Straipsnis iš žurnalo “Mažylis”
Vieną dieną šiek tiek anksčiau atėjau į darželį pasiimti sūnus. Vaikai žaidė lauke. Auklėtojai reikėjo kažkur trumpam nubėgti, tai aš pasisiūliau pažiūrėti vaikus, kol ji grįš. Po minutės kitos pasijutau kaip teritorijoje, kurioje galioja džiunglių įstatymai. Mieli keturmečiai bei penkiamečiai ne tik juokėsi ir žaidė. Jie erzino vienas kitą, prasivardžiavo, stumdėsi ir pan. Mano buvimas šalia visai jų netrikdė. Atvirkščiai, jie labai nustebo, kai aš ėmiau kištis...
Pastaruoju metu vis dažniau prabylama apie „patyčių epidemiją“ Lietuvoje. Vyrauja nuostata, kad priekabiavimas (tyčinis, pasikartojantis agresyvus vaikų ir paauglių elgesys, t. y. erzinimas, pravardžiavimas, daiktų atiminėjimas, tyčiojimasis, stumdymas, mušimas, ignoravimas, apkalbinėjimas ir pan.) dažniausiai pasitaiko tarp paauglių, tačiau tyrimai rodo, kad tai – dažnas reiškinys ir darželiuose. Wichit‘os Universiteto profesorius Snyder‘is dvejus metus stebėjo vaikų elgseną Australijos darželiuose. Ką jis pastebėjo? Tai, kad ikimokyklinio ugdymo įstaigose iš kokio nors vaiko pasityčiojama kas penkias minutes! Vadinasi, jei jūsų vaikas pats nepriekabiauja ir nėra priekabiavimo auka, tai jis tikrai yra matęs kitus vaikus, atsidūrusius tokiose situacijose.
Tyrimai rodo, kad Lietuvoje situacija – siaubinga. Baisiausia, kad pas mus vis dar gajūs mitai: „Jei iš tavęs tyčiosis – tapsi stipresnis, atsparesnis“; „Patyčios tarp vaikų? Nieko tokio! Normalu – juk jie tik vaikai!“; „Aukos pačios prisiprašo“ ir pan. Drąsiai galima teigti, kad tyčiojimasis pas mus yra tapęs norma. Kai manoma, kad tokie dalykai – normalu (ypač, jei taip mano net tie tėvai, iš kurių vaiko yra tyčiojamasi), labai sunku padėti kenčiančiam vaikui. Tačiau kaip žinoti, kas yra norma, o kas – jau nebe? Visų pirma, jei vaikas jums pasipasakoja, jei matote, kad jam vieno ar kito vaiko elgesys neduoda ramybės ir verčia jaustis nesaugiai, vadinasi, situacija jau nėra normali. Jums gali atrodyti, kad tai visiškas niekniekis, tačiau svarbu ne tai, ką manote jūs, svarbu, ką mano vaikas.
Naujausi tyrimai rodo, kad agresyviausi yra 2–4 metų vaikai. Šio amžiaus vaikai dar nemoka spręsti problemų žodžiais, todėl itin dažnai pasitelkia kumščius. Montrealio universiteto profesorė Tremblay teigia, kad būtent šiuo laikotarpiu išgyvenamas agresyvumo pakylėjimas, o po ketvirtojo gimtadienio – tinkamai auklėjant vaiką – fizinės agresijos gerokai sumažėja, tačiau gerėjant kalbiniams įgūdžiams auga žodinė, arba verbalinė, agresija. Ši informacija naudinga visiems, bendraujantiems su ikimokyklinukais. Be to, jei fizinei agresijai skiriamas nemažas dėmesys, tai verbalinė vis dar yra toleruojama, laikoma norma. Apmaudu, kad tėvai bei pedagogai jau turi daug žinių ir informacijos apie vaikų vystymąsi, jų amžiaus tarpsnių ypatumus, tačiau vis dar labai mažai žino, kaip susidoroti su elgesio problemomis. Tačiau nereikia būti edukologijos profesoriumi, kad padėtumėte savo vaikui, nes labiausiai jam reikia pasitikėjimo savimi, o pasitikėjimas savimi geriausiai ugdomas, jei vaikas jaučiasi esąs ypatingas ir mylimas. Net patys geriausi pedagogai negali duoti vaikui tiek meilės, kiek galite duoti jūs.
Ką daryti tėvams, jei matote ar įtariate, kad prie jūsų vaiko priekabiaujama? Ar sakyti vaikui: „Nekreipk dėmesio“; „Paerzins ir nustos“? O gal patarti „atsilyginti tuo pačiu“? Atsakymas tik vienas: TO NETURI BŪTI. Taigi jūs – kaip tėvai – turite padaryti viską, kad tai liautųsi ir jokiu būdu nenumokite į tai ranka. Palaikykite savo vaiką, bendraukite su juo – tegul jis jaučia, kad yra jums labai svarbus ir tegul žino, kad į jo rūpesčius nenumosite ranka.
KODĖL PRIEKABIAUJAMA?
Tyrimai rodo, kad priekabiavimą dažniausiai lemia:
KOKIE PADARINIAI?
Vaikai, iš kurių tyčiojamasi, tampa bailūs, neramūs, nepasitikintys savimi. Jie nebenori eiti į darželį, vengia bendravimo su vaikais bei nepažįstamaisiais – taip siekdami išvengti priekabiavimo. Jei priekabiaujama nuolat, tai ima daryti įtaką vaiko socialiniam ir emociniam vystymuisi. Ir tikrai vaiko „neužgrūdina“ ir nepadaro jo „stipresnio“!
Vaikai, kurie tyčiojasi, tampa vis agresyvesni. Be to, anksčiau buvo teigiama, kad vaikai, kurie priekabiauja, taip slepia nepasitikėjimą savimi. Tačiau naujausi tyrimai rodo, kad šių vaikų pasitikėjimas savimi yra vidutinis arba aukštas. Jie jau paauglystėje yra labiau linkę į nusikalstamą veiklą ir nesustabdyti užauga agresyviais, į nusikaltimus linkusiais žmonėmis. Tačiau tie vaikai, kurių priekabiavimas yra nutraukiamas vos tik pastebėtas, dažniausiai daugiau taip nebesielgia, ypač jei tai įvyksta dar darželyje.
Yra ir trečioji grupė vaikų, kurie dažnai pamirštami – tai tie, kurie mato, kaip vienas priekabiauja, o kitas – kenčia, t.y. stebėtojai. Jei šie vaikai mato, kad nei tėvai, nei pedagogai nesikiša ir nedraudžia tokio elgesio, jiems irgi daroma neigiama įtaka. Visų pirma, jei jie bus spaudžiami, iš baimės patys tapti aukomis bus linkę prisidėti prie priekabiautojo. Be to, vaikai, kurie mato nebaudžiamą priekabiavimą, vėliau dažnai patys ima priekabiauti.
Taigi, kaip matome, priekabiavimo neigiami padariniai paliečia visus, todėl jokiu būdu negalima jo toleruoti ar laikyti norma.
KAIP SUSTABDYTI?
Dar kartą pakartosiu, kad ikimokyklinio amžiaus vaikai yra ganėtinai atviri ir neslepia nuo suaugusiųjų savo elgesio. Taigi priekabiavimo išvengsime, jei nuolat stebėsime vaikus. Žinoma, neįmanoma visą laiką stebėti visų vaikų, tačiau tam reikia skirti gerokai daugiau laiko, nei paprastai yra skiriama. Be to, stebint vaikus galima geriau įsigilinti į situaciją, tuomet bus aišku, kad kalti būna ne tik tie, kurie naudoja fizinę jėgą.
Ir tėvams, ir pedagogams nepatinka, kai vaikai skundžia, ir liepia patiems spręsti problemas. Šiuo atveju vėl padėtų stebėjimas: tada ir tėvai, ir pedagogai, matydami situaciją, galėtų drąsiai siūlyti išspręsti problemą patiems, arba įsikišti, nes priekabiavimas dėl nelygių jėgų visada reikalauja suaugusiojo įsikišimo.
Taigi norint sustabdyti priekabiavimą reikia:
KĄ DARYTI, JEI PRIEKABIAUJA PRIE JŪSŲ VAIKO?
KĄ DARYTI, JEI JŪSŲ VAIKAS PRIEKABIAUJA?
Nenumokite į tai ranka. Vaikai, kurie priekabiauja ikimokykliniame amžiuje, tikriausiai tai darys ir mokykloje. Vadinasi, problema tik gilės. Kaip išvengti gresiančių pasekmių?