Grįžti į blogą
rugpjūčio 05

Gelbėkite, mano vaikas įsimylėjo!!!

http://www.alfa.lt/straipsnis/174690

Teisybę pasakius, dar nepatyriau to jausmo, kai supranti, kad tavo vaikelis, tavo mažylis... įsimylėjo. Tačiau tai užklumpa tėvus – nori jie to, ar nenori... Ypač dažnai pirmasis įsimylėjimas išgąsdina ankstyvojoje paauglystėje – apie dešimtus vienuoliktus metus. Žinoma, ir darželyje gali ištikti pirmoji meilė, bet iš tiesų... toji meilė mūsų dar nebaugina.

Ir štai išaušta diena, kai dukra – visa išraudusi – išlemena, kad Petras (kurio ji prieš tai gerus metus negalėjo pakęsti) pakvietė ją į šokius (į kiną) ar tiesiog pašokdino, pavaišino. Žinoma, visai tai yra labai miela ir gražu, bet tėvams tai – nauja, neišbandyta žemė. Jūsų vaizduotė ima piešti ,,šiurpiausius“ vaizdus: dar tokia vaikiška ir tyra jūsų mažylė, prigludusi prie tokio pat vos bręsti pradėjusio paauglio, šoka „lėtą“ šokį arba įsikirtusi į jo ranką glaustosi kino teatre.

Tėvams šiek tiek ramiau, jei vaikai į kiną, teatrą, šokius eina ne vieni. Todėl tiesiog dėl šventos ramybės) pasiūlykite pasikviesti daugiau draugų. Gal jie ir sutiks, nes vieniems dar nėra labai drąsu rodytis viešumoje. Kartkartėmis pakvieskite visą „žalią jaunimėlį“ pas save į namus... pavakarieniauti ir pavakaroti. Daug geriau, jei vaikai leidžia laiką namuose ir su tėvų „palaiminimu“ nei pašaliuose ir tėvams nė nenutuokiant, kur jie (tiksliau, viliantis, kad jų mergytė su drauge žiūri W. Disney‘aus filmukus).

Kad ir kaip graudu, labai dažnai, vos baigę pradinę mokyklą, vaikai ima tolti nuo tėvų. Tėvams šis periodas būna labai sunkus – jie nesupranta, kur (ir ar) jie klydo, ko turėtų imtis. Šie „vaikai“ elgiasi jau nebe vaikiškai (ir, žinoma, labai nebenori nei būti vaikai, nei būti vadinami vaikais), bet vis dėlto jiems dar reikia labai daug tėvų paramos ir, teisybę sakant, priežiūros.

Kaip tik tuo metu pamažu (vieniems anksčiau, kitiems – vėliau) atsiranda ir susidomėjimas priešinga lytimi. Nors ,,po saule“ nieko nauja, sunku būtų paneigti, kad šiandienos tėvų nerimas ir sumišimas yra kur kas labiau pagrįstas nei mūsų tėvų baimės. Jau vien tai, kad šiandien parduotuvių lentynos lūžta nuo dekoratyvinės kosmetikos, skirtos ikimokyklinio amžiaus mergytėms (juk tai kas kita nei „visai netyčia“ kažką pačiupti iš mamos atsargų), o pirmokėlės puikuojasi marškinėliais, nedengiančiais bambos ir iki negalėjimo aptemptais džinsais. (JAV atlikta tyrimų rezultatai leidžia daryti prielaidą, kad cezario pjūvių operacijų daugėja dėl to, kad dabartinės jaunos moterys brendimo metais dėvėjo labai aptemptus džinsus, dėl to „neturi klubų“ ir negali natūraliai pagimdyti. Žinoma, šiuos duomenis dar reikia patvirtinti, bet tokia prielaida tikrai verčia susimąstyti).

O kokias vertybes mūsų paaugliams mėgina įdiegti per visas radijo stotis brukamų ,,bumčikų“ turinys? Tėvai pagrįstai jaudinasi ir dėl interneto pokalbių svetainių bei interneto prieinamumo.

Kur riba?

Ar gali tėvai skaityti savo vaikų elektroninius laiškus? SMS žinutes? Ką daryti, jei perskaitote, kad per bendraklasės gimtadienį jūsų dukra planuoja savo pirmąjį bučinį? Žinoma, tai moralės ir etikos klausimai. Jei mudvi su dešimtmete dukra sutariame, kad ji dar palūkėtų ir nežaistų „butelio“ suktuko, o po to paaiškėja, kad ji netesėjo pažado... ar jai apie tai pasakau? O gal viską nutyliu? Ką daryti, jei širdyje jaučiu, kad mano vaikas per mažas tai daryti, bet mane kankina abejonės... gal tas jausmas širdyje yra tik todėl, kad man labai sunku paleisti savo vaiką?

Psichologų nuomone, tai, KĄ vaikai pasako ir KĄ jie daro įsimylėję, labai priklauso nuo lyties. Mergaitės dažniau apie tai kalba bei pasakojasi: ir draugėms, ir motinoms. Berniukai apie tai visai nekalba ir dažnai net patys sau šio jausmo neįvardija. Lygiai taip pat mergaitės iš ryto gali būti geriausios draugės, o vakare – didžiausios priešės! Ryte jos gali viena kitai išsipasakoti slapčiausias paslaptis, o vakare nusivilti išgirdusios, kad aplinkiniai jau viską ir dar daugiau žino apie jų jausmus. Berniukai bijo, kad juos išjuoks, kad kas nors pasišaipys, todėl jie yra linkę – netgi tuo atveju, jei supranta, kad yra įsimylėję, apie tai niekam neprasitarti.

Taigi ką daryti tėvams? Ir begalinis reikalo išpūtimas, ir jo ignoravimas nėra gerai. Bręstantis vaikas turi jausti, kad gali pasikalbėti su tėvais, ir nebus teisiamas. Tikrai netinka sakyti: „Mieloji, tau tik devyneri. Dar bus laiko toms meilėms“ ARBA „Ką? Gal išprotėjai?“

Geriausia būti (arba bent jau atrodyti) kuo neutralesniems. Jei vaikas atskleidžia savo jausmus, geriausia būtų paklausti, kodėl jis taip jaučiasi? Kas jam patinka? Žinoma, ankstyvojoje paauglystėje vaikai linkę atsakyti „nežinau“, bet provokuokite pokalbį: ko nežinai? Ir pan. Pasistenkite išvystyti dialogą.

Jei vaikas nedrąsus, jei pastebite, kad nedrįsta kalbėti apie savo jausmus, galite į pagalbą pasitelkti būdą, kurį psichologai vadina: „Kai Kurie Vaikai“ būdu. Sakykite: „kai kurie vaikai bijo, kad juos erzins, jei papasakos apie savo jausmus“ ir pan. Taip vaikas gali patvirtinti arba paneigti tai, ką jūs sakote, arba įsidrąsinti kalbėti.

Kai vaikas įsimylėjęs, atsiranda puiki galimybė pažvelgti į tai, kaip jūsų vaikas vertina save. Įsiklausykite: galbūt išgirsite tokių skaudžių frazių, kaip: „Aš jam nepatiksiu, nes esu stora“ arba „Aš jai nepatiksiu, nes esu „akiniuotis“. Priminkite vaikams, kad mums žmonės patinka arba nepatinka ne dėl vieno ar kito bruožo ir tuo labiau ne tik dėl išorės.

Net jei manote, kad vaikas iš tiesų įsimylėjo, palaukite. Tikėtina, kad pakaks trijų mėnesių (ar net mažiau), kad viskas grįžtų į savo vėžes. Iki kito karto.