Grįžti į blogą
gegužės 27

Rinkliavos ir savanorystė ugdymo įstaigose

 

Mes, lietuviai, kartais galvojame, jog rinkliavos darželiuose ir mokyklose – tai neturtingų šalių rykštė. Mūsų galva, vakariečių vaikų pieštukams tikrai pakanka lėšų. Pieštukams – taip, tačiau yra aibė dalykų, kurių trūksta ir ten, „anapus tvoros“, kur žolė visad žalesnė. Lietuvius tikrai nustebintų, tarkime, tūlo amerikiečio svajonė, kad iš jo paimtų grynais, o ne reikalautų suktis kaip voverėms įvairiausiose lėšų rinkimo mugėse ir panašiai. Tačiau tėvų dalyvavimas – šis tas daugiau, nei tiesiog pagalba ugdymo įstaigai.

Niudžersyje (JAV) gyvenanti dviejų dukrų mama, lietuvė Lijana pasakoja: „Nebijau pasakyti, kad savanorystė mokyklose – ne visai savanoriška veikla, ir dažnai ją lydi nuovargis bei sumažėjęs susidomėjimas savo tiesioginiu darbu. Elektroniniai laiškai atakuoja dažnai ir gan griežtai. Kokiomis dienomis galėsiu dalyvauti knygų mugėje? Kiek keptų sausainių atnešiu parduoti kepinių mugėje? Ar labiau norėčiau kepti „braunius“, sviestinius sausainius, o gal bandeles? Ar nenorėčiau aplankyti vietinių prekeivių ir paklausinėti, ar jie neturi ko paaukoti labdaros aukcionui?
Nesupraskite neteisingai. Aš iš tiesų tikiu, jog reikia paremti savo vaikų mokyklas. Be to, šios kampanijos pinigėliams surinkti tikrai yra puiki proga artimiau susipažinti su kitais tėvais, burti ir puoselėti bendruomenės jausmą, rodyti gerą pavyzdį vaikams. Tačiau nors aš suprantu, jog mokykloms trūksta lėšų, bėda ta, jog jų trūksta ir mūsų šeimai. Aš, kaip daugelis, imu jaustis pernelyg įsipareigojusi ir suirzusi“.
Panašiai jaučiasi ir Anglijoje gyvenanti Gerda: „Aišku, noriu, kad mano sūnūs važiuotų į ekskursijas, klasėje būtų pakankamai kompiuterių bei vyktų dailės pamokos. Tačiau mokykla prašo (tai panašiau į reikalavimą) aplankyti kaimynus bei įduoti jiems lankstinukus su informacija, į kokią sąskaitą jie galėtų pervesti aukojamą sumą mokyklai. Deja, mūsų kaimynystėje negyvena daug turtingų žmonių, tad prašyti pinigų daugiau nei kartą per metus man nepaprastai nepatogu.“
O štai Ingos iš Vokietijos pasakojimas: „Kiekvieno mėnesio paskutinį penktadienį mokykla pažymi „Bendrystės dieną“. Ir jei nenupirksime sūnui marškinėlių su mokyklos simbolika, suprask, jis tos bendrystės dalimi tikrai nesijus. Apie tai pamurma tai vieni, tai kiti tėvai, bet galiausiai visi numoja ranka ir nuperka viską, ko reikia...“
Žinoma, vieneri marškinėliai – tai tik lašas šeimos biudžeto taurėje, bet padauginkite tai iš kelių vaikų, pridėkite visus kepinukus ar rankdarbius įvairioms mugėms, loterijose būtinus įsigyti bilietus ir kitas smulkmenas – ir tai jau pradės kainuoti rimtus pinigus bei atkąs didelį kąsnį laiko.

Krizė palietė visus
Mokyklos nuo tėvų pinigų kažkiek priklausomos yra ne tik Lietuvoje. Tarkime, Kolorado valstijos mokykloms 2011-aisiais metais buvo nurėžta 260 milijonų dolerių (tai reiškia vidutiniškai apie 400 dolerių vienam vaikui). Savaime suprantama, tėvai tai pajuto sumažėjus dailės, sporto ir kitų pamokų, kurios nelaikomos „pagrindinėmis tvarkaraštyje“. Tam mokyklos ir kaupia fondus, iš kurių vėliau minėtus užsiėmimus ir finansuoja.
Deja, ta pati krizė, apkarpiusi švietimo įstaigų biudžetus, į darbą siunčia ir anksčiau namie šeimininkavusias mamas, taip sumažindama ir mokyklų nemokamo darbo pajėgas (vadinkime tiesiai). Dirbančios mamos ir tėvai norėtų kažkuo prisidėti, bet tuomet jaučiasi išsunkti. Po darbų pasirūpinti, kad šeima būtų pamaitinta, švari, aprengta – tai lyg antras darbas. Kai kurie tėvai forumuose netgi diskutuoja, jog papildoma veikla mokyklos labui atima iš jų laiką, kurį jie paskirtų kokybiškam bendravimui su vaikais – juk sprendžiant iš apklausų, ir šio katastrofiškai stinga.  Be to, nereikia mokslinių tyrimų (nors yra ir šių), jog būtų aišku, kad poilsis bei laisvalaikis žmonėms taip pat reikalingas, o nuolatinis stresas turi daug neigiamų pasekmių.

Nepatinka, bet... veikia
Pagerinti bei pakeisti tokią situaciją norėtų ne tik tėvai, bet ir mokyklų vadovai. Tarkime, JAV nacionalinės pradinių mokyklų direktorių asociacijos duomenimis, net 64 procentai direktorių visiškai atsisakytų lėšų rinkimo veiklos, jei tik galėtų. Jų nuomone, visos pastangos pritraukti lėšų blaško mokinius, apkrauna tėvus ir trukdo tiesioginei pedagogų veiklai. Kita vertus, 90 procentų direktorių pasisakė, jog tikslas (gauti pinigai) pateisina investuotą laiką bei pastangas.
Timas Salivanas, Tėvų ir Mokytojų organizacijos (JAV) įkūrėjas bei prezidentas, teigia: „Tradicinės lėšų rinkimo mugės, kuriose parduodamas tėvų pagamintas vyniojamasis popierius, saldėsiai, taip pat marškinėliai – surenka apie 80 procentų sumos, reikalingos papildomai ugdomajai veiklai“ (žurnalas „Parents“).
Į tai atsako Aviva, gyvenanti Floridoje: „Gal tai ir veiksminga. Bet kartą, laukdama prie raudonos šviesos, perskaičiau prieky stovėjusios mašinos lipduką: „Laukiu dienos, kuomet visoms mokykloms pakaks lėšų, o Pentagono darbuotojai galės kepti sausainius, kad įsigytų bombą“. Tada ir aš susimąsčiau, galbūt yra kitų kelių sukrapštyti švietimui ir be mano gamybos macų pyrago“.

O gal verčiau duoti pinigų?
Tad kitų šalių tėvai, ypač amerikiečiai, nesyk galvojo, kad mielai atsipirktų pinigais, vietoje aukojamo laiko. Ir toks būdas paremti vaikų mokyklą tik ima populiarėti, nes tikrai nemažą dalį tėvų džiugina galimybė vietoje dalyvavimo lėšų rinkimo veikloje, metų pradžioje paaukoti tam tikrą pinigų sumą tiesiai mokyklai. Tai taupo ne tik laiką, bet ir pinigus, nes juk nereikia dalintis pelno kartu su maisto produktų pardavėjais (jei tėvai keptų sausainius, juk reikėtų įsigyti miltų, kiaušinių ir pan.), tad mokykla gauna visą šimtą procentų tėvų pinigų. Tarkime, kai kurios mokyklos bendradarbiauja su kitomis savivaldybės įstaigomis, ir už paaukotą sumą siūlo nemokamus kvietimus į kino teatrą ar pan. Amerikiečių spaudoje galima užtikti tokių raginimų: „Jei jūsų mokykla oficialiai tiesioginio biudžeto rinkimo nepropaguoja, visiškai teisėta yra tai pasiūlyti patiems“.

Jei vis tiek tenka dalyvauti
Žinoma, ir svetur yra tėvų, neturinčių galimybių mokslo metų pradžioje išrašyti nemenką čekį ir nusiplauti rankas. O kiti ir nenori „plautis“, nes tiki tokios veiklos prasme. Deja, aktyvumą parodžiusių tėvų pečius paprastai užgula dar didesnė atsakomybė – ir Lietuva ne išimtis. Jei, taip sakant, parodėte norą ir sykį įdėjote pastangų, ateity visų žvilgsniai kryps į jus. Čia reiktų pacituoti dažnus grupės tėvų atsakymus į laiškus, kuriuos gauna juos išsiuntusieji iniciatyvieji: „Atleiskite, prisidėti negalėsime. Esame dirbantys“. Neva, neturite ką veikti, tai ir dalyvaukite. Toliau kalbėti norėtųsi ne apie užverdantį kraują, o priminti psichologų patarimus – jei esate geri tėvai, nereiškia, kad kartelę turite kelti ir kitiems. Galvokime apie SAVO, o ne kitų prioritetus.
Ir vis dėlto, kaip elgtis, jei ir norite prisidėti, ir nenorite, kad į jūsų vežimą sukrautų visut viską?  Šeima galėtų nuspręsti pasirinkti vieną renginį (labiau patinkantį, priimtiną ar atitinkantį pomėgius) per metus, kuomet galėtų prisidėti pinigais ar laiku. Tai suteikia teisėtą ir mandagią dingstį atsisakyti kitų pasiūlymų ir nepasirodyti abejingiems. Tokiu atveju, sulaukus elektroninio laiško iš tėvų komiteto dėl, tarkime, kalėdinių papuošimų, galima atsakyti: „Puiki idėja, palaikau, tačiau šiemet apsiėmiau organizuoti vaikams išvyką į žvėryną už miesto, tad tam ir žadu skirti visą savo laiką“. 
Atsidėdami vienam projektui ir pozityviai tam nusiteikę, nesijausite susierzinimo dėl kiekvieno smulkaus prašymėlio, reikalaujančio jūsų laiko, energijos ar pinigų.

Apie žodį „privaloma“
Nors ir įtikinti, jog nėra vienintelės rinkliavų „aukos“ pasaulyje, vis dėlto Lietuvoje lėšų rinkimas šiek tiek skiriasi nuo svetur egzistuojančių tradicijų. Reikia pripažinti, jog tai kartais primena savotišką reketą.
Ir nors teisiškai nei lito pridėti mes neprivalome, kartais būtent žodis „privaloma“ yra naudojamas valstybiniuose darželiuose. „Kadangi dalyvauju darželio tėvų tarybos veikloje ir moku rašyti, manęs buvo paprašyta sudėstyti laišką tėvams, ko darželiui reikėtų šiais metais. Kadangi naudojau frazes „kad vaikams būtų gera mūsų darželyje, galime prisidėti ir mes“, „mes džiaugtumėmės, jei kieme atsirastų tai ir tai“, „kuo mūsų daugiau – tuo geriau mūsų vaikams“ ir pan., šis laiškas nepasiekė tėvų. Vėliau grupėje radome paliktus raštelius su žodžiais: „Reikia atnešti tiek ir tiek“, - pasakoja Sigita. Kai darželis norėjo atnaujinti baseiną, Sigita pavydžiu nurodė kitą darželį, kurio baseinas renovuotas lėšomis, gautomis iš Europos Sąjungos, laimėjus projektą. Darželio vadovė atsakiusi: „Ar žinote, kaip sunku rašyti tuos projektus?“ Na taip, kol kas lengviau susirinkti iš tėvų.

Tėvai norėtų būti motyvuojami
Taip pat iš apklausų aiškėja, jog tėvai laukia, kad juos ugdymo įstaiga motyvuotų pervesti ir 2 procentus pajamų mokesčio. Sąmoningumo ir noro padėti savo vaiko mokyklai tarsi ir nepakanka. Tėvai norėtų, jog iš tų lėšų būtų rengiamos šventės, kad už tai būtų gražiai padėkota ar pan.
Taip pat tėvai norėtų žinoti, kur konkrečiai surinkti pinigai išleisti. Paprastai visos ugdymo įstaigos metų pradžioje pristato ataskaitas. Tačiau to kartais maža. Nemažai tėvų norėtų dalyvauti tų lėšų paskirstyme, t. y. spręsti biudžeto klausimus. Ir tam išties yra legalios galimybės, mat  kiekviename darželyje, be vadovų, yra ir jo savivaldos institucijos, o jų sprendimai ne tokie jau ir beverčiai. Tačiau ši noras reguliuoti bei kontroliuoti finansus galbūt yra (istoriškai) susijęs su tuo, jog nepasitikime vadovais, turime apsčiai pavyzdžių, kaip tos lėšos buvo nutekinamos šiek tiek ne ten, kur labiausiai reikia. Iki šiol turime ir gerų, ir blogų ugdymo įstaigų vadovų, tačiau situacija juk turi gerėti! Vadovui, kai juo nepasitikima, taip pat labai sudėtinga paskirstyti lėšas – juk jis mato, kur jų labiau reikia, o tėvai ragina naudoti jas kitkam. Trumpiau tariant, kol kas egzistuoja nepasitikėjimas – kartais jis išeina vaikų naudai, kartais ir ne.
Nieko nuostabaus, jog norint pritraukti  vertinguosius 2 procentus, viešosios įstaigos netgi visaip reklamuojasi. Tačiau kai kurios švietimo įstaigos reklamuojasi žadėdamos savotiškai „išgryninti“ tėvų pinigus, tarkime, skirti po 40 litų kiekvienam abiturientui išleistuvėms pasirengti. Kažin, ar tai yra teisėta, tačiau, žinoma, veikia. Toji sostinės mokykla surenka žymiai daugiau pinigų už kitas, tad netgi išleidus tuos kelis tūkstančius abiturientams, jų biudžete lieka daugiau pinigų ir bendram katilui.

Atpainiokime sąvokas: savanorystė, bendruomeniškumas ir rinkliava
Paprašyta papasakoti apie savanoriavimą Norvegijoje, čia gyvenanti Lina iš pat pradžių pasiūlo nepainioti keleto dalykų: „Skandinavijoje sąvoka „savanorystė“ yra reiškia kitką – tai neatlygintinas darbas, tačiau jis niekaip nesusijęs su tavo šeima, pavyzdžiui, aš kažkiek valandų per savaitę budžiu  prie telefono „Psichologinės pagalbos linijoje“. Kai kažką darome dėl savo ir kitų vaikų, anoks čia savanoriavimas – tai socialinė atsakomybė, bendruomeniškumas. Žinoma, teoriškai tai yra visiškai laisvanoriška veikla, tačiau mokytojai pasižymi, kas dalyvavo talkoje, o kas – ne... Kita vertus, visi supranta, kad būtina lygiomis teisėmis prisidėti prie to, kad mūsų ir jūsų vaikams būtų geriau, saugiau gyventi.
Tik kad tos bendruomeniškos veiklos – išties labai daug... Mokykloje gan dažnai vyksta ir mamų, ir tėvų susitikimai, į kuriuos reikia atsinešti užkąsti ir atsigerti.  Keliskart per metus vyksta talkos. Kadangi auginame tris sūnus – dalyvaujame šešiose... Taip pat patalkininkauti tenka ir būreliuose. Tėvams kelis kartus per metus tenka dalyvauti „Naktinių varnų“ veikloje – tai reiškia budėjimą savo rajone tamsiais vakarais. Ateina eilė pabudėti ir prie sankryžų netoli mokyklos.
Mokykloje kasmet suburiamos vadinamos „šeimos grupės“ iš 5-6 vaikų, tai daroma siekiant juos suartinti, supažindinti ir įtraukti tėvus. Kartą per pusmetį, numatytą savaitgalį viena šeima turi pasikviesti tuos draugus į svečius, praleisti su jais 3-4 valandas, o po to sulaukti jų tėvų, brolių ir sesių, visus pavaišinti. Žinoma, atitinkamą savaitgalių skaičių reikia pasisvečiuoti pas kitus. Turint tris vaikus, galima pasiskaičiuoti, kiek laisvų savaitgalių per pusmetį lieka sau ar saviems draugams! Kitąmet draugai bus kiti, žinoma, tai puiki patyčių prevencija ir padeda susidraugauti bendrąja prasme, tačiau... aš matau ir trūkumą. Tarkime, paklauskite mano sūnaus, kas jo geriausias draugas – ir jis suglums, juk tai „politiškai nekorektiškas“ klausimas, juk visi yra geri. Na, man atrodo, jog turėti geriausią – yra visiškai normalu. Juk ir tuokiamės kaip ir ne su bet kuo...
Su rinkliava čia susidūriau tik vieną sykį, kai iš darbo išėjo sūnaus mylima auklėtoja, ir tėvai nusprendė susimesti jai gėlėms bei šokoladui. Vyresnieji taip pat turi klasės fondą, tačiau jame esantys pinigai yra skirti ne papildomam ugdymui, o labiau vaikų pramogoms, tarkime, kelionei į boulingą. Tiesa, kartą gavome žinutę, jog fonde trūksta pinigų vaikų pasirinktam žygiui, tačiau tai nebuvo prašymas pridėti tam tikrą sumą, o klausimas, ar leistume sūnui su klasės draugais organizuotai rinkti butelius. Žinoma, leidome, ir vaikai trūkstamą sumą susirinko. Mokyklos pozicija yra tokia, jog prašyti pridėti – negalima, nes kuri nors šeima gali pinigų neturėti, ir tuomet jų vaikas jaustųsi nemaloniai išskirtas.
Lėšos renkamos ir kitais būdais. Tarkime, dukart per metus mokykla organizuoja blusturgį. Tai vyksta šitaip: sūnus parneša iš mokyklos informacinį lapelį bei lipdukų, kurį reikia užklijuoti ant nereikalingų daiktų maišų ir tiesiog išnešus palikti juos prie durų – surinkimą ir pardavimą mokykla organizuoja pati, tačiau laikoma garbės reikalu ateiti ir ko nors nusipirkti. Visos surinktos lėšos tenka mokyklos orkestro išlaikymui. Orkestrantų tėvai dar ir kepa, pardavinėja vaflius ar dešreles.
Kadangi mes auginame futbolininkus, mes budime bei dešreles kepame per rungtynes, tenka padirbėti rūbinėje, mašinų aikštelėje. Klubas dar išleidžia loterijos bilietų, kuriuos tenka paplatinti kaimynams. Tai daro patys vaikai, ir paprastai labai greitai parduoda, nes juk negražu nepirkti iš vaiko tokiam reikalui...“ 

Tėvų dalyvavimas ugdymo įstaigos veikloje – didžiulė nauda vaikui!
Bendruomeniškumo ugdymas, jo svarba Lietuvoje dar nėra įprastas reiškinys. Ir būna, kad gerai stojamuosius egzaminus, tarkime, į jėzuitų mokyklą, išlaikęs vaikas čia nepatenka, nes per pokalbį tėvai yra užklausiami, kuo prisideda prie bendruomeniškos veiklos. Tėvai išplečia akis, vaikas iš sąrašų išbyra...
Daugelis nežino ir to, jog paprasčiausias dalyvavimas, susidomėjimas ugdymo procesu darželyje ar mokykloje, yra nepaprastai naudingas jų vaikui. Dešimtis metų atliekami moksliniai tyrimai liudija, kad moksleiviai, kurių tėvai aktyviai dalyvauja: gauna geresnius pažymius; geriau baigia vidurines mokyklas; geriau išlaiko egzaminus; yra labiau motyvuoti; labiau pasitiki savimi; vėliau (arba net nepradeda) vartoti alkoholį, tabaką, narkotikus; vėliau pradeda lytinius santykius; yra mažiau agresyvūs. Kuo anksčiau tėvai įsitraukia į vaiko ugdymo(si) procesą, tuo geresnių rezultatų pasiekia vaikas! Atrodo paprasta – organizuok šventes ar bent dalyvauk jose, ateik į grupę padrožti pieštukų, pasisiūlyk pasiūti lėlėms sukneles, paskaityti vaikams pasakų, kol auklėtojos skirs individualų dėmesį jo reikalingiems vaikams, padėk dekoruoti patalpas – ir vaikas ateityje gaus geresnius pažymius. Kaip čia taip? Paprastas ir atsakymas – dalyvaudami, bendradarbiaudami rodome vaikui, kad mums rūpi. Kai vaikas mato, kad mums rūpi, jam auga noras stengtis, parodyti, kaip jis viską puikiai daro. Daugiau apie tai pasiskaityti galima čia.
Tad tėvai, iki šiol smaugiami žodžio „privaloma“, galėtų pamažu persiorientuoti. Tikrai neprivaloma. Savanorystė – tai dovana. Ne tik kitiems, bet ir sau, savo vaikui.

Logistiką padeda spręsti kompiuteriai
Nepaisant to, kad dalyvavimas ugdymo įstaigos veikloje yra naudingas, rinkliavos - reikalingos, logistikos klausimai vis dėlto lieka sudėtingi. Jei mokytojai to dar nepadarė patys, galima pasiūlyti sąrašą priemonių, kurių trūksta vaikams ugdomajai veiklai, sudaryti virtualioje erdvėje ir prisijungimo duomenis išsiųsti ne tik tėvams, bet ir paplatinti seneliams ar kitiems asmenims, kurie galėtų tam reikalui paaukoti. Tuomet sąraše galima pažymėti, kas imasi ką nupirkti, o mokytojai turėtų galimybę toms atsargoms išsekus vėl gražinti jas į sąrašą. Tai – ne tik patogu. Tai leidžia tėvams tikėti, kad jų pinigai konkrečiu pavidalu pasiekia jų vaikus, ir tuomet finansai skiriami žymiai noriau.
Efektyviau planuoti darbus taip pat galima naudojantis internetiniais įrankiais. Tarkime, volunteerspot.com sudaro galimybę savanorių lyderiui surašyti planuojamas veiklas ar darbus, tėvams – vienu pelės spustelėjimu pasižymėti, kokius darbus jie apsiima padaryti, o pati programa apsiėmusiesiems išsiunčia patvirtinimus bei priminimus, jog jau reiktų tai padaryti... Tuomet ir tėvų pašto dėžutės neužsikemša nuo diskusijų, kas, ką ir kaip darys. O aktyvūs tėvai žino – jog neaktyvieji tokiu atveju išvis blokuoja laiškus (arba tiesiog jų neskaito ir trina), ir taip tikimybė juos įtraukti į kitas veiklas žymiai sumažėja. Be to, kai kam gali patikti galimybė pasirinkti kompaniją – tarkime, ruoštis šventei su patinkančia Mariaus mama ir išvengti būtinybės kelias valandas bendrauti su ta pagyrūne Ugnės mama, kuri prisiėmė pareigų kitą dieną...

Lietuvoje – dar kosmosas
Tarkime, amerikiečiai į išmaniuosius iPhone'us gali atsisiųsti programą edRover.  Tai – mobilus socialinio pobūdžio rėmimo išradimas. Naudodamiesi šia programa, tėvai gali paremti savo mokyklą. Labdaros programoje dalyvauja savanorės įmonės. Jei esate netoli jų (per 100 pėdų – maždaug 30 metrų) ir esate užsiregistravęs, į jūsų telefoną atskrieja tos įmonės info, vartotojai gali pasirinkti, kurie prekybininkai remia jiems rūpimus fondus, ir tam tikra suma automatiškai nusiskaičiuoja jūsų mokyklos (ar kitos pasirinktos remtinos organizacijos) naudai.
Taigi panašu, kad rinkliavos artimiausiu metu „nenumirs“, o tik tobulės. Galbūt galime tikėtis, jog ateities lėšų rinkimas labiau priklausys ne nuo mūsų kišenės, o nuo inovatyvių koncepcijų, kurios nuolat gimsta, yra kuriamos ir vystomos.

Nuotr. Ralphaverbush www.flickr.com