Grįžti į blogą
gegužės 21

Kramtomoji guma: kramtyti ar ne?

 

Gal dabar mums kramtomoji guma atrodo kažkoks įtartinas sintetinis darinys, bet atsiminkime, kiek džiaugsmo vaikystėje suteikdavo „Donaldo“ popierėlis ir galimybė pūsti burbulus... Ar verta tokį džiaugsmą atimti iš savo vaikų?


Nuolat TV ekranuose rodoma kramtomosios gumos reklama kala mums į galvas, kad šis produktas užkerta kelią ėduoniui, gaivina burnos kvapą ir gydo dantenas, prireikus netgi gali atstoti dantų valymąsi. Be to, tai skanu, gardžiai kvepia ir leidžia linksmintis, pučiant burbulus. Vaikus reklama lengvai įtikins, kad kramtomoji guma – tikrai geras dalykas, kurio reikia vartoti kuo daugiau. Iš tikrųjų reklama šio produkto naudą išpučia kaip tos pačios gumos burbulą. Tačiau naudos tikrai gali būti. Gali būti ir žalos, jeigu guma bus kramtoma netaisyklingai.

Šiek tiek istorijos
Šį tą pakramtyti žmonės mėgo nuo seno. Manoma, kad dar senovės graikai kramtė medžio sakus arba vašką tam, kad atšviežintų kvėpavimą ir padėtų iš burnos pasišalinti maisto likučiams. Indai kramtė tiesiog medžio šakelę be žievės, vidurinės Azijos ir Užkaukazės gyventojai – granato žievę, rusai – eglės arba pušies sakus.
Manoma, kad pirmoji kramtomoji guma pramoniniu būdu pradėta gaminti JAV apie 1850 m. brolių Curtis. Jie ją gamino iš pušies sakų. Gamyba neišsiplėtė, nes guma nebuvo kokybiška, joje netgi pasitaikydavo spyglių.
Dabartinę gumą labiau primenantį produktą gaminti pradėjo amerikietis Thomas Adamsas apie 1870 m. Ši guma daryta iš kaučiuko, kurį iš pradžių ketinta panaudoti kitoms reikmėms.
Bandymų pagaminti kokybišką kramtomąją gumą JAV vis daugėjo. 1891 m. ją pradėjo gaminti iki šiol gerai žinoma įmonė „Wrigley“. Būtent šis gamintojas šiek tiek vėliau suteikė gumai dabar paplitusią plokštelės formą. Dar vėliau būtent „Wrigley“ specialistų dėka paplito mėtų bei vaisių skonio gumos.
Dar 1899 m. pradėta platinti guma, kuri, pasak reklamos, „sustabdo dantų yrimą ir atgaivina kvėpavimą“.
1928 m. rasta kramtomosios gumos sudėties formulė, kuria remtasi gan ilgai: reikia 20 proc. kaučiuko, 60 proc. cukraus ar jo pakaitalų, 19 proc. kukurūzų sirupo ir 1 proc. aromatizatorių. Guma tapo gerokai elastingesnė, nei buvo iki tol.
SSRS šalyse kurį laiką gumos kramtymas buvo laikomas piliečiams nederančiu vakarietišku užsiėmimu. Sovietinėje Lietuvoje kramtomoji guma pradėjo plisti apie 1970 m. – ji buvo atvežama iš Lenkijos ir labai geidžiama. Daugiau SSRS pagamintos gumos atsirado po 1980 m.

Iš ko ji gaminama?
Šio produkto esmė – vadinamasis guminis pagrindas. Seniau jam naudotos kaučiukmedžio sultys, dabar jas beveik išstūmė dirbtiniai polimerai, į kuriuos kartais įdedama natūralių augalinių medžiagų. Gamintojai teigia, kad dirbtinis gumos pagrindas dar geresnis už natūralų.
Cukrų iš kramtomosios gumos vis dažniau išstumia jo pakaitalai. Tai iš esmės yra gerai, nes nuolat burnoje besimakaluojantis cukrus kenktų dantims. Taip pat gumoje būna skonio stipriklių, aromatizatorių, konservantų ir kitų maisto priedų. Kartais į ją įdedama ir medžiagų, stabdančių ėduonies susidarymą – floro, ksilito, karbamido. Būtų naivu tikėtis, kad tokia guma padės išgydyti jau esantį ėduonį, tačiau ji tikrai gali padėti užkirsti kelią jo susidarymui.
Kai kurie gumoje esantys maisto priedai būtų organizmui kenksmingi, jeigu suvartotume didelius jo kiekius. Tarkim, sorbitas (E420), gana paplitęs cukraus pakaitalas, gali sukelti pilvo skausmus, vidurių pūtimą ar viduriavimą. Tačiau keliuose gumos gabalėliuose nebus kenksmingo sorbito kiekio.
Kai kurių rūšių gumoje dažiklių ir kvapiklių būna labai daug. Toks produktas netiks alergiškiems vaikams.

Kramtomosios gumos privalumai
● Pagalba dantims. Reklamoje yra tiesos: kramtomoji guma valo burnos ertmę, gaivina kvapą, skatina seilių išsiskyrimą, masažuoja dantenas. Veikiant kramtomajai gumai, išsiskiria maždaug tris kartus daugiau seilių nei ramybės būsenoje, o seilės padeda apsivalyti burnos ertmei ir nuo dantų pasišalinti maisto likučiams. Tai ir trukdo vystytis ėduoniui.
Antai jeigu pasmaguriaujame pyragėliu ar saldžiu gėrimu, burnoje lieka daug lipnių apnašų, tinkamų įvairiausiems mikrobams daugintis. Kietas maistas (kaip kad obuolys) mechaniškai nuvalytų nuo dantų tas apnašas. Jeigu obuolio vaikas nenori, padės ir guma. Žinoma, daug geriau su ėduonimi kovoja ne gumos kramtymas, o dantukų valymas. Galiausiai, kai kurių rūšių guma išties pastebimai atgaivina burnos kvapą (bet kažin ar tai labai aktualu vaikui).
● Žandikaulių ir dantenų stiprinimas. Kai kurie stomatologai pataria vaikams duoti kramtomosios gumos, kad burnos ertmėje vyktų darbas. Kadangi šiuolaikiniai vaikai daugiausia valgo minkštą maistą, jų dantenos ir žandikaulių sąnariai negauna reikiamo krūvio. Gumos kramtymas – savotiška mankšta žandikauliui, be to, kadangi kramtomosios gumos sudėtis tolygi, už kramtymą atsakingiems raumenims tenka vienodas krūvis. Žinoma, tam būtų geriau kramtyti tvirtus vaisius ir daržoves, pavyzdžiui, morką, obuolį, kopūstą ir kt. Gumos atliekamą dantenų masažą galima laikyti parodontozės profilaktika, bet vis dėlto efektas – minimalus.
● Pagalba kasai. Kramtomoji guma naudinga sergantiesiems kasos ligomis (pvz., cistine fibroze). Ji skatina kasos fermentų išsiskyrimą.
● Lūpų kramtymo prevencija. Kai kurie žmonės turi nemalonų įprotį kramtyti ar laižyti lūpas, kai nerimauja. Būna, kad šaltuoju metų laiku dėl to tai mėgstančių daryti vaikų lūpos atrodo lyg nubrozdintos. Nuo šio nenaudingo ir lūpų suskirdimą spartinančio įpročio padėtų atprasti gumos kramtymas.
● Ausų uždegimo profilaktika ir gydymas. Manoma, kad sloguojančiam vaikui gumos kramtymas gali padėti išvengti ausų uždegimo. Kramtant gumą atsidaro tarp vidinės ausies ir burnos ertmės esantis Eustachijaus vamzdis. Šitaip ausis išvėdinama ir joje negali įsikurti uždegimą sukeliančios bakterijos. O kai kuriems vaikams jau ir sergant ausų uždegimu gumos kramtymas palengvina būklę. Taip pat guma gali pagelbėti, kai ausytės užgultos.

Kramtomosios gumos trūkumai
● Galima žala dantukams. Dėl nuolatinio kramtymo gali padidėti kramtomųjų raumenų tonusas, dėl kurio vaikas per miegus gali griežti dantimis. Su dažnu gumos kramtymu kai kuriais atvejais galima sieti ir pernelyg greitą dantų nusidėvėjimą. Jeigu vaiko dantukuose yra netvirtai besilaikančių plombų, kramtomoji guma gali jas „išlupti“. Dar ji netinka vaikams, kurie nešioja dantų plokšteles ar kabes, taip pat tuomet, kai yra pažeista burnos gleivinė.
● Rūgštingumo padidėjimas. Kramtant gumą išsiskiria seilės, o jos skatina skrandžio rūgšties išsiskyrimą. Taigi gumą kramtyti galima tik sveikiems vaikams – sergantiesiems virškinamojo trakto ligomis ji nerekomenduojama. Taip pat negerai, jeigu gumą vaikas krims tuščiu skrandžiu. Skrandžio sulčių išsiskyrimas gali skrandį dirginti, o vyresniame amžiuje tai gali paskatinti gastrito ar skrandžio opos vystymąsi.
● Pilvo pūtimas. Jeigu kramtydamas gumą vaikas prisiris oro, vėliau jam gali pūsti pilvuką.
● Priklausomybės vystymasis. Jeigu guma kramtoma nuolat, vystosi savotiška priklausomybė, kai vaikui sunku be jos ištverti.
● Kalba. Pastebima, kad dažnai gumą kramtantys vaikai kartais įpranta neaiškiai kalbėti.
● Virusų platinimas. Būna, kad mažesni vaikai išsitraukia gumą iš burnos, palaiko ją rankose ir vėl dedasi į burną, o kartais netgi ta pačia guma pavaišina draugą. Taip jie gali užsikrėsti peršalimo ligomis.
● Dėmesio blaškymas. Kramtymas neretai blaško dėmesį. Jeigu vaikas mokosi, kramtydamas gumą, daugiau kraujo tenka ne smegenims, o veido ir žandikaulio raumenims, ir tai gali trukdyti įsisavinti naujas žinias.

Kramtymas pagal taisykles
Taigi gumos kramtymas turi ir privalumų, ir trūkumų. Jis bus pakankamai naudingas dalykas, jeigu guma nepiktnaudžiausite ir duosite ją vaikui, laikydamiesi rekomendacijų:
1. Gumos mažyliui galima duoti nuo tada, kai jis supranta, kad ją pakramčius reikia išmesti. Tai paprastai įvyksta apie trečiuosius gyvenimo metus.
2. Vaikui duodami kramtomąją gumą, priminkite jam, kad netrukus turės ją išspjauti.
3. Gumą reikia kramtyti po valgio, jokiu būdu ne tada, kai skrandis tuščias.
4. Pakaks gumą kramtyti 15–20 min. Pernelyg ilgas skrandžio sulčių išsiskyrimas skrandžiui nebūtų naudingas.
5. Maksimalus leistinas kiekis vaikui – 3 ar 4 gabalėliai becukrės kramtomosios gumos per dieną.
6. Verčiau pirkti žinomo gamintojo produktą.
7. Jeigu kramtydamas vaikas daug šneka, padidėja tikimybė gumą praryti.
8. Viešose vietose gumą žiaumojantis vaikas neatrodo gražiai – gal pavyktų šį malonumą pasilikti būnant namie?
9. Tai, kad vaikas po valgio kramtys gumą, jokiu būdu neatleidžia jo nuo dantukų valymosi.


Iš gydytojo priimamojo:
jei vaikas prarijo gumą...

Vaikų ligoninės gydytoja endoskopuotoja Danguolė Ruževičienė papasakojo, kad vaiko nuryta kramtomoji guma paprastai esti nepavojinga. Ji skrandyje ar žarnyne neužsilaiko ir pasišalina iš organizmo kartu su išmatomis.
Per beveik 20 gydytojos praktikos metų tebuvo keletas atvejų, kai teko iš vaiko organizmo traukti kramtomosios gumos darinius. Tai buvo vadinamieji bezoarai, kai dėl virškinimo funkcijų sutrikimo skrandyje užsilaikęs gumos gabalėlis aplipo plaukais, saulėgrąžų lukštais ir pan., ir teko jį šalinti. Taip gali nutikti psichikos sutrikimų turintiems vaikams, kurie nuolat valgo nevalgomus daiktus.
Literatūroje rašoma, kad bėdų dėl gumos nurijimo gali kilti po tam tikrų stemplės ar žarnyno operacijų, kai juose atsiranda susiaurėjimų. Tokiais atvejais operuotų vaikų tėvai apie grėsmes žino ir gumos jiems neduoda.
Dar literatūroje nurodoma, kad jeigu vaikas prarys daug kramtomosios gumos gabalėlių, šie gali sulipti ir dėl to kils plonųjų žarnų obstrukcija (nepraeinamumas). Tačiau per gydytojos praktiką tokių atvejų nepasitaikė.
Jeigu kiltų rūpesčių dėl nurytos gumos, simptomai būtų tokie patys, kaip ir nurijus kitus svetimkūnius – pykinimas, vėmimas, pilvo skausmai.
Tačiau, kaip jau supratote, kramtomosios gumos nurijimas paprastai praeina be pasekmių. Kur kas didesnė problema – mažyčių maitinimo elementų, naudojamų šiuolaikiniuose žaisluose, laikrodžiuose ar pan., nurijimas. Elementai gali išdeginti skrandį ar stemplę.

Straipsnis spausdintas „Mažylio“ žurnale

Nuotr. Jonas Thun, www. flickr.com