Grįžti į blogą
kovo 02

Šiltnamio vaikai arba patyčios tikrai negrūdina.

Man taip dažnai tenka girdėti argumentą, kad mes auginame savo vaikus šiltnamio sąlygomis, kad dažniausiai jau tik nusišypsau tokiam (dažniausiai - tokiai) ekspertui ir prakalbstu apie ką nors kita. Apskritai, kas yra šiltnamio sąlygos?

Tai, kad aš nenoriu, jog mano vaikas lankytų mokyklą, kurioje tyčiojasi - šiltnamio sąlygos?! Kurioje, noriu, kad dirbtų profesionalūs pedagogai, o su vaiku ir su manimi būtų elgiamasi pagarbiai - šiltnamio sąlygos?! Kad nenoriu, jog jo klasėje mokytųsi vaikai, kurie keikiasi be sustojimo (aš apskritai nesu prieš keiksmažodžius - mano nuomone, jie yra kalbos dalis, tačiau reikia žinoti vietą, laiką ir toną)?! Kurie mušasi, nes buvo auginami "duok atgal" dvasia?! Kurie kalba apie visokias nesąmones, kurias rodo per televizorių ir per pusmetį neperskaito nė vienos knygos?! Galėčiau klausimų seriją tęsti. Tiesiog atsakymas vienas - NE, NENORIU. Tada ir prasideda minėtieji ekspertų (eksperčių) komentarai, kad po to vaikas negebės gyventi normaliame pasaulyje. Apsibrėžkime, kas yra normalu.

Man, pavyzdžiui, yra normalu, kad žmogus Afrikoje moko/gydo ir pan. vaikus. Man tai - normalus pasaulis. Man yra normalu, kad žmogus dirba Silicio slėnyje ir dirba po 70 val per savaitę. BET man yra nenormalu, kad žmogus neina dirbti, nes pašalpų susirenka daugiau, nei būtų atlyginimas. Man yra nenormalu, kai žmogus Lietuvoje nuolat keikia valdžią ir savo dvasios bei gebėjimų neįgalumą dangsto valdžia. Man yra nenormalu, kai įmonėse mokamas atlyginimas vokeliuose, o ligoninėse į kišenes kišami pakištukai. Man tai yra ne-nor-ma-lu. Ir aš nenoriu, kad mano vaikai būtų aplinkoje, kurioje yra manančių, jog tai - normalu.

Pastaruoju metu teko aplankyti tikrai daug tarptautinių mokyklų. Žinia, mokykla yra žmonių bendruomenė, o ten, kur žmonės, ten ir susiduriame su konfliktais, nuomonių išsiskyrimu ir t.t. ir pan. Ir tai - normalu. Taigi visos mokyklos turi savų iššūkių. Visų vadovai kalba apie tai, kad būna lengvesni, būna sunkesti etapai, tačiau visada nėra lengva ir visada yra kokia nors problema, kurią reikia spręsti. BET. Yra vienas (na, ne vienas, bet vienas esminių) BET: tarptautinėse mokyklose yra tvarka. Ir tai prasideda nuo smulkmenų (pavyzdžiui, kad vaikai negali mokykloje turėti mobilaus) iki rimtų (pavyzdžiui, už trenkimą kitam vaikui vaiką gali pašalinti iš mokyklos dienai-dviem) taisyklių bei pasekmių už taisyklių nesilaikymą. Ir man tai patinka. Man patinka, kad su vaiku nuo pirmos dienos yra kalbama apie teises IR apie pareigas. Kaip ir su jo(s) tėvais. Tėvai tokiose mokyklose lygiai tai pat turi savo teises (pavyzdžiui, išsakyti savo nuomonę) ir pareigas (pavyzdžiui, atvesti vaiką laiku). Taip susikuria bendruomenė, kurioje SIEKIAMA, kad žmonės būtų atsakingi, kultūringi, pagarbūs ir pan. Ir ne tik gražiomis kalbomis.

Noriu, kad mano vaikas augtų tokioje aplinkoje.

Nes aš noriu, kad, išėjęs iš tualeto, jis nusiplautų rankas. Kad netyčia paperdęs ar atsiraugėjęs viešoje vietoje atsiprašytų. Kad atsiprašytų parduotuvėje netyčia užkliudęs žmogų, o ne dėbtelėtų, kad, manding, kur čia, kvaily, ne vietoj eini?! Kad valgytų naudodamas įrankius ir burną valytųsi servetėle, o ne rankove. Kad nepūstų snarglių mieste ant šaligatvio. Kad nemestų popierėlio į krūmus, o pakeltų mokyklos koridoriuje pamatęs netyčia nukritusį. Kad gebėtų išklausyti draugo nuomonę. Kad gebėtų apginti savąją. Kad galėtų ateiti į mokyklą (jei nėra uniformų) apsirengęs taip, kaip nori, ir niekas jam dėl to neknistų smegenų. Kur tyčiotis iš kito vaiko ar pedagogo, nusirašinėti ir neparuošti namų darbų būtų netoleruotina ir jo lauktų pasekmės. Kur visi gyvena bendruomenėje, kurios nariai supranta, kad žmonės yra skirtingi, ir tie skirtumai yra priimami kaip natūrali gyvenimo dalis. Kur vaikas, susidūręs su sunkumais, gali drąsiai kreiptis į suaugusįjį (pedagogą), ir jam bus padėta, o ne pasakyta, kad reikėjo klausyti per pamoką ir pan.

KUR JŪS ČIA MATOTE ŠILTNAMĮ?! Aš čia matau normalų pasaulį ir labai normalų norą. Ir žinau, kad toks pasaulis yra. Nes aš jame gyvenau ir gyvenu. Lankiau gerą mokyklą, mano klasėje buvo kultūringų šeimų kultūringi vaikai. Niekaip nesuprantu, kodėl mano tėvai turėjo norėti leisti mane į kokią nors mokyklą pagal rajoną. Ačiūdiev, kad jie taip nemąstė! Jie dėl mano mokyklos net iš Žemaitijos į Vilnių atsikraustė. Jei netikite - paklauskite mano mamos arba tėtės. Tai buvo vienintelė persikraustymo priežastis. Nė kruopa neabejoju, kad šiandien didele dalimi esu ten, kur esu, nes mane supo tokie draugai ir tokie jų tėvai. Šiandien jau mokslininkai pripažįsta, kad 50% mūsų gyvenimą lemia genai, o 50% - aplinka.

Tai jūs man dabar atsakykite į klausimą: kodėl aš norėčiau sąmoningai neieškoti savo vaikui geriausios pagal galimybes aplinkos?!

Puikiai suprantu, kad žmonių galimybės yra skirtingos ir negaliu pakęsti, kai kai kurie anksčiau minėtieji ekspertai pradeda varyti socialistinę-komunistinę demagogiją, kad negalima apie tai garsiai kalbėti, nes tai žeidžia ir skaudina tuos, kurie negali sau leisti. VISI mes turime kažką, kas yra konkrečiai mums geriausia pagal galimybes. Aš, pavyzdžiui, norėčiau geresnės mokyklos savo vaikams, nei ta, kurią jie lanko šiandien. Deja, negalime to sau leisti. Bet dėl to nesakau, kad sąmoningai pasirinkau tą mokyklą, nes noriu, kad būtų šiek tiek prastesnė kokybė :) Net juokas rašant ima. Dėl to ir tik dėl to, kad vaikams esame nusprendę ieškoti geriausio, ką galime pagal aplinkybes, mūsų vaikai lanko tarptautines mokyklas. Ir tik keletą metų galėjome leisti sau, kad jie lankytų tokią, kuri buvo pirmasis mūsų pasirinkimas. Ar šios mokyklos yra tobulos? Nejau esate tokie naivuoliai ir manote, kad yra tobula mokykla?! Bet jos buvo geriausia, ką galėjome leisti sau pagal aplinkybes. Ir jeigu aš galiu savo vaikui pagerinti aplinką bent 1%, tai, kaip sakant, padarysiu tai versdamasi per galvą. Nes, manau, visi puikiai suprantame, kad 47% yra daugiau, nei 46% ir jeigu tas nedidelis aplinkos pagerinimas sąlygos, kad geresnė aplinka vėliau lems geresnį gyvenimą mano vaikui, tai kodėl aš turėčiau to nesirinkti?! Sąmoningo pasirinkimo kenkti savo vaikui - kai TIKRAI galėtum to nedaryti - nesupratau, nesuprantu ir nesuprasiu.

Vaikai, iš kurių yra tyčiojamasi, netampa atsparesni, stipresni ir t.t. Patyčios žaloja, skaudina, pakerpa sparnus ir po to gali reikėti daugybės energijos, pastangų ir laiko, kad vėl atsirastų pasitikėjimas savimi, tikėjimas pasauliu ir pan. Kartais man atrodo, kad žmonės, kurie to nežino, gyvena kažkokiame pačių susikurtame pasaulyje, nes aplinkoje - pilna straipsnių bei mokslinių tyrimų išvadų, kad vaikai nusipelnė aplinkos, kurioje patyčios nebūtų toleruotinos. Vietoj to, kad kalbėtų apie tai, kaip tas patyčias išgyvendinti, jie drįsta teigti, kad po to vaikams gyvenime geriau (net jeigu jie patys patyrė patyčias ir išgyveno ir kalba dėl to - juk jie nežino, kur jie būtų šiandien, jei nebūtų reikėję investuoti į išgyvenimą!). Dėl to - jeigu galiu rinktis - aš net nenoriu, kad mano vaikai tokias kalbas girdėtų.

Iliustruojantis pavyzdys: Šilo gatvėje yra Maxima, kurioje dažnai tenka sustoti ir šio-to įsigyti. Ten vis sutinkame visokius apsi... (tiesiogine prasme) girtuoklius. Tai gal man prašyti, kad jie reguliariai bendrautų su mano vaikais, nes vaikams "juk reikia pamatyti tikrą pasaulį"? Ačiū. Nei man, nei jiems nereikia tokio tikro pasaulio. Ir, žinote, ką? Yra nemaža tikimybė, kad jie niekada su tokiu pasauliu ir nesusidurs. Ir vien dėl tikimybės (kuri - pripažįstu - yra), kad gali tekti susidurti, aš nesiruošiu vaiko kišti į tokias situacijas. Juk dėl tikimybės, kad bus primuštas, mes nemušame savo vaikų. Dėl tikimybės, kad patirs širdies skausmą, neskaudiname specialiai.

Pavyzdžiui, jūsų vaikas yra talentingas ir nori studijuoti ten, kur geriausiai atsiskleistų jo talentas. Tikiu, kad visa širdimi jam linkėsite įstoti į tokį universitetą, kur vyksta tokie dalykai, o ne į Lietuvos universitetą, kur dauguma nusirašinėja (kai kurie net patys nežino, kodėl...tiesiog dauguma taip daro), o kai kurie dėstytojai dėsto iš konspektų, kuriuos pasiruošė dar tada, kai aš nebuvau gimusi. Jau net nekalbu apie tai, kokius žmones jis sutiks studijuojamas, pavyzdžiui, Stanford'e, o kokius - VU. Ir tie žmonės bus jo aplinka, kuri lems, kur jis bus po kelerių metų. Ir jeigu mano dukra gali lankyti mokyklą, kurioje dauguma tėvų mano, kad tokie žurnalai (paskaitykite temas ant viršelių) yra tiesiog klaikuma ir mano dukra, nuvažiavusi pas draugę, aptarinės NG Kids, o ne tas nesąmones, tai aš darysiu viską, kad ji tokią lankytų. Ir visiškai nemanau, kad tai - šiltnamis. Aš tiesiog užtikrinu, kad mano vaikas būtų normalioje aplinkoje, nes, mano manymu, būtent anoji aplinka yra nenormali. Ir aplinka man padeda. Nes jeigu aš turėčiau leisti savo vaiką į kitą mokyklą, nes, tarkim, pasikeistų mano finansinės galimybės, aš turėčiau skirti labai daug laiko kalbėdama apie tai, kodėl draugių tėvai perka joms tuos bukus žurnalus, kodėl draugės neskaito, kodėl, kodėl, kodėl... Dabar gi tą laiką mes galime leisti skaitydamos enciklopediją. Ir aš esu dėkinga Likimui iki begalybės ir atgal, kad turiu tokią galimybę. Ir duokdie ją turėtų kuo daugiau žmonių.

Man rašant šį įrašą priėjo MS ir klausia: "O kas buvo Šerlokas Holmsas?". Ir, žinau, didele dalimi tai yra ne tik mūsų, tėvų (bei artimųjų), dėka, bet ir to šiltnamio, kurį ji lanko nuo pat tada, kai neabeauga vien tik namuose su manimi/tėte.