Grįžti į blogą
rugpjūčio 31

Į keliones - visa šeima

ŠVEDIJA Pirmą kartą į didelę kelionę susiruošėme, kai Augustui buvo beveik septyni mėnesiai. Kelionės tikslas – Švedija. Nusprendėme važiuoti automobiliu ir „į kompaniją“ pasikvietėme mano seserį. Kadangi tai buvo pirmasis bandymas keliauti, nusprendėme aplankyti draugus, pas kuriuos aš gyvenau, kai mokiausi Švedijoje. Vyro seneliai paskolino Europos žemėlapį, mano tėvai „užpylė“ benzino į mūsų mašiniuką ir išvažiavome. Sunkiausia buvo tai, kad važiavome spalio pabaigoje – tvyrojo baisus rūkas, vyras vos matė, kur važiuoti, o lauke jau kando šaltukas. Aš sėdėjau mašinos gale su Augustu (juk tuo metu jis dar buvo krūtimi maitinamas kūdikis), tai negalėjau padėti. „Šturmanu“ tapo mano sesuo. Kai nuvažiavome į Gdynią, abu sakė, kad vis dėlto buvo baisu. Iš Gdynios kėlėmės į Karslkroną, iš kurios po to važiavome į Malmę. Kelionė į Švediją neišgąsdino. Na, gyvenome pas žmones, kuriuos pažįstame, kalbėjome tos šalies kalba, pati kelionė – nors ir su nuotykiais – bet pavyko puikiai. Todėl jau grįžę pradėjome planuoti kitą kelionę.

SKANDINAVIJA Kita didžioji kelionė buvo kelionė mašina po Švediją ir Norvegiją. Norvegijoje irgi mokiausi metus, pati šalis irgi nemažai išvažinėta, todėl jau iš anksto žinojom, ką norime pamatyti ir kur norime nuvažiuoti. Šįkart važiavome su jau 2m 3mėn Augustu ir 4mėn Vilhelmu (kelionėje jam sukako 5mėn, nes buvome išvykę beveik visą mėnesį). Važiuoti su tokiu mažu kūdikiu nebijojome, nes aš jau prieš keletą mėnesių (kai jam buvo du mėnesiai) darbo reikalais skridau kartu su juo dviem savaitėms į Maskvą (kartu pasiėmiau seserį, kuri jį prižiūrėjo tuo metu, kai aš dirbau). Šįkart kelionę planavome nuosekliau, nusipirkome kelto bilietus iš Gdansko i Trelleborg‘ą, kad reikėtų mažiau važiuoti jau pačioje Švedijoje. Išvažiovome anksti ryte, kad spėtumėme į keltą ir kad vaikai ryte dar numigtų, ir kelionė jiems neprailgtų. Tačiau...atvažiavę į Gdanską supratome, kad atvažiavome...diena anksčiau. Ką darysi...iš pradžių ieškojome viešbučių, tačiau likę apartamentai buvo labai brangūs. Kadangi vasara buvo šiltutėlė nusprendėme, kad nakvosime mašinoje. Kai taip nusprendėme, patraukėme į Gdanską. Sakoma, kad nėra to blogo, kas neišeitų į gerą – nei aš, nei vyras niekada nebūtume pagalvoję, kad Gdanskas – toks gražus miestas. Gaila, kad mažai apie jį žinojome iš anksto, tai ėjome tiesiog paskui turistų srautus. Vakare pasistatėme mašiną stovėjimo aikštelėje prie pat jūros. Mudu su Gabrieliumi sėdėjome ant pakrantėje, niekur neskubėjome, šalia miegojo Vilhelmas, o Augustas lakstė ir džiaugėsi jūra. Toks idiliškas vakaras buvo tikrai puikus pagalvojus, kad vos prieš kelias dienas baigėme labai sunkų maratoną: Gabrielius bakalauro, o aš – magistro studijas. Tik gan ilgai prieš užmiegant teko įtikinėti Augustą, kad žmonės miega ir mašinoje! Jau Švedijoje savaitei apsistojome sodyboje pas savo draugus, kur kieme buvo didžiulis baseinas, iš kurio vaikus vos ištraukdavome. Ten būdami taip pat važiavome į visokias „atrakcijas“, kurios yra pietinėje Švedijos dalyje : gyvūnų parką, vandens parką, vikingų kapavietę, prie ežerų, aplankėme garsius miestelius ir kurortus, pilis. Štai taip pasiilsėję, sukaupėme jėgas didžiajai kelionei. Pradėjome kilti į Švedijos šiaurę. Savaitgalį praleidome su dar vienais draugais viename žinomiausių Švedijos kurortų – Striomstade. Po šio savaitgalio keliavome jau į Norvegiją. Norvegijoje mūsų tikslas – Bergenas. Taigi nusprendėme, kad važiuosime vienu keliu iš Oslo iki Bergeno, o kitu keliu grįšime. Žinoma, kelias dienas norėjosi praleisti Osle. Apsistojome pas draugus. Mūsų Augustas – labai judrus vaikas. Todėl – keliaujant su juo – svarbiausia būdavo jį sugaudyti. Vieniems tėvams bėda, nes reikia vaikus nešioti, o mums būdavo bėda sužiūrėti, kad jis nenukristų, neišbėgtų į gatvę ir pan. Todėl ir objektai, kuriuos lankėme, turėjo būti tokie, kur tinka eiti su judriu vaiku: taigi keliavome i Vigeland‘o parką, aplankėme fontanus, Akerbrygge krantinę ir visas kitas žymias Oslo vietas, pakeliui neaplenkdami nė vienos vaikų žaidimų aikštelės. Mažasis Vilhelmas labai greitai priprato prie klajoklių gyvenimo būdo: BabyBjorn nešynėje jis ir miegojo, ir valgė, ir dairėsi, ir ilsėjosi. Keliaujant su vaikais, labai svarbu suprasti, kad tikslas yra pati kelionė, o ne kažkoks miestas ar objektas. Todėl reikia pasiruošti nemažai sustoti, važiuoti keliais, kurie bus įdomūs vaikams (ir bus lengva sustoti), turėti mašinoje „priemonių“, kurios užtikrintų saugią kelionę su vaikais. Todėl važiuodami iki ir iš Bergeno mes sustodavome pasigrožėti nuostabiais kalnų ir fjordų vaizdais, išsimaudyti kalnų upėje ar ežere (vienintelis, kuriam nebuvo šalta, buvo Augustas), pasigrožėti Stavkyrkje (medinėmis bažnyčiomis iš viduramžių), aplankyti senovės Skandinavijos dievų muziejų gamtoje, pasigrožėti fantastiškais kriokliais (kuriuos – neįtikėtina! – Augustas dar dabar prisimena), kelio atkarpą ne važiuoti automobiliu, o pasidaryti mažyti kruizą keltu po vieną gražiausių Hardanger fjordų ir t.t. Pakeliui – gausu norvegiškų „hytte“ (mediniai nedidukai nameliukai, kuriuose viskas, kas būtina), kuriose galima apsistoti pernakvoti. Jie taip gražiai įsikomponavę į Norvegijos gamtą, kad, atrodo, ten stovėję per amžius. Bergenas visiems paliko didžiulį įspūdį. Iš pradžių užėjome į turistų biurą ir ten susirinkome visą informaciją. Aplankėme visas žemėlapyje pažymėtas vietas, tada paklaidžiojome šiaip po miestą, kuriame man jau buvo tekę lankytis keletą kartų – aplankėme norų išsipildymo šulinį, siauriausią (medinę) gatvelę, funikulieriumi pakilome pasižiūrėti į miestą, kurį supa septyni kalnai, iš viršaus. Kadangi mieste vyko kažkoks festivalis, tai dar teko pamatyti žmones, dėvinčius „bunad“ (tautinius norvegų rūbus) ir dainuojančius tautines dainas bei šokančius tautinius šokius. Programa – super! Bergene apsistojome studentų bendrabutyje, kuriuo buvome labai patenkinti, nes: a) visai šeimynai vienos nakties nakvynė tekainavo apie 300Lt, b) bendrabutis buvo labai švarus ir tvarkingas ir c) miesto centre, todėl – mašiną palikę prie jo – galėjome laisvai vaikščioti po miestą tomis dienomis, kai ten svečiavomės. Grįždami iš Bergeno vėl džiaugėmės viskuo, ką galėjome pamatyti pakeliui. Osle pernakvoję jau greitkeliu ir be sustojimų grįžome į Malmo, kur – ramiai praleidę dar vieną savaitgalį – keltu persikėlėme į Lenkiją, o iš jos – grįžome namo.

ISPANIJA Kadangi paskutinės „tikros“ (kai buvome išvykę iš Lietuvos ir keliavome) atostogos buvo tada, kai gimė Vilhelmas, nusprendėme, kad, gimus Mortai, galima vėl kažkur patraukti. Mūsų draugams išvažiavus keleriems metas pagyventi į Valensiją, ilgai negalvojome, kur norėtumėme nuvažiuoti. Gabrielius paauglystėje buvo buvęs Ispanijoje, tačiau aš jau keleri metai vis pasvajodavau, kad labai norėčiau ten nukeliauti. Draugų išvažiavimas ten (kurie mus vis kvietė apsilankyti) ir Mortos atėjimas (tai man reiškė atostogas kada noriu, o ne kada galiu) paskatino apsispręsti. Taigi apsisprendėme dar likus geram pusmečiui iki Mortos gimimo, kad 2006-aisiais keliausime į Ispaniją.

PLANAVIMAS Čia norėčiau išsklaidyti visų tų, kurie galvoja, kad mes tiesiog susimetėme viską į mašiną ir išdūmėme, iliuzijas. Išsklaidysiu ir tų iliuzijas, kurie mano, kad mes turėjome daug pinigų ir galėjome sau bet ką leisti. Taip nebuvo. Be to, mano manymu, tai būtų buvę mažų mažiausiai neprotinga. Dabar – ypač išgirdę mūsų kelionės istoriją – daug kas mums sako: na, jūs avantiūristai! (būna ir dar „gražesnių“ epitetų), bet aš manau, kad mes drąsūs, bet protingai. Taigi planavimas. Jis prasidėjo nuo tos dienos, kai nusprendėme, kad NORĖTUMĖME kitą vasarą važiuoti į Ispaniją. Visų pirma, padarėme, kad mūsų kelionė būtų „išsimokėtina“, tačiau nešėmė įnašus ne bankui (kur dar reikia mokėti ir palūkanas), o taupėme. Tam tikra suma keliaudavo į kelionės sąskaitą. Ir tai buvo NEJUDINAMI pinigėliai. (Labai norėjosi juos „pajudinti“, kai šventėmė Naujus Metus – tačiau apsisprendėme švęsti namie; labai norėjosi juos „pajudinti“, kai kelios draugės išlėkė šaltą gegužę su savo vaikeliais į saulėtą Turkiją už „paskutinės minutės“ kainą, tačiau atsilaikėme ir pinigėlių nepajudinome). Gabrielius dar rudenį jau užsiregistravo įvairiose keliautojų Interneto svetainėse ir ten skaitė žmonių, keliavusių į Ispaniją, pasakojimus, uždavinėjo klausimus. Taip pamažu „gimė“ mūsų maršrutas. Jis buvo daug kartų tobulinamas, kai kas buvo išmetama, o kai kas atsirasdavo naujai (beje, paskutinis variantas buvo sudarytas jau Ispanijoje), tačiau esmė ta, kad apie jį buvo nemažai galvojama. Taip palaipsniui pasiskolinome draugų palapinę, nusipirkome čiužinį į palapinę, pompą, miegmaišį (vieną turėjome, o du pasiskolinome) ir t.t. ir pan. Pasiskirstėme darbais – Gabrielius buvo atsakingas už „techninę“ (kaip keliauti, kur keliauti, mašinos sutvarkymas ir kt.), o aš už „praktinę“ (rūbai, maistas, dokumentai, sveikatos draudimas ir kt.) kelionės dalis. Taigi pasus bei sveikatos draudimo korteles darėme laiku, todėl nereikėjo mokėti ir didelių mokesčių.

TREČIASIS ETAPAS: KELIONĖ. Jau iš vakaro viską susidėjome į mašiną, kad galėtumėme atsikelti penktą ryto (laukė ilga kelionė per visą Lenkiją). Pagal sąrašą viską sutikrinome, ar viskas tvarkingai sudėta/supakuota, užmigdėme iš nekantrumo nenustygstančius vaikus ir patys užmigome neramiu miegu. Atsikėlėme, viskas vyko kaip suplanuota ir...prieš akis atsivėrė dar neįveikti 9 000km. Pirmas juokas buvo kai Augustas, nuvažiavus maždaug 50km, paklausė, ar dar toli Ispanija. Prisiminėme „Šreko 2“ asilą, kuris vis klausinėjo, ar jau atvyko. O likus 50km iki sienos laukė dar vienas siurprizas – apsičiupinėjome, kad pamiršome mobilųjį telefoną. O, siaube! KĄ gi, apsisukti lyg ir vėloka. Dar Gabrielius bandė galvoti, kur čia nusipirkus naują telefoną su pildyk kortele, tačiau nusprendėme, kad tai – per brangus malonumas. Teko sugalvoti, kaip pranešti artimiesiems, kad mums viskas gerai – tiesiog pamiršome telefoną. Taigi sustojome Statoil degalinėje ir ten labai malonus darbuotojas leido mums paskambinti tėvams. Tiesa, jie atsiliepė (juk vis dėlto ankstyvas šeštadienio rytas!) labai ne iš karto ir mes jau buvome beprarandą viltį. Pradžiugino ir tai, kad prie degalinės veikė belaidis internetas, tai mes galėjome išsiųsti ir laišką, kad artimieji nesijaudintų (Beje, visos kelionės metu toks dalykas – nemokamas belaidis internetas – pasitaikė dar tik vieną kartą. Še tau ir Rytų Europa!) Kaip ir galite numanyti, susinervinome kaip reikalas. Save raminome, kad dar visai neseniai žmonės keliavo be mobiliųjų (beje, ir mes patys prieš trejus metus) ir nieko baisaus. Taigi pirmą dieną keliavome beveik nesustodami. Kaip tai padaryti su trimis mažais vaikais? Berniukai arba žaidė, arba skaitė/vartė knygutes. Augustas kelionėje perskaitė pirmąją savo knygą – senelio parašytas „Obuolių pasakas“. Buvo smagu girdėti, kai jis pats sau krizendavo iš įvairių juokelių, o grįždamas į Lietuvą net skaitė broliui! Lenkijoje ypač pravertė mūsų nešiojamas kompiuteris – tik berniukai imdavo nenustygti, tuoj pat įjungdavom jiems filmuką (pasiėmėm milžinišką filmukų kolekciją). Taip ir važiavome: skaitydami, žiūrėdami filmukus, žaisdami, nusnausdami, kartais sustodami ištiesti kojų ir užkąsti. Pirmą naktį nakvojome 200km už Vokietijos-Lenkijos sienos Vokietijoje. Išvažiavome su megztiniais, striukytėmis ir šiltesniais batukais (nors norėjau vaikus apauti basutėmis su kojinėmis, tačiau dar tikrai buvo per šalta). Vokietija mus pasitiko labai panašiais orais – tik vėjas buvo dar baisesnis. Gerai, kad bent važiuojant per Lenkiją oras buvo visai saulėtas, todėl galėjome sustoti ir prasiblaškyti. Tačiau Vokietijoje lijo. Ne lijo, o pliaupė! Vaikai pavargę, Gabrielius išsekęs nuo vairavimo Lenkijos keliais – nekoks vaizdelis...Morta tikriausia atrodė geriausiai  Beje, visi labiausiai baisisi, kad mes į tokią kelionę važiavome su 4 mėnesių kūdikiu, tačiau drąsiai galiu sakyti, kad jai ta kelionė buvo vienas malonumas: visą laiką LABAI netoli mamos, dėmesio (iš VISŲ šeimos narių, nes visi kartu ir visi šalia) – marios, maistas – visada šalia. Ko daugiau gali reikėti, kai tau keturi mėnesiai??? Taigi jau nuo sienos ėmėme ieškoti nakvynės. Iš pradžių labai nesisekė – nusukome į vieną pakėlės miestelį, radome ten viešbutį, tačiau mums pasiūlė kambarį už...106EU. O mes buvome pasiruošę mokėti apie 50EU už vieną naktį. Taigi ieškojome toliau. Savo kelionės viešbutį – Etap – radome miestelyje Dassau. Visi pernakvojome už 35EU. Neblogai, ar ne? Ryte vaikai prabudę žiūrėjo vokiškus filmukus, o aš ilgai maudžiausi duše. GEEEERA. Kelionė tęsiasi. Kai susiruošėme važiuoti toliau, Gabrielius pastebėjo, kad viena mūsų padanga visiškai susileidusi. Teko iškrauti VISKĄ iš bagažinės, keisti ratą ir vžiuoti į degalinę žiūrėti, kas atsitiko su mūsų ratu. Paaiškėjo, kad ratą reikia taisyti...Tai bent...Pirmą dieną telefonas, antrą – ratas, tai kas bus trečią??? Taip mes su atsarginiu ratu tęsėme kelionę. Nuvažiavome iki Strasbūro, kuriame nakvojome pas Mortos (!) draugą Grigą. Vaikams ten buvo svajonių vakaras, nes Grigo tėtė ir mama apipylė juos skanumynais, kurie namuose dažniausiai gaunami tik ypatingomis progomis. Be to, jie visi labai smagiai išsimaudė ne duše, o vonioje! Suguldę vaikus susėdome prie vyno taurės – po ilgos ir varginančios kelionės buvo labai smagu būti namuose. Tačiau tą naktį miegą pertraukė Augusto riksmas. Pamanėme, kad jis atsibudo ir ėjo mūsų ieškoti, tačiau atsitrenkė ir užsigavo ar pan. Gabrielius ilgai jį ramino...Ryte Augustui vis dar labai skaudėjo. Aš – manydama, kad čia sutrenkimas – norėjau jį ištrinti su FastumGel, tačiau a) jam siaubingai skaudėjo b) jis pasirodė alergiškas ir jis visas siaubingai paraudo – teko jį iš naujo prausti. Taigi Gabrieliui teko jį ir aprengti, ir įkelti į mašiną, kad galėtumėme tęsti savo kelionę. Tada dar nežinojome, kad šis įvykis bus baisiausias mūsų kelionėje – taigi trečia diena ir trečias kartas nemelavo – Ispanijos ligoninėje sužinojome, kad Augustas susilaužė raktikaulį. Jis tikriausiai visu svoriu iškrito iš lovos ir pats neprisiminė, kas atsitiko. Tačiau tądien mes dar galvojome, kad jam „tuoj praeis“. Kelionė po Prancūziją buvo fantastiška. Kadangi Prancūzijoje renkamas mokestis už kelius (ir tikrai nemažas), mes nusprendėme trečdalį kelio važiuoti nemokamais keliais. Taigi du trečdalius kelio skutome mokamais keliais ir nieko nematydami – tai galėjo būti bet kuri kita pasaulio valstybė, o tik išsukę patekome į nuostabaus grožio Prancūziją. Važiavome kalnų keliais pro nuostabius miestelius ir net aikčiojome nuo vaizdų įvairovės. Pravažiavome romėnų gyvenvietes, tiltus, akvedukus...viename miestelyje net išlipome...Tylu, gražu, miela, ant akmeninio namo puikuojasi užrašas: 1687 (!). Tiesiog žodžiais nenupasakojama...Vaikai šokinėjo senu grindiniu ir prilipo prie močiutės, kuri vedžiojo savo šunytį. Ši buvo itin maloni ir draugiška. Kažkokia pasaka...ne kitaip. Tądien sustojome jau beveik vidurnaktį viešbutyje Etap Prancūzijos pietuose. Ryte Vilhelmas ir Morta prie viešbučio durų išvydo pirmąją savo gyvenime palmę. (Augustas jau buvo jų atsižiūrėjęs praeitą vasarą Los Angeles). Išaušo paskutinė kelionės diena – tą popietę pasiekėme Valensiją. Kadangi važiavome mokamais keliais, tai pamatėme nelabai daug – tiesiog stebėjome, kaip akyse keičiasi gamta ir oras. Vaikai nusimetė visus šiltus rūbus ir batus, kurie nebebuvo paliesti iki pat kelionės pabaigos...Morta, kuri iš pradžių buvo aprengta kaip koks svogūnas, liko tik su smėlinuku – ir tai visa prakaitavo. Jūs turbūt norite paklausti, kur mes sutalpinome visus rūbus ir kitus daiktus? Mūsų mašinytė – visai ne mikro autobusas, o įprasta keturių durų mašina. BE kondicionieriaus, todėl pietuose langus teko atidaryti ilgam... O rūbus atrinkau atsižvelgdama į tai, koks bus oras. Summa summarum galiu pasakyti, kad VISI vaikų rūbai, kuriais jie vilkėjo kelionėje, tilpo į didelį prekybos centro maišą (dar vienas maišiukas susidarė, kai nusivilkome visus šiltus rūbus). Į kitą didelį maišą tilpo mano ir Gabrieliaus rūbai. Pavyzdžiui, Mortai buvau paėmusi 5 smėlinukus ir keletą suknyčių. Berniukams po keletą maikučių ir šortų. VISKAS. Daugiausiai vietos užėmė palapinė, miegmaišiai, kelios sauskelnių pakuotės bei maistas. Pasiekę draugų namus, džiūgavome. Be to, tie namai atrodė kaip kokia oazė nesvetingos Ispanijos pietų gamtos fone: gražus namelis tarp palmių ir dar gražesnis baseinas. Vaikai buvo pasiruošę šokti į jį tuoj pat! Tačiau visų pirma teko važiuoti į ligoninę. Kol Gabrielius su berniukais uvo ligoninėje,mes, merginos, patraukėmė prie jūros. Taigi Morta pirmą kartą pamatė ne Baltijos, o Vi duržemio jūrą ! O sūrumas sūrumėlis! Žinoma, labai nuliūdome sužinoję, kad Augustui lūžo raktikaulis – pirmą akimirką išvis atrodė, kad žemė slysta iš po kojų – juk atostogos tik prasidėjo. Tačiau vakare atsisėdome ir viską ramiai aptarėme. Pagrindinė gydytojo rekomendacija Augustui buvo kuo mažiau judinti ranką. Kadangi jis itin judrus vaikas, tai nulaikyti jį sėdintį vienoje vietoje būtų neįmanoma. Taigi nusprendėme, kad tikriausiai geriausia išeitis – nors iš pirmo žvilgsnio atrodanti beprotiška – būtų važiuoti mūsų numatytu maršrutu. Turiu užbėgti už akių pasakydama, kad mes neapsirikome – Augustas kelionės metu judėjo mažiau, be to, jam nereikėjo kentėti dėl negalėjimo maudytis (jis išmoko plaukti būdamas vos ketverių ir tiesiog iki išprotėjimo laukė kelionės į Ispaniją, kur galės plaukioti tiek, kiek jo maža širdelė geidžia). Penkias dienas pabuvę pas draugus ir apvažiavę Valensijos apylinkes bei pačią Valensiją, mes patraukėme ir toliau. Be to, kaip tik tuo metu ir Augustas ėmė jaustis geriau, tačiau vis dar buvo su įtvaru (jį nuėmėme tik grįžę į Lietuvą). Taigi mūsų maršrutas buvo Valensija – Granada – Cordoba – Sevilija – Gibraltaras ir pajūriu grįžimas į Valensiją. Kelionė buvo fantastiška! Žinoma, karšta buvo kaip reikalas, todėl valgyti nelabai norėjosi. Mes – paragaudami Ispanijos nacionalinių patiekalų ir užkandžiaudami maistu, pasiimtu iš Lietuvos – būdavome sotūs visą dieną. Vaikai itin džiaugėsi, nes kelionės metu aplankė daugiausiai MacDonalds restoranų per visą savo gyvenimėlį (jie kažkaip nepuolė ragauti Ispanijos patiekalų, o nupirkti vaikams meniu už 6-7EU vien dėl to, kad jie po pusvalandžio vėl prašytų valgyti, atrodė neprotinga).Tačiau kaip tik tuo metu buvo trešnių, melionų, persikų ir abrikosų sezonas, kurių buvo apstu ir pakelėse, ir turguje. Mmmmmm...skanumėlis. Tiesiog jokio pramoninio „prieskonio“ nesijautė. Net Mortai priliečiau šviežutėlį melioną prie lūpyčių, o ji kad ims čiulpti! Taigi galima teigti, kad Ispanijoje Morta ir pirmą kartą paragavo ne tik mano pienelio – dar davėm palaižyti ir persiką bei abrikosą, kuriuos ji laižė net drebėdama iš baimės, kad atimsiu! Visų kelionės įspūdžių aprašyti neužtektų nė dešimties lapų...Buvo smagu ir tai, kad nuo karšto oro ir vaisių ėmė tirpti ir mano kilogramai – migdant Mortą vis tekdavo prašyti Gabrieliaus, kad pakeltų man kelnes, o galų gale nusipirkau dydžiu mažesnes – vaje, kaip džiaugiausi! Galėčiau valandų valandas pasakoti apie tai, ką mes pamatėme: Alhambra, Mezquita ir kitus ne tik Ispanijos, bet ir pasaulio stebuklus. Savo rankomis lietėme romėnų statytas pilis, tiltus, maurų rūmus, mečetes bei pirmųjų krikščionių statinius. Labai gerai, kad turėjome nuostabią knygą/gidą po Ispaniją (Rough Guide to Spain), kurios visos kelionės metu beveik nepaleidome iš rankų – toje knygoje buvo ir miestų žemėlapiai, ir Ispanijos istorija, ir lankytinų vietų smulkus aprašymas, ir net rekomenduotinos vietos užkąsti bei nakvoti. Visa tai puikiai papildė mūsų maršrutus. Taigi keliavome per kalnus, per nacionalinius parkus, per baltuosius maurų miestelius bei kalifų ir romėnų keliais – pamatėme tai, ko jokioje turistinėje kelionėje nepamatysi...Jerez de la Frontera miestelyje pirkome vietinio šerio (garsaus visame pasaulyje), Montilla miestelyje ragavome vieno geriausių Ispanijos vynų (ir, žinoma, jo įsigijome), važiavome tokiu kalnų serpantinu, kad plaukai šiaušėsi vos pažvelgus į šoną, pakeliui į Granadą užsukome į urvinių žmonių (!) miestą Guadix, Nerja miestelyje leidomės į olą, kurioje rasti 4 000m.pr.Kr siekiantys piešiniai, Gibraltare beždžionės susidomėjusios spietėsi apie mane, kai aš ant vienos olos atbrailos maitinau Mortą (netoliese vaikščiojo ir mamos-beždžionės, kurių vaikeliai lygiai taip kaip Morta užkandžiavo), o viena jų bandė apčiupinėti Vilhelmą. Važiuodami pajūriu galėjome nevaržomi sustoti, šokti į jūrąar mažame kaimelyje nusipirkti ledų. Gabrieliui labiausiai patiko Granados Alhambra, man – Cordobos Mezquita, o vaikams – Gibraltaro beždžionės. Tačiau kiekviena diena nuo tos akimirkos kai pramerkdavome akis iki tos, kai jas vakare visai be jėgų bet kupini įspūdžių užmerkdavome, buvo nepakartojama. Ar viskas buvo kaip sviestu patepta? Ne visada. Labai sunku buvo statyti palapinę nepaprastai kietoje Ispanijos žemėje, kartais nuvažiuodavome ne ten, kur reikėjo, tačiau viską atpirkdavo įspūdžiai. Vien ko verti pusryčiai ant Viduržemio jūros kranto? Nesvarbu, kad tai buvo dribsniai su jogurtu vienkartiniuose puodeliuose, bet užtat koks VAIZDAS buvo atsivėręs tiesiai mums prieš akis! Grįžę iš didžiosios kelionės dar savaitę pasisvečiavome pas draugus. Kaip tik tada dar kartą Gabrielius nuvažiavo su Augustu į ligoninę, kur pasakė, kad kaulas gyja gerai, todėl Augustui leidom mirkti (ne plaukioti, bet mirkti!) baseine. Vilhelmas per tą savaitę (nepaprastų Gabrieliaus pastangų ir jo begalinės kantrybės dėka) išdrįso ne tik lįsti į baseiną, bet ir jame plaukioti su plaukmenimis. Kur ten plaukioti! Jis šokdavo į tą baseiną kaip koks senas naras! Morta visa plikšė sėdėdavo kėdutėje ir džiaugėsi vis pribėgančių varvančių brolių draugija. O mes tiesiog „sugėrėme“ visus įspūdžius. Atgal keliavome per Barseloną, užsukome į Sagrada Familia bažnyčią, pasivažinėjome po miestą ir apžvelgėme visas jo grožybes, o po to...įvažiavome į Prancūziją ir mažais keleliais apvažiavome Provansą. Levandos, cikados, nepaprasto grožio kaimeliai...tokie gyvi, kad net kvapą gniaužė. Ispanijoje vis dar labai gyva ta mauriška dvasia. Net spalva čia kitokia – alyvuogių spalva, tokia dulkėtai žalia (alyvuogių plantacijos gali tęstis šimtus kilometrų). Čia jautiesi svečias. O štai Prancūzijoje pasijutau grįžusi....namo. Vieną dieną praleidome Avignon: Popiežiaus rūmai, bažnyčia, romėnų tiltas – aš svaigte svaigau. O dar sužinojome, kad šv.Morta – Avignon globėja. Taigi važiavau į Ispaniją, ją apkeliavome ir įspūdžiai fantastiški, tačiau įsimylėjau...Provansą. Po Provanso vėl įvažiavome į mokamus kelius ir dūmėme namo. Šįkart ilgiau pasivaikščiojome po Strasbūrą, kuris – vėlgi – nuostabus Prancūzijos miestas ir kurio Katedra tiesiog likome sužavėti (ypač ją norėjome pamatyti po to, kai U.Eco knygoje „Rožės vardas“ perskaitėme, kad tai viena gražiausių Katedrų). Po Strasbūro jau tiesiog dūmėme namo – norėjosi kuo greičiau miegoti savoje lovoje. Po šios kelionės – kaip ir po kelionės po Skandinaviją – mūsų vis klausė: Ar vertėjo? Gal geriau su mažiais į turistinę – atsiguli Turkijoje prie baseino ir nematai vargo? Žinoma, ir poilsinė kelionė turi savo privalumų, tačiau noriu padrąsinti tuos, kurie svajoja, tačiau nedrįsta leistis į tokias keliones. Pinigų mes išleidome panašiai, jei būtume penkiese keliavę dešimčiai dienų į Turkiją, tačiau atostogavome triskart ilgiau, o pamatėme, na, gal šimtus kartų daugiau...Norintiems pasiryžti noriu pasakyti, kad svarbiausia - išankstinis planavimas, protingas ryžtas ir tikėjimas, kad viskas bus gerai.

ITALIJA

PO dvejų metų – 2008-aisiais – susiruošėme į (kol kas) paskutinę didžiąją kelionę – slidinėti į Italiją. Vėlgi noras atsirado jau seniai, tačiau vis neprisiruošdavom – atrodė, kad slidinėjimas tokiai didelei šeimynai – brangus malonumas. Pradėjome aiškintis, kurie kurortai yra ir „padorios“ kainos, ir draugiški šeimoms su mažais vaikais. Labai greitai supratome, kad važiuosime į Prancūziją arba į Italiją. Kadangi ir vyrą, ir mane labai vilioja Italija, paieška labai natūraliai krypo ta linkme. Būtent Gabrielius išsiaiškino, kad visomis prasmėmis mūsų šeimynai geriausia būtų važiuoti į Livigno arba Bormio, esančius prie pat Šveicarijos sienos. Aš – po gan netrumpos paieškos – radau nameliuką, kuriame apartamentai išsiskyrė itin nedidele kaina – tik 460eu savaitei už 6 žmoniems skirtus apartamentus. Žinoma, reikėjo važiuoti „ne sezono“ metu, nes tie patys apartamentai sezono metu kainavo trigubai. Taigi kelionei pasirinkome sausio vidurį. Kadangi apartamentai buvo prie pat Bormio, tai, žinoma, buvo aišku, kad slidinėsime ten. Tada liko rasti slidinėjimo mokyklas vaikams, sugalvoti, kaip darysime su Morta (jai dar nebuvo dvejų), išsiaiškinti, kiek kainuoja slidžių nuoma ir t.t. ir pan. Šios kelionės planavimas jau LABAI skyrėsi nuo pirmųjų kelionių. Visų pirma, į Ispaniją dar važiavome su GPS aparatu, kurį tvirtinome prie nešiojamo kompiuterio. Nebuvo lengva, nes vyras vairavo, o aš turėjau sėdėti šalia ir tikrąją ta žodžio prasme sekti maršrutą. Žinoma, patogiau, nei su žemėlapiu, bet vis dėlto. Žinoma, tai jau buvo DAUG geriau, nei keliaujant po Skandinaviją, tačiau to pirmojo mūsų aparačiuko net negalima lyginti su tuo, kurį įsigijome šiai kelionei. Šis – nukrypus nuo kelio – iš naujo perskaičiuodavo atstumą, nurodydavo naują maršrutą ir t.t. Žodžiu, net negalima lyginti kelionės 2001-aisiais ir 2008-aisiais, nors – kaip bebūtų juokinga – „tais laikais“ geras žemėlapis kainavo ne ką mažiau, nei šiandien – mūsų įsigytas GPS‘as. Visų antra, per tuos metu atsirado daugybė pokalbių svetainių. Jau nekalbant apie tai, kad vien Lietuvos poaklbių svetainėse prisiskaitėm daugybę patarimų, ką ir kaip daryti atostogaujant būtent Bormio. Aš netgi asmeniškai susisiekiau su keliomis moterimis, kurios ten atostogavo, ir gavau naudingų patarimų. Didžiosios Britanijos pokalbių svetainėse radau nuomonių apie slidinėjimo mokyklas vaikams: kurios patiko, kur instruktoriai kalba angliškai ir t.t. Žodžiu, reikia tik pasiryžti praleisti laiko naršant internete, ir kelionė bus suplanuota nuo...iki. Sužinoję, kad maistas ten tikrai pigesnis, nei Briuselyje, nusprendėme, kad neverta jo daug vežtis. Tačiau visvien – kaip po to pastebėjome – nusipirkome per daug! Tačiau ir ši mūsų kelionė nebuvo be nuotykių (matyt, kitokių kelionių retai ir būna, kai keliauji su vaikais). Prieš pat kelionę visi mūsų trys muškietininkai susirgo, o Gabrielius sugebėjo nukristi nuo laiptų ir stipriai susitrenkti nugarą. Taigi teko imtis „griežtų“ priemonių: kojas mirkėme ir druskingame, ir garstyčių milteliais „pagardintame“ karštame vandenyje, skalavome gerkles ir ėmėmės visų kitų įmanomų natūralių ir nenatūralių priemonių. Be to, tikėjomės, kad Gabrieliaus nugara pasveiks. Tačiau...likus dviem dienoms iki kelionės pakilo temperatūra Gabrieliui, Mortai ir Vilhelmui. Kažkoks siaubas! Kelionės išvakarėse teko sukaupti drąsą ir nueiti pas gydytoją – darysime taip, kaip jis pasakys. Vaikų pediatrė pasakė: važiuokite, čia juk virusas...koks skirtumas, kur sirgs, o dar kalnų oras ir nuostabūs vaizdai greičiau pagydys...Gabrieliui daktaras paskyrė antibiotikų, tačiau važiuoti...irgi patarė. (Beje, kaip tik pakliuvo pas gydytoją – italą!). Žodžiu, išvažiavome į Italiją gan prastu „sąstatu“: Gabrielius, Vilhelmas ir Morta su temperatūra, Augustas – tik ką po ligos. Taigi realiai sveiki tebuvome aš ir Vilhelmo krikštatėvis, kuris važiavo drauge su mumis. Kadangi šįkart turėjome kelionės tikslą, išvažiavome ketvirtą valandą ryto – kad pusę kelionės vaikai miegotų. Be to, jau anksčiau buvome įsigiję mašininį DVD grotuvą su dviem ekraniukais (mokėjome apie 200 eurų), vaikai išsirinko nemažai filmukų. Taigi, atrodė, kad kelionei esame pasiruošę: vaikai miegos, tada pažais, o – kai nusibos – žiūrės filmukus. Viskas ėjosi it sviestu patepta iki Šveicarijos. Šveicarijoje ir vaikai (bei Gabrielius) pavargo, pasijuto prasčiau, be to, pradėjo snigti. Teko kelias valandas laukti, kol pakliuvome į traukinį, kuris kėlė iš Šveicarijos į Italiją. Temo. Sniguriavo. Kellionė užtruko gerokai ilgiau, nei manėme. Tačiau visi „smagumai“ prasidėjo atsidūrus Italijoje: mus ten užklupo tikrąją to žodžio prasme „amžiaus audra“: ačiū Dievui, kad bent jau turėjome grandines, kurias dar spėjome užzidėti ant padangų prieš sutemstant ir prieš prasidedant tikrai baisiai audrai. Audra buvo tokia, kad kas kelios minutės reikėjo lipti iš mašinos ir gramdyti šąlantį sniegą nuo valytuvų, važiavome maždaug 10km/val greičiu (įsivaizduokite, per kiek laiko įveikėme likusius 30km), Gabrielius jautėsi siaubingai, vaikams pakilo temperatūra – žodžiu, siaubo filmo scenarijus. Ir – lyg mums nebūtų visko užtekę – pries mus važiavusi italų mašina įkalnėje ėmė į mus slysti (juk italai per daug „kieti“ grandinėms! ): gerai, kad už mūsų važiavę žmonės buvo geranoriški, visi iššoko iš mašinų ir nukreipė slystančią mašiną į šalikelę...kitaip dar nežinia, kaip būtume baigę tą kelionę. Nenuostabu, kad – kai galų gale pasiekėme savo apartamentus – griuvome į lovas it negyvi. Še tau, boba, ir devintinės! Atrodė, kad viskas suplanuota iki smulkmenų, bet, kaip sakant, niekada nesakyk niekada. Džiaugtis liko bent tuo, kad buvome viskam pasiruošę: ir tokioms oro sąlygoms, ir galinčioms pakilti vaikų temperatūroms, ir turėjome pakankamai duonos ir pramogų mašinoje, kad vaikai nepradėtų lipti per stogą. Jau kitą rytą Augustas, aš ir Vilhelmo krikštatėvis Viktoras išvažiavome slidinėti. Beje, jau vien rytui išaušus ir pamačius vaizdus pro langą, supratome, kad tikrai ilgai nesirgsime. Na, gi neįmanoma tokioje fantastiškoje gamtoje sirgti! Ir jau po kelių dienų ant kalno keliavome visi. Mes su Gabrieliumi nusipirkome vieną slidinėjimo pasą: važiuodavome nuo kalno pakaitomis: iš pradžių vienas su Morta, o kitas važiuoja, o po to apsikeičiame. Kadangi kitą dieną atvažiavo ir Gabrieliaus brolis Jonas, tai kartais netgi mes abu galėdavome nuvažiuoti: su Morta pabūdavo arba Viktoras, arba Jonas. Mortai išnuomavome roges, į jas įklojome šiltą antklodę, tai ji – kai nenorėdavo dūkti sniege – sėdėdavo rogutėse, kurias mes užtempdavome į varlinuką, ir ji labai smagiai lėkdavo nuo jo. Tose rogėse Morta miegojo ir pietų miegelį. Bene labiausiai bijojome dėl Vilhelmo, kuris yra labai nedrąsus. Galvojome, ar jis išvis išdrįs atsistoti ant slidžių. Taigi jam nusamdėme individualų trenerį. Pirma diena buvo sunki: Vilhelmas grįžęs pasakojo, kad daug verkė ir gavo daug šokolado! Tačiau jau antrą dieną jis pradėjo lekti su vėjeliu. Tiesiog širdis dainavo į jį žiūrint. Augustas tik pirma dieną buvo su individualiu treneriu. Antrą dieną užrašėme jį į mokyklėlę, kuri truko visą savaitę – tol, kol buvome Italijoje. Taigi pusę dienos Augustas leido mokyklėlėje, o kitą pusę – važinėjo su vienu iš mūsų. Vilhelmas tuo tarpu – pabuvęs su treneriu – ateidavo pas mus su Morta ir smagių smagiausiai važinėjo varlinuke. Teisybę pasakius, jį vos būdavo galima ištempti pavalgyti. Paskutinėmis dienomis jis jau drąsiai leidosi ir nuo mėlynų trąsų. Augustas – tuo tarpu – skriejo nuo raudonų trąsų ir sakė, kad galėtų ir nuo juodų! Tiksliai nežinom, bet atrodo, kad jie su Gabrieliaus broliu tai ir padarė kartą-kitą. Taigi ant kalno ateidavome kai tik atsikeldavome ir pavalgydavome pusryčius, o išeidavome jau uždarant trąsas. Jei kas būtų sakęs prieš kelionę, kad taip darysime – nebūčiau patikėjus. Juk vis dėlto vaikams sausio mėnesį tebuvo beveik dveji, beveik penkeri ir šešeri metai. Tačiau vaikai džiūgavo be galo be krašto. Net Mortą būdavo sunku ištraukti iš pusnynu virtusios žaidimų aikštelės. O kiek ašarų buvo, kai teko grąžinti rogutes į nuomos punktą! Vakarais irgi nesėdėjome namuose: tai pašokdavome iki kokio restoranėlio, tai vaikščiojome po tikrai nuostabų Bormio miestelį (kuris siekia net romėnų laikus), tai vėl prisigalvodavome kokių nors pramogų. O kartais tiesog užsisakydavome picą į namus ir žiūrėdavome filmus, kuriuos atsivežėme nešiojamajame kompiuteryje. Dabar – kai prisimenu Italiją – prieš akis matau tik nuostabaus grožio gamtą, tiesiog švytinčius vaikų veidus (dažnai išsitepusius šokoladu, nes po pietų VISADA reikdavo išgerti puodelį šilto karšto šokolado!) ir juos lekiančius nuo kalno. Augustas su Vilhelmu – vos spėjus grįžti – jau planavo, kaip važiuosime slidinėti kitais metais. Tikimės, kad sugebėsime ištrūkti. Tik pagalvojome, kad – su tiek vaikų – geriau važiuoti į tą pačią vietą, o ne bandyti kažką naujo. Tiesiog dabar jau viską žinosime, nebereikės vėl iš naujo ieškoti ir klausinėtis. Nes – nors ir perskaitėme įvairių įspūdžių ir pasidalinimų patirtimi – vis dėlto sava patirtis yra sava patirtis. O kelionėse žiemą iš tiesų reikia kuo daugiau aiškumo ir nuspėjamumo. Nors...ką žinosi – gal, artėjant žiemai, ims atrodyti kitaip?

LONDONAS ir DUBLINAS

Šiais metais dar ir turėjome dvi „ilgo savaitgalio“ keliones į Didžiąją Britaniją ir į Airiją. Londone dirba mano buvusi kolegė, kurią jau seniai norėjome aplankyti, o Dubline – vyro kursiokas ir bendradarbis, kurį irgi jau metai kaip žadėjome aplankyti. Į Londoną keliavome švęsti Naujų Metų ir keliavome savo automobiliu. Į Dubliną dar rudenį nusipirkome lėktuvo bilietus (visai šeimai bilietai kainavo 100eu). Londone praleidome 5 dienas, Dubline – 4. Abi kelionės buvo tiesiog fantastiskos. Tačiau dėl savaitgalinių kelionių pagalvojome, kad su trim mažais vaikais jos reikalauja šiek tiek per daug jėgų. Nes norisi būti vaikų ritmu, o – kai turi tik kelias dienas – visvien atsiranda tas „paskubėk“ elementas, kas – mūsų nuomone – nėra teisinga vaikų atžvilgiu – juk jie tokie patys lygiaverčiai keliautojai, kaip ir mes! Taigi reikia arba keisti nusiteikimą (ką, manau, labai sunku pakeisti, jei, pavyzdžiui, pirmą kartą lankaisi kokioje nors šalyje), arba keletą metų lukterėti.

KELETAS PATARIMŲ, kuriais galima pasidalinti su tėvais, kurie apasisprendžia keliauti automobiliu su mažais vaikais: - Kelionę planuokite. Kuo daugiau „nežinomųjų“ išmesite iš sąrašo, tuo didesnė tikimybė, kad viskas bus gerai. - Išvažiuokite anksti ryte – kai dar vaikai tikrai bent jau kelias valandas miegos mašinoje. Pasiimkite pagalvėlių ir antklodėlių – dauguma vaikų miega ir užmiega daug geriau, jei jiems iš tiesų yra patogu ir jauku. - Mašinoje turėkite įvairiausių užkandėlių. Geriausia, kad tai būtų kuo mažiau trupios ir teplios užkandėlės. Jei geriate, tai geriau ne iš paprasto butelio, o iš to „sportinio“, su specialiu dangteliu, kuris padeda skysčiui neišsilaistyti. Vaisius nuplaukite ir sudėkite į maišelius. Be to, mes pastebėjome, kad vaikams patinka, kai jie turi kiekvienas savo maišelį – tada nereikia dalintis, nereikia lenktis, kad pasiektum ir t.t. Vaisius nuplaukite, supjaustykite, nulupkite ir pan. – žodžiu, paruoškite valgymui ir – geriausia – sudėkite į dėžutes. Mūsiškiai, pavyzdžiui, mėgsta nuluptus ir supjaustytus obuolius, apibarstytus cinamonu. Ir sveika, ir puiki užkandėlė išalkusiems mažyliams! - Leiskite vaikams pasiimti mažų žaisliukų, su kuriais jie tikrai žaidžia. Geriausia, jei padėsite jiems išsirinkti. (Nes kitu atveju vaikai kartais pasiima tuos, su kuriais NIEKADA nežaidžia – ne išimtis bus ir kelionė). Važiuodami į Ispaniją, berniukai turėjo po nedidelę kuprinę, į kurią susidėjo mažus žaisliukus, su kuriais smagu žaisti. Nebuvo jokių problemų! - Kai sustojate, leiskite vaikams išsilakstyti. Tiesiog sustokite ten, kur jie TIKRAI galės lakstyti. Nepamirškite, kad vaikams labai sunku suprasti tokią abstrakciją kaip laikas. Trys valandos ikimokyklinukui (ir netgi pradinukui) gali atrodyti visa amžinybė. - Jeigu pakeliui nakvojate, leiskite vaikams išsimaudyti, paskaitykite smagią knygą, įjunkite televizorių, nupirkite kokį skanėstą – tiesiog pasistenkite, kad vaikams būtų smagu. - Jei važiuojate su kūdikiu (ypač vasarą), dažnai keiskite sauskelnes. Ispanijoje mums itin praverte kremas uzpakaliukui (Sudocrem). - Nepamirškite, kad mašina – ne girežto režimo kalėjimas. Vaikams įdomūs įvairūs žaidimai. Mūsų berniukams Augusto krikšto mama padovanojo nuostabų mašinos žaidimą, kurį vaikai mėgsta žaisti net ir nelabai ilgose kelionėse. Tai tiesiog kortelės su tuo, ką vaikas turi pamatyti: pavyzdžiui, sugedusią mašiną; žalią mašiną; mašiną, kurioje sėdi penki keleiviai; mašiną, kuri ant stogo vežasi dviračius ir pan. Kai pagalvoji – net nereikia tokio žaidimo, juk viską galima sugalvoti ir patiems! Vaikams ir smagu, ir jie užimti. - Nors jums gal ir nebus labai smagu, tačiau vaikams nepaprastai patinka įvairi vaikiška muzika. Londone nusipirkome keletą vaikiškų diskų – jų vaikai klausė visą kelią atgalios: pritardami, krizendami, dainuodami ir plodami. - Pasiimkite knygų. Mažesniems vaikams tinka kietais lapais ir su daug paveikslėlių. Vyresni – jei jų nepykina – gali net ir kelias valandas išbūti pasinėrę į fantazijų pasaulį (mūsų Augustas jau nuo kelionės į Ispaniją pamėgo skaityti mašinoje) - Ilgose kelionėse vasarą tikrai padeda tamsinti langai arba bent jau tie prilipinami „tamsintojai“. Šiltuose kraštuose net ir mažiems vaikams praverčia saulės akiniai (tik – jei jau perkate – pirkite neprastus). Nepamirškite kremo nuo saulės ir kepurių. Mums – kartą apsižioplinusiems – teko ieškoti Augustui tinkamos kepurės po visą Gdanską. - Turėkite vaistinėlę. Būtinai. Nes – jeigu neprireiks – parsivešite. O – jeigu prireiks – žinosite, kad turite vaistų, kuriems jūsų vaikas nėra alergiškas, kurie jam tinka ir pan. - Keliaujant su mažais vaikais, visai neprasta mintis yra į mašiną įsimesti puodelį, jei kartais prispirtų reikalas, o negalėtumėte sustoti. Mums puodelis itin išgelbėjo, kai važiavome į Italiją: lauke sniegas, šaltukas spaudžia, tu stovi viduryje niekur, vaikui labai prisireikia... - Jei leidžia galimybės, nusipirkite nešiojamą DVD grotuvą. Net jei vaikų turite tik du, geriau, jei jis turi du ekraniukus. Leiskite vaikams išsirinkti filmukus, kuriuos jie norės žiūrėti. Ir – jei galite – nupirkite ir/ar pasiskolinkite keletą naujų – paprastai šie dar geriau prikausto dėmesį. Kai jau pamatote, kad vaikams nusibodo įvairūs žaidimai – įjunkite filmuką. - Jei nakvojate viešbutyje, viską, ko jums reikės tai nakčiai, susipakuokite į atskirą maišelį – tada nereikės raustis po visą mašiną ieškant vieno ar kito daikto. Mes apskritai nieko nepakuojame į lagaminus. Viską pakuojame į prekybos centrų didesnius maišelius: kiekvienam vaikui po vieną. Tada dar paimu vieną tikrai didelį maišą (dažnai šiukšlių) – į kurį dedu visus nešvarius skalbinius, kad nesusimaišytų su švariais. Kai atvažiuojame, reikia tik atidaryti maišelius ir juose – visa vaikų apranga. Visų higienos reikmenims – vėl atskiras maišelis. Ir t.t. Pasirinkite arba skirtingus maišelius, arba užrašykite ant jų, kas kur – tada labai lengvai atskirsite ir rasite, ko jums reikia. Iš tiesų – pats smagumas yra pati kelionė. Todėl reikia ją taip planuoti, kad visiems būtų smagu. Ar galima teigti, kad smagu keliauti visiems susigrūdus mašinoje, kuri jau po kelių valandų vis labiau panašėja į šiukšlyną, kurioje – nors ir be galo stengsitės išvengti – vaikai verkia ir susipyksta? Argi toks scenarijus vertas atostogų termino? Visų pirma, šeimai keliauti mašina yra DAUG pigiau. Kai kurioms šeimoms tai iš tiesų yra vienintelis būdas keliauti. Taip keliaudamas pamatai tikrai daug daugiau, nei nuskrisdamas iš taško A į tašką B. Visada turi su savimi mašiną, visada gali pakeisti maršrutą, kelionę derinti pagal esančius poreikius – jau nekalbant apie tai, kad iš tiesų į mašiną sutalpinti galima labai daug ką. Apie tai, ką tai duoda šeimai kaip vienetui, net neverta pradėti kalbėti: visi išsikalba, leidžia iš tiesų daug laiko drauge, tiesiog suartėja, geriau pažįsta vieni kitus...o kiek diskusijų kyla!