Grįžti į blogą
birželio 04

Psichologė: nuo ko priklauso vaiko sėkmė mokykloje

Gebėjimas skaityti, rašyti ar skaičiuoti tikrai nereiškia, kad būsimam pirmokui puikiai seksis adaptuotis mokykloje.

Pasak Karalienės Mortos mokyklos padalinio Kaune psichologės Donatos Ulkytės, pereinant iš darželio į mokyklą svarbūs ne tiek akademiniai vaiko pasiekimai, kiek vaiko emocinė savijauta bei branda. Beje, abu jie labai susiję.

Ką daryti tėvams, kad mokykla ne baugintų, o atvirkščiai – vaikas nekantrautų bei būtų motyvuotas priimti naujus iššūkius?  Apie tai - pokalbis su Karalienės Mortos mokyklos psichologe D. Ulkyte.

Vieni vaikai pereina iš darželio į mokyklą labai lengvai, kiti adaptuojasi gerokai sunkiau. Nuo ko tai priklauso?

Tam, ar vaikas noriai eis į mokyklą ir lengviau joje adaptuosis įtakos turi keletas veiksnių. Pirmiausia – atitinkama jo fizinė ir emocinė branda, savęs vertinimas, ankstesnė patirtis ugdymo įstaigoje (darželyje) bei tėvų komunikuojama žinutė apie mokyklą ir mokymosi procesą. Kai kuriuos iš šių aspektų tėvams sukontroliuoti yra lengviau, kitus – sunkiau.

Kiek laiko trunkanti adaptacija - normalu? O kada jau reiktų sunerimti?

Į šį klausimą atsakyti vienareikšmiškai yra sunku – nėra tikslaus laikotarpio, kuriam praėjus jau būtų galima teigti, kad adaptacija įvyko arba ne. Kiekvienas vaikas yra skirtingas ir tai, kaip jam seksis prisitaikyti, yra labai individualu. Visgi svarbu atkreipti dėmesį į vaiko emocijas ir nuomonę mokyklos atžvilgiu, tai yra, ką jis pasakoja grįžęs po pamokų, ar noriai į mokyklą keliauja rytais.

Taip pat tėvų pagalbininkas šioje srityje galėtų būti mokytojas – svarbu jo teirautis, kokį progresą jis pastebi mokinio emociniame lygmenyje, kaip jam sekasi įsisavinti naujas akademines žinias, kaip vaikas elgiasi ir bendrauja su bendraamžiais ar su suaugusiaisiais. Taigi aktyvus bendravimas su mokytojais ir pačiu vaiku turėtų padėti tėvams pastebėti, kaip vaikui sekasi adaptuotis naujoje aplinkoje.

Dėl ko dažniausiai šiuo etapu nerimauja tėvai? Ar visada tėvų nuogąstavimai - pagrįsti?

Tėvams šiuo etapu nerimą kelią daugelis dalykų, pradedant nuo vaiko akademinių gebėjimų, sėkmės užmezgant socialinius ryšius ir baigiant jo emocine savijauta. Ar nuogąstavimai pagrįsti, ar ne, vertinti nesiimčiau, nes tėveliai savo vaikus pažįsta geriausiai, žino jų stipriąsias puses ir tobulintinus įgūdžius, jautrias vietas.

Pavyzdžiui, kai kurie tėvai nerimauja, kad jų atžala bus skriaudžiama, o kiti, priešingai, – kad jų vaikas skriaus kitus.

Svarbu paminėti, jog tėvų nerimas yra visiškai natūralus ir suprantamas. Juk tai yra pokytis visai šeimai! Nors didžiausią pokytį visgi patiria vaikas, tačiau tėvams tai irgi labai įsimintinas ir svarbus etapas, keliantis įvairių klausimų, jausmų bei nuogąstavimų. Todėl norėčiau pabrėžti, jog svarbu nelikti vieniems su savo nerimu – drąsiai kreipkitės į vaiko mokytoją, mokyklos psichologą, nebijokite užduoti rūpimų klausimų, pasidalinti savo mintimis ir dvejonėmis, šie specialistai yra tam, kad jums padėtų.

Na, o bendraujant su vaiku svarbiausia šiame etape atrasti aukso viduriuką – neslėpti savo jausmų nuo vaiko, tačiau ir neprojektuoti į jį savų baimių ir nerimo. Tam gali pagelbėti jaukus pokalbis apie tai, kaip vaikas įsivaizduoja mokyklą, ką jis norėtų išmokti, patys tėveliai gali papasakoti savo įsimintiniausias akimirkas mokykloje, kokia pamoka buvo įdomiausia, galima pavartyti senus tėvų sąsiuvinius.

Kas išties vaikams šiame etape gali būti sunkiausia? Su kokiais sunkumais ir iššūkiais jie susiduria?

Išskirčiau tris esmines sritis, reikšmingas vaiko adaptacijai mokykloje: tai akademinė, socialinė ir emocinė sėkmė. Sakydama „sėkmė“ neturiu omenyje visapusiško pasisekimo, daugiau kalbu apie susiformavusią nuostatą į save, kaip į sėkmingą žmogų: „net jei man nepasisekė šį kartą, jei atkakliai stengsiuosi, kažkada pasiseks!”.

Taip pat vaikui svarbu žinoti, jog galima bet kada kreiptis į suaugusiuosius, kurie yra pasiruošę jam pagelbėti. Jeigu anksčiau dominavo idėja, jog mokytojas turi kelti pagarbią baimę, tai dabar sakyčiau, kad siekiamybė yra pagarbus bendradarbiavimas.

Apibendrinant: jei vaikui yra susiformavęs teigiamas požiūris į save bei aplinkinius ir vyrauja suvokimas, jog pasaulis yra saugi vieta mokytis, žaisti ir tyrinėti aplinką, tikėtina, jog nauji iššūkiai bus įveikiami kur kas lengviau.

Kada pradėti vaiką ruošti naujiems pokyčiams ir ką svarbu jam išsakyti/mokyti/nuteikti ir pan? Ar būtina vaiką tam ruošti? ar tai turi vykti tiesiog natūraliai, nieko specialiai nedarant?

Turbūt nesuklysiu teigdama, kad pasiruošimas mokyklai vyksta palaipsniui ir dažniausiai apima du lygmenis: tiesioginį pokalbį apie mokyklą ir netiesioginį – esminių funkcijų: smulkiosios motorikos, savarankiškumo, dėmesio, atminties bei mąstymo – ugdymą. Būtent pastarieji aspektai turi didelės reikšmės vaiko adaptacijai ir sėkmei mokykloje, o gera žinia ta, kad juos ugdyti nėra taip jau sunku.

Minėtos funkcijos yra ugdomos įvairių lavinamųjų žaidimų, užduotėlių metu, skiriant vaikui jo amžių atitinkančias atsakomybes, skatinant užbaigti pradėtą darbą. „Vaikystės sode“ vaikai atlieka visas šias veiklas ir dar daugiau, tad atkeliavus į mokyklą iš darželio, kuriame buvo aktyviai užsiimama vaiko lavinimu pasitelkiant žaidimus, prisitaikymas mokykloje išties palengvėja.

Taip pat lemiamą vaidmenį čia vaidina ir tėveliai, leidžiantys kokybišką laisvalaikį kartu su vaiku bei lavinantys jį namuose. Nors kartais įprasta manyti, jog jei darželyje vaikas yra aktyviai ugdomas, namuose galima to nedaryti visai, bet visapusiškas lavinimas užtikrina, kad rezultatai bus kur kas geresni. Tik, kaip visada, svarbus yra balansas – ugdomoji veikla neturi būti prievartinė, veikiau siūlyčiau sekti paskui vaiką – jei jis jaučia ypatingą susidomėjimą mašinėlėms, tai nebūtina jam liepti skaičiuoti obuolius, jis puikiai gali suskaičiuoti, kiek durelių turi mašina, kokias spalvas jis pastebi ant jos ir panašiai. Taip užtikrinama, kad mokymosi veikla vaikui bus maloni, o lavinimo procesas nenutrūks.

Tad patarkite konkrečiai: į ką svarbu atkreipti dėmesį ir kuo savo vaikui gali pagelbėti tėvai?

Vienas svarbiausių momentų, galinčių stipriai pagelbėti vaikui šiame pokyčių procese – tėvų palaikymas ir tikėjimas vaiku. Tačiau čia kalbu apie palaikymą kaip procesą – besitęsiantį nuo pat pirmųjų vaiko metų, kada jis susidurdavo su išmokimo reikalaujančiomis situacijomis, nesvarbu, ar tai būtų mokymąsis valgyti savarankiškai, ar bandymas susidraugauti. Palaikantys, padrąsinantys tėvai, vertinantys vaiko pastangas, o ne tik galutinį rezultatą ir ugdantys savarankiškumą, užuot viską darę už vaiką, tarsi „užprogramuoja“ sėkmingesnį mokymąsi vėlesniais amžiaus tarpsniais. Tai stipriai susiję su vidine motyvacija, kuri veda vaiką į priekį ir palaiko norą mokytis.

Nors vis dar gaji nuomonė, kad vaikai mokyklos nemėgsta iš principo, tai nėra tiesa. Kiekvienas asmuo, o ypač jaunieji piliečiai, yra be galo smalsūs ir žingeidūs. Turbūt visi tėvai prisimena laikotarpį, kada jų diena prasidėdavo ir baigdavosi mažųjų klausimais: „kas čia?“, „o kodėl?“, „o kodėl ne?“. Vaikams augant šie išmoksta atsakymų ieškoti patys, klausti ne tik tėvų, tačiau ir mokytojų, ieškoti informacijos knygose, enciklopedijose, internete. Tad jau minėtųjų klausimų fazėje svarbiau yra ne pateikti vaikams atsakymus, o klausti jų pačių, ką jie mano apie tai. Dažniausiai prieš klausdami vaikai jau turi savo nuomonę apie jį dominantį reiškinį ar objektą, tad išgirdus ją atsivers puiki proga padiskutuoti ir kartu paieškoti atsakymo.

Taip pat, kaip ir daugelyje kitų sferų, geriausia pagalba yra tinkamas pavyzdys. Jei tėvai vadovaujasi „mokymosi visą gyvenimą“ filosofija, daug skaito, domisi, yra žingeidūs, greičiausiai ir vaikai seks jų pavyzdžiu. Labai svarbu kartu su vaiku leistis į pasaulio tyrinėjimą, neslopinti jo keliamų idėjų, klausimų, pagelbėti ruošiantis pamokoms – ieškant informacijos, diskutuojant apie jam svarbius reiškinius.

Nereiktų pamiršti, jog mokyklos pradžia sutampa ir su amžiaus tarpsniu, kai vaikui itin svarbi tampa moralė, teisingumo jausmas. Atėjęs į mokyklą jis patenka į naują kolektyvą, galbūt išgirsta naujų minčių ir idėjų, negu iki tol girdėjo, tad gali pradėti abejoti tėvų autoritetu kai kuriais klausimais. Tačiau svarbu neišsigąsti ir nenuvertinti naujos pirmoko nuomonės, ją išklausyti ir gerbti.

Visgi yra aspektų, kuomet tėvai, norėdami gero, padaro, vadinamąją meškos paslaugą. Tai stiprus noras palengvinti vaiko dalią – tokiais atvejais viskas daroma už vaiką: jam sukraunama kuprinė, ištaisomi namų darbai, suruošiami rūbai naujai dienai ir t.t. Užuot viską darius už vaiką, pirmaisiais mėnesiais geriau tai atlikti kartu su juo. Taip vaikas mokysis atsakomybės, patirs malonumą bendradarbiaujant su jumis bei išgyvens sėkmės pojūtį – „tai, kaip jaučiuosi, ką moku ir kaip man sekasi – priklauso nuo manęs“.

Neretai tėvai nori vaiką leisti į priešmokyklinę ar pirmą klasę kuo greičiau - 5 ir 6 metų. Kaip suprasti, kad vaikas jau pasiruošęs, kad jam jau laikas palikti darželį?

Tai, ar jaunesnis vaikas yra pasirengęs mokyklai, gali įvertinti pedagoginė-psichologinė tarnyba. Tačiau siūlyčiau tėveliams atkreipti dėmesį ne tik į akademinę, tačiau ir į emocinę brandą. Paprastai tariant, vaikas gali gebėti skaityti, skaičiuoti, tačiau ne mažiau svarbu ir socialiniai bei emociniai aspektai: kaip jis sprendžia konfliktus su draugais, kaip reaguoja į nesėkmę, ar moka dalintis, kaip bendrauja su suaugusiaisiais ir bendraamžiais.

Taip pat svarbu, ar vaikas yra pakankamai savarankiškas ir geba savimi pasirūpinti: savarankiškai naudotis tualetu, susitvarkyti savo darbo vietą, valgyti naudojantis stalo įrankiais ir pan. Šiuos aspektus įvertinti gali pagelbėti ir vaiko auklėtojos bei darželio, kurį lanko vaikas, psichologas. Kitaip tariant, vaiko ugdymo įstaigoje dirbantys specialistai, turėtų būti visada pasiruošę tėvams pagelbėti.

Visgi sprendimą apie tai, kada leisti vaiką į mokyklą, priimti turi patys tėvai, tad pirmiausia svarbu sau atsakyti į klausimą: dėl ko mes norime, kad mūsų vaikas mokyklą pradėtų lankyti anksčiau?

Ką daryti, jei vaikas protestuoja, nenori eiti į mokyklą ir pan?

Jei vaikas protestuoja ir nenori eiti į mokyklą, labai svarbu nenumoti į tai ranka ir būtinai pasistengti išsiaiškinti to priežastis. Nenoras gali būti susijęs su begale dalykų, ne tik su naujų pareigų atsiradimu. Žinoma,  pereinant iš aplinkos, kurioje buvo galima veikti tik tai, kas patinka, į aplinką, kur atsiranda žodis „reikia“, vaikui bus tikrai nelengva. Juk tai žmogiška ir natūralu – nejaugi ir mes, suaugusieji, su malonumu atliekame visus mūsų kasdienybėje sutinkamus „reikia“?

Kad vaikas nepatirtų didelio streso atsidūręs reiklesnėje, nei jam įprasta, mokyklos rutinoje reiktų nuo pat mažens leisti jam atlikti jo amžiui įveikiamus darbelius, būti kantriems, kol jis juos atlieka, neskubinti ir  nekritikuoti. Jei keturmetis žodį namas parašė „namaš“, pasistenkime ne akcentuoti tą ne vietoje atsiradusią „š“ raidę, o pasidžiaukime net keturiomis teisingai parašytomis!

Čia svarbus vaidmuo tenka ir pačiam darželiui. Dažnai jis yra vadinamas „mokyklos repeticija“ ir tame yra tiesos. Ikimokyklinio amžiaus vaikams svarbiausias mokymosi įrankis yra aplinkos tyrinėjimas būtent per žaidimus, tad išmintingai juos panaudojant paprasti žaidimai gali tapti svarbus ugdymo ir pareigų bei taisyklių mokymo įrankis. Vaikams, lankiusiems „Vaikystės sodą“ ir tęsiantiems savo mokymosi procesą Karalienės Mortos mokykloje, adaptacija šiuo aspektu yra lengvesnė, nes ugdymas remiasi tais pačiais principais ir nuo pat pirmųjų dienų sodeliuose yra skatinamas ne tik noras mokytis, bet ir atsakomybės jausmas, pagarba, tolerancija ir kitos vertybės.

- Nuo ko priklauso noras ar nenoras eiti į mokyklą? Juk vieni vaikai smalsiai ir noriai veržiasi į mokyklą, kiti - priešingai - eina su baime ir dideliu nenoru. Kodėl?

Pagrindiniai aspektai, galintys turėti įtakos vaiko norui/nenorui keliauti į mokyklą gali būti: santykiai su draugais ir mokytoju, savęs, kaip mokinio, vertinimas kitų mokinių kontekste bei baimė neatitikti tėvų lūkesčių. Man nepaprastai džiugu, kad daugelis besikreipiančių tėvų stengiasi suprasti savo vaiką ir atsižvelgia į jo norus bei gebėjimus užuot projektavę į vaikus savo neišsipildžiusias svajones. Tai duoda vaikui be galo daug – galimybę būti savimi, rinktis ir ieškoti, kas jam artima ir įdomu.

Kitas itin svarbus asmuo vaikui tampa mokytojas, tad abipusės pagarbos ir bendradarbiavimo kupini santykiai su juo tikrai pastipriną norą lankyti mokyklą.

Nauji draugai yra ne ką mažiau reikšmingi. Žinojimas, kad atėjus į mokyklą tau būrys vaikų ištars „labas rytas“, laisvo laiko metu pakvies žaisti, o tau susirgus pasiteiraus, kaip tu laikaisi, yra neįkainojama vertybė. Tuo tarpu akademinė sėkmė ir konkurencija vienus vaikus skatina mokytis, o kitus slegia ir kelia įtampą, tad anksčiau aptartas tikėjimas, kad: „labai pasistengus man pasiseks“ čia yra itin svarbus.

Apibendrinant norėčiau akcentuoti, kad akademiniai pasiekimai yra nepaprastai stipriai susiję su emocine savijauta. Todėl rekomenduoju tėveliams būti atidiems ir atkreipti dėmesį ne tik į tai, ar vaikui gerai sekasi mokytis skaičiuoti, tačiau ir į tai, kaip jis jaučiasi. O kilus nerimui, turint klausimų ar norint išgirsti rekomendacijų, kaip palengvinti būtent jūsų vaiko adaptaciją mokykloje, dar kartą skatinu kreiptis į mokyklos psichologą ir kartu ieškoti geriausio sprendimo.