Grįžti į blogą
rugpjūčio 27

Gimtadienis

Ir vėl rugpjūčio 23-ioji. Kaip sako Medeina, jau "rimtai" įsiritau į ketvirtą dešimtį. Iš vakaro sėdom galvoti, kur norėtumėme nuvažiuoti. Iš pradžių aš siūliau zoologijos sodą, tačiau mano pasiūlymas buvo atmestas kaip per daug orientuotas į vaikus:) Kai paklausė, kur labiausiai norėčiau važiuoti, pagalvojau, kad vis dėlto labiausiai noriu dar pasidžiaugti...vasaros trupinėliais. Žinoma, Briuselyje vasaros kaip ir nėra - net ir karštomis dienomis dažniausiai nulyja, tačiau vis dėlto... Pradėjome rutulioti mintį apie Ardėnus, prisiminiau, kad labai patiko, kai važiavome Meuse upės pakrante (kartą surengėme tokį pasivažinėjimą-pikniką su vaikais). Taigi nusprendėme, kad ryte važiuosime į Prancūziją (gal), o likusią dieną praleisime Dinant'e, Belgijoje.

Kadangi kalbos buvo labai daug - tėtė vis pasakojo ir pasakojo apie vaikų vizitą Lietuvoje, jau po vidurnakčio tėtė atidavė - kaip jis pats pasakė - tėvų ir uošvių dovaną. Dovana buvo nuostabi. Ji buvo maišiuke, ant kurio užrašyta: Yurga. Pagalvojau, kad, va...kažkas nenori būti tiesiog Jurga. O, pasirodo, tas "kažkas" - juvelyrė Jurga Karčiauskaitė-Lago. Pakabukas man labai patiko: šeši laumžirgiai aplink savo pasaulį, geriantys iš Gyvybės šaltinio. Kaip vėliau pasakė Giedrė: "Tai tavo šeimos talismanas". Gražu, ar ne? (jį rasti galima čia). Galės Gertrūda paveldėti tokį simbolį, kurį sukūrė būtent jos gimimas... Medeina irgi sugalvojo savo dovaną atiduoti išvakarėse: gavau nuostabų žiedą ir auskarus. Bet man kaip smagu...Kažkaip jau keleri metai labai džiaugiuosi papuošalais ir...netgi pradėjau juos nešioti! Tačiau pamėgau...gražius papuošalus. Ta prasme, kad jau geriau be nieko, nei su kičiniu blizgučiu. Norisi dėvėti kažko tokio, kas turėtų šarmo...kažką TOKIO. Ir pradėjau suprasti, kas iš tiesų man patinka: gan masyvūs akmeniniai bei a la keltiški-nordiški papuošalai. Mmmmmmm, kaip gražu...

23-iosios rytą atsibudau...tyloje. Tiesa, pradėjo kniurkti Gertrūda, todėl ir atsibudau, tačiau jau buvo 10 valanda ryto. Nusileidom į apačią...tuščia. Šį tą aprankiojau, kai pro duris sugužėjo visa šeimyna su bordinėm orchidėjom ir šviežutėlėm bandelėm, ir visi užtraukė "Su Gimimo Diena". Vaje, kaip nepaprastai miela...Beje, orchidėjos - concorde (kad aš žinočiau, ką tai reiškia), tačiau man didžiausią įspūdį padarė tai, kad jų pavadinimas - "jonvabalis". Matyt, kažkas su tais laumžirgiais-jonvabaliais man šiemet... Neištvėriau ir pasiaiškinau, ką reiškia laumžirgis simbolių pasaulyje

Mums begeriant kakavą su burnoje tirpstančiom bandelėm, atsikėlė ir tėtė su Medeina. Taigi netrukus jau sėdėjome mašinoje ir dūmėme į...Prancūziją, kur aplankėme Givet miestelį. Man tai buvo labai fainas siurprizas, nes kartą jį pravažiavome, ir man nepaprastai patiko...tai Gabrius atvežė būtent ten. Jeigu spustelėsite čia, pamatysite raudonai "įrėmintą" kavinukę, kur mes valgėme vėlyvus pusryčius - ankstyvus pietus (kamera įtaisyta tikriausiai rotušės lange, nes priešais kavinukę buvo rotušė). Pats miestelis nepaprastai gražus, primena prancūzų filmus. Užvalgėme, pasivaikščiojome po senamiestį, perėjome paupiu ir..patraukėme į Dinant'ą.

Dinante pasistatėme mašiną ir patraukėme link citadelės, t.y. tvirtovės ant uolos virš miesto. Eiti buvo labai smagu: berniukai vis veržėsi vežti Gertrūdą, taigi ilgai netrukus tarsi pasidalino: vienas ėjo/dūko su Mortule, o kitas vežė Gertrūdą. Į citadelę kėlėmės tokiu keltuvu. Vaikai prisiminė, kad panašiu keltuvu keldavomės slidinėti Italijoje į kalnus. Vos užkilome, gidas surinko grupę. Gidas buvo labai malonus - vis išversdavo ir į anglų kalbą. Manau, kad toks gimtadienio šventimas šeimai - pats tas. Visų pirma, visiems diena tampa ypatinga. VIsų antra, įdomu ir mums, ir vaikams. Vaikai daugiau žvalgėsi pro šaudymo angas, lipo ant įtvirtinimų ir pan, o mes klausėme gido ir skaitėme užrašus ant sienų. Įdomiausias buvo kambarys, kur negalima važiuoti su vežimėliu. Antrojo pasaulinio karo metais citadelė buvo apšaudyta ir taip atsitiko, kad visas vienas kambarys...pasviro. Kadangi jame nėra langų, vadinasi, smegenys "neranda" vertikalės, apima siaubingas "nėra pusiausvyros" jausmas. Tik įėjus man pasirodė, kad gidas ir visi prieš mane ėję - pasvirę. Net nemoku nupasakoti. SIAUBAS kažkoks. Mane supykino lygiai per sekundę ir supykino taip, kad turėjau atsiremti į sieną: atgal eiti iškart negalėjau, nes žemyn siauručiais laipteliais leidosi kiti žmonės. Morta supyko,kad aš neinu ir tempė mane eiti tolyn...gerai, kad jau buvo nusileidusi Medeina: ji pasiėmė visus vaikus ir nuėjo tolyn. Aš - vos sulaukusi, kada nusileis paskutinis žmogus - šoviau atgal it kulka. Pasikeičiau su Gabrium, kuris su Gertrūda buvo likęs viršuje. Brrrr...nemėgstu tokių dalykų. O ir "išlindau" pačiu laiku, nes Gertrūda jau reikalavo pienuko. Kaip trijų savaičių solidi mergina, ji elgėsi tiesiog puikiai: visą kelionę prabusdavo tik valgyti...na, ir kartais apsidairyti. Ach, koks nuostabus toks amžius! Tai ne 2.5 metų:) Mūsų Fėja Morta jau aiškiai žino, kad...pienu ir vėžinimu vežime jos jau nebepasotinsi! O ir fotografuotis mergina nori tada, kai...ji pati nori. Žodžiu, gyvenimas su šia gražuole - kasdieninės derybos. Bet jums reikia išgirsti jos dainas! Pradėjusi kalbėti vos prieš porą mėnesių, dabar Morta jau beveik nebeturi "vaikiškų" žodelių, viską...VISKĄ galima susikalbėti, o "Du Gaideliai" ir "A-a, pupa" yra tiesiog super hitai! Ir TAAAAAAIP gražiai dainuoja, taip gražiai...galima tiesiog ištirpti vietoje.

Iš Dinanto dūmėme namo, kur vyrai grilino iš Lietuvos bočiaus atskraidintus kepsnius. Sėdėjome lauke, valgėme kepsnius (net vaikai šlamštė pilnais žandais), kalbėjomės...susirinkau visus sveikinimus...g-mail, Skype, žinutes. Labai smagu, kad tiek daug žmonių prisiminė... Originaliausiu papuošiau šią temą...nuotaikingas, ar ne?

Užmigdę vaikus persikėlėme į vidų. Kad jūs žinotumėte, kaip gera vėl skaityti pasakas! Gabrielius su Augustu viename kambaryje skaito jau rimtą literatūrą, o aš su mažaisiais - kitame kambaryje: vieną knygelę išsirenka Mortulė, o kitą - Vilhelmas. Su Vilhelmu dabar skaitome "Miško pasakas". Jam - pats tas. Kad ir Mortai būtų įdomu, aptariame paveikslėlius. Smagiausia, kad Vilhelmas jau gali ir pats perskaityti...pradėjo skaityti jis šį birželį, būdamas 5m4mėn. O pradėjo...netikėtai. Jeigu su Augustu į tai "investavome" labai daug laiko ir dar daugiau pastangų, tai Vilhelmas pradėjo skaityti...labai natūraliai, per žaidimą. Aišku, Augustas pradėjo skaityti 4m5mėn, tačiau kartais savęs paklausiam, ar tai, kad jis pradėjo skaityti metais anksčiau už Vilhelmą, buvo verta visų tų pastangų? Na, pirmagimis, nieko nepadarysi...

Su tėte kalbėjome iki...beveik trečios valandos ryto. Įdomu, kad beveik niekada to nebuvo, kai gyvenome Lietuvoje. Ir su mama kalbamės daug daugiau per Skype, nei Lietuvoje kalbėdavomės "gyvai". Žinia, viskas turi savo prasmę...

Va tokia ta diena, kai rusai ir vokiečiai pasidalino Lietuvą, kai liūtas virto mergele, pirmąkart išsiveržė Vezuvijus, pirmąkart buvo padaryta Žemės nuotrauka iš Mėnulio orbitos, Rytų ir Vakarų Vokietijos paskelbė, kad susivienys ir lietuviai, latviai bei estai susikibo rankomis...

Ko norėčiau užpūsdama žvakeles šiais metais? Ko daugiau galima norėti, kai, atrodo, turi tiek, kad bet ko norėjimas būtų tarsi Dievo varymas į medį...Na, bet, žinoma, visada yra kažkas, ko daugiau nepakenktu :)))))) Tačiau bučiuoju artimuosius už tai, ką jau turiu...