Grįžti į blogą
rugpjūčio 29

Diegliai

Labai daug kas, turintis vaikų, negali likti abejingas šiam, atrodo, tokiam paprastam žodžiui. Netgi tie, kurių kūdikius vos vos kankino šis baubas, prisimena jį. Ką kalbėti apie tuos, kurie liūliuoja savo atžalą pusę nakties šiai kaukiant it sirenai. Ir pikta, ir graudu...o gal tiesiog pikta iš graudumo. Taigi...kas tie pilvo spazmai ir diegliai?

Taip ir yra. Ir TIKRAI yra šeimų, kuriose kūdikis klykia naktį. Ir TIKRAI yra tokių, kuriose klykia ir dieną. Pažįstu "iš pirmų rankų".

Ką daryti? Patarimų galite rasti nemažai: pilvuko šildymas, glostymas, tam tikra padėtis (ant rankos pasvertas, ant peties "užsimestas" ir pan. mažylis), šokinėjimas, sūpavimas...ko tik žmonės neatrado šioje kelionėje, kuri prasideda maždaug trečią kūdikio gyvenimo savaitę, trunka maždaug tris valandas kasdien(čia tipiniais atvejais)ir maždaug tris mėnesius. Nieko sau "trijulė", ar ne?

Be to, mūsų šeimoje buvo sulaužytas mitas, kad diegliai labiau kankina berniukus. Taip, statistiškai, gal. Tačiau juk visada - kai nepapuoli į statistiką - būna pikta ir sakai: še tau ir statistika! Baisiausiai diegliai kankino Augustą. Žviegdavo kas vakarą taip, kad niekur tomis valandomis neidavome ir nieko nesikviesdavome. Kas jam padėdavo? Ogi "amerikietiškieji kalneliai": Gabrielius įsisodindavo jį į mašininę kėdutę, įsiremdavo į durų staktą ir siūbuodavo taip užsimodamas, kad mažąjį rėksnį reikėdavo prisegti, nes kitaip būtų "išskridęs" iš kėdutės. Antrąją vietą dieglių skalėje užima Morta. Ji irgi visas kūdikių liaudies dainas išstaugė per tuos tris mėnesius. Su ja geriausiai veikdavo šokinėjimas. Tiksliau, lakstymas šuoliais. Patikėkite, dabar net juokas ima, kai prisimenu, kokiais septynmyliais šuoliais po butą lakstydavome pasikeisdami su Gabrium, kad mažoji princesė nors kiek aprimtų. Kartą - apsilankius Linos šeimynai - net išbandėme Miglės čiulptuką! Galvojome, kad gal bent šitas pasaulio stebuklas apramins, tačiau...nė pro kur. (Taip ir užaugo visi be čiulptuko). Trečiąją vietą dalinasi Vilhelmas ir Gertrūda. Pyksta papyksta, tačiau padoriai, negalim varyti Dievo į medį. Aišku, kai kam gali atrodyti, kad jie siaubingi rėksniai, bet mus, mačiusiems ir kitokių "variantų", šiedu atrodo visai įmanomi:)

O kaip tą dieglių dalią palengvinti tėvams? Sako, kai labai skauda - padeda skausmo nukreipimas. Lygiai taip ir su psichologiniu skausmu (juk sakoma, kad kūdikio klyksmas yra vienas labiausiai iš pusiausvyros išvedančių garsų pasaulyje) - reikia nukreipti dėmesį, susitelkti ne į dieglius, o į kažką kita. Ir štai mums padėjo...labai geras daiktas TELEVIZORIUS:) Kai žiūrime filmus, diegliai nebeatrodo tokie baisūs!

Ir, pasirodo, ne mums vieniems padeda: pasidalinau šia mintim su tokia pat mama-kolega, auginančia liepą gimusį žiogą, tai štai ką man parašė: Tiesa, labai labai labai mes tau dėkingi už idėją "diegliai su TV". Tetė prisiuntė filmų, tai spoksom ir Vincentą supam. O kadangi dauguma filmų tėtės skonio, tai aš einu parpti paskutiniu metu, o jis su Vincentu spokso. Tada ateina, mane kelia, kad pamaitinčiau, aš užbaubiu ką nors grasinančio, kad prikėlė mane svarbią tokią ponią gi mat, pamaitinu, kai teikiuosi nubusti ir vėl smingu. Mama klausia: "kaip naktys??kaip diegliai???" aš sakau: "kad lygtai pasibaigė jau". Žiūriu tetė pažiūrėjo į mane akim keturkampom, bet kadangi nieko nepasakė prieštaraujančio, tai skaitysim, kad "pasibaigė diegliai"

Smagu, kai gali pasidalinti...O pasidalino ir su mumis. Prieš pat Gertrūdos gimimą pas mus lankėsi Indrė, Margiris ir Upė. Jiems dieglius palengvino tas didžiulis kamuolys, ant kurio galima sėdėti: sėdi sau, sūpuoji atžalą ir...dieglių laikas greičiau prabėga. Kadangi iš jų dovanų gavome tokį kamuolį, Gertrūdos diegliams prasidėjus jį išbandėme: sėdžiu sau ant kamuolio, šokuoju ir...žiūrim filmus. Visai įmanoma gyventi:) Ačiū Likimo ir Gyvenimo draugams;)

Vakar Gertrūdą diegliai kankino stipriau, nei įprasta. šokinėjau su ja ir...kilo klausimas: ką daro vaikų namuose su dieglių kamuojamais mažyliais? Prisiminiau, kad pažinojom moterį, kurios dukra dirbo kūdikių namuose. JI minėjo, kad vienas suaugęs prižiūri 8 vaikiukus (taip buvo prieš 7 metus). Kai mažylį kamuoja diegliai, atrodo, ir dviejų suaugusiųjų negana...Kartais taip pavargsti nuo to pratiso rėkimo, kad tiesiog reikia atiduoti vaiką kitam, o pačiam išeiti ir giliai įkvėpti kitame kambaryje. Ir tai su SAVO vaiku. O ką daro ten? Juk diegliai kamuoja, nes virškinamasis traktas taikosi prie naujų "gyvenimo" sąlygų. Vadinasi, beveik visi vaikiukai turi patirti šiokių tokių nepatogumų. Kai pagalvoji - liūdna...Žinoma, nelabai ką gali pakeisti - gal tik labiau spausti savo mažylį prie širdies...viltingai tikintis, kad nedaug (?) mamų vis dėlto palieka savo kūdikius svetimų moterų priežiūrai, o toms moterims mintimis siunčiant visus savo kantrybės likučius...

Beje, su Augustu atlikome vieną bandymą: vieną savaitę valgiau "gerą" maistą, o kitą - tai, ką norėjau. Diegliai kankino kaip kankinę...Žinoma, nebūtina valgyti visų net ir suaugusiojo žarnyną streikuoti priverčiančių produktų, tačiau esmė ta, kad diegliams maitinimasis įtakos turi mažai. Tačiau pilvuko pūtimui turi. Ir pūtimui padeda visokiausi vaistukai. Vieniems - SabSimplex, kitiems - Babynos (ar kaip jis ten), mes visiems vaikams daveme Espumisan'a. Kartais atrodydavo, kad tas Espumisan'as labiau ramina mus, nei vaiką, bet tikriausiai ir tai gerai;) Kadangi dažnai diegliai ir pilvuko pūtimas žengia koja kojon, tai prireikia imtis gudrybių ir diegliams, ir pūtimui palengvinti...Bet jei imsite valgyti košę "ant vandens" (nes bijosite, kad vaikui pūs pilvuką) ir kasdien po tris valandas šokinėsite su vaiku, tai vaiko auginimas iš tiesų gali tapti "sunkiu"... Bet jeigu valgysite nepiktnaudžiadama, bet ir neskriausdama savęs...jeigu šokinėdama su mažyliu ant kamuolio žiūrėsite neblogą filmą (tuo pačiu dar ir išgerdama arbatos...arba pavartydama žurnalą), tas vaiko auginimas visai nebus "sunkus" - kaip tik, po to be jokių siaubų baubų prisiminsite šį etapą... O dar...kai pagalvoji...su visais vaikais geriausiai kilogramai tirpo būtent šiuo aktyvaus sporto metu...vadinasi, ne taip jau ir blogai;)