Grįžti į blogą
rugpjūčio 05

Auginame sportišką mergaitę

http://www.alfa.lt/straipsnis/148338

Daugeliui tėvų, auginančių mergaites, atrodo natūralu užrašyti jas į dailės, muzikos mokyklas, tačiau sportas dažnai lieka nuošaly. Tyrimais yra įrodyta, kad sportuojančios mergaitės rečiau meta mokyklą, dažniau studijuoja aukštojoje mokykloje ir ją baigia. Pastebėta, kad sportuojančios mergaitės vengia rizikingo, save naikinančio elgesio. Apklausus gimnazijų moksleivius pastebėta, kad rūkančių, vartojančių narkotikus, turinčių ankstyvų lytinių santykių mažiausiai tarp sportuojančių mergaičių.

Be šitų akivaizdžių pliusų verta paminėti ir tokius sunkiai išmatuojamus dalykus kaip pasitikėjimas savimi ir geras savo kūno įvaizdis.

Kada pradėti?

Tėvai, žinantys visus šiuos faktus, dažnai klausia, kada laikas pradėti sportuoti. Nėra tam tikros amžiaus ribos. Iš esmės geriausia būtų į sportą ir bet kokį fizinį aktyvumą žvelgti kaip į neatsiejamą gyvenimo dalį nuo pat atėjimo į šį pasaulį dienos. Problematiška tai, kad net darželyje mergaitėms priskiriami vieni žaislai, o berniukams – kiti (dažniausiai susiję su fiziniu aktyvumu). Taigi socialinė aplinka tarsi teigia, kad sportas yra natūralu tik berniukams. Pastebėta, kad jau su trejų metų berniukais tėvai spardo/mėto kamuolius, žaidžia gaudynes ir pan. Tuo tarpu su mergaitėmis tėvai taip neužsiima – joms dažniausiai nuperkamos rožinės princesės. Jau penkerių metų berniukai – kadangi jie galėjo lakstyti, karstytis ir tėvai tai skatino – yra labiau fiziškai išsivystę už mergaites. Jie ne tik geriau išsivystę: jie žino, kaip žaisti tam tikrus žaidimus, o tas žinojimas suteikia pasitikėjimo savimi. Mergaitės, kurios nežaidė šių žaidimų su tėvais, mokykloje savimi menkai pasitiki ir užleidžia vietą berniukams. Dažnas pedagogas iš to daro išvadą, kad sportas ne mergaitėms – net nepagalvojęs, kad ji tiesiog neturi reikiamų įgūdžių.

Svarbiausia, ką gali padaryti tėvai – suteikti tuos įgūdžius. Išmokykite mergaites mėtyti kamuolius, drąsiai lakstyti, nebijoti lipti ir jos turės reikiamų įgūdžių. Kita, kas yra irgi itin svarbu – jūsų dalyvavimas. Vaikai mokosi iš mūsų pavyzdžio. Jei mergaitės mama niekada nevažiuoja dviračiu, niekada nebėga su dukra „kas greičiau“, nemėto kamuolio – vargu, ar tai darys dukra. Trečia, nepirkite dukrai vien vežimėlių, lėlių ir pan. Nupirkite kamuolį, kurį važiuokite paspardyti į netoliese esantį parką, išbandykite tenisą, galbūt vieną kartą dovana tebūnie krepšinio lankas? Ir – jei mergaitė sportuoja – dalyvaukite. Eikite į jos čiuožimo, jodinėjimo pasirodymus... Visi vaikai pastebi ir atskiria tėvų balsą iš minios.

Koks sportas?

Amerikiečiai, atlikę tyrimą, labai nustebo, kadangi didelė dalis mergaičių savo mėgstamiausiu sportu nurodė amerikietiškąjį futbolą. Juk tai yra sportas, kuris, manoma, visai nepatinka mergaitėms ir mergaitės nėra skatinamos jame dalyvauti. Nustebino ir tai, kad mergaitės nepaliko nuošaly bokso, ledo ritulio, imtynių ir regbio – šiose sporto šakose irgi dalyvauja mažai moterų. Tai paneigia populiarią nuomonę, kad mergaitėms nepatinka agresyvus sportas.

Taigi reiktų tiesiog paklausti dukros, kokia sporto šaka ją labiausiai domina. Jei karatė – prašom, išbandyk. Pasistenkite nežiūrėti į tai pro pirštus. Jei aktyviai „sergate“ už dukrą, kai ji dainuoja chore, tai „pasirkite“ ir karatė varžybose. Nebijokite leisti dukrai išsilieti, parodyti savo agresiją. Visi jos turime ir visi ją turime išlieti. Tegul mergaitė nenusileidžia, tegul pirmauja – taip bus daug lengviau nusileisti silpnesnei klasiokei ar padėti mažesniam broliui, nes bus patenkintas konkurencijos, energijos pertekliaus išliejimo poreikis. Kas nusprendė, jog tai reikalinga tik vyriškosios lyties atstovams?

Socialiniai stereotipai

Nors visuomenėje daug kalbama apie moteris ir apie vyrus, jų teises ir jų lygybę, tačiau masinės informacijos priemonės dažnai siunčia klaidinančius signalus. Šiuo metu „moteriškumas“ yra itin jautri tema. Mergaitės – girdėdamos daugybę nuomonių – turi vis dėlto pačios nuspręsti, ką reiškia būti moterimi, kas yra tinkama, kas yra moteriška. Jau vidurinėje mokykloje mergaitės nėra skatinamos sportuoti: joms užduodama daug namų darbų, dalyvauja „mergaitiškoje“ užklasinėje veikloje ir pastebėta, kad vis anksčiau susidomi pasimatymais, kurie atima labai daug laiko. Tokioje aplinkoje sportas – jei jis šeimoje nėra vertybė – nustumiamas į periferiją. Jei nėra palaikymo, mergaitės pirmenybę teikia kitiems dalykams. Žinoma, visa teigiama veikla yra pati savaime vertybė, tačiau būtų smagu, jei sportas ir sveikas gyvenimo būdas būtų kasdienybės dalis, o ne tai, kam reikia prisiruošti.

Tačiau verta pastebėti ir tai, kad – nors vyrai atmuša teniso kamuoliuką stipriau, jis skrenda greičiau ir t.t. – labiau žiūrimos (ypač Europoje) yra moterų teniso varžybos. Nors vyrų varžybose (bet kokio sporto) daugiau agresijos, daugiau individualumo, tačiau profesionalus moterų sportas yra žiūrimas panašiai. Vadinasi, tai, kad sportas – vyrams, yra tik visuomenės suformuota nuomonė, o ne tiesa.