Grįžti į blogą
kovo 25

MOKSLO NAUJIENOS. Vaikų gyrimas už asmenines savybes – meškos paslauga.

Pasak tyrimo, kurį paskelbė Amerikos psichologų asociacija, vaikų (ypač tų, kurių pasitikėjimas savimi ir taip žemas) gyrimas už tai, kokie jie yra, o ne už jų pastangas, šiems suklydus ar nepasisekus verčia juos jaustis dar didesniais nevykėliais.

„Tokio pobūdžio pagyros gali atsisukti prieš pačius vaikus. Taigi tai, kas atrodytų logiška, norint padėti savimi nepasitikinčiam vaikui pasijusti geriau, gali būti klaida,“ - teigia tyrimo vadovas Eddie Brummelman. Tyrimas atskleidė, jog drovūs vaikai dažnai skatinami pagyrimais už asmenines savybes (tu gražus, teisingas, puikus šokėjas...), o tai verčia juos dar sunkiau išgyventi nesėkmes, labiau jų gėdytis. Galiausiai savivertė ne auga, o mažėja.

Eksperimentas vyko šitaip: 357 tėvai iš Olandijos (amžius nuo 29 iki 66), perskaitė šešis hipotetinių vaikų apibūdinimus. Trijų, kurie savimi pasitiki (pvz., Liza paprastai yra savimi patenkinta), ir trijų, kurių savivertė yra menka (pvz., Sara dažnai savimi nepatenkinta). Tuomet jų buvo paprašyta parašyti, kaip jie pagirtų kiekvieną vaiką už įvykdytą užduotį, tarkime, už nupieštą piešinį. Paaiškėjo, kad tėvai daugiau nei dvigubai girtų savimi nepasitikinčius vaikus už jų asmenines savybes (pvz.: „Tu puiki dailininkė!“) nei pasitikinčiuosius. O pastaruosius jie buvo linkę girti už jų pastangas (pvz.: „Matau, tu įdėjai daug darbo piešdamas!“).

Gal suaugusiems ir atrodo, kad girdami vaikus už jų įgimtas savybes jie padeda kovoti su nepasitikėjimu savimi, tačiau iš tikro vaikams ima atrodyti, jog jie kaip žmonės vertinami tik tuomet, jei jiems sekasi. Taigi jie padaro išvadą, jog kuomet nesiseka, jie išvis nieko verti.

Antruoju eksperimentu buvo siekiama išryškinti būtent tai.

Tyrime dalyvavo 313 vaikų (amžius nuo 8 iki 13 metų). Iš pradžių jie atliko standartinį testą savivertei nustatyti. Po kelių dienų vaikams buvo pasakyta, jog jie internetu žais su kitu (nematomu) moksleiviu žaidimą, kuriame reikalinga greita reakcija, o administratorius stebės jų veiksmus. Iš tikrųjų, rezultatus kontroliavo kompiuteris, o vaikai iš anksto buvo suskirstyti į laimėtojus ir pralaimėtojus, taip pat ir į grupes, kurios žaidimo metu buvo giriamos už asmenines savybes, už pastangas, ir išvis niekaip negiriamos.

Pirmosios grupės vaikams, užbaigus žaidimo etapą, įsižiebdavo užrašas: „Tikras šaunuolis!“, antrosios: „Oho, šauniai padirbėta!“. Trečioji grupė buvo kontrolinė. Po antrojo etapo vaikams buvo pranešta, ar jie laimėjo, ar pralaimėjo, o tuomet paprašyta užpildyti apklausą apie patirtą gėdą. Vaikai, kurie buvo giriami už asmenines savybes, jautė žymiai didesnę gėdą, nei kitos grupės vaikai. O iš jų didžiausią apmaudą pajuto nepasitikintys savimi vaikai.

Tyrėjai išvadose svarsto, jog vaikai, kurie giriami už pastangas, galbūt menkiau sieja save su sėkme, taigi nesėkmė jiems atrodo trumpalaikė problema ar tiesiog rezultatas, į kurį dėta nepakankamai pastangų, o ne charakterio trūkumas.

Skirtumai, kuomet giriamas pats vaikas ir jo pastangos, gali atrodyti labai menki ir subtilūs, tačiau jie gali turėti didžiulę įtaką vaiko savivertei.

Nuotrauka: asmeninio archyvo