Grįžti į blogą
birželio 19

Gabus vaikas

Straipsnis iš žurnalo “Mažylis” Dažnai tėvai pasvajoja, kad būtų labai smagu turėti gabų vaiką: jam viskas lengvai sektųsi, juo reiktų tik...didžiuotis. Tačiau realybė dažnai būna kitokia. Taip, didžiuojasi tokiais vaikais jų tėveliai, tačiau ir rūpesčių jiems kyla ne ką mažiau. Turbūt teisingiausia būtų sakyti, kad šie vaikai turi ypatingų poreikių, ir juos patenkinti yra lygiai taip svarbu ,kaip tų vaikų, kurių gyvenimą riboja negalia. Tačiau akivaizdus akibrokštas yra tas, kad – jeigu vaikams su negalia yra skiriamas nemažas dėmesys – gabūs vaikai dažnai lieka „už borto“, t.y. išleidžiami iš tėvų ir pedagogų akiračio. O su jais reikia dirbti ir investuoti daug jėgų. Bėda ta, kad mūsų visuomenės vis dar nėra labai aiškiai apibrėžta, kas yra tas gabus vaikas. Žinoma, itin talentingus pastebi ir tėvai, ir pedagogai, tačiau yra tiesiog gabių vaikų, kurie irgi neturėtų būti palikti nuošaly. Lietuvoje gabūs vaikai dienas leidžia paprastuose darželiuose ir mokyklose. Todėl yra itin svarbu mokėti nustatyti, ar vaikas iš tiesų yra gabus ir mokėti su juo dirbti. Norėdami padėti gabiems vaikams, turime žinoti bent jau pagrindinius faktus apie tokius vaikus. Nors nėra vieningos metodikos, kaip geriausia lavinti gabius vaikus, tačiau vis dėlto dauguma mokslininkų teigia, kad ,,geros galvos“ vaikus turėtume ugdyti kiek kitaip, nei normalių gabumų atžalas. Vadinasi, tėvams ir pedagogas šie vaikai yra ypatingas iššūkis, nes nei Lietuvoje, nei kitose Vakarų valstybėse niekas neskuba jiems atidaryti specialių darželių ir mokyklų.Ir neverta viltis, kas taip nutiks netolimoje ateityje. Taigi gabūs vaikai dažnai susiduria ir susidurs su bėdomis, nes jų akademinių, socialinių ir emocinių poreikių negali patenkinti nei tėvai, nei pedagogai, nes jie nėra tam parengti. Be to, dažnai mes suprantame vaiką esant gabų tik tada, kai jis gabus kalboms arba matematikai, o lengvos rankos piešimui ar kitokių gabumų dažnai galime visai nepastebėti. Dar kartą norėčiau pabrėžti, kad čia kalbame ne apie ITIN talentingus vaikus, kurių įgimtų gabumų neįmanoma ignoruoti, o apie gabius, kurie turi potencialą ir kuris dažnai lieka nepastebėtas. Be to, nemažai žmonių vis dar tiki sklandančiais mitais, kurie GALI būti, tačiau NEBŪTINAI yra teisingi:
  1. MITAS: Gabūs vaikai yra silpni fiziškai , sunkiai bendraujantys, nestabilios jausmoraiškos , jų interesai – siauri. FAKTAS: Dauguma gabių vaikų yra sveiki, integralūs, gerai bendraujantys ir moraliai atsakingi;
  2. MITAS: Gabiems vaikams darželyje/mokykloje nuobodu. FAKTAS: Daugumai gabių vaikų darželis/mokykla patinka, jie lengvai prisitaiko prie kitų vaikų ir pedagogų;
  3. MITAS: Gabiems vaikams  tiesiog reikia skirti papildomų užduočių. FAKTAS: Itin talentingi vaikai paprastai pasiekia stebėtinų rezultatų ir paprastoje aplinkoje, tačiau, kad optimalių rezultatų pasiektų gabūs vaikai, reikia jiems sudaryti sąlygas, jų talentui ir gebėjimams skirti ypatingą dėmesį, laiko ir taikyti efektyvius darbo su gabiais vaikais metodus. (ne iš piršto juk laužtas posakis, kad ,,genialumas- 99 proc. darbo ir tik 1 proc. talento“).
Vėlgi – kalbant apie gabius vaikus būtina pabrėžti, kad nebūtinai tie jų gabumai turi būti atsiskleidę ir išsiskleidę – tai mūsų – tėvų ir pedagogų darbas – juos atskleisti, auginti ir brandinti. Gabūs vaikai dar nė neprabilę, jau demonstruoja gabiems vaikams būdingas savybes: jų fizinė ir intelektualinė raida dažnai būna spartesnė, nei bendraamžių; jie kūrybingi – su žaisliukais ir priemonėmis elgiasi ne pagal paskirtį ; yra užsispyrę – motyvuoti ir nenusiramina tol, kol nepasiekia užsibrėžto tikslo. Man asmeniškai labai artima Howard‘o Gardnerio intelekto įvairovės teorija, teigianti, kad vaikai (ir ne tik) gali būti linkę į tam tikrą intelektinį pažinimą. Jis išskiria : 1) loginį-matematinį; 2) lingvistinį (kalbinį); 3) muzikinį; 4) erdvinį; 5) kinestetinį (gerai jaučia savo kūną); 6)tarpasmeninį (puikiai jaučia kitus žmones); 7) asmeninį ir 8) natūralistinį intelektą. Jeigu darželiuose ir mokyklose būtų vadovaujamasi H.Gardnerio teorija, vaikai būtų vertinami pagal visas šias sritis. Pastebėjus, kad vaikas yra mokslus kuriam  vienam ar keliems dalykams, jam būtų taikomi ypatingi darbo metodai. Tačiau grįžkime į realybę. Manoma, kad gabių vaikų yra apie 3-5% . Nors įprasta manyti, kad talentas –tai nepaprasti kūrybiniai įgimti gabumai, vis dėlto nuo Aristotelio ir Sokrato laikų tebevyksta intensyvi diskusija, kas lemia žmogaus gabumus. Kol kas vyrauja nuomonė, kad esminiai faktoriai – genetika ir aplinka. Vėlgi susiduriame su tuo, kad vaikas gali būti gabus, tačiau, aplinkai to nepripažinus, jo gabumai neišsiskleis. Nesunku pastebėti, kad tuose namuose, kuriuose vaikai yra lavinami, skatinami tyrinėti, kuriems yra keliami dideli reikalavimai (su protu, žinoma !), gimsta daugiau gabių vaikų. Atsitiktinumas ar priežastinis ryšys? KAIP PAŽINTI GABŲ VAIKĄ B.Clark, ilgai dirbusi ir stebėjusi gabius vaikus, sudarė klausimų sąrašą, atsakymai į kuriuos padeda tėvams ir pedagogams nustatyti, ar vaikas iš tiesų yra gabus. Į kuo daugiau klausimų atsakysite teigiamai, tuo didesnė tikimybė, kad jūsų darželinukas/pradinukas yra gabus. Kognityviniai gabumai. Ar vaikas:
  • Užduoda daug klausimų?
  • Jam įdomus progresas (o ne tik procesas)?
  • Gali pažerti daug faktų įvairiomis temomis?
  • Yra kodėlčius?
  • Labai supyksta, jei įtaria neteisybę?
  • Jam įdomios socialinės ir politinės problemos?
  • Visada žino , kodėl geriau elgtis taip,  kaip jis nori, o ne taip, kaip jūs norit?
  • Atsisako rutininių darbų mokykloje (dailyraščio, skaičiavimo ir pan.)?
  • Peikia kitų „kvailas“ mintis?
  • Labai susierzina (gali savo darbelį sviesti į šiukšlių dėžę, apsiverkia), jei jo ,,kūrinys“ nėra tobulas?
  • Labiau mėgsta būti vienas, nei su kitais vaikais?
  • Dažnai atrodo nuobodžiaujantis ar „ be veiklos“?
  • Baigia tik dalį užduoties ir nukrypsta į kitą veiklą?
  • Gali – jei susidomėjęs – užsiimti viena veikla, nors visi kiti vaikai jau susidomėję kažkuo kitu?
  • Nenusėdi vietoje? Nemėgsta ramiai sėdėti kėdėje?
  • Užsisvajoja?
  • Lengvai supranta naujas idėjas?
  • Mėgsta dėliones?
  • Turi savo nuomonę apie tai, kaip turi būti daroma viena ar kita? Nesileidžia perkalbamas?
  • Daug kalba?
  • Mėgsta metaforas ir abstrakčias mintis?
  • Mėgsta diskutuoti?
Kūrybiniai gabumai. Ar vaikas:
  • Mėgsta atlikti užduotis kitaip, neįprastai, kūrybingai?
  • Turi fantastišką humoro jausmą?
  • Mėgsta kaitą rutinoje ir spontanišką veiklą?
  • Mėgsta įvairovę ir naujoves?
  • Kuria užduotis, kurioms nėra sprendimų? Užduoda klausimus, į kuriuos nėra atsakymų?
  • Turi lakią vaizduotę?
  • Atrodo, kad niekada nieko nedaro iš eilės?
Vadovavimo gabumai. Ar vaikas:
  • Organizuoja ir vadovauja veiklai?
  • Nebijo pavojų?
  • Atrodo „pasikėlęs“, pasitikintis savimi?
  • Mėgsta priimti sprendimus?
  • Susirenka informaciją iš kelių šaltinių?
Gabumai laisviesiems menams. Ar vaikas:
  • Įgyja ir demonstruoja muzikinius, šokio, vaidybos ir dailės gabumus, nors ir niekas jo to nemokė?
  • Kuria vis naujų būdų save išreikšti? Eksperimentuoja?
  • Pastebi smulkmenas (muzikoje, piešiniuose ir pan.)?
  • Išsiskiria aštriais pojūčiais?
Pirmieji šiuos klausimus, žinoma, turi užduoti tėvai ir pirmieji su vaiku susidūrę pedagogai (dažniausiai tai būna darželio auklėtojai). Todėl labai svarbu, kad darželyje vaikai galėtų laisvai žaisti, pasirinkti veiklą, kad jiems būtų sudarytos sąlygos tyrinėti gamtą (natūralistinis intelektas), kalbėti apie savo jausmus (asmeninis intelektas), žaisti bei dirbti su kitais (tarpasmeninis intelektas), žaisti įvairius stambiąją motoriką lavinančius žaidimus sporto salėje bei lauke (o ne tik laisvai lakstyti it nutrūkus nuo grandinės!), šokti (kinestetinis intelektas), statyti pilis iš kaladėlių (erdvinis intelektas), dainuoti, groti instrumentais, patiems darytis instrumentus bei klausytis kokybiškos muzikos (tėveliai, prisidėkite, kad vaikai grupėje galėtų klausytis tautinių dainų, klasikinės muzikos, arba bent jau vaikiško popso, o ne YVOS, Mango ar 69 Danguje...) (muzikinis intelektas), skaitytų knygas, jas aptartų, rašytų laiškus tėvams ir kasdien lavintų bei tobulintų savo kalbą (lingvistinis intelektas) ir skaičiuotų, rūšiuotų, matuotų visa tai, kas juos supa (loginis-matematinis intelektas). GABIŲ VAIKŲ KASDIENYBĖ Jeigu darželyje (net jeigu pedagogas nepastebi gabių vaikų ir nemoka su tokiais dirbti ) gabus vaikas turi laisvės ir gali save išreikšti, tai mokykloje jis susiduria su dar nepalankesne aplinka. Visų pirma ugdymo programos kuriamos vidutinių gabumų vaikams. Antra vertus, dauguma į pirmą klasę atėjusių gabių vaikų turi tiek žinių ir patirties, kad...laisvai galėtų pradėti nuo antrosios klasės. Pradinių klasių mokytojai mažai ką gali padaryti, kad patenkintų gabių vaikų poreikius – jų akys ir dėmesys natūraliai krypsta į tuos, kurie yra „kitame gale“. Be to, gabiems vaikams grupinių užduočių metu atitenka didžiausia darbo dalis, pastebėta, kad jie griežčiau vertinami; kai jie anksčiau baigia užduotį, pedagogai jiems dažniausiai pametėja dar keletą panašių pratimų, nuo kurių jie netobulėja; juos pedagogai per daug išnaudoja, kad  kitiems padėtų; gabūs vaikai nėra skatinami  stengtis. Skaudžiausia yra tai, kad dauguma pedagogų nėra parengti dirbti su gabiais vaikais, o patys tuo domėtis nėra suinteresuoti, tam neskiriama resursų, nėra motyvuotumo. IR VIS DĖLTO – KĄ GALIMA DARYTI? Darželiuose ir mokyklose, kur gabūs vaikai mokosi drauge su „normaliais“ vaikais, efektyviausi yra šie būdai:
  1. Greitinimas. Greitinimas vyksta tada, kai su ugdymo turiniu gabus vaikas yra supažindinamas anksčiau, nei kiti vaikai. Jis taikomas jau pradinėje mokykloje. Be to, vaikas gali peršokti klasę, ar laiku pastebėjus jo gabumus, jis gali anksčiau pradėti lankyti mokyklą ir pan.
  2. Praturtinimas. Šis būdas yra efektyvus tiek mokykloje, tiek darželyje, tačiau reikalauja didelių pedagogo pastangų. Tiesiog reikia rasti laiko su gabiu vaiku dirbti individualiai, parengti jam kitokias nei visiems vaikams užduotis. Pvz., savo grupėje turėjau gabų berniuką, kuris būdamas ketverių, jau laisvai skaitė. Kai būdavo knygelės laikas, aš skaitydavau visiems vaikams, o jis – kitame grupės gale įsitaisęs ant pagalvėlių, krimsdavo savo knygelę. PO to visi eidavo žaisti, o mudu diskutuodavome ir aptardavome, ką jis perskaitė. Kai atėjo metas suvokti paros (dienos ir nakties) paslaptis, visi konstravome teleskopus, o jis su mama-savanore rengė projektą apie N.Armstrong‘ą. Vienu žodžiu, tėvai  ir pedagogai turi stengtis, kad gabus vaikas nenuobodžiautų, kad jis visada mokytųsi tai, kas jam įdomu ir atitinka jo gebėjimus.
  3. Grupavimas. Kai dirbama centruose, prasminga grupuoti vaikus pagal jų gebėjimus, t.y. gabiausius vaikus pakviesti į tą pačią grupę ir skirti jiems sudėtingesnių  užduočių, nei kitų grupių vaikams. Šis būdas skatina bendrauti panašių interesų vaikus, jie gali pasidalinti informacija ir stimuliuoja kognityvųjį bei kūrybinį vystymąsi.
    Tačiau labiausiai pedagogas turi stengtis, kad grupėje vyrautų tokia atmosfera, kurioje gabus vaikas jaustųsi saugus ir galėtų realizuoti savo potencialą. Be to, šie darbo metodai yra efektyvūs s bet kokioje vaikų grupėje, todėl juos taikyti galėtų visi  su mažais vaikais dirbantys asmenys. GABUS VAIKAS – NE TIK DŽIAUGSMAS, BET IR RŪPESTIS.
    Atliekant tyrimus buvo pastebėtas įdomus fenomenas – gabūs vaikai dažnai susiduria su neigiamu požiūriu. Jų nuoširdus domėjimasis ir įsitraukimas į tai, kas vyksta grupėje, dažnai vertinamas kaip įkyrus, trukdantis elgesys. Jų skubūs atsakymai ir įsitikinimas, kad yra teisūs, irgi erzina, beje,  ne tik vaikus, bet dažnai ir pedagogą (ypač, jei jis nėra patyręs ir nepasitiki savimi). Taigi elgesys, kokio tikėtumėmės iš kitų vaikų, staiga tampa nepageidautinas. Yra ir kitas pavojus – tokie vaikai gali gerai mokytis įdėdami labai mažai pastangų (jei su jais nebus individualiai dirbama), todėl greitai jų pasitikėjimas savo jėgomis labai išauga, ir jie neišsiugdo produktyvaus darbo įgūdžių, kurių anksčiau ar vėliau vis dėlto prireiks. Gabiems vaikams dažnai ima rūpėti problemos, kurios jų amžiaus vaikams dar visai neįdomios: pvz., šešiametis gali rimtai susidomėti, kas yra respublika? Pirmokė gali paklausti, kodėl moterys darosi abortą? Ir pan. Gabūs vaikai dažniau patiria stresą, pasižymi perdėm dideliu jautrumu, yra perfekcionistai, nori kontroliuoti. Tokiems vaikams reikia itin daug paramos įtvirtinant savo asmenybę ir ugdant pasitikėjimą savimi. Žinoma, geriausia, jei tokio vaiko tėvai yra artimi su savo vaiku, o pedagogai sugeba užmegzti asmeninį ryšį. Tiesiog reikia stengtis, kad šių vaikų gebėjimai būtų pripažinti kaip visai grupei pranašumo teikianti  savybė, o ne kažkas, ko reikia pavydėti ar nekęsti. Kai kalbėsite su vaiko auklėtoja, atkreipkite dėmesį, ar ji tiki, kad darbas su gabiais vaikais reikalauja kitokių metodų, ar ji taip daro, ar jos reikalavimai dideli, ar ji organizuota, entuziastinga, ar yra linkusi mažiau kalbėti ir daugiau klausytis, ar ji kūrybinga ir lanksti? Didžiausia pedagogo klaida – tokių vaikų baimė, nes juk nė vienas nemokame visko – galime mokytis kartu!