Grįžti į blogą
gegužės 03

Gyvenimas su septynmyliais batais.

 

Pastaruoju metu pastebėjau, kad dabar vis sunkiau prisėsti prie tinklaraščio. Viena priežasčių, kad vis norisi rašyti apie Vaikystės Sodą. Bet tada, galvoju, bus tinklaraštis apie Vaikystės Sodą. Arba Vaikystės Sodo tinklaraštis. Nes Vaikystės Sodas yra milžiniška mano kasdienybės dalis. Kita priežastis - mano jau minėta - nenoras rašyti apie savo vaikus Lietuvoje, kai mes gyvename Lietuvoje. Pavyzdžiui, apie belgiškas mokyklas, darželius ir lopšelius buvo lengva rašyti, nes skaitytojai Lietuvoje nei apie jas žino, nei ką. Be to, tinklaraščio prancūzakalbiai belgai neskaitė, todėl neišgyvenau dėl reakcijos, kuri būtų, jei kas nors įsiskaudintų - nes tiesiog niekas neskaitė. Žodžiu, buvo daug paprasčiau. Kadangi vis dar gaunu daug klausimų, galėčiau tiesiog atrašyti į juos, bet man tenka į labai daug panašių klausimų kasdien atsakyti gyvai Vaikystės Sodo tėveliams, tad vakare, visiems sumigus ir prisėdus prie kompiuterio, dažnai tiesiog visiškai nebeturiu jėgų kartoti tai, apie ką kalbėjau dieną.

Būna, kad randu temą, kuria noriu rašyti, bet pagalvoju, kad užteks apie tai pasikalbėti savame draugų ir pažįstamų rate. Kartais - tikriausiai pastebėjote - apima įkvėpimas ir per dieną parašau net keletą įrašų, bet iš esmės jaučiu, kad išgyvenu pereinamąjį periodą.

O gyvenimas lekia septynmyliais batais.

Nuo kovo pradžios gyvename naujame būste. Esame be galo patenkinti, nes nuo pat grįžimo į Lietuvą ieškojome SAVO namų. Tiesiog grįžę senuosiuose namuose nebesijautėme namuose. Keistas jausmas. Jis apima tada, kai tarsi myli namus, kuriuos pats susikūrei, bet iš tiesų yra daug niuansų, kurie vargina ir skatina ieškoti naujų namų. Kai radome namus, kuriuose dabar gyvename, atrodė, kad tikrai niekaip juose neapsigyvensime. Jau mūsų butas buvo parduotas, jau reikėjo išsikraustyti, jau daug kas pradėjo mums sakyti, jog mes privalome ieškoti, kur gyvensime, o mes vis dar neieškojome jokių kitų variantų ir naiviai tikėjome, kad viskas susiklostys taip, kaip reikia. Ir susiklostė. Dabar gyvename namų susitvarkymo rūpesčiais. Kai kėlėmės, atrodė, kad visas šis susitvarkymas užtruks kelias savaites - juk, kaip sakant, į įrengtą būstą keliamės! Nė velnio. Pasirodo, Lietuvoje nieko nėra. Tiksliau net ne Lietuvoje, o parduotuvėse. Viską reikia užsakyti ir laukti, kol atveš - net jeigu kalbame apie Lietuvą. Galima galą gauti. Imi jaustis tarsi gyventum kitame pasaulio krašte... Kita vertus, ir Belgijoje dažnai reikia laukti, kol atveš, bet vis vien. Net IKEA veža savaitę-dvi, kai Briuselyje nuvažiavai-nusipirkai-surinkai-turi. Vis dar laukiame, kol daug ką atveš, nors jau pradėjome jausti malonumą vos ne kas savaitę atvykstančių vis naujų daiktų. Laukiam nesulaukiam, kol gyvensime civilizuotai. Kodėl taip atsitiko? Mat mūsų sename bute beveik visi baldai (virtuvė, vonios, dušas, spintos, lentynos, sekcija, visi vaikų kambario baldai ir pan.) buvo gaminti būtent tam butui, tad išsikeldami viską ir palikome. Atvažiavome čia su rūbais, knygomis ir vaikų lovomis bei keliomis komodomis. VISKAS. Ir vis dėlto verta. Verta dėl to, kad ryte matai žydinčią kriaušę. Verta dėl to, kad ryte čiulba paukščiai. Verta dėl to, kad vaikai - lauke ir lauke. Berniukai tai žaidžia krepšinį, tai išlekia dviračiais. Mergaitės pasitiesia pledą, išsineša žaislus ir...gyvena. Aš dabar vis kartoju, kad dabar mane reikės įtikinti važiuoti į sodybą, nes mūsų naujieji namai įgyvendina tai, apie ką svajojau: ir mieste, ir civilizuota, ir ramu, ir paukščiai čiulba, ir savo kiemas, bet nereikia visko daryti patiems (žinot, kaip būna, kai turi namą - tai tą tvarkai, tai aną...).

Sunkus etapas dėl vaikų: Augustui nustatė astmą (šakės, kaip dabar bjauru, kai viskas žydi...), Mortai - plokščiapėdystę (dabar tenka pratintis prie specialių įdėklų batuose, tad kojytės pavargsta), Vilhelmui teko įsitaisyti plokštelę (pradžioj šveplavo, po to vieną plokštelę pametė, teko gaminti(s) naują...ech, tie vaikai!). Žodžiu, kartais atrodo, kad šį pavasarį vietoj stalo žaidimų varstom gydytojų duris. Gertrūda kol kas laiko kiečiausios frontą. Taip ir reikia pagrandukui, ar ne? :)

Vieni įdomesnių patyrimų buvo E.Špokaitės labdaros vakaras krūties vėžiu sergančioms moterims paremti, į kurį mus pakvietė draugai iš JAV, vaikai aktyviai dalyvavo "DAROM!" akcijoje, užrašiau berniukus į VU Vaikų universitetą (tikiuosi, kad prisėsiu aprašyti, nes idėja sveikintina ir įdomi - ačiū mano mamai, kuri papasakojo apie šį projektą!), šį pavasarį - nepameluosiu - apvažiavau vos ne visą Lietuvą vesdama seminarus pedagogams (pirmą kartą apsilankiau Šilalėje, Kėdainiuose), teko pirmą kartą patirti, ką reiškia delfio komentarai (ir ką reiškia žurnalisto formuluojamas straipsnio pavadinimas, kad pritrauktų kuo daugiau skaitytojų ir įmestų žibalo į ugnį - negali kaltint, kaip sakant:)), rytoj dalyvausiu Kaune prasidedančiame renginyje "Versli Lietuva" - nepaprastai džiaugiuosi, kad buvau pakviesta kalbėti, o sekmadienio rytą (11val) "Pasakos" kino teatre skaitysiu atvirą paskaitą tėvams apie savirealizaciją ir motinystę.  Žodžiu - kaip ir sakiau - gyvenimas lekia septynmyliais batais. Ir pasakysiu trumpai: iššūkis nemažas. Nemažas, nes derinti šeimą ir darbą nėra lengva. Jeigu skiri daugiau dėmesio vienam, tai tenka skirti mažiau dėmesio kitam. Paroje, deja, vis vien tik 24 valandos. Nors ir labai norėtųsi daugiau :)