Grįžti į blogą
kovo 31

Gertrūdėlei - AŠTUONI!!!

 

Šiandien mūsų jaunėlei - aštuoni mėnesiai. Jau šis tas. Kas nutiko per šį mėnesį?

Lygiai prieš dvi dienas, ketvirtadienį, Gertrūda pirmą kartą atsistojo. O buvo taip. Ketvirtadienis - sunki diena, nes visi važiuojame į baseiną. Grįžtam jau ganėtinai vėlai, todėl reikia  skubėti gaminti vakarienę. Paprastai Gertrūdėlę pasisodinu į didįjį Elzės vežimą, ir ji ten gražiausiai tame lopšyje sėdi. Kadangi aš esu šalia, vežimo kraštai - ganėtinai aukšti, o rankena - taip, kad blokuoja, jei vaikas pasvyra, sodindavau ją gan ramiai. Taigi gaminu valgyti, atsisuku į uogą, o ji...stovi. Puoliau fotkinti.

 

Kitą dieną atsistojo jau lovytėje.

 

Žodžiu, jau nebegalima palikti ten, kur ji galėtų atsistoti ir išsiversti. Beje, mudu su Gabrieliumi taip apsidžiaugėme, taip apsidžiaugėme: JĖGA, vaikas STOVI!!! Ir po to prisiminėme, kad Augustas tokio amžiaus jau, galima sakyti, vaikščiojo.

Kitas didelis žingsnelis - panašių į sąmoningus žodelių sakymas. Kokie gi pirmieji Gertrūdos žodeliai? Ogi "tiati" ir "atia"! Visokie: "a-di". "dia-di", "a-va-vaaaaa", "a-veee" net "nesiskaito", nes Gertrūda Elena burbuliuoja ir burbuliuoja:) Žinoma, smagiausia, kai sakai: "Tia-ti" ir Gertrūda pakartoja...Griūk negyvas. Dar Gertrūda purškia. Na, sako: "Brrrrr", bet tas "r" dar toks išraitytas, su purslais, kaip sakant:)))

Pradėjome duoti maistą į rankutes: net debėdama valgė mangą, persimoną, obuoliuką, kriaušę. Šiaip Gertrūda yra linkusi springti, todėl reikia akylai stebėti ir būti šalia, kai valgo. Kadangi porą kartų išgąsdino, tai maistą duodam vis dar "blenderiuotą". Bet su tuo maistu...gudraujam, kaip nežinia, ką. Jeigu šiaip maitini: suspaudžia lūpas geležiniškai ir...nė pro kur! Reikia į rankas duoti kažką, ką jai smagu būtų kišti į burnytę: šaukštą, vandens buteliuką, krekerį...žodžiu, ką nors, kas pražiodytų, o kai išsižioja - greitai įkišti ir šaukštą su maistu. Suvalgo vidutiniškai apie 50g per maitinimą. Irgi ne prūdai:)

Kalbant apie išgąsdinimus. Vieną rytą padėjau Gertrūdą ant mūsų lovos, o pati norėjau apsirengti. Ir staiga - springsta. Širdis į kulnus nukrito. Čiupau ją, apverčiau, o niekas neiškreta. Pakeliu - vėl springsta - vėl apverčiu. Matyt, nurijo...nes niekas taip ir neiškrito. Bet po to dar pusvalandį rankos drebėjo.

Ji iš tiesų yra mažas siurbliukas - šliaužia ir surinkinėja visas šiukšles nuo grindų...išžvejojau iš jos burnos ir putoplasto gabaliuką, ir LEGO detalę, ir popieriaus gabaliukų...Dabar turim naują taisyklę namuose, kad LEGO - tik berniukų kambariuose. O ir grindis siurbti tenka bent keletą kartų dienoje...nes mane turbūt bene labiausiai gąsdina mintis apie užspringimą.

Jau, matyt, ir vartelius greitai reikės pirkti, nes Gertrūda kiekvieną dieną šliaužia vis geriau: jau "išžvejojau" ir iš Mortos palapinės, ir iš židinio, iš iš po stalo įsikandusią kompo laidus:))) Tiesa, kompas vis dar labaiiiii mėgiamas. Anądien žaidėm su kaladėlėmis (aš statau vieną ant kitos, ji numuša, aš keliu rankas (Gertrūda bando) ir šaukiam: valioooo), ir aš nusileidau į apačią. Grįžtu - Gertrūda užsilipus ant mano kompo (buvau palikus ant žemės), seilės iš laimės bėga upeliais, o ji įnirtingai daužo per klaviatūrą ir bando atsikąsti ekrano:)))

Dabar stengiuos - jei kur nors išeinu - įdėti Gertrūdą į lovytę (ji pas mus svetainėje), bet ji puikiai supranta, koks sąmokslas yra čia rezgamas ir...nesiduoda pasodinama, baisiausiai riečiasi ir visaip kitaip rodo, kad tai jai, švelniai tariant, nepatinka.

Gertrūda vis aktyviau dalyvauja ir brolių/sesės žaidimuose. Juokingiausia, kai supyksta, kai tie išeina iš kambario. Šliaužia, ropoja iš paskos, bet, žinoma, nesiseka taip greitai eiti, kaip aniems, tai apsipila ašaromis. Morta irgi nebaisiai patenkinta, kad Gertrūdėlė vis mobilesnė, nes ji prišliaužia, įsikimba (kartais iš tiesų nemalonus jausmas, nes įsikimba iš visų jėgų) ir stojasi ARBA atiminėja tai, ką turi brolis/sesė: puola "skaityti" knygą, imti dėlionių detales ir t.t. ir pan. Nenuostabu, kad Mortą tai suerzina: susirenka visus savo žaislus, papučia lūpas ir užlipa ant sofos arba eina į antrą aukštą. Ir dar griežtą žvilgsnį Gertrūdėlės link mesteli. Vis prisimenu, kaip Renata pasakojo, kad Benediktas rėkia: Mamaaaaa, pasiimk tą savo vaikąąąąąą! Tai va atėjo toks laikas ir į mūsų namus.

Man smagu, kad Gertrūdai labai labai patinka skaityti. Žinoma, kai skaito pati, tai kišasi knygutes į burną, bet kai skaitome abi, tai verčia, verčia (geriau reikėtų sakyti vartalioja, na, bet stengiasi žmogutis...) O kai vakarais skaitau Mortai su Vilhelmu, tai tenka daryti vos ne akrobatinius triukus, nes kitaip mažė užropoja ant knygos, akys žiba, seilės teka, o pati, atrodo, krizena iš laimės dalyvaudama mūsų vakariniame skaityme.

Šį mėnesį jau grąžinome Elzytei ir mažąją mašininę kėdutę, ir naminę kėdutę, ir visą lagaminą rūbelių, kuriuos ji buvo Gertrūdėlei paskolinusi, kai šioji gimė. Tiesa, mašininę kėdutę grąžinome dėl to, kad tiesiog taip paprasčiau: viską išplovėme ir nuvežėme vienu metu, tačiau Gertrūda dar į ją telpa. Kol išaugs, pasiskolinome Herkaus, nes jis saviškę jau kuris laikas yra išaugęs!  O kai Gertrūda išaugs šią, persikelsime į Gustės ir Miglės išaugtą, kurią jos atvežė, kai važiavome slidinėti. Naminės kėdutės jau kuris laikas nebenaudojome, nes Gertrūda - vos į ją pasodinta - verždavosi lauk. Taigi ją iš tiesų išaugo.

Blusų mugėje vakar nusipirkome ir vartelius, nes man jau nejauku, kad Gertrūda išropos  ant laiptų. Vakar - kai Gabrielius pritaisė - stovėjo įsikibus ir šypsojosi iš kitos pusės...nabagė, dar nežino, kad vieną dieną supras, jog jie riboja jos laisvę!

Šį mėnesį su Gertrūda pradėjome mokytis ir ženklų kalbos. Kol kas tik pažaisdamos, "lengva ranka", kaip sakant, bet man smagu, kad Gertrūda jau rodo kažką panašaus į  "pienuko", "žaisti", "atia"...dar vis rodau "valgyti", bet kol kas ji nekartoja. Žiūrėsim, kiek aš ištversiu (nors esu gan pasiryžusi, net knygą siunčiuosi), nes nesu pati ištvermingiausia tokiuose dalykuose, bet pagalvojau, kad įdomu būtų pabandyti...O gal iš tiesų bus visi tie pliusai, apie kuriuos kalba ženklų kalbos kūdikiams propaguotojai? Ir ar tik ne ženklas buvo tai, kad kaip tik susipažinau su Ramune, ir ji pasiūlė parašyti straipsnį apie ženklų kalbą??? Beje, anądien maitindama žiūrėjau "Meet the Fockers", tai kaip juokiausi, kad tas uošvis irgi ženklų kalbos moko...buvau primiršusi. Tik tiek, kad mes neferberaiziname Gertrūdos...ir "infantilaiziname" :))))))

O štai čia mūsų Gertrūdos Elenos "firminė" septintojo mėnesio šypsenėlė, kuri bent jau tėtį tai "išjungia" visiškai:

httpv://www.youtube.com/watch?v=TfMejZOM5_g

Dar šį mėnesį Gertrūda keliavo į Kristupo gimtadienį. Nieko sau! Prasidėjo jau ir Gertrūdos draugų gimtadieniai: Aušrelė, Kristupas...nė nepajusim, kaip ir Gertrūda pūs savo pirmąją žvakutę...

Aaa, tiesa, dar prisiminiau: Prieš gal savaitę buvo atėjęs toks periodas, kai Gertrūda naktimis kėlėsi apie 15 kartų (SUSKAIČIAVAU!). Jau maniau, kad tuoj man tai LABAI nepatiks, kai mažoji vėl ėmė gražiai miegoti. Nepasitvirtino jokie įtarimai: nei dantys išdygo (Gertrūda vis dar be dantukų), nei susirgo...tiesiog buvo tokia nuotaika, kad ją kur galas...

Be savo "firminės" šypsenos Gertrūda prieš keletą dienų įvaldė pelėdžiuko ūbavimą: sudeda lūpytes vamzdeliu ir ūbauja kaip tikrų tikriausias pelėdžiukas. ir jau ne tik tvirtai stovi pastatyta (ta prasme, perkelia visą savo svorį ant kojų), bet vedžiojama jau puikiai žingsniuoja...ir jai labai tai patinka!

Va taip ir gyvename. Be ligos, kuri pakėlė Gertrūdos temperatūrą iki 40.3, daugiau šį mėnesį nemalonių staigmenų nebuvo. O sirgo Gertrūda virusu...na, bet svarbiausia, kad per savaitėlę išsikapstė!

Ji vis dar yra neišpasakyto linksmumo vaikas...Tėčiui grįžus, iškart apdovanoja jį savo nuostabia šypsena ir veržiasi pas jį ant rankų. Tėtė ją jau supa taip, kaip supa Mortą, tai dabar...supamos Mortelė ir Gertrūda, o Viliukas su Augustėliu...jau išaugo iš "vyyyyyyyy"!!!!!

[gallery order="DESC" columns="2"]