Grįžti į blogą
gegužės 19

GESTŲ KALBOS PROJEKTAS. V dalis.

Projekto pristatymas.
I dalis.
II dalis.
III dalis.
IV dalis.
Džiugią ir pavasarišką istoriją pasakoja Asta:
Nuostabus oras (kai nelyja), saulė šildo, gėlių žiedų pilnos pievos. Kaip sunku sėdėti mokykloje, kai už lango jau beveik vasara. Pavasarį turbūt blogiau, nei vasarą, nes kiekviena saulėta diena atrodo tokia išsiilgta ir nepakartojama. Ir būtinai būtinai turi išeiti į kiemą, o ne mokytis. Taigi, kad vaikučiams būtų smagiau, šią pamoką Luko tėveliai pasiūlė vesti jų kieme.
Visi kiti šią žinią sutiko su džiugesiu. Šiandien mokėmės parodyti rankomis įvairias transporto priemones,  žaisti kieme. Taip pat išsiaiškinom kaip elgtis, kai vaikučiai ima rodyti gestus (kartais tai būna tikrai netikėta :)), o mažieji Kūdikio kalbos mokinukai jau rodo daug gestų.
Turiu net kelias džiugias žinias, kurios labai maloniai nuteiktų bet kurį mokytoją. VISKAS! Pasiekėme ribą, kai net labiausiai užsispyrę vaikučiai ėmė domėtis gestais. Taigi, pradedu girtis. Visos šeimos nuoširdžiai pasinaudojo praėjusios pamokos patarimais. Tai neapsėjo be pasekmių. Net didžiosios „niekas man nerūpi“ šalininkės Karolinos (jai sukako metukai), mama džiūgavo: „Įvyko stebuklas! Karolina ėmė skaityti su manim. Negana to, parodė LEMPA ir KATĖ.“ Tai pirmieji mergaitės gestai, neskaitant visuotinai skatinamų, tokių kaip VISO GERO, PAKELK ar panašių. Mama aikčiojo visą pamoką, o dukra stebino toliau. Kadangi  kieme lakstė net su šuniukai, tai pokalbį vis pertraukdavo kurio tėvų „au-au, šuniukas“ ir pliaukštelėjimas į koją. Karolina neatsiliko, per pamoką ėmė mėgdžioti kitus ir rodyti dar ŠUNIUKĄ. Jau trys gestai per vieną savaitę. Mama be amo šypsosi ir bučiuoja, bučiuoja vaiką. Mokytoja tyliai sau mintija: „Pagaliau :D.“
Jau minėjau, kad esu reikli, todėl sunkiai susitaikau, kad ne visi vaikučiai (kalbu apie vyresnius nei 10 mėn. kūdikius) baigę pamokas rodo gestus. Šiai Kūdikio kalbos klasei dedu didelį pliusą – visi mažyliai rodo norus rankutėmis! Mano, kaip mokytojos, tikslas pasiektas ir dar liko trys pamokos.
Giriuosi toliau. Nežinau ar patikėsite, bet aš dažnai susiduriu su tikrai kukliais tėvais. Visokiais būdais raginu juos skaičiuoti, kiek vaikai parodo gestų ir dažniausiai išgirstu: „Nieko nerodo ... Na, gal kokius 5.“ Po to paaiškėja, kad reiktų dar bent 10 ar net 20 pridėti :) Kad tėvų kuklumas truputį atslūgtų, primygtinai reikalauju žymėti jau išmoktus gestus. Nepatikėsite, bet išmoktų gestų skaičius gerokai šoktelėjo aukštyn. Taigi šiandienos statistika: Eglutė (11 mėn., moko abu tėveliai) – 9 gestai (sprendžiam klausimą dar dėl 3, kurių reikšmės tėvai nesupranta); Tėja (13 mėn., moko mama) – 17 gestų; Lukutis (15 mėn., moko abu tėveliai) – 36 gestai, kai kurių neberodo, nes sako; Karolina (12 mėn., moko mama) – 3 gestai; Elija (šią savaitę atšventė gimtadienį, moko mama) – 7 gestai ir daug gestikuliavimo, kai nori ką nors pasakyti. Nežinau, kaip skaitytojams atrodo šie skaičiai, bet man jie įspūdingi.
Vis tyliai pagalvoju, 17 kartų Tėja „sutaupė“ savo balso stygas, nes parodė, o ne išcypė apie savo norus. Elija prie savo stebuklingai tariamo „ačiū“ rodo, kaip moka bendrauti: norėdama ką pasakyti, ne tik bando tarti skiemenis, bet ir „rodo savo gestais“, nors mama apgailestauja, kad toli gražu ne viską supranta. Lukas – labai greitas berniukas, ir tėveliai gestus panaudoja jį nuraminti – sėda skaityti knygos, beje vieną knygelę „skaito“ jau ne tėveliai, o jis pats. Ar tai ne nuostabu?
Prie šių įspūdingų skaičių dar reiktų pridėti tuos gestus, kurių tėveliams nepasisekė suprasti. Vaikučiai, priklausomai nuo jų amžiaus, skirtingai rodo gestus. Kartais dalį gestų rodo vienodai, kartais – iškraipo ir susigalvoja sau patogesnius gestus. Tėvelių užduotis yra pamatyti ką rodo vaikas, suprasti ir atgal parodyti tai ką rodė visą laką, t.y. nekeisti gesto į tą kurį parodė vaikas. Linksmos man tokios pamokos, kai būna „pirmasis“ kartas ir aš galiu nustebinti tėvelius pasakydama, kad jūsų atžala rodo, tarkim, GERTI. Kai tenka nuolat matyti gestus rodančius kūdikius, imi pastebėti dėsningumus (beje, instruktoriai to mokosi ir prieš gaudami licenzijas), kaip mažyliai pakeičia gestus. Tokios žinios tėveliams padeda lengviau pastebėti ne visada taisyklingai rodomus vaikučių gestus. Bet kuriuo atveju nėra geriau vaiko pažįstančių žmonių, nei tėvai, todėl kartais man tenka klausti: „Ką dabar rodo jūsų vaikas?“
Kadangi pamoka vyko gamtoje, vaikai aplink žaidė ir turėjo daug veiklos, tai ji užsitęsė gerokai ilgiau, nei visada. Taip nepastebimai prabėgo beveik pora valandų. Aptarinėjome konkrečius tėvelių klausimus, svarstėme, kaip elgtis kebliose situacijose, galvojome kokius gestus mokyti, o kokių atsisakyti. Ir klausėmės žavingų tėvelių istorijų kaip kuris nors vaikutis tą ar kitą daiktą parodė :)
Viena daugiausia šurmulio ir juoko sukėlusi yra apie Tėjos išdaigas. Prieš pamokas tėvelius įspėju, kad jie turėtų suprasti, jog privalės reaguoti į vaiko rodomus gestus, nors tai būtų jiems neparanku. O vaikai gestus (visiškai kaip ir žodžius) naudos savo interesams apginti. Šią savaitę Tėja, kuri jau mėnuo kaip naudoja gestą PAGALBOS, dar labiau pritaikė jį savo „reikmėms“.  Mažylės mama pertvarkė virtuvę ir į vieną spintelę sudėjo daiktus, kuriais žaidžia mergaitė. Tuo tarpu kitoje ji laiko birius produktus, todėl paaiškino, kad ši spintelė yra jos, t.y. mamos. Tėja pabandžiusi išversti mamos spintelę ir pora kartų sustabdyta ėmėsi kitos taktikos – ji paprašė tėtės PAGALBOS, kad šis atidarytų jai spintelę, į kurią draudžia lįsti mama. Šeima, sakė, jautėsi sutrikę, tik Tėja šypsojosi. Aš tokias istorijas pakomentuoju: „Tik nepamirškit, kad vaikai jus girdi ir jūs galite jiems priminti apie draudimus.“
Šiandien viskas. Prisigyriau iki soties :) Gero oro visiems ir smagaus laiko kiemuose.

Nuotrauka: Valerie Everett “Learn Sign Language at the Playground”