ir yra viena-kita, tai jos neužkrėstos jokia liga. Taip ir likome be skiepų.
Jau seniai "pamečiau skaičių" šeimų, su kuriomis teko guostis vieni kitiems, kad auginame nevalgų vaiką. Kalbėjome apie baimes, jog vaikas susirgs mažakraujyste. Apie kovą prie stalo. Apie derybas. Apie papirkinėjimus. Apie susitarimus (deja, dažniausiai veiksnius iki kito valgymo). Iš pradžių beveik visi nevalgiukų tėvai jaučia erzulį, kai vaikas "išsidirbinėja" prie stalo, tačiau tas erzulys neretai virsta nuolatiniu rūpesčių dėl vaiko sveikatos ir klausimu, į kurį atsakymą rasti - patikėkite - yra labai sunku: "KĄ DARYTI???"
" Laba diena, Kreipiuosi į Jus kaip į blog’o autorę. Pastebėjau, kad rašote mamoms, auginančioms mažylius, aktualiomis temomis, todėl siunčiu Jums informaciją apie kitą savaitę vyksiantį nemokamą seminarą apie alergiją, kurį organizuoja Lietuvos alergijos ir astmos asociacija. Galbūt ši informacija bus įdomi Jums ir Jūsų skaitytojams. Geros dienos. G.Ž." Ačiū už šią informaciją, o aš dalinuosi tuo, kas buvo prisegtuke:
Jau viename įraše buvau užsiminusi, kad mūsų namuose siautėjo virusiukas. Sakyč, neblogas, neblogas, nes tik vakar į pavakarę grįžom...iš ligoninės. Antradienį man jau buvo labai nejauku, kad vaikams tiiek ilgai laikosi tokia iš tiesų aukšta temperatūra (jau seniai buvo, kad net keliems sušoktų virš 40. Šįkart Vilhelmas buvo čempionas: nežinau, ar blogai pamatavom (kuo esu linkusi tikėti), bet termometro stulpelis rodė...net 41.4 laipsnį...Siaubas kažkoks. Žodžiu, gydėm mes tą virusą: ir arbatėles gėrėm, ir vaistukus, ir lovytėse gulėjo jaunimėlis (ko - turiu prisipažinti - dažnai nedaro)...kaip buvo prikibęs, taip buvo... Taigi antradienį paskambinau Gabrieliui į darbą ir sakau: žinai, man atrodo, kad nieko nebus, reikia vežti Gertrūdą į ligoninės priimamąjį. Tiesa, apie trečią valandą paskambinau mūsų pediatrei, ji neatsiliepė, paprašiau perskambinti, pasakiau, kad tai svarbu...Neperskambino. Fu.
Kai Gertrūda gimė, užsiprenumeravau tokį info žurnaliūkštį, kurį man atsiunčia, atrodo, kas dvi savaites. Ten yra daug straipsnelių apie tokio amžiaus vaiko raidą. Dažnai randu visai naudingos informacijos, dažnai pasikartoju/prisimenu tai, ką jau žinojau. Šią savaitę informaciniame laiške buvo parašyta, ko negalima valgyti vaikui iki vienerių metų. Na, bent jau nepatariama. Taigi dalinuosi ta informacija:
Naujienos iš švietimo, vaikų ir šeimų pasauliooooooooo.
Lietuvoje mūsų padėtis buvo tikrai "dėkinga". Visų pirma, pirmieji du vaikai buvo berniukai:) Na, sakysite, iš vienos pusės sunkiau, nes jiems REIKIA kirpti plaukus, kai tuo tarpu mergaičių plaukučių - jei jos nenori kirptis - galima ir nekirpti. Na, turiu pripažinti, kad tiesos yra. Mortą pirmą kartą kirpome prieš mėnesį (nuotraukoje jos nenukirpti plaukučiai, kurie siekė...nugaros vidurį). Tačiau mes...turime tetą (mano krikšto mamą), kuri yra kirpėja, todėl mažų berniukų plaukus nukirpdavo namuose. Augustas - būdamas gal trejų metų - pareiškė, kad jis nori kirptis su tėte, kirpykloje. Nuo tada - ramu. Vilhelmas - kita istorija. Prisimenu, kaip kartą jį įkalbinėjau...atrodė, iš kailio išsinersiu, bet jis NE ir NE. Dar tėtei pavykdavo įkalbėti eiti drauge į kirpyklą, bet man...nė pro kur. Bet mes labai ir nesukom galvos - kai sutikdavo eiti kirptis, vesdavome į kirpyklą, kai ne - važiuodavome pas tetą.
Vis ieškau būdo kaip pateikti naujienas iš švietimo, vaikų ir šeimų pasaulioooo.
Taigi užvakar galų gale nukeliavom Gertrūdos trijų mėnesių proga pas pediatrę. Ir štai ten visai netikėtai išsirutuliojo pokalbis apie motinystės atostogas ir vaikų auginimą. Viskas prasidėjo nuo to, kad pediatrė užklausė, ar Gertrūda jau išmiega visą naktį. Taip, sakau, VISĄ:))) Na, iš esmės tai aš visiškai nesiskundžiu. Štai ir šiąnakt Gertrūda pavalgė apie pirmą (tada dar nemiegojau) ir jau apie septintą (kai atsikėliau išleisti Augusto į mokyklą). Vakar valgė kažkada vidury nakties. Žodžiu, puikus tas mūsų vaikas. O štai pediatrė ir sako: O, ne! Juk ji nieko geriau nemiega, nei per praėjusio mėnesio apsilankymą! (Hmmm...šiaip aš nesitikiu, kad ji "geriau" miegos tol, kol ją maitinsiu.) Žodžiu, tiksliai pokalbio neatgaminsiu, bet papasakosiu esmę. Taigi ji paklausė, ar jau Gertrūda SAVO kambaryje...Sakau: tai kad ji pas mus lovoje....Ji: bet tai siaubinga! Na, aš taip ir išsižiojau. Manyk, žmogau, ką nori, bet taip imti ir išrėžti... Dar paklausė, ar Lietuvoje taip įprasta. Tai aš jai pasakiau, kad - iš mūsų rato - dauguma žmonių vaikus migdo lovytėje, bet tame pačiame kambaryje. Mes sutarėm, kad migdysim lovoje, nes aš tiesiog fiziškai negaliu atsikelti naktį:) Na, galiu, bet po to jaučiuosi it zombė ir labai ilgai užtrunka, kol užmiegu. O jeigu pusiau miegodama maitinu savo lovoje, tai ir užmigt nėra sunku, nes kaip ir nebūnu prabudus. Tada ji paklausė, o tai ką apie tai mano Gabrielius? Na, kaip čia pasakius... Vaikas mūsų abiejų, tai kažkaip darom, kad visiems geriau būtų. Toks atsakymas ją, mačiau, nustebino.
Augustą, Vilhelmą ir Mortą gimdžiau su epidūrine nejautra. Gertrūdą - su spinaline. Tačiau niekada taip IŠ ESMĖS ir nežinojau, kaip viskas vyksta. Vakar aptikau tikrai puikų filmuką, kuriuo norėčiau pasidalinti su tomis, kurių gimdymas dar tik laukia. Supratau, kad žinojau maždaug 80proc viso to, kas parodoma, o , kaip sakant, jau triskart post factum:))) Tiesa, žiūrint filmuką IŠ TIESŲ nutirpo kojos, tačiau - kadangi aš už švietimą - pažiūrėjau iki pabaigos. Kam įdomu, žiūrėkite štai ČIA.
Pasirodo, TAIP. Geriau, nei bėgimas, nei važiavimas dviračiu. Sakyčiau, visai nebloga naujiena, nes vien ta mintis apie valandas trunkančias treniruotes...Pasirodo, šeši 30 sekundžių trunkantys "sprintai" (pavyzdžiui, kai bėgate į nuvažiuojantį autobusą ar kai sparčiai nulėkiate į, tarkim, vaiko darželį, nes vėluojate jo pasiimti ir pan.) yra prilyginami - pagal naudą sveikatai - bėgiojimui po 45 minutes keletą kartų savaitėje. Taigi vaikai, kuriems tokie "sprintai" - neatsiejama gyvenimo dalis, pasirodo, instinktyviai žino, kas naudinga sveikatai.
Įdomu, kiek vaikų kasmet pasiekia vaistus ir...sukramsnoja. Net baisu pagalvoti, ką turi išgyventi suaugusieji, kai supranta, kad vaikas pasiekė vaistus, nes jie juos padėjo ne vietoje. Kartą taip atsitiko ir mums. Kai gimė Vilhelmas, Augustui buvo 1 metai ir 10 mėnesių. Po kelių savaičių - abu būdami namie - staiga apsidairėme, kad nėra Augusto. Radome jį miegamajame baigiantį išgertį visą buteliuką vit D (kurį tik ką nupirkome Vilhelmui). VISĄ. Buteliuką jis rado ant spintelės šalia lovos.
Prieš keletą dienų viena draugė pasidalino nuoroda į dar niekada nematytą interneto puslapį - HomoSanitus. Kadangi Lietuvoje labai mėgau pasiurbčioti kavytę "trys viename", tai net žandikaulis atvipo, perskaičius, kokią gerybę ši kavikė turi savo pakuotėje. Įdomu buvo (dar kartą, nes jau buvau skaičiusi viename amerikiečių portale) perskaityti, kad infarktas - užkrečiamas....Hmmmm...Noriu tikiu, noriu ne, bet paskaitinėti visai įdomu!
Jeigu manęs kas nors paklaustų, koks daiktas labiausiai pravertė auginant keturis vaikus, tikriausiai be jokių abejonių atsakyčiau - nešynė. Ir būtent Babybjorn. O viskas prasidėjo jau, atrodo, taip seniai...
Iš tiesų, ką darytumėte?????????????????????????? Perskaičiusi pirmą straipsnį pasibaisėjau, diskutavau apie jį su vyru, su seserimi...Šiandien, perskaičiusi antrą, tiesiog nebežinau, ką daryti. Kodėl? Ogi dėl komentarų, panašių į šį (kalbos netaisiau):
Austėja Landsbergienė, socialinių mokslų daktarė (edukologija), keturių vaikų mama. Beveik ketverius metus gyvenome Belgijoje ir tik 2011 sausį grįžome į LIetuvą. Taigi šiuo metu vyksta vėl gyvenimo Lietuvoje adaptacija, o tuo pačiu ir vadovauju savo įkurtam "Vaikystės Sodui" (du Vilniuje ir vienas atveriantis duris Kaune) bei "Vaikystės Institutui".
Labai daug kas, turintis vaikų, negali likti abejingas šiam, atrodo, tokiam paprastam žodžiui. Netgi tie, kurių kūdikius vos vos kankino šis baubas, prisimena jį. Ką kalbėti apie tuos, kurie liūliuoja savo atžalą pusę nakties šiai kaukiant it sirenai. Ir pikta, ir graudu...o gal tiesiog pikta iš graudumo. Taigi...kas tie pilvo spazmai ir diegliai?
Straipsnis paimtas iš www.alfa.lt
http://www.alfa.lt/straipsnis/181603
Straipsnis iš www.alfa.lt
http://www.alfa.lt/straipsnis/167875
http://www.alfa.lt/straipsnis/179589
http://www.alfa.lt/straipsnis/179584
http://www.alfa.lt/straipsnis/180583
http://www.alfa.lt/straipsnis/182226
http://www.alfa.lt/straipsnis/191588
http://www.alfa.lt/straipsnis/187123
Kuo toliau, tuo įdomiau stebėti, kaip rutuliojasi reakcija į įvykį „Volungės" pradinėje mokykloje. Ir įdomiausia skaityti ne straipsnius, o jų komentarus. Teisybę pasakius, iškart - išgirdus apie įvykį - perbėgo mintis: kažkas čia meluoja! Juk negali vieni sakyti, kad vaikas buvo kito žiauriai sužalotas, o kiti - kad tas „kitas" tik (!) pasikarščiavo. Beje, netinkamai pasielgusio vaiko mama teigia, kad vaikas buvo skriaudžiamas. Kiek mūsų esame patyrę, ką reiškia būti skriaudžiamiems? Ar esate kada buvę patyčių objektu? Jeigu jūsų kas nors paprašytų į tai pažvelgti ne dabartinėmis - jau suaugusiojo - akimis, o akimis to skriaudžiamo vaiko, kuriuo kažkada buvote, įdomu, ką pasakytumėte? Jokiu būdu neginu agresijos proveržių ir nemanau, kad jie turi būti leistini ir pateisinami. Tačiau lygiai taip pat nemanau, kad patyčios užgrūdina vaiką, kad jis labiau pasiruošia gyvenimui.
Straipsnis iš žurnalo “Mažylis”
Straipsnis iš žurnalo “Mažylis”