Grįžti į blogą
gegužės 20

Ar naujos higienos normos iš tiesų paskatins naujų darželių steigimą?

Kasdien stebiu naujienas, kurias paskelbia ŠMM ir labai apsidžiaugiau išvydusi, kad galų gale buvo patvirtintos higienos normos ikimokyklinėms ugdymo įstaigoms. Turiu pripažinti – šių higienos normų laukiau nuo 2006 metų, kai prasidėjo šiek tiek garsesnės kalbos apie tai, kad senąsias higienos normas reikia keisti. Ir štai – po ketverių metų – įsitaisiau prie kompiuterio jų skaityti.
Kuo toliau skaičiau, tuo labiau užsidegimas jau rytoj steigti ikimokyklinio ugdymo įstaigą blėso. Galas žino, ką ten reikėjo šitiek metų veikti keičiant tai, kas buvo pakeista! Aš tikėjausi darželio steigėjų ir bendruomenės įgalinimo, tikėjausi gairių, o skaičiau 113 punktus...nurodymų. Taip, turiu pripažinti, kad daug kas pasikeitė į gera, bet nuoširdžiai džiaugtis dar ne laikas.
Norom nenorom, skaitant higienos normas, į galvą lindo palyginimai su ikimokyklinėmis ugdymo įstaigomis, kuriose teko lankytis Skandinavijoje (Švedijoje ir Norvegijoje), JAV, kurias Belgijoje lanko mūsų vaikai. Negaliu skaityti higienos normų nelygindama su tuo, ką mačiau ir ką patyriau savo kailiu. Be to, tikiu, kad yra daugybė gerųjų pavyzdžių, į kuriuos galima atsižvelgti. Žinau, žinau - pykstame, jei kas nors sako, kad verta pažiūrėti į tai, ką kažkas kitas gerai daro. Yra sričių, kuriose neverta aklai sekti kitų valstybių pavyzdžiu, bet, dėl dievo, higienos normos – tikrai ta sritis, kur mums, besivaduojantiems iš tarybinių higienos normų, būtų buvę visai pravartu pasižvalgyti į kitų šalių patirtį. Nesakau, kad taip nebuvo padaryta, bet pavyzdžiui, Belgijoje esu ir lopšeliu, ir darželiu ir kaip mama, ir kaip edukologė labai patenkinta, nors jie, pasirodo, neatitinka daugybės naujųjų Lietuvos higienos normų! Tarkim, iki 3 metų amžiaus vaikų grupių patalpos ne visada turi atskirą išėjimą į lauką. Arba, pavyzdžiui, kodėl JAV ikimokyklinio amžiaus vaikui užtenka 3.3kv/m ploto, o Lietuvoje jau reikia 4.3kv/m? Na, bet prie kvadratinių metrų galima būtų ir nepriekabiauti. Gal Lietuvoje – kaip retai apgyvendintoje valstybėje – vaikai nuo pat mažens pratinami prie erdvės, ką žinosi...
Tarkim, aš noriu nedidelio darželio. Na, tokio šeimyninio, kurį įrengčiau daugiabučio namo bute ir kurį lankytų apie 20 vaikų. Žinia, pirma susidurčiau su ta atskiro išėjimo problema. Ir – be jokios abejonės – su erdvės problema. Net jeigu visi vaikai mano darželyje nėra alergiški ir namuose turi po naminį gyvūną (juk 20 vaikų tėvus tikrai nesudėtinga apklausti!), aš darželyje apie žiurkėną ar triušiuką turėčiau pamiršti, mat jiems reikia atskiros patalpos! Atskiros patalpos reikia ir nešvariems skalbiniams rinkti ir rūšiuoti. Pala, pala...Kokiems skalbiniams? Nejau negaliu kas antrą savaitę įduoti tėvams rankšluostukų, apklotėlių ir pan., kad jie šiuos išsiskalbtų? Atrodo, kad negaliu... Ir tuoj pat prisimenu, kaip mes nešdavomės ir vis tebesinešam iš Mortos daržiuko ne tik rankšluostuką ir apklotėlį, bet ir grupės tėvai vis rotuoja, kas kiekvieną savaitę išplaus visus vaikų puodelius vandeniui!
Ach, tiesa, Lietuvoje kiekvienam vaikui turi būti numatyta ne mažiau kaip po 2 komplektus lovos skalbinių, rankšluosčių rankoms, rankšluosčių kojoms ir čiužinių užvalkalų. Atleiskite, bet čia man – visiška nesąmonė, kokios neteko matyti net pretižiškiausiose tarptautinėse mokyklose, kuriose teko atlikti auditą! Ir dabar nuoširdžiai atsakykite į mano klausimą: kiek jūsų vaikų plauna kojas darželiuose? Ir kuriam galui reikia tų lovos skalbinių, jei daugybė vaikų net nemiega pietų miegelio, o tik prigula pasiilsėti! Žodžiu, nei mūsų Gertrūdos lopšelis, nei Mortos darželis higienos normų neatitinka. Jau nekalbant apie tai, kad Lietuvoje iki 1.5 metų amžiaus vaikams skirtos lovos turi būti su sienelėmis! Nežinau, kaip jūsų, bet mūsų vaikai turbūt klyktų vien įkišti į tą gardą, kuriame jie nėra miegoję nė vienos nakties! Gal iš tiesų neadekvačiai vertinu Lietuvą, kai mūsų 13 mėn mažylė, išėjusi į lopšiuką, puikiausiai miegodavo – kartu su kitais savo grupiokais –paprastutėse lovelėse, kurios yra beveik visuose mano matytuose lopšeliuose ir darželiuose! Be to, miegodavo (ir, žinoma, miega) vieni nusirengę, kiti su savo rūbeliais (vaikai nėra verčiami nusirengti ir/ar persirengti), vieni užsikloję, o kiti – ne. Vieni – su pagalvėle, o kiti – be. Beje, Mortos darželyje ir apklotėlį, ir pagalvėlę – jeigu jų nori – reikia atsinešti iš namų. Ir ką, kaip sakant, niekam rankos nuo to nenukrito! Beje, tokios lovelės dar kaži, ar tiktų, nes pagal reikalavimus jos turi būti kietu pagrindu arba pakeistos vaikų ūgį atitinkančiais čiužiniais, kurių aukštis turi būti ne mažesnis kaip 7cm. Ne juokas!
18mėn mūsų dukra pietų miego metu savo lopšelyje.
Kiek prisimenu, Lietuvoje dažnai vaikai valgo savo grupėse. Tad kodėl higienos normose prabylama apie valgymo salę? Ir dar vienam vaikui valgymo salėje turi būti skiriama ne mažiau kaip 1 kv/m ploto. Gertrūdos lopšelyje vyresni vaikiukai susėda prie tų pačių staliukų, prie kurių piešia, auklėtoja sėda į viduriuką, ir vaikiukai valgo, o auklėtoja padeda tiems, kuriems reikia pagalvos. Patys mažiausieji sėda žaidimų kambaryje ant grindų (!) puslankiu apie auklėtoją, ir ši juos maitina it varniukus. Kaip gražu ir miela! Pasistato prieš save keturis-penkis dubenėlius ir taip iš eilės visus sėdinčius mažylius maitina. Nežinau, kaip jums, bet man toks lopšelis kvepia namais. Ir būtent ten jau po pirmojo apsilankymo norisi vesti savo vaiką. Beje, per jau trejus metus (kadangi lankė mūsų dvi mergaitės iš eilės) neteko girdėti, kad vaikas būtų apsinuodijęs ir/ar pan tame lopšelyje! Bet vis girdime istorijas apie greitai priprantančius ir noriai lopšelį lankančius vaikus...
Lopšelis Belgijoje. Vaikai valgo.
Jeigu dar suprantu, kodėl kalbama apie oro temperatūrą (na, kad grupėje nebūtų per šilta ar per šalta) arba grindų temperatūrą , tačiau drėgnis ir oro judėjimo greitis man jau kažkoks kosmosas! Taip pat suprantu, kad vaikai neturėtų savo dienų leisti tamsiame pusrūsyje, tačiau, kai, pavyzdžiui, norodoma, kad priėmimo nusirengimo patalpoje (kurioje, žinia, vaikai leidžia labai mažai laiko!) apšvieta horizontaliame paviršiuje 0.8m aukštyje nuo grindų  turi būti 100lx (kaitrinės lempos), tai, žinote, svyra rankos! Ir jeigu manote, kad tik šiai patalpai yra pateikiamos tokios detalios instrukcijos, tai, mielieji, klystate!
Tam, kad vaikai turi būti maitinami šiltu maistu, iš esmės pritariu. Nors, pavyzdžiui, Belgijoje tėvai gali pasirinkti, ar 2.5 metų ir vyresnis vaikas valgys šiltą maistą, ar nešis lauknešėlį iš namų (kuris, žinia, bus nešiltas). Apie maisto produktų tiekimą, maisto tvarkymo vietos įrengimą ir maisto tvarkymą jau kita kalba, nes šiuos procesus reguliuoja dar du papildomi teisės aktai!
Man patiko, kad parašyta, jog vaiko dienos režimas turi atitikti vaiko fiziologinius poreikius ir jo amžiaus ypatumus. Vadinasi, bendruomenė pati galės reguliuoti dienos režimą. Iš tiesų į privačias ugdymo įstaigas vaikus paprastai veda tie tėvai, kurie domisi vaiko raida ir jo poreikiais, todėl tikrai nesitaikstys, jei su vaiku bus elgiamasi neatsižvelgiant į jo amžiaus ypatumus! Žodžiu, įgalinama bendruomenė – kas, mano manymu, ir turi būti daroma kalbant apie ikimokyklinio ugdymo įstaigą!
Žinot, kas kelia juoką? Ogi turiu pažįstamą Kaune, kuri veda vaiką į prestižinį (valstybinį!) lopšelį-darželį (patikėkite, ten labai sunku pakliūti!). Tai štai. Ji man rašo kurį čia kartą: Austėja, mūsų vaikai NIEKADA nevedami į lauką! Kai paklausiau, kodėl neveda, auklėtojos atsakė, jog joms yra sunku išvesti į lauką lopšelinukus! Žodžiu, net nežinojau, ką atrašyti. Teoriškai – vaikus į lauką reikėtų išvesti. Yra ir lauko darželių, kur vaikai lauke – visą dieną. Tačiau, pavyzdžiui, mūsų Gertrūdos lopšelyje (Belgijoje) vaikų į lauką neveda. Kokios priežastys? 1) Per daug mažylių ir per mažai auklėtojų (apie 22 mažyliai nuo maždaug 12 mėnesių iki 2.5 metų); 2) Lopšelis yra gyvenamojo rajono gyvenamojo namo pirmajame aukšte, o aplink nėra jokios žaidimų aikštelės, todėl tiesiog paprasčiausiai nebūtų kur su tais žiogiukais eiti! Bet apie tai mes buvome informuoti atvesdami vaiką į lopšelį ir – kadangi visa kita mums tiko – pasirinkome ten vesti savo vaiką ir į lauką išeiti su juo vakare, po darželio. Tuo tarpu Lietuvos higienos normos LIEPIA vesti vaikus į lauką 2 kartus dienoje. Na, gerai, liepia, bet tada kodėl lopšelių auklėtojos vaikų į lauką neveda??? Kodėl gi iš tiesų neatidavus ir šio klausimo darželio bendruomenei? Gal jei norės, kad vaikai būtų išvedami ne 2, o 3 kartus į lauką? O galbūt pasirinks tokį darželį, kokį mes pasirinkome Belgijoje?
Ir dar. Pasakykite man, kodėl vystymo stalas turi būti tik grupėse, kuriose bus vaikai iki 1 metų? Pažįstu labai daug vaikų, kuriems sauskelnių reikėjo bent jau iki antrojo gimtadienio. O gal Lietuvoje neatsižvelgiama į vaiko raidos ypatumus (būtų gan juokinga, kai būtent apie tuos pačius ypatumus kalbama tose pačiose higienos normose!) ir manoma, kad vyresnis, nei vienerių metų vaikas, jau privalo būti atsisakęs sauskelnių? O gal tiesiog verta būtų palikti ir šį reikalą sveikam protui? Na, juk nevystys vaiko pedagogas koridoriuje ant grindų parvertęs?! Vadinasi, ten, kur jo reikės, jis ir taip bus!
Skaitydama JAV darželiams keliamus reikalavimus negalėjau nepastebėti, kad ten daugiau pabrėžiama tai, kaip vaikas turi darželyje jaustis: kad daželyje būtų saugu, švaru, erdvu, kad erdvė būtų pritaikyta dirbti ir individualiai, ir mažose, ir didelėse grupėse (Lietuvoje apie tai nekalbama), kad vaikams būtų patogu, žodžiu, kalbama iš vaiko perspektyvos. Darželis – tarsi tėvų namų papildas, stengiamasi, kad jis būtų kuo jaukesnis, kuo panašesnis į namus. Skaitydama mūsų higienos normas tarsi mačiau šiek tiek pagerintą 1970ųjų dokumentinį filmą iš tarybinio darželio, kur vaikai tvarkingai apsimeta, kad miega po iškrakmolyta patalyne. Ir gal jūs turite tiems laikams nostalgiją, bet aš – tikrai ne. Nes man vieną iš tų kelių man skirtų rankšluosčių auklėtoja dėdavo ant akių, nes mat aš nenorėjau miegoti pietų miego. Ir tas higieniškas maistas buvo toks,  nuo kurio dar dabar žiaugčioju užėjusi į darželį, nes maisto kvapas darželyje, deja, menkai tepakito! Abejoju, kad pakito ir prėskas jo skonis, nors maistas ir ruošiamas pagal krūvą teisės aktų. Palyginimui: dukros darželyje pačios auklytės gamina maistą. Suprantu, kad tai – mažo lopšelio ypatumas, bet aš tiesiog noriu pasakyti, kad ta mėsytė nėra įnešama pro specialias duris, o maistas laikomas paprastame – kaip kiekvieno mūsų namuose – šaldytuve.
Žinote, kas man asmeniškai liūdniausia? Tai, kad Lietuvoje yra daugybė darželių, kur vaikai nėra vedami į lauką. Kur vaikai maitinami prastu maistu. Kur tas atskiras išėjimas į lauką yra nenaudojamas. Kur visos tos lempos, kurios turi būti, perdegusios arba net neįsuktos. Ir aš nesakau, kad to neturi būti. Bet tiesiog galiu galvą duoti nukirsti, kad į privačius darželius tuoj pat prisistatytų eilė komisijų ir reikalautų, kad viskas būtų taip, kaip higienos normose. Ir dar baudą gautų, jei būtų po vieną, o ne po du rankšluosčių komplektus kiekvienam vaikui. Ir visai nesvarbu, kad tame darželyje niekada niekas nesugalvotų uždėti to rankšluosčio nemiegančiam vaikui ant akių...
Kadangi jau rengiama teisinė bazė, kuri sudarys pagrindą steigtis mažoms, įvairioms grupėms ir darželiams, turiu vilties, kad bus atsižvelgta į tų mažų darželių specifiką, nes su dabartine teisine baze mažiems darželiams, apie kuriuos kalbama Lietuvos švietimo plėtotės strateginėse 2003-2012 metų nuostatose – šeimos darželiams, motinos mokyklėlėms – steigtis yra labai sunku ir net, sakyčiau, neįmanoma . Linkiu nesustoti tiems, kurie dirba ta linkme (kad viskas įvyktų greičiau, nei per keletą metų) ir tikiuosi, kad greitu metu Lietuvoje daugiau tėvų bus patenkinti ikimokyklinių ugdymo įstaigų pasiūla (nes 2009 vien Vilniuje buvo nepatenkinti 11 000 tėvų prašymai priimti jų vaiką į darželį!). Taip pat linkiu pagalvoti, kokio darželio iš tiesų norėtumėme savo vaikams? Juk sveikas protas, kaip sakant, visada į naudą ir valstybei, ir jos piliečiams!