Grįžti į blogą
sausio 10

Apie išvykas, maisto gamybą ir empatiją darželiuose.

Prieš Kalėdas Vaikystės Sodo vaikai važiavo į Santariškių vaikų ligoninės onkologinių ligų skyrių. Ten jie vežė samariečių dėžutes, savo keptus sausainiukus ir koncertėlį. Kodėl ikimokyklinukams reikia išvykų? Kodėl ugdymo procese svarbus maisto gaminimas? Kodėl net ir mažiems vaikams reikia diegti gerų darbų kultūrą?
UGDOMŲJŲ IŠVYKŲ SVARBA
Ar prisimenate posakį, kad geriau 1 kartą pamatyti, nei 100 kartų išgirsti? Jis puikiai pasako tai, ką aš norėčiau pasakyti apie išvykas: jokia pamoka, joks vadovėlis neperteiks to, ką gali perteikti gerai suplanuota, apgalvota ir įgyvendinta išvyka. Tik nepagalvokite, kad išvykos – juokų darbas! Teisybę pasakius, NEvažiuoti į išvyką yra paprasčiau, nei važiuoti!
Svarbiausia kalbant apie išvyką yra padalinti ją į tris etapus: ką mes darome PRIEŠ kelionę, ką darome kelionės metu ir ką darome PO kelionės.
1) Visi pasakys, kad prieš kelionę mes ją planuojame. Tačiau norėčiau atkreipti dėmesį: svarbu yra ne tik tėvelių sutikimai, transportas, organizacija, pačios išvykos planavimas (juk reikia suderinti viską su vieta, į kurią vykstate), bet ir ugdymas APIE įvyksiančią kelionę. Jeigu koncentruosimės tik į logistiką, praleisime, mano manymu, svarbiausią dalį – vaikų pasiruošimą kelionei! Kuo vaikai mažesni, tuo svarbesnis tas pasiruošimas. Moksliniai tyrimai rodo, kad vaikai prieš kelionę nerimauja, nes juk bus vykstama ten, kur anksčiau nebūta (o jei ir būta – vis vien dažnai neramu!). Kai vaikai susijaudinę, išvykos tikslai negali būti pasiekti optimaliai, todėl reikia pasistengti, kad to nerimo būtų kuo mažiau. Ką reikia aptarti? Reikia aptarti, KUR vyksite, KĄ ten darysite ir KOKIO ELGESIO iš vaikų tikitės. Kuo išsamiau, tuo geriau!
2) Jau atvykus visada reikia skirti šiek tiek laiko apšilti, susipažinti su aplinka (kur tualetai, kur būsime, kur, pavyzdžiui, scena ir t.t.). Tikslas – kad vaikai pasijustų saugūs, kad atsipalaiduotų. Kai smalsumas patenkintas, eikite daryti to, dėl ko atvažiavote. Čia yra nepaprastai svarbus suaugusiojo (ar – dar geriau – kelių) vaidmuo. Jie turi labai aktyviai dalyvauti ir naudoti pačius įvairiausius metodus, kad vaikai gautų iš išvykos kuo daugiau naudos. Kalbėkite, kalbėkite, kalbėkite. Leiskite vaikams kalbėti. Diskutuokite. Nenutraukite vaikų ir nepertraukite jų. Jeigu jie turi klausimų – sustokite ir atsakykite. Suaugusiųjų vaidmuo – aktyviai dalyvauti vaikų ugdymo(si) procese! Sąmoningai rašau suaugusiųjų, nes tai gali būti ir vaikus lydintys tėveliai.
3) Grįžus iš išvykos labai svarbu ją aptarti: kas patiko, kas nepatiko, kas buvo įdomu, ką vaikai pamatė, ką sužinojo. Žinoma, visi klausimai turi atitikti amžiaus tarpsnių ypatumus! Nepamirškite, kad reikia pakalbėti ne tik apie tai, ko vaikai išmoko, ką sužinojo, bet ir apie tai, ką vaikai jautė, kokius įspūdžius išgyveno! Visos išvykos kulminacija – temos pabaiga. Žinia, išvykos yra efektyviausios, kai įvyksta prieš pat baigiant analizuoti temą. Todėl kelios dienos po išvykos turi būti skirtos temai apibendrinti, įvertinti, padaryti išvadas. Kaip sužinosite, ar vaikas suprato tai, ką jūs norėjote, kad suprastų? Tam reikės kantrybės, nes geriausia, jei vaikas ima taikyti tai, ką sužinojo (pajautė, pamatė, ištyrė, pagamino ir pan.) naujose situacijose. Tada galite paplekšnoti sau per petį – esate puikus pedagogas.
Taigi gerai paruošta ir suorganizuota išvyka yra puiki ugdymo programos dalis. Ir niekas man neįrodys, kad išvykos nėra naudingos ikimokyklinukams. Ikimokyklinukai ypatingai efektyviai sugeria juos supantį pasaulį, todėl planuoti įspūdžiai ir planuotos išvykos sustiprina ir praturtina visa tai, apie ką su vaiku yra kalbama ugdymo įstaigoje. Moksliniais tyrimais įrodyta, kad po gerai suplanuotų ir įgyvendintų išvykų vaikai ne tik pasisemia žinių, bet ir pagerėja jų giluminis supratimas to, apie ką buvo kalbėta/mokytąsi.
Kaip pavyzdį pateiksiu vieną neseniai įvykusią Vaikystės Sodo išvyką. Dar rugsėjo mėnesį buvo nuspręsta, kad Vaikystės Sodas nori turėti savo Gerumo akciją: tokią, kuri padėtų vaikams suprasti, kad
1) net ir mažas žmogus gali duoti labai daug;
2) kad duoti gali būti lygiai taip pat smagu kaip ir gauti;
3) kad didžiosios metų šventės tampa dar didesnėmis, o laukti – daug lengviau, kai mes šventinį džiaugsmą teikiame ir kitiems;
4) kad Vaikystės Sodas sieks burti savo bendruomenę, o vienas iš efektyviausių būdų burti bendruomenes yra su(si)telkti veikloje.
Taigi buvo nuspręsta vieną lapkričio ir vieną gruodžio sekmadienį gaminti samariečių dėžutes onkologinėmis ligomis sergantiems vaikams bei abu mėnesius nešti į Vaikystės Sodą dėžučių turinį. Kadangi norėjome telkti bendruomenę, tai būtent taip ir pasakėme: ne nuo rėmėjų, o nuo mūsų pačių priklauso šios akcijos sėkmė! Ir tai – kaip visada ir būna – puikiai veikė: dovanėlės (į dėžutes dedama viskas, kas gali į jas tilpti: kanceliarinės priemonės, žaisliukai) keliavo į Vaikystės Sodą iki pat paskutinės dienos. Smagiausia buvo, kai du sekmadienio vakarus bendruomenė rinkosi gaminti dėžučių: atėjo šeimos (arba po keletą atstovų), gėrėme arbatą, triauškėme sausainius, nuoširdžiai kalbėjomės ir...gaminome dėžutes! Pirmąjį sekmadienį dekupavome, o antrąjį apklijavome dėžutes iškarpytomis snaigėmis ir kitomis aplikacijomis.
Gražiausia buvo žiūrėti, kaip išsijuosusios dirbo mūsų sodietės, kurios atvyko į dėžučių gamybos vakarones - širdis dainavo.
Kadangi ne visi vaikai dalyvavo dėžučių dekoravime, visi vaikai buvo įtraukti į sausainiukų vaikams prieš išvyką kepimą. Kepė visi išsijuosę!
AR NAUDINGA IKIMOKYKLINUKAMS KEPTI?
Kartą manę paklausė: kodėl Vaikystės Sode kiekvieną penktadienį vaikai kepa? Juk sakote, kad vyks daug ugdomosios veiklos, o čia – vos ne visą dieną skiriate maisto gamybai! (O sausainiukus kepė net keletą dienų kasdien!)
Gamindamas maistą vaikas mokosi:
Matematikos (skaičiuoja, rūšiuoja, kalba apie eiliškumą, sveria, matuoja ir pan.),
skaityti (skaito receptą, mokosi naujų žodžių – plečiasi žodynas),
chemijos ir kitų mokslų (kalba apie maisto grupes, iškelia hipotezes (kas atsitiks, jei?),
eksperimentuoja,
stebi, kaip maistas auga, kaip jis keičiasi gamybos procese,
išnaudoja visus penkis savo pojūčius ir pan.),
geografijos (įvairūs kultūriniai receptai, kur auga maistas ir pan.),
menų (vaikas kuria bei improvizuoja),
istorijos (senelių receptai, šeimos receptai, receptų istorijos),
sveikatingumo (sveikas maistas, maistingumas ir pan.),
įgyja socialinius gebėjimus (atsakomybė, saugumas, švara, darbas su kitais, dalybos, pasitikėjimas savimi),
lavina smulkiąją motoriką (pjausto, plaka, vynioja, pila, maišo, suka ir pan.)
– paminėjau tik tai, kas visų pirma šauna į galvą! Nuostabu, ar ne? Maisto gamyba – ne tik smagu, ne tik naudinga (mes privalome maitintis, ar ne?), bet ir iš tiesų daug mokantis užsiėmimas. Jeigu įvertinsime tai, kad beveik visi vaikai mėgsta gaminti, tai kaip galima to nedaryti ikimokyklinio ugdymo įstaigose?!?!
KAIP MOKYTI VAIKUS AUKOTI
Trečiasis uždavinys, kurio mes siekėme šia akcija – mokyti Vaikystės Sodo vaikus aukoti. Visada yra smagu rinktis SAU dovaną, kepti SAU sausainiukus, tačiau nepaprastai svarbu ir empatijos, kuri yra emocinio intelekto pagrindas, ugdymas. Be to, ikimokyklinio amžiaus vaikui viskas turi būti labai konkretu, su juo turi būti apie tai kalbama, jis turi PATS rinkti dovanėles, PATS kepti sausainiukus, PATS juos atiduoti. Daug kas nustemba: mano vaikas nemoka dalintis, jis TIKRAI nekeps sausainių kitiems ir neatiduos dovanų! Patikėkite, vaikai moka dalintis, kai jie yra tam ruošiami, kai apie tai yra kalbama – tą metai iš metų vis iš naujo įrodau savo mokinukų tėvams!
Visų pirma, kiekvienas mūsų mielaširdingas, užuojautos kupinas ir nesavanaudiškas poelgis nepraslysta vaikams pro akis, nes jie mokosi gyventi...stebėdami mus! Labai svarbu, kad vaikas kuo anksčiau suprastų, kad labdara – ne tik pinigų aukojimas. Jokiu būdu nenoriu sumenkinti pinigų aukojimo svarbos: už šias aukas perkama labai reikalinga įranga ligoninėms, įgyvendinami, atrodo, neįgyvendinami dalykai. Tačiau noriu pabrėžti, kad aukodami pinigus nekuriame geresnės visuomenės. Ją kuriame aukodami save: savo laiką, savo talentus ir gebėjimus. Juk kaip dažnai skundžamės, kad pasaulis žiaurus, kad pasaulis negailestingas! O ar nebūtų galima jo paversti geresniu, jei visi aukotume save jam? Pavyzdžiui, gal jūsų paauglys pamokys brolį ar pusbrolį kartą savaitėje matematikos? O galbūt geriausia dovana mamai per jos gimtadienį būtų visą mėnesį kartu su tėveliu išvirta kava su pusryčiais ir atnešta į lovą? Galbūt kaimynui lūžus koja ir būtų labai gerai kartu su tėveliu nukasti sniegą jo kieme? Galbūt paukšteliams reikia lesyklėlės? Galbūt močiutė jau prastai mato ir jūsų pradinukas galėtų jai kasdien paskaityti laikraščių? Juk taip ne tik gerės jo skaitymo įgūdžiai, bet ir išmoks aukoti. Aukoti save. Kitiems.
Tačiau, žinoma, tai neturi būti vaiko“pareiga“, o jūs tik žiūrėsite, ar jis mokosi būti duodančiu žmogumi! Manau, kad tik nedideliai daliai žmonių tai yra tarsi įgimta. Dauguma norime aukoti, tačiau kažkodėl to nedarome. Verkiame per išsipildymo akcijas, paaukojame siųsdami žinutes…ir tiek. Teko matyti žmogų, kuris save vadina „filantropu“, praeinantį pro šalia suklupusią moterį. Tai buvo tik akimirka, bet nuo tada negaliu galvoti, kad jis yra duodantis žmogus…
Mokytis aukoti reikia nuolat. Nebijokite sau įvardinti, kad jautėtės, jog tam niekada neturite laiko, jog esate per daug užimti ir tikrai neturite, ko duoti. Pasakykite tai ir vaikams: galbūt mes niekada to nedarėme, bet galbūt verta pradėti? Iškepkite sausainių, pasiimkite mėgiamą knygą, paskambinkite į ligoninę ir…nuvažiuokite pavaišinti sergančių vaikų ir paskaityti jiems knygą. Neabejoju, kad pasijusite kaip per Kalėdas. O galbūt susitarkite su vaikų namais, kad kartą savaitėje (ar kartą į dvi savaites) nuvažiuosite ten paskaityti vaikams pasakos. Lietuvoje vaikams yra skaitoma labai, labai mažai.      Būtų gerai, kad visa visuomenė vienytųsi ir imtų skaityti. Jei ši idėja atrodo per drąsi, pasisiūlykite kartkartėmis paskaityti pasaką savo sūnaus ar dukros vaikų darželyje. Tuo metu mokytoja gali padirbėti individualiai su tais, kuriems reikia daugiau dėmesio.
Kiti, dar labiau pamiršti, yra seneliai. Prisipažinsiu, nesu lankiusis senelių namuose, tačiau vieni pažįstami JAV nuolat į juos važiuoja. Ten – kaip niekur kitur– žmonės jaučiasi užmiršti. Su jais labai paprasta – jie nori tik truputėlio dėmesio, kad kas nors išklausytų jų istorijų ir prisiminimų. Viena klasė pastatė spektakliuką, kurį rodė tėvams Kalėdinio koncerto metu, o, pasibaigus Kalėdiniam šurmuliui, nuvažiavo su spektakliuku į senelių namus. Kiek teko girdėti, ir vaikai, ir seneliai norėjo, kad tas bendravimas nesibaigtų. Taigi, jei nonorite to daryti patys, galbūt verta pasiūlyti vaiko darželio bendruomenei?
Galbūt pažįstate šeimyną, kuriai neseniai gimė kūdikis? Prisiminkite pirmąsias savaites…norėjosi ramybės ir…ramybės. Ką bekalbėti, jei šeimoje yra dar kitas (ar keli) vaikai. Juk, atrodo, laikas kažkur dingsta: nespėji nei valgyti gaminti, nei susitvarkyti. Kaip smagu, jei tokiu metu tarsi kokie supermenai susiburia kolegos ir bent savaitę į namus atveža garuojančius pietus! Mes taip padarėme kolegei, kuri buvo toli nuo namų, toli nuo giminių ir Lietuvoje susilaukė antrojo mažylio. Patikėkite, jai tai buvo labai maloni staigmena. Ar ji būtų išgyvenusi be jos? Žinoma! Tačiau juk šis poelgis rado atgarsių daugybės žmonių širdyse: kolegų, kolegų šeimų, jos pačios šeimos ir artimųjų…ir netgi dabar jūsų, nes dalinuosi šia idėja su jumis.
O galbūt jūsų kaimynų vaikelis/mama/tėtė ligoninėje? Kaip nušvinta veidai, kai tokiu sunkiu šeimai metu jie atveria duris ir pamato jus, pasiruošusius tiesiog…duoti.
Pagrindiniai aukojimo principai
Taigi sustokime ir pagalvokime, ar iš tiesų mokame aukoti. Keli centai, už kuriuos vaikas nuperka bandelę šalia parduotuvės išmaldos prašančiai mamai su vaiku, yra daug daugiau, nei keliasdešimt tūkstančių, atiduotų to, kuris net nepajus savo aukos. Jei norite, kad vaikas augtų tikrai empatišku ir aukojančiu žmogumi, nepamirškite keleto pagrindinių principų:
1. Tai, kad vaikas įmes pinigėlį, neišmokys jo aukoti. Jūsų tikslas – ne paaukoti pinigų, bet išmokyti vaiką aukoti(s).
2. Neapdovanokite vaiko už tai, kad jis duoda. Kai kurie tėvai apdovanoja vaikus už tai, kad jie susitvarko savo kambarius, kad pažiūri seserį, kad išplauna indus ir t.t. Toks tėvų elgesys mažiausiai moko vaikus duoti nieko neprašant atgalios. Vaikas turi įprasti, kad jūsų šypsena, jūsų apkabinimas ir meilės kupinas žvilgsnis yra pats geriausias apdovanojimas, kokio jis gali sulaukti, atlikęs gerą darbą. Jei vaikas visada bus apdovanotas už kiekvieną gerą darbą (ir net atliktą pareigą!), jis niekada neišmoks daryti gerų darbų spontaniškai.
3. Būkite pavyzdžiu. Paklauskite savęs, ar jūs aukojate? Neseniai viešėjusi draugė pasakojo, kad jos šešiametis jau iš tolo pamatęs elgetą prašo mamos pinigėlio. Kaip manote, ar tai jam įgimta? Jis to išmoko, nes matė tai nuolat darant savo mamą. O gal jūs mokate aukoti savo laiką ir savo turtus? Jei išgirstate, kad pažįstamiems ar artimiesiems reikia pagalbos, ar imatės veiksmų? Ar mokote vaikus dalintis? Ar dalinatės patys?
4. Būkite kantrus. Nepykite, jei iškart nepasiseka. Mus supa vartotojiška kultūra persisėmęs, sau naudos ieškantis pasaulis. Geriems darbams tapti įpročiu reikia laiko, nes jie sulaukia pasipriešinimo. Patikėkite, iš pradžių jūsų aplinkoje net bus žmonių, kurie sakys, kad jūs TIKRAI siekiate sau kažkokios naudos…
5. Sudarykite vaikams sąlygas aukoti. Kaip? Tegul vaikai aukoja vaikams – jiems labiausiai patinka tai daryti, nes supranta kitų vaikų situaciją ir poreikius.
6. Nepamirškite, kad vaikai turi įgimtą norą kažkam padėti – tik dar nežino, kaip jį realizuoti. Nors kartais vaikai yra labai savanaudiški , tačiau iš tiesų turi labai jautrias širdeles ir puikiai supranta, kai kam nors reikia pagalbos.
7. Pasistenkite, kad aukotų patys vaikai. Tai, kad jis duos jūsų pinigus, mokys jį mažiausiai. Žinoma, tai geriau, nei nieko, tačiau geriausiai vaikai išmoksta duoti, jei daro tai patys, savarankiškai. Ir auka turi būti jų pačių laikas, pinigai, daiktai ir t.t.
8. Dar kartą noriu pabrėžti, kad auka – ne pareiga. Mes neaukojome, jei darome tai prisivertę. Tai turi kilti iš pokalbių, iš to, ką vaikas mato aplink save.
9. Būkite kūrybingi. Vaikai gali aukoti rūbus, žaislus, paslaugas ir visa kita, ką tik sugalvoja. (Pažįstu šeimą, kurioje yra toks susitarimas: per Kalėdas vaikai iš visų savo naujų dovanų vieną veža į Caritas vaikų centrą, kuriame gyvena vaikai, kurių tėvams laikinai atimtos tėvystės teisės).
10. Patikinkite vaikus, kad didžiuojatės jų gerais darbais. Juk mums visiems reikia, kad kažkas palaikytų, didžiuotųsi mumis. Vaikams to reikia ypatingai.
11. Labai greitai pastebėsite, kad kito žmogaus džiaugsmas bus geriausias apdovanojimas jūsų vaikams. Pastebėta, kad geriausiai žmogus jaučiasi duodamas. Tada mes tarsi pakylame virš savęs, virš rutinos ir kasdienybės. Tegul šis jausmas aplanko Jus ir jūsų vaikus kuo dažniau.
Taigi svarbiausia yra aukojimas, o ne pati auka. Aukodamas vaikas išmoksta pamoką gyvenimui, kuri vėliau leis jam būti empatišku bei dosniu žmogumi. Psichologų nuomone, toks vaikas jaučiasi pasitikintis savimi (nes žino, kad GALI duoti, kad turi kažką ypatingo, kuo gali pasidalinti) ir didžiuojasi savimi (aš tai padariau!).
Ar gali susidūrimas su neįgaliais, sergančiais, sunkiai gyvenančiais vaikus traumuoti (patikėkite, tai - gan dažnas klausimas)?
Visų pirma, labai gaila, jei vaikas sulaukia tam tikro amžiaus niekada nesusidūręs su sergančiu, neįgaliu arba vargstančiu žmogumi!
Visų antra, vaikams pasaulio centras yra  jie patys.
Bet kokiam ikimokyklinukui jo sloga yra jo pasaulyje daug didesnė liga (nes jis negali eiti į lauką, negali valgyti ledų, negali eiti į mokyklėlę ir dūkti su draugais ir pan.), nei kito vaiko iš tiesų baisi liga. Tai mums kyla asociacijos, tai mes išsigąstame, nes niekada nebuvome prie to pratinti, niekada apie tai nekalbėjome ir dabar kalbame apie mistinę traumą, bet iš tiesų tiesiog nežinome, kaip elgtis!
Be to, nepamirškime, kad ligos, seni, neįgalūs ir suvargę žmonės yra mūsų aplinkoje. Mes galime stengtis vaikus nuo jų apsaugoti, bet kodėl turėtumėme? Kai ruošėme sūnų operacijai, viską apie ją pasakojome. Ačiūdiev, pavyko internete rasti puslapių (deja, tik amerikietiškų), kur buvo vaikams paaiškinta, kas yra operacija, kas yra narkozė, kaip ji veikia ir pan. Mūsų sūnus neklykė ir nesidraskė kaip daro daugybė vaikų (jam buvo treji). Taip, jis verkė, bet juk tokia emocija yra normali! Atsibudus pirmieji jo žodžiai buvo: Mama, daktarai buvo ne su mėlynais, o su žaliais chalatais! Tas žinojimas, išankstinė informacija suteikė vaikui saugumą ir ramybę. Taip ir su visom išvykom, kurios gali būti jautrios: jei apie jas kalbėsite, jei diskutuosite, tai vaikas viską supras kuo puikiausiai.
Aš vis noriu prašyti: neinfantilizuokime savo vaikų ir nesistenkime apsaugoti jų nuo gyvenimo, o...būkime šalia ir padėkime gyventi! Pavyzdžiui, susidūręs su sergančiais vaikais, vaikas ugdysis ne tik empatiją, bet ir supratimą, kad tie, kurie serga, turi mažiau sveikatos už jį. Jis taip pat supras, kad gali padovanoti džiaugsmą, nes turi sveikatos ir gaminti dovanų dėžutes, ir kepti sausainiukus, ir atvažiuoti, ir pakoncertuoti, ir atiduoti dovanėles! Kai Vaikystės Sodo vaikai savo plonais balseliais ir pasipuošę sparneliais bei rankose laikydami žibintus ėmė giedoti Kalėdines giesmes, sakė, net kūdikiai sukluso. Nes, žinote, ką? Tie vaikai į tą giesmę sudėjo daug daugiau, nei vaikiškus balselius!
Po išvykos viena mama parašė:
„Man šventės tik tada, kai padarau kažką prasminga. Buvo be galo smagu kartu su vaikais rinkti ir tempti dėžutes, pirkti dovanėles ir saldumynus, karpyti, lipdyti, klijuoti ...O Sodelyje smagioje kompanijoje dar smagiau! Nepaprastai gera. Dukra grįžusi iš ligoninės namuose pradėjo kuistis ir dėžučių ieškoti - gaminam vaikučiams dar dovanėlių! Nuostabu, kad net 3,5 metų vaikas net nepagalvoja, kad gal tos dovanėlės man, gal sau pasilikti...net mintis jai nešovė. Vadinasi, viskas super, sodiečiai tikrai suprato ir pajuto. Smagu kitam kažką dovanoti. Ir mūsų vaikai jau tuo užsikrėtė!”.
Esmė – kaip aš nuolat kartoju – yra visa tai apgalvoti ir profesionaliai atlikti. Nes jeigu tiesiog surinksite dovanas ir kas nors jas nuveš, vaikams gyvenimiškos pamokos nebus. Esmė – padaryti, kad visame tame procese dalyvautų vaikai, kad tai būtų svarbi ugdymo proceso dalis. Aš nuolat pedagogams kartoju: mes turime būti šešėliai, nematomi mentoriai, kurie tik padeda vaikams, kur jiems reikia pagalbos ir yra visada draugėje!