Grįžti į blogą
balandžio 20

GESTŲ KALBOS PROJEKTAS. III dalis.

Štai jau ir trečioji kalbančių vaikučių gestų kalbos pamokėlė! Teisybę pasakius, nesuprantu, KAIP tas laikas lekia? Ar ir jums taip lekia, kaip ir man? Nes man atrodo, kad projektai tik sukasi, tik sukasi ir visai nėra tų savaičių, kurios yra TARP pamokų/aprašymų! :)
Šįkart Asta pasakoja apie tai, kaip nepamiršti rodyti gestų ir kas galėtų padėti prisiminti.
PROJEKTO pristatymas
I DALIS
II DALIS
Vandenėli šaltas,
Prausk, kad būčiau baltas,
Kad akelės man žibėtų,
Kad veideliai man žydėtų,
Kad burnytė nusijuoktų,
Kad linksmai dantukai šoktų. (Pajuodintus žodžius rodome savo ar vaiko rankutėmis.)
Šiandien mokėmės gestus, kuriuos tėveliai naudos prausdami savo vaikučius, keisdami jiems sauskelnes ir pan. Taip pat sprendėme vieną mažą problemėlę – kaip nepamiršti parodyti gestą.
Kūdikio kalbos grupė pasidalijo į dvi dalis. Vienon pusėn stojo tėveliai, kurie jau spėjo priprasti kalbėdami „dirbti rankytėmis“, tuo tarpu antrąją grupę sudaro tėveliai su vis dar „didelėmis akimis“. Eglutės mama Roma vis džiūgavo, kad gestai paprasti, įsiminti lengva ir nesuprato, kaip galima pamiršti juos parodyti. Jai antrino ir Lukučio tėveliai, bet pastarieji sūnų moko jau beveik puse metų, o per tiek laiko išmokti gestus tikrai įmanoma.  Kiek sunerimo Elijos mama Jurga. „Aš taip mėgstu mokytis ir gestus visus moku, bet kad reikia parodyti gestą prisimenu, kai jau būna praėjusi tinkama proga.“  Kitoje barikados pusėje likusios Rūta su Simona bandė guostis, kad tėčiai neprisideda prie mokslų, bet galiausiai prisipažino, jog nelabai supranta, kada rodyti gestus, o dažniausiai iš vis apie tai pamiršta. Na, tiesa yra tokia: ko mes vaikučiams neparodysime, jie to ir neišmoks. Esu draugiška  mokytoja tol, kol mokiniai mokosi, o kai nesimoko, iškart imuosi priemonių.
Šiandien visiems užduodu daug namų darbų (išmokti visų 3 pamokų gestus). Jei tai nepadės tėveliams lengviau prisiminti, kad reikia parodyti gestus, naudosiu sunkesnį arsenalą :). Kadangi mokiniai vis dar šypsosi ir su manim bendrauja, skubu jų visai nenuliūdinti ir pasidalinti keliais pasiūlymais, kaip lengviau pradėti naudoti gestų kalbą.
Pirmiausia mums reikia žinoti gestą, taigi pirmas žingsnis – pažiūrim į žodyną.
Antra – mes turime gestą įsiminti. Kartais girdžiu komentarą: „O kodėl pomidorą reikia būtent taip rodyti? Juk nėra jokio loginio ryšio tarp žodžio ir gesto.“ Na, mokydamiesi italų kalbos juk nereikalaujame, kad visi žodžiai mums keltų tam tikras asociacijas. Kadangi gestų kalba yra glaudžiai susijusi su kasdiene buitimi, tai tokie tėvelių lūkesčiai turi pagrindo. Aš siūlau du būdus, kaip greit ir lengvai įsiminti sunkesnius gestus:
1. Vis tik bandykite rasti sąsają tarp žodžio ir gesto. Nepamirškite, kad dviejų tėvelių galvos geriau, nei vieno. Be to, vyresni broliai ar sesės gali pateikti stulbinančiai logiškų pasiūlymų.
2. Kartokite gestą, kol jis „prilips“ ir nebekils sunkumų jį prisiminti.
Kadangi pati mokiausi ir amerikiečių, ir lietuvių gestų kalbas, galiu patikinti, kad šie būdai veiksmingi … Abu!
O dabar belieka tinkamu laiku prisiminti ir parodyti gestą. Yra siūloma daugelis daiktų, padedančių nepamiršti tėveliams savo veiklos. Tai kortelės su gestais, plakatai, padėkliukai ir t.t. Blogiausiu būdu, sugaišę šiek tiek laiko ir atsispausdinę žodynėlį (pamokose tėveliai juos gauna jau paruoštus), kabinkite jį ant sienos, skelbimo lentos, šaldytuvo, garų surinktuvo ar kitų paviršių. Prisiminti, kad gestą reikia parodyti, yra sunkiau, nei prisiminti patį gestą, todėl užtenka tik užuominos apie tai, nebūtina ištapetuoti viso buto naujais sienų apmušalais.  Viskas.
Jei jums nesiseka ir negalite patikėti, kad tai taip paprasta, pabandykite bent dvi savaites atlikti šiuos tris žingsnius ir parašykite man (asta@kudikiokalba.lt ) ,kad pagaliau ir jums pavyko.
Jau minėjau, kad per pamokas tėveliai sužinojo (dalis jų jau ir išmoko) apie 50 gestų. Šiandien juos labiausiai sudomino KEISTI, SAUSKELNĖS ir TUALETAS (PUODUKAS). Šioje vietoje norėčiau pasidalinti savo patirtimi. Per mokymo metus yra pasitaikę tokie atvejai:
1. KEISTI vaikučiai dažniausiai parodo, kai nori, kad tėveliai pakeistų filmuką, žaislą, užkandį, t.t.
2. SAUSKELNĖS – nemačiau, kad kuris vaikutis rodytų. Atsiliepkit, tėveliai, kurių atžalos susidomėjo ir rodo šį gestą.
3. Na, gerai, TUALETO gestą tikrai vaikai rodo. Beje, tai vienas iš gestų, kurių nederėtų pamiršti ilgesnį laiką, nes, pamoję ranka, jūs subtiliai priminsite savu užsižaidusiam trimečiui apie laiką nueiti į tualetą ir tam reiks tik akių kontakto, o ne šūktelėjimo iš kito kambario galo.
Taigi, vaikučius gestų kalbos mokantys tėveliai, rekomenduoju prisiminti, kad yra daugelis gestų svarbesnių būtent jums, o ne vaikams. Nepamirškite, kad vaikus dažnai domina tie dalykai, kurie mums gali neatrodyti svarbūs, todėl stenkitės juos pastebėti ir būtent šių gestų mokyti savo vaikus.
Austėja, skaičiau, kad Tu Gertrūdą taip pat pradėjai mokyti gestų. Ar pražiūrėjau, ar nerašei kaip baigėsi jūsų mokslai?

Komentaras: Asta, buvo laikas, kai "pradėjau". Teisybę pasakius, tada nežinojau, kad yra žmonių, mokančių gestų kalbos ir Lietuvoje! Užsisakiau knygą, ją perskaičiau ir...pradėjau Gertrūdėlę mokyti. Ji išmoko "pienas" ir "dar" :D Man atrodo, kad dar mokėjo "žaisti", ir vaikai sako, kad ir "valgyti" parodydavo :D Kodėl tuo mokslai ir pasibaigė? Tikriausiai todėl, kad neturėjau "palaikymo komandos". Na, man labai svarbu mokytis drauge, nes vienai pritrūksta motyvacijos. Be to, aš - kaip ir teigia tėveliai - tiesiog prisimindavau, kad reikėjo parodyti ženklą jau po to, kai pasakydavau žodį! Tiesiog supratau, kad tai - įgūdis, kurį reikia lavinti, o aš kažkaip tam nesuteikiau prioriteto... Po to vienu metu pradėjo graužti sąžinė, tai pasidėjau savo knygą-žodyną (beje, aš mokiau amerikiečių ženklų kalbos) į vaikiškų knygelių lentyną ir tikėjausi, kad tada vis prisiminsiu, bet...taip ir liko. Tai vat štai tokia mūsų istorija... dabar - kai skaitau Tavo patarimus, pagalvoju, kad gal vertėtų vėl pabandyti? Bet gal jau per vėlu? Juk mūsų pagrandukei jau beveik 1m9mėn?!?!

Nuotrauka: Valerie Everett “Learn Sign Language at the Playground”