Grįžti į blogą
liepos 10

Įsivaizduojami draugai

 

Įsivaizduojamas ikimokyklinuko draugas gal ir nematomas, bet kartais namie įvedinėja savo tvarką. Nieko baisaus, pasak specialistų, jis atneša ir daug naudos. Dažniausiai toks draugas apsigyvena 3–5 metų vaiko namuose.


„Kad mano duktė Gintė turi nematomą draugę, supratau paklaususi, kodėl sofa ištepliota lūpų dažais, – pasakoja Aurelija. – Tada Gintė pasakė: „Tai padarė Sigutė.“  Kai paklausiau, kas ta Sigutė, Gintė informavo, jog tai – jos sesė. Man tai buvo naujiena... Bet per kelerius mėnesius turėjau progos gan artimai su ja susipažinti – sužinojau, ką ji mėgsta, ko nemėgsta, jos silpnybes ir stipriąsias puses. Ir jei tik nelįsdavo prie mano kosmetikos, džiaugiausi jos buvimu – ji buvo nemokamas ir nesibaigiantis džiaugsmas Gintei.“
Aurelija – toli gražu ne vienintelė, kurios namuose gyvena nematomi svečiai. Remiantis JAV atliktais tyrimais, net 65 procentai vaikų iki septynerių metų kažkuriuo laikotarpiu turi įsivaizduojamus draugus (taip teigiama Mardžorės Teilor knygoje „Įsivaizduojami kompanjonai arba vaikai, sukūrę juos“). Šie dažniausiai atsiranda tuo metu, kai vaikai subręsta sudėtingesniems vaidmenų žaidimams. Trejų ketverių mažyliai taip pat pradeda pastebėti kitų žmonių elgesio priežastis (brolis sviedė sulčių buteliuką, nes jam nepatiko skonis) – o tai labai svarbi savybė suvokti situaciją kito žmogaus akimis, nesvarbu, tikro ar įsivaizduoto.
Šių susikurtų „ateivių“ negalima suskirstyti į standartines lentynėles – vieni jų yra „tikri“ vaikai, pas kitus lankosi lokiai ar paršiukai, treti draugai yra absoliučiai fantastinės būtybės su antenomis ant galvos. Vieni atsiranda ir išbūna ne vienus metus, kiti nuolat iškeitinėjami į naujesnius modelius. Tačiau visi įsivaizduojami draugai turi vieną bendrą dalyką – visi jie padeda mažyliams spręsti jų problemas, pasiekti emocinės pusiausvyros.
Padėsime jums atsakyti į dažniausiai kylančius klausimus.

Ar mano vaikas vis dar žais su tikrais draugais?
Nesijaudinkite, jūsų ikimokyklinukas netaps vienišu intravertu, kuris išradinėja draugus, nes nesugeba susirasti jų tikrame gyvenime. Daktarės Teilor atliktas tyrimas atskleidžia, jog vaikai, turintys susikurtų draugų, turi ne mažiau draugų iš kūno ir kraujo nei kiti bendraamžiai. Ir ne tik turi, bet yra netgi labiau linkę bendrauti. Tad kodėl jūsų vaikas dažnai pasirenka nematomą bičiulį vietoj to, kad pasikviestų į kiemą brolį ar kaimyną? Ikimokyklinukai retai turi progą visiškai vadovauti žaidimui, todėl su įsivaizduojamu draugu mėgaujasi galimybe užsakinėti muziką nuo a iki z, ir net visiškai kontroliuoti jo veiksmus. Jei jūsų sūnaus įsivaizduojamas draugas daro tai, ko jis nemėgsta, jūsų vaikas turi galios pakeisti situaciją. Nereikia pamiršti ir to, jog tai paprasčiausiai smagu – sukurti įsivaizduojamą pasaulį ir jį apgyvendinti tokio amžiaus vaikui atrodo tikrai patrauklus užsiėmimas.

Nejau mano vaikas išties tiki, kad tas įsivaizduojamas draugas – realus?
Suprantama, neramu, kad vaikas, dengiant stalą prašantis padėti lėkštutę ir jo draugei pandai, gali painioti fantazijas ir realybę. Tačiau specialistai teigia, jog nerimauti nėra ko. Nors įsivaizduojamasis draugas ikimokyklinukui gali būti toks pats tikras bei mielas kaip ir bičiulis iš darželio, tačiau jų kūrėjai žino, jog jie – išgalvoti. Tėvai neįvertina tokio amžiaus vaikų gebėjimo puikiausiai skirti šių dviejų pasaulių – realaus ir išgalvoto. Bendrai kalbant, tuo metu, kai vaiko protas subręsta tiek, kad galėtų sukurti sau išgalvotą draugą, tuo pat metu jis jau geba suvokti, jog tas draugas – apsimestinis. Kita vertus, tai nereiškia, kad vaikas nenorės, jog ir jūs įsitrauktumėte į žaidimą ir traktuotumėte tą draugą kaip tikrą, todėl nepakenks padėti pandai įrankių ir paklausti, su kokiu padažu ji mėgsta spagečius.

Ar galima skatinti vaiką susikurti įsivaizduojamą draugą?
Paraginti – neparaginsite, juk nėra taip, kad pakištumėte receptą ir pasiūlytumėte jį išsikepti. Tačiau galite suteikti jam daugiau progų pabūti su savimi, ramiai, nevadovaujant jo dienotvarkei. Vaikams reikia retkarčiais panuobodžiauti, kad įsijungtų vaizduotė ir galbūt iš oro pagamintų tikrą draugą. Todėl išjunkite televizorius, kompiuterius ir videožaidimus. Nepamirškite – ne visi vaikai susigalvoja sau tokią draugiją. Jei jūsiškis tokio draugo neturi, nereiškia, kad jis neturi vaizduotės – tiesiog neturėdamas su kuo žaisti, jis galbūt mieliau paveiks ką nors kita, pavyzdžiui, imsis spalvinimo knygutės ar konstruktoriaus.

Mano vaiko įsivaizduojamas draugas – išsigandęs. Ar tai reiškia, kad mano vaikas – irgi?
Tokia draugystė – lobis ne tik vaikui, bet ir jo tėvams. Įsivaizduojamas draugas – tai tarsi langas, pro kurį galima išvysti, ką vaikas mano, ir jam padėti. Jei mažylis praneša jums naujieną, jog princesė Rožė bijo kraustytis į naujus namus ar nerimauja dėl pažinčių mezgimo darželyje, jis suteikia jums neįkainojamą galimybę pasikalbėti apie tai, kas kelia įtampą jo gyvenime. Vaikams kartais lengviau išsakyti jausmus per trečią šalį ir nėra jokio reikalo spausti juos prisiimti tuos jausmus sau. Verčiau uždavinėkite klausimus, tarkime: „Kaip manai, kodėl princesė Rožė bijo susipažinti su naujais draugais darželyje?“  Mažylis gali prisipažinti arba neprisipažinti, jog bijo pats, tačiau net ir tuo atveju galite netiesiogiai jam padėti: „Taip, vaikai kartais nerimauja, kai tenka susipažinti su naujais draugais, bet vos pradėję lankyti darželį jie pamato, kad tie vaikai – labai šaunūs, su jais smagu dėlioti lego ar dūkti kieme. Kaip manai, ar princesei Rožei palengvėtų, jei ji tai žinotų?“

Ką daryti, jei tas draugas elgiasi blogai?
Kartais vaikus taisyklės ir ribos ima spausti (ypač, jei jų daug ir jos labai griežtos), todėl ne vienas susikuria alter ego, kuris gali elgtis taip, kaip jam pačiam negalima. Jei jūsų mažojo įsivaizduojamas draugas ima krėsti vieną šunybę po kitos – pavyzdžiui, terlioti sofas, kaip kad pasielgė „sesutė“ Sigutė – svarbu įsikišti. Nebūtina (ir nėra taip jau be galo naudinga) prikišamai pabrėžti tai, kas jums abiem žinoma – jog Sigutė negalėjo to padaryti, nes jos paprasčiausiai nėra. Žaiskite toliau, tačiau pasekmes vaikas vis tiek turi pajusti. Sakykite: „Nors Sigutė ir išėjo palikusi tokią sofą, tau teks padėti man ją išvalyti.“ Priminkite, jog taisyklės yra taisyklės, ir jų laikytis turi visi – netgi įsivaizduojamieji draugai.

Nuotrauka www.flickr.com