Grįžti į blogą
gruodžio 10

Pasimatymas su savo vaiku.

Viešint pas draugus į akis krito viena knyga, kurią beviešėdama ir pradėjau skaityti. Ją skaičiau ir LITEXPO parodoje, kai norėjau  numalšinti jaudulį prieš pranešimą įkvepiančiame forume LAIMINGAI AUGTI. Štai taip ėmiau ir viens-du knygą perskaičiau (sąžiningumo dėlei reikia pasakyti, kad ji a) labai lengvai skaitosi, nes neturi jokių mokslinių ambicijų ir b) yra tik 212psl). Tai G.Wright knyga "Daddy Dates" (Tėčio pasimatymai). Autorius - keturių dukrų tėtė, kuris vieną dieną suprato, kad - nors ir viskas buvo lyg ir gerai - jis iš tiesų nepažįsta savo paauglėjančių dukrų. Ir nusprendė jas pažinti. Kviesdamas po vieną į tėčio-dukros pasimatymus.

Vienas pirmųjų pasakojimų yra apie vieną pirmųjų pasimatymų su jo tada devynerių metų dukra, kuri po pasimatymo atsisėdusi į mašiną...pravirko. Paklausta, kodėl ji pravirko, mergaitė kūkčiodama pasakė, kad ji verkia, nes dar niekada nesijautė tokia ypatinga. Nenuostabu, kad tėtė nuo tada nė karto neuždavė sau klausimo, ar verta kviesti dukras į pasimatymus.

Žinoma, viskas prasideda nuo seno gero pažink savo vaiką. Autorius net siūlo pasidaryti testą. Man patiko siūlymas, kad vieną testo kopiją sužymėtų suaugęs (kaip įsivaizduoja, kad atsakys vaikas), kitą  - pats vaikas. O tada sėstų ir palygintų. Autorius sako, kad nustebsime, kokie skirtingi gali būti atsakymai. O tada - susirašyti sąrašą klausimų ir paklausti vaiko. Ir visada vaiką GIRDĖTI. Ne tik klausyti jo(s), bet ir girdėti. Kaip sako pats autorius, daddy date only counts if she's the main event. Taisyklė - suaugęs kalba 20% kalbų, o vaikas - 80%.

Įdomi mintis buvo ta, kad autorius su žmona nusprendė, kad mergaitėms nėra ko vaikščioti į pasimatymus iki tol, kol jos baigs mokyklą. Draugams - taip. Pasimatymams - ne. Ką jis daro? Ogi organizuoja vakarėlius namuose, į kuriuos kviečia jaunimą, kad susipažintų su jais. Ir nuolat kalbasi su merginomis, kad nenori matyti jų sudaužytų širdelių tol, kol jos nėra subrendusios. Be to, tėvai nori, kad jos priimtų gyvenimą keičiančius sprendimus savo galva, o ne todėl, kad viena ar kita daro jų kavalierius.

I know in the end, their worries are theirs to carry, and they have both the strength and outfit to match. Kitaip tariant, visi gauname nešti tai, ką galime panešti, todėl mūsų vaikams iš esmės viskas bus gerai. O koks bus mūsų santykis su jais, priklauso nuo mūsų. Aplinka negali būti kalta. Jeigu nėra santykio, atsistokite prieš veidrodį ir pamatysite tą kaltininką. Ir, žinote, ką? Pradėti lipdyti santykius niekada nėra vėlu.

Vienoje knygoje skaičiau (dabar net neprisimeniu, kokia tai knyga), kad visada atrodo, kad kitų santuoka yra darnesnė, o kitų santykiai šeimoje - geresni. Čia kaip ta lietuviška patarlė, kad už tvoros žolė visada atrodo žalesnė, ar ne?! Bet juk taip dažnai ir atrodo! Aš pati ne kartą esu save pagavusi galvojant, kad štai kitiems yra geriau, nes....a,b,c,d,e ir f. :) Pati suprantu, kad nesąmonė, kad jie tikriausiai turi savo a,b,c,d,e ir f, kodėl mano šeima yra nuostabesnė, nei jų. Esmė ta: tol, kol mes galvosime, kad kiti yra geresni ir mums be šansų, tol ir trypčiosime vietoje. Vaikai tiesiog turi žinoti, kad yra mylimi. Čia ir dabar. Taškas.

Kadangi pati mokausi kontroliuoti savo laiką, man patiko autoriaus nuomonė: "Friends will gripe, "I don't have the time for all these dates, Greg." REALLY? Every time I get all balled up in my head about schedule, I put down the remote, get off the computer, turn off the phone, and wow, there he is. Father Time gives me a little chump change, and I use it to make one of my girls feel loved. Sometimes a date with your wife is just forty-five minutes at a local coffee joint, but if you are focused just on her, keeping your eyes glued no matter who shows up, it counts".

Dar man patiko viena Wright'ų šeimos tradicija: kai mergaitei sukanka 13  metų, tėtė jai padovanoja žiedą. Šiuo žiedu jis pasako, kad rūpinsis mergaite emociškai ir finansiškai tol, kol ji taps savarankiška. Tą patį vakarą (jie būna restorane, pasipuošę ir šventiški) tėtė kalbasi su mergaite apie tai, kas yra meilė ir kas nėra meilė. Jo nuomone, mamos su dukromis daugiau pakalba apie biologinius dalykus, o tėtė gali papasakoti, kodėl vienaip ar kitaip elgiamasi, kokios gali būti to pasekmės. Jis kalba su mergaite apie tai, kokia svarbi yra draugystė, pareiga ir kasdienis noras daryti gera žmogui, kurį myli.

Knygos pabaigoje autorius surašo, kokie pasimatymai gali būti: knygyne, nuvažiuojant į ypatingą vietą, pasivaikštant, šokant, piknikaujant, ko nors išmokstant, sportuojant, savanoriaujant ir t.t.

Man ši knyga patiko, nes parašyta lengva ranka, atrodo, tiesiog slysti per puslapius. Juokiesi, susigraudini. Siūlyčiau ją perskaityti visiems tėčiams. Ir mamoms būtų neprošal. Nes skaitysite maždaug tiek laiko, kiek vyksta krepšinio rungtynės (na, gal truputį ilgiau), bet nauda bus didžiulė. Dar man patiko ir tai, kad jis jau trisdešimties metų turėjo visas keturias dukras, apie kurias iš esmės ir yra ši knyga. Tai įrodo, kad nereikia patirties, jog suprastum, kaip svarbu yra bendrauti su savo vaiku. Kita vertus, jis pats sako, kad jam gan lengvai sekasi bendrauti su žmonėmis, o į pasimatymus (nors kai kuriais šiandien nesidižiuoja) su juo visada mielai eidavo merginos, nes būdavo charizmatiškas ir išradingas. Suprantu, kad ne visiems bus lengva. Pavyzdžiui, aš manau, kad G yra paprasčiau, nes jam lengviau kalbėti, nei man. Aš galiu paromis kalbėti apie švietimą, bet apie tai, kaip jaučiasi mano vaikai, dažnai tieisog užklausiu ir... Rašant šį įrašą paskambino Augustas ir klausia: "Mama, ar leidžiate Sodelyje vaikams mėtytis gniūžtėmis?" Aš: "Ne". Augustas: "Aaa". Aš: "Tu mėteisi gniūžtėmis ir tave nubaudė?" Augustas: "Mhm". Aš: "Augustai, bet juk tu žinai, kad mėtytis gniūžtėmis mokykloje yra nesaugu, ar ne?". Augustas: "Bet juk tu žinai, kad man visos tos taisyklės atrodo nesąmonė". Aš: "Bet taisyklių - net ir tada, kai jos mums nepatinka - laikytis reikia, nes kitaip būtų netvarka". Augustas: "Žinau, mama. O žinai...."

Taip ir einam tuo keliu. Aš džiaugiuosi, kad jis man paskambina. Tiesa, jis man retai skambina paburbėti (nes žino, kad - jeigu skambins paburbėti - nepaguosiu; dėl to skambina kuriai nors babai:)), bet pasikalbėti ir/arba paklausti - dažniau. Nors esu ne tėtė ir turiu tik dvi dukras, bet knyga paskatino prisiminti tai, ką jau buvau skaičiusi vienoje savo mėgiamiausių tėvystės knygų - su vaikais reikia kalbėti. Ir kalbėti ypatingai. Nes dažniausiai jiems nereikia sprendimų. Jiems reikia, kad juos išklausytum.

Kadangi šį įrašą pradėjau rašydama apie LITEXPO parodą, tai ir baigsiu būtent tuo pranešimu, prieš kurį kilusį jaudulį stengiausi nuraminti skaitydama šią knygą. Beje, būtent važiuodama į parodą sugalvojau, kaip visą savo pranešimą surišiu: sustojau sankryžoje, užsimerkiau ir...supratau, kad aš kalbėsiu būtent apie tokią mokyklą, kokią matau, kai užsimerkiu. Apie siekiamybę. Apie tai, apie ką pagalvojus mano širdis dainuoja. Ar tai reiškia, kad tokia mokykla taip ims ir atsiras? Jeigu atsiras, tai tuo pačiu atsiras ir kita siekiamybė. Mano manymu, visada turi būti kažkas, ko reikia siekti; visada turime tobulėti; visada turime norėti daugiau, nei turime. Ta prasme, kad negalime pasakyti sau: viskas, mano santykiai yra puikūs ir taškas, daugiau nieko nebereikia daryti. Santykiai yra vienas sunkiausių darbų. Bent jau man. O jums?