Grįžti į blogą
birželio 18

Patyčios

Straipsnis iš žurnalo “Mažylis”

Vieną dieną šiek tiek anksčiau atėjau į darželį pasiimti sūnus. Vaikai žaidė lauke. Auklėtojai reikėjo kažkur trumpam nubėgti, tai aš pasisiūliau pažiūrėti vaikus, kol ji grįš. Po minutės kitos pasijutau kaip teritorijoje, kurioje galioja džiunglių įstatymai. Mieli keturmečiai bei penkiamečiai ne tik juokėsi ir žaidė. Jie erzino vienas kitą, prasivardžiavo, stumdėsi ir pan. Mano buvimas šalia visai jų netrikdė. Atvirkščiai, jie labai nustebo, kai aš ėmiau kištis... 

Pastaruoju metu vis dažniau prabylama apie „patyčių epidemiją“ Lietuvoje. Vyrauja nuostata, kad priekabiavimas (tyčinis, pasikartojantis agresyvus vaikų ir paauglių elgesys, t. y. erzinimas, pravardžiavimas, daiktų atiminėjimas, tyčiojimasis, stumdymas, mušimas, ignoravimas, apkalbinėjimas ir pan.) dažniausiai pasitaiko tarp paauglių, tačiau tyrimai rodo, kad tai – dažnas reiškinys ir darželiuose. Wichit‘os Universiteto profesorius Snyder‘is dvejus metus stebėjo vaikų elgseną Australijos darželiuose. Ką jis pastebėjo? Tai, kad ikimokyklinio ugdymo įstaigose iš kokio nors vaiko pasityčiojama kas penkias minutes! Vadinasi, jei jūsų vaikas pats nepriekabiauja ir nėra priekabiavimo auka, tai jis tikrai yra matęs kitus vaikus, atsidūrusius tokiose situacijose.

Tyrimai rodo, kad Lietuvoje situacija – siaubinga. Baisiausia, kad pas mus vis dar gajūs mitai: „Jei iš tavęs tyčiosis – tapsi stipresnis, atsparesnis“; „Patyčios tarp vaikų? Nieko tokio! Normalu – juk jie tik vaikai!“; „Aukos pačios prisiprašo“ ir pan. Drąsiai galima teigti, kad tyčiojimasis pas mus yra tapęs norma. Kai manoma, kad tokie dalykai – normalu (ypač, jei taip mano net tie tėvai, iš kurių vaiko yra tyčiojamasi), labai sunku padėti kenčiančiam vaikui. Tačiau kaip žinoti, kas yra norma, o kas – jau nebe? Visų pirma, jei vaikas jums pasipasakoja, jei matote, kad jam vieno ar kito vaiko elgesys neduoda ramybės ir verčia jaustis nesaugiai, vadinasi, situacija jau nėra normali. Jums gali atrodyti, kad tai visiškas niekniekis, tačiau svarbu ne tai, ką manote jūs, svarbu, ką mano vaikas.

Naujausi tyrimai rodo, kad agresyviausi yra 2–4 metų vaikai. Šio amžiaus vaikai dar nemoka spręsti problemų žodžiais, todėl itin dažnai pasitelkia kumščius. Montrealio universiteto profesorė Tremblay teigia, kad būtent šiuo laikotarpiu išgyvenamas agresyvumo pakylėjimas, o po ketvirtojo gimtadienio – tinkamai auklėjant vaiką – fizinės agresijos gerokai sumažėja, tačiau gerėjant kalbiniams įgūdžiams auga žodinė, arba verbalinė, agresija. Ši informacija naudinga visiems, bendraujantiems su ikimokyklinukais. Be to, jei fizinei agresijai skiriamas nemažas dėmesys, tai verbalinė vis dar yra toleruojama, laikoma norma. Apmaudu, kad tėvai bei pedagogai jau turi daug žinių ir informacijos apie vaikų vystymąsi, jų amžiaus tarpsnių ypatumus, tačiau vis dar labai mažai žino, kaip susidoroti su elgesio problemomis. Tačiau nereikia būti edukologijos profesoriumi, kad padėtumėte savo vaikui, nes labiausiai jam reikia pasitikėjimo savimi, o pasitikėjimas savimi geriausiai ugdomas, jei vaikas jaučiasi esąs ypatingas ir mylimas. Net patys geriausi pedagogai negali duoti vaikui tiek meilės, kiek galite duoti jūs.

Ką daryti tėvams, jei matote ar įtariate, kad prie jūsų vaiko priekabiaujama? Ar sakyti vaikui: „Nekreipk dėmesio“; „Paerzins ir nustos“? O gal patarti „atsilyginti tuo pačiu“? Atsakymas tik vienas: TO NETURI BŪTI. Taigi jūs – kaip tėvai – turite padaryti viską, kad tai liautųsi ir jokiu būdu nenumokite į tai ranka. Palaikykite savo vaiką, bendraukite su juo – tegul jis jaučia, kad yra jums labai svarbus ir tegul žino, kad į jo rūpesčius nenumosite ranka.

KODĖL PRIEKABIAUJAMA?

Tyrimai rodo, kad priekabiavimą dažniausiai lemia:

  • Šeima. Linkę priekabiauti vaikai yra tie, kuriems:
  1. trūko dėmesio
  1. trūko meilės
  2. agresyvus elgesys namuose – norma
  3. tėvai nekontroliuoja jų elgesio – viskas, ką daro vaikas, yra gerai
  • Asmeninės savybės. Įrodyta, kad labiausiai priekabiauti linkę aktyvūs ir impulsyvūs vaikai. Berniukams dažnai svarbų vaidmenį vaidina fizinė jėga, t.y. fiziškai stiprūs berniukai dažniau priekabiauja nei silpnesni. Tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad visi stiprūs berniukai yra linkę priekabiauti.
  • Darželis. Socialinis kontekstas bei priežiūra ir požiūris į priekabiavimą darželiuose yra ypač svarbūs. Nors pedagogai negali paveikti nei šeimos, nei asmeninių savybių, tačiau garantuodamas nuolatinę vaikų priežiūrą, priekabiavimo netoleranciją, darželis gali smarkiai sumažinti priekabiavimo atvejų. Be to, ėmus spręsti šias problemas ankstyvoje vaikystėje bei išugdžius vaiko požiūrį į priekabiavimą, galima išvengti problemų ateityje. Kaip ir šeimoje, taip ir darželyje vaikas negali būti paliktas be priežiūros. Jei matote, kad auklėtojos – ypač lauke – stovi ir kalbasi tarpusavyje (arba telefonu), reikškite nepasitenkinimą. Tik nuolat stebėdamos vaikus auklėtojos pastebės, kad vaikai prasivardžiuoja, tyčiojasi, stumdosi, ir sustabdys šiuos veiksmus. Mūsų vyresnėlis, nuėjęs į naują darželį, staiga pradėjo muštis. Auklėtoja buvo nepatenkinta, o sūnus nebenorėjo eiti į darželį. Išsikalbėjus paaiškėjo, kad vienas berniukas jį erzina, o jis jam... trenkia, tačiau nubaudžiamas tik jis. Įdomu, ar auklėtoja matė, kad „mušeika“ buvo erzinamas?

KOKIE PADARINIAI?

Vaikai, iš kurių tyčiojamasi, tampa bailūs, neramūs, nepasitikintys savimi. Jie nebenori eiti į darželį, vengia bendravimo su vaikais bei nepažįstamaisiais – taip siekdami išvengti priekabiavimo. Jei priekabiaujama nuolat, tai ima daryti įtaką vaiko socialiniam ir emociniam vystymuisi. Ir tikrai vaiko „neužgrūdina“ ir nepadaro jo „stipresnio“!

Vaikai, kurie tyčiojasi, tampa vis agresyvesni. Be to, anksčiau buvo teigiama, kad vaikai, kurie priekabiauja, taip slepia nepasitikėjimą savimi. Tačiau naujausi tyrimai rodo, kad šių vaikų pasitikėjimas savimi yra vidutinis arba aukštas. Jie jau paauglystėje yra labiau linkę į nusikalstamą veiklą ir nesustabdyti užauga agresyviais, į nusikaltimus linkusiais žmonėmis. Tačiau tie vaikai, kurių priekabiavimas yra nutraukiamas vos tik pastebėtas, dažniausiai daugiau taip nebesielgia, ypač jei tai įvyksta dar darželyje.

Yra ir trečioji grupė vaikų, kurie dažnai pamirštami – tai tie, kurie mato, kaip vienas priekabiauja, o kitas – kenčia, t.y. stebėtojai. Jei šie vaikai mato, kad nei tėvai, nei pedagogai nesikiša ir nedraudžia tokio elgesio, jiems irgi daroma neigiama įtaka. Visų pirma, jei jie bus spaudžiami, iš baimės patys tapti aukomis bus linkę prisidėti prie priekabiautojo. Be to, vaikai, kurie mato nebaudžiamą priekabiavimą, vėliau dažnai patys ima priekabiauti.

Taigi, kaip matome, priekabiavimo neigiami padariniai paliečia visus, todėl jokiu būdu negalima jo toleruoti ar laikyti norma.

KAIP SUSTABDYTI?

Dar kartą pakartosiu, kad ikimokyklinio amžiaus vaikai yra ganėtinai atviri ir neslepia nuo suaugusiųjų savo elgesio. Taigi priekabiavimo išvengsime, jei nuolat stebėsime vaikus. Žinoma, neįmanoma visą laiką stebėti visų vaikų, tačiau tam reikia skirti gerokai daugiau laiko, nei paprastai yra skiriama. Be to, stebint vaikus galima geriau įsigilinti į situaciją, tuomet bus aišku, kad kalti būna ne tik tie, kurie naudoja fizinę jėgą.

Ir tėvams, ir pedagogams nepatinka, kai vaikai skundžia, ir liepia patiems spręsti problemas. Šiuo atveju vėl padėtų stebėjimas: tada ir tėvai, ir pedagogai, matydami situaciją, galėtų drąsiai siūlyti išspręsti problemą patiems, arba įsikišti, nes priekabiavimas dėl nelygių jėgų visada reikalauja suaugusiojo įsikišimo.

Taigi norint sustabdyti priekabiavimą reikia:

  • stebėti vaikus
  • priekabiautojai turi žinoti, kokios bausmės jų laukia
  • tėvai ir pedagogai turi glaudžiai bendradarbiauti
  • mokyti vaikus gerų bendravimo įgūdžių
  • kurti aplinką, kurioje visi gerbiami, o agresyvus elgesys netoleruojamas

KĄ DARYTI, JEI PRIEKABIAUJA PRIE JŪSŲ VAIKO?

  1. Kalbėkite su vaiku. Ikimokykliniame amžiuje tikėtina, kad vaikas pasipasakos, jei su juo nuolat kalbėsitės. Susirūpinkite, jei vaikas nenori/bijo eiti į darželį, neturi draugų, jei tapo baikštus ar nervingas.
  2. Iškart susisiekite su darželiu. Darykite viską, kad jūsų vaikas būtų saugus, įsitikinkite, kad buvo kalbėta ir su priekabiautoju bei jo šeima. Patikrinkite, ar darželyje skiriama pakankamai dėmesio vaikų priežiūrai (ateikite pasiimti vaiko anksčiau arba kai vaikai žaidžia kieme ir pan.).
  3. Jei jūsų vaikas itin nedrąsus, sunkiai susidraugauja, raskite įdomų būrelį, kur jis galėtų atsiskleisti ir rasti bendraminčių. Lavindami vaiko gebėjimus bei padėdami jam susirasti draugų ugdysite jo pasitikėjimą savimi.

KĄ DARYTI, JEI JŪSŲ VAIKAS PRIEKABIAUJA?

Nenumokite į  tai ranka. Vaikai, kurie priekabiauja ikimokykliniame amžiuje, tikriausiai tai darys ir mokykloje. Vadinasi, problema tik gilės. Kaip išvengti gresiančių pasekmių?

  1. Kalbėkite su vaiku. Išsiaiškinkite, kodėl jo elgesys netinkamas.
  2. Labai aiškiai pasakykite vaikui, kad netoleruosite tokio elgesio. Paaiškinkite jam, kaip jaučiasi tas, prie kurio jis priekabiavo.
  3. Tegul jo laukia padariniai, kurie atitinka vaiko amžių. Tai jokiu būdu negali būti fizinė bausmė, nes taip tarsi teigsite, kad muštis yra gerai, jei esi suaugęs.
  4. Stebėkite, ką veikia jūsų vaikas. Akylai stebėkite jo žaidimus ir namie, ir kieme. Stenkitės kuo daugiau laiko praleisti su savo vaiku. Namuose sukurkite  taisykles, kurių privalu laikytis.
  5. Bendradarbiaukite su darželiu. Kuo dažniau ir nuosekliau kalbėsite su pedagogais, tuo didesnė tikimybė, kad vaiko elgesys ims kisti.
  6. Pagirkite vaiko pastangas ir kintantį elgesį. Pagirkite, kai vaikas laikosi taisyklių. Girkite, jei matote, kad vaikas tobulėja.
  7. Jei vaikas žiūri agresyvius animacinius filmukus arba žaidžia agresyvius kompiuterinius žaidimus, jis tampa agresyvesnis. Stenkitės, kad vaikas žiūrėtų kitokius filmukus ir žaistų kitokius žaidimus.
  8. Stenkitės nevartoti prievartos namie. Jei vaikas mato prievartą, tikėtina, kad ir pats jos imsis.
  9. Jei negalite susidoroti patys, kreipkitės į psichologus, socialinius darbuotojus, kurie gali padėti.
Po vienintelio susirinkimo, kuriame mes buvome vaiko darželyje, prie mūsų priėjo viena mama ir sako: „Tai jūs esate X tėveliai? Mano vaikas vis skundėsi, kad X mušasi.“ Mudu su vyru (žinoma, situacija nebuvo labai maloni) pasakėme, kad su sūnumi kalbėjome apie kitus būdus problemoms spręsti, apie tai, kad muštynės nėra toleruojamos mūsų namuose ir pan. Mane, žinoma, timptelėjo už liežuvio pasakyti, kad, jos sūnus erzino manąjį, todėl ir... gaudavo. Tik keisčiausia tai, kad mamos akyse išskaičiau nuostabą: „Bet juk jis nesimušė!” Galbūt po tokių Vaikų Linijos projektų kaip „Nustok tyčiotis!” vis daugiau žmonių supras, kad priekabiavimas būna ne tik fizinis... ir tas kitoks priekabiavimas padaro ne mažiau žalos ir yra ne mažiau skausmingas.