Grįžti į blogą
liepos 31

Ir aš ten buvau, alų midų gėriau...

 

Penktadienį važiavome į vyro brolio - dieverio - vestuves. Morta visą savaitę klausinėjo: na, kada gi, kada??? Mat ji labai rimtai žiūrėjo į savo pareigą barstyti žiedlapius jauniesiems einant į bažnyčią. Kadangi vestuvės - ne toks jau dažnas reikalas, tai nori-nenori prisimeni visas, kuriose yra tekę dalyvauti. Kai pagalvoju, esu dalyvavusi ir visiškai tradicinėse lietuviškose vestuvėse (su visokiais ten jaunosios grobimais ir pan), ir neįprastose, pavydžiui, amerikietiškose. Šiandien galvoju, kad ir mūsų, t.y. kai aš buvau jaunoji, vestuvės buvo neįprastos. Kodėl?

a) Tuokėmės penktadienį, tryliktą mėnesio dieną. Nes taip norėjome:)

b) Tuokėmės 8val ryto. Tais gūdžiais laikais dar reikėjo eiti ir į Santuokos rūmus. Kai ten nuėjome (ėjome, nes mano tėvų namai yra/buvo labai arti tų rūmų), ant durų kabojo užrašas UŽDARYTA :D

c) Santuokos rūmuose neturėjome žiedų - norėjome juos už(si)mauti bažnyčioje. Ir muzikos neužsakinėjome. Ir šampano. Ir dar visą laiką juokiausi, nes ta moteris kažkaip labai rimtai į šį reikalą žiūrėjo:)

d) Turėjome dvi poras liudininkų: vieną Santuokų rūmams ir kitą - Bažnyčiai. Bažnyčioje liudininkais buvo Gabrieliaus bočius ir mano krikšto mama. Rimtai. Santuokų rūmuose - tiesiog tuo metu artimi buvę draugai.

e) Bažnyčioje buvo visai kas kita. Prisimenu tik tai, kad labai labai jaudinausi. Ir vis sau sakiau: ei, Austėja, susiimk, neištežk! Bet Saulaitis - kaip ir visa kita - buvo tobula.

f) Po ceremonijos Šv.Jonų bažnyčioje (mat mes norėjom tuoktis pas Saulaitį ir tik pas Saulaitį) kiemelyje buvo užkandėliai. Užkandėliai tęsėsi (ir dar galima buvo paragauti šampano:)) ant Trijų Kryžių Kalno. Po kalno dauguma atvykusių išsiskirstė, o patys artimiausieji važiavome į Gabrieliaus senelių sodybą Trakuose.

g) Sodyboje pabendravome su tėveliais, labai gražią dainą padainavo mano sesuo su pusbroliu, Ramunė mus pafotografavo prie to paties ežero ir ant to paties lieptelio, prie kurio susipažinome, prapjovėme tortą, ir mes...išvažiavome. P.S. Mums prie mašinos prikabino visokių gėrybių (na, žinote, kaip filmuose būna), bet gerai, kad Gabrieliaus bočius pašnibždėjo Gabrieliui į ausį, tai mes - šiek tiek pavažiavę - tą uodegą nusirišome.

h) Juokingiausia buvo tai, kad mūsų giminaičiai šventė dar dvi dienas:))))) Mes skambinome iš kaimo turizmo sodybos, į kurią pasprukome savaitgaliui (mat aš pirmadienį turėjau eiti į darbą), o jie sau vis smagiai šventė. Gerulis, ar ne?

Beje, ta kaimo turizmo sodyba, kurioje buvome, buvo T-O-B-U-L-A. Įsivaizduokite: sėdite prie nuostabiai dengto stalo po žvaigždėtu dangumi, už kelių žingsnių jums kepa kepsnį, gurkšnojate svaiginantį vyną, mėnulis atsispindi ežere ir taip tylu, kad, atrodo, girdite kitame pasaulio gale amsintį šunį. O kokie jauni! Dabar man tokio amžiaus žmogučiai neatrodo labai brandūs, o tąkart patys sau atrodėme ohoho kokie solidūs! :)

Juokingiausia visų vestuvių dalis buvo mano šukuosena - man ji nepatiko ir vos - nors kėliausi penktą valandą, kad sušukuotų - nepakišau prieš pat vestuves galvos po dušu. Šiandien galvoju, kad normali ta šukuosena buvo ir be reikalo aš ten jaudinausi. Galų gale - esmė juk ne tai, kaip atrodai per vestuves ir ką valgai ir kaip viskas vyksta, o tai, ką jauti ir ką pasižadi (sau ir kitam žmogui!). Bet tądien suerzino kaip reikalas:)

O kas jus suerzino per jūsų vestuves? Pradžiugino? Pasidalinkite savo įspūdžiais ir ką apie visa tą erzulį galvojate šiandien:) 

Aš vat žiūriu nuotraukas, ir juokas ima, nes Gertrūdai labiausiai rūpėjo peršokti per griovius ir užlipti ant akmenų. Jos nuostabių nuotabiausia šukuosena jau buvo išardyta dar mums neatvažiavus iki Anykščių, o per ceremoniją pamiršo barstyti žiedlapius. Po to juos išbarstė jau po visko lauke ir pasakė: "JAU!". Ach, ir dar. Klausia: Kas čia bus?

Aš: Vestuvės.

G: Kokios vestuvės?

Aš: Jono ir Austėjos.

G: TAVO????

Ir dar sakė, kad ir ji tokia bus (kaip nuotaka), kai užaugs. :)

O po to tiesiog ėmė ir užmigo rožiniam tiuliui kyšant iš po suknelės ir baltiems plaukams besiplaikstant šiltame liepos pabaigos vėjyje. Net pavydu!

Beje, dar nepasakiau - vieno komentaro autoriui/-ei atiteks nuostabioji BIOCELL veido kaukė su hialurono (?) rūgštimi. Patikėkite - gerulė, pati išbandžiau, patiko (nors rezultato nemačiau, bet jaučiausi tikrai puikiai. Taigi, manau, užskaitysime tą jausmą kaip puikų rezultatą!) Komentarų lauksiu iki trečiadienio, rugpjūčio 3 dienos.

[gallery columns="2" orderby="ID"]