Grįžti į blogą
birželio 19

Grūdinimas

Straipsnis iš žurnalo “Mažylis” Mane kartais suima juokas, kad žmonija su visomis savo moderniomis technologijomis prisidarė sau bėdos: anksčiau nereikėjo rūpintis vaiko pojūčių lavinimu: lakstydamas po mišką, pievą, jis viską paliesdavo, pauostydavo, pamatydavo...vyresni vaikai paaiškindavo jaunesniems...jaunesni mokydavo vyresniuosius kaip bus, kai jie susilauks savo vaikų...buvo labai aiškus Gyvybės ir Gyvenimo ratas. Ir su grūdinimu buvo panašiai: sukukavus gegutei, mesdavo vaikai batelius šonan ir...prasidėdavo maudynių ir pėdų masažo žole ir akmenėliais metas! Na, turbūt nėra mamos, kuri nenorėtų, jog jos vaikas kuo mažiau sirgtų – ir aš ne išimtis... Kadangi dirbu su mažais vaikais, ne kartą pastebėjau jau įrodytą taisyklę, kad vaikai labai jautrūs gryno oro trūkumui. Ilgai būdami blogai vėdinamoje patalpoje, jie pasidaro pikti ir irzlūs. Be to, sunkiai užmiega pietų miegelio, nesusikaupia ir skundžiasi galvos skausmais. Taigi, atrodo, kas nenorės savo vaiko grūdinti?!?! Na, bet tada prisimename taisyklę, kad mažus vaikus reikia grūdinti labai atsargiai ir lėtai...o vaikui susirgus ar pradėjus karščiuoti, grūdinimą išvis reikia nutraukti...Prisiminus mūsų oro sąlygas grūdinimas tampa vos ne misija neįmanoma. Savo kūdikėlius labai norėjau migdyti lauke, bet, pavyzdžiui, Morta gimė, kai lauke buvo -28 laipsniai (!), ir mes pirmą kartą nosį į lauką iškišom, kai panelei buvo jau geras mėnuo. Vilhelmas irgi gimė vasario mėnesį...Taigi su mūsų vaikais teko tenkintis oro voniomis ir šiokiomis-tokiomis vandens procedūromis. Mane visada labiausiai „užmušdavo“ tas faktas, kad grūdinimas – ne toks reikalas, kaip važiavimas dviračiu ar mašina, kai kartą išmokus užtenka visam gyvenimui (na, tik reikia prisiminti ir patobulinti...). Ne kartą teko skaityti, kad, nutraukus grūdinimą, įgytas organizmo atsparumas vėl pradeda mažėti, o praėjus 1-1,5 mėnesio, visiškai išnyksta. Še tau, boba, ir devintinės! Vadinasi, grūdinimas – planas visam gyvenimui... Kai gimė Augustas, mes buvome tėveliai-maksimalistai. Taigi ėmėme tą mūsų „eksperimentinį“ kūdikį grūdinti nuo pirmų dienų: oro vonios, masažai, glostymai, grūdinimas vandeniu a la Šemeta ir t.t. Jau pirmąją vasarą, būdamas kelių mėnesių, Augustas maudėsi ir ežeruose, ir jūroje, o rengėme jį taip, kad mus gatvėje stabdydavo pagyvenusios moteriškaitės ir vis sakydavo, kad vaiko kojos mėlynos! O mes jį tiesiog rengėme taip, kaip rengėmės patys. Kaip bebūtų, mūsų Augustas rimtai nesirgo iki trejų su puse metų. O tada išėjo į darželį ir...visa tai, ką mes darėme, buvo tarsi kempine nutrinta nuo lentos – vienu brūkštelėjimu...Sirgo jis kaip patrakęs: ir bronchitai, ir pora plaučių uždegimų, ir ko tik norite. Baisiausia buvo tai, kad viską „pasigaudavo“ mūsų mažylis, kuriam tada buvo vos pusantrų.Tokį vaiką matyti sergantį plaučių uždegimu buvo tikras išbandymas. Taigi Vilhelmas buvo grūdintas tik vienerius metus, kol ir jis, ir Augustas buvo namuose, ir ligos dar nebuvo prasidėjusios. Prisimenu, pirmąją Vilhelmo vasarą (jam buvo penki mėnesiai) važiavome į kelionę mašina po Skandinaviją: buvo labai karšta vasara, mašina – be kondicionieriaus, o vaikai atlaikė ją fantastiškai. Augustas net maudėsi kalnų upėje Norvegijoje, kurios vanduo buvo stingdantis ir – nors jam buvo vos dveji – nesušalo, o šokinėjo ir turškėsi it koks ruonis. „Perversmas“ įvyko šiemet. Augustas beveik nebesirgo, o Vilhelmas sirgo daug mažiau, nei pernai. Ar jie buvo grūdinti labiau, nei paprastai? Ne. Viskas buvo taip, kaip visada. Tačiau jie užaugo. Sunkiausia buvo žiemą, kai sausį-vasarį beveik visą laiką kuris nors sirgo...į pabaigą jau norėjosi tiesiog...užmigti žiemos miegu. Tačiau turiu pripažinti, kad šiemet ligos buvo daug „švelnesnės“ (na, tik Mortos vėjaraupiai buvo bjaurus dalykas) ir išsikapstydavome daug lengviau. Taigi dabar aš jokiu būdu nesu prieš grūdinimą, tačiau esu labiau skeptiška, nei buvau, kai dar neturėjau vaikų arba turėjau tik vieną. Man atrodo, kad vaikas, būdamas namie ir neauginamas šiltnamio sąlygomis, o normaliai, jaus avaime yra ganėtinai atsparus ir apsaugotas nuo ligų. Jeigu netampai to vaikelio po visus prekybos centrus, dar sumažėja ligų rizika. Taip ir gali užauginti vaiką – kaip mes Augustą – beveik ketverius metus nesirgusį. Tačiau išėjus į kolektyvą ir/ar turint vyresnį brolį/seserį, ta tikimybė susirgti šoktelėja kaip reikalas – nesvarbu, ar labai grūdini, ar tik truputį.Tačiau tai nekeičia fakto, kad mūsų vaikai net ir sloguodami ar kosčiodami gali valgyti ledus ir gerti pieną iš šaldytuvo, kad mes stengiamės kuo dažniau išeiti pasivaikščioti/pasivažinėti dviračiais, o vasarą praleisti kuo daugiau laiko Rūgpienių kaime, kur vaikai laksto basomis ir visą dieną derasi dėl kuo dažnesnio įlindimo į ežerą. Beje, dėl grūdinimo – ypač tais metais, kai ligos, atrodė, niekada nepasitrauks, dėl grūdinimo tarėmės ir su gydytoja. Tai ji patarė gerti Berešo lašų su vitaminu C, po to gėrėme Immunal, po to greipfruktų sėklų ekstraktą (po kelis jo lašus reikia lašinti į sulčių stiklinę), vaikams į lovytę kas vakarą primėtydavau supjaustytų česnako gabaliukų, o į mokyklą jie eidavo su česnako karoliais, įsiutais į marškinėlių vidų. Vienu žodžiu, griebiausi visų patarimų, kuriuos tik galėdavau gauti – kad tik tie vaikiukai sirgtų mažiau. O vitaminus abu vaikinai (dabar jau ir mergina) geria nuo pirmojo gimtadienio (kai baigiam vieną buteliuką, pradedame naujos kompanijos ir t.t.). Šį pavasarį buvo įvestas ir žuvies taukų ritualas. Žodžiu, reiktų klausti ne to, ką mes išbandėme, o to, ko mes NEišbandėme... Na, ir dabar...kai sužinojau temą mamų klubui, akys nukrypo į vaikus. Visų pirmą pamačiau Mortą, kuri stovėjo basomis ant grindų, su sauskelnėmis ir marškinėliais trumpomis rankovėmis. Tada prisiminiau, kad grįžusi namo iš darbo visų pirmą nuvilkau ilgom rankovėm marškinėlius ir nutraukiau pėdkelnes. Taigi pirmoji mintis šia tema, atklydusi į galvą, buvo: TAIP, mes grūdiname savo vaikus...natūraliai!