Grįžti į blogą
birželio 08

Išmokti pralaimėti – neįkainojama patirtis

Straipsnis iš žurnalo “Mažylis”

Beveik kiekvienas tėvas, žaisdamas stalo ar sportinius žaidimus, jei ne visada, tai bent jau retkarčiais tikrai sąmoningai pasiduoda. Kas būtų, jei niekada nepasiduotume? Nežinau, kaip jus, bet mane persekiotų kaltės jausmas. Kažkur giliai man vis dar atrodo, kad laimėti prieš vaiką yra neteisinga ir netgi... žiauru. Juk visi norime, kad vaikas būtų laimingas. Ir tikriausiai visi matėme, kaip žiba jo akys laimėjus.

Konkurencija nėra blogai

Laimėdamas vaikas "augina" pasitikėjimą savimi. Tačiau kad ir kaip nemalonu būtų tai pripažinti, lygiai taip pat svarbu yra ir išmokti pralaimėti bei suprasti, kad ne visada įmanoma laimėti. Išmokti garbingai laimėti ir garbingai pralaimėti – viena svarbiausių užduočių iki mokyklos. To beveik neįmanoma išmokti, jei nėra konkurencijos. Konkurencingi žaidimai moko nebijoti rizikuoti, susikoncentruoti ir planuoti. Taigi net ir žaisdami paprasčiausius stalo žaidimus mokome vaikus to, kas jiems vėliau gyvenime bus neįkainojama. Konkurencija yra savaime suprantamas dalykas, jei šeimoje auga keletas vaikų – ypač jei juos skiria tik keleri metai. Sudėtingiau, jei tarp vaikų didelis amžiaus skirtumas (tėvai – net nesąmoningai – vis prašo vyresnėlio nusileisti mažyliui, o tai nėra gerai nei vienam, nei kitam) arba vaikas auga tik su suaugusiaisiais.

Kada pasiruošęs?

Labai sunku pasakyti, kada mažylis yra pasiruošęs žaisti pagal taisykles. Kiekvienas vaikas vystosi savo ritmu, ikimokykliniame amžiuje normos ribos yra labai plačios. Nors dauguma ikimokyklinukų rodo susidomėjimą stalo žaidimais, tačiau ne visi yra jiems pasiruošę. Stebėkite savo vaiką. Be to, stenkitės įsigyti tokius žaidimus, kurie skirti jūsų mažylio (o ne vyresnio) amžiaus vaikams. Jeigu matote, kad vaikas dar nėra pasiruošęs, galite paprastinti taisykles arba daryti šiokias tokias išlygas.

Tačiau jau net vos trejų sulaukęs pyplys yra pasiruošęs pradėti stalo (ir sporto) žaidimų "karjerą". Jeigu žaisite su juo (o ne paliksite viską savieigai), maždaug septynerių vaikas jau puikiausiai galės žaisti bet kokį žaidimą. Kai pradėsite, nepamirškite, kad svarbiausia yra ne žaidimas, o laikas, kurį leidžiate kartu. Ir jums, ir vaikui turi būti smagu, juk tai – jūsų artumo akimirkos. Kai žaidžiate, visą dėmesį skirkite mažajam ir sekite, ar jam įdomu, ar jis supranta. Juk visas procesas gali būti kupinas naujų žinių, naujų potyrių, kurie nebūtinai bus tiesiogiai susiję su žaidimu.

Ar leisti laimėti?

Jei laimi, mažieji džiaugiasi be galo be krašto, jaučiasi svarbūs, didėja jų pasitikėjimas savimi. Kadangi žaidimo kartu tikslas yra smagiai praleisti laiką, atrodo, kad reikia leisti vaikui kuo dažniau laimėti. Nebūtinai. Retkarčiais leiskite jam laimėti, ypač pradžioje. Tai svarbu dėl labai paprastos priežasties – vaikas turi laimėti ne vieną kartą, kol nebebijos pralaimėti. Išmokęs laimėti, mažylis turi mokytis ir pralaimėti. Jeigu žinote, kad jam sunkus metas (darželyje susipyko su draugu, prastai jaučiasi, neišsimiegojęs), nebijokite leisti jam laimėti. Tai, kad vaikas sunkią akimirką pasijus geriau, tik praskaidrins jūsų dieną. Nebūkite principingi – būkite supratingi. Tačiau, kaip sakoma, kraštutinumai nėra gerai. Vaikai, kurie visada laimi prieš tėvus, sunkiai bendrauja su kitais vaikais, nes su jais reikia dalytis ir jie – lygiai kaip ir jis – nenori pralaimėti. Taigi iš pradžių keiskite taisykles ir leiskite (retkarčiais) vaikui laimėti, vėliau, pavyzdžiui, leiskite jam pradėti žaidimą arba kad žaistų jau turėdamas šiek tiek taškų ir pan. – kiekvieną žaidimą galima pritaikyti pagal individualius poreikius. Svarbiausia – lankstumas.

Norėdami sustiprinti vaiko pasitikėjimą savimi, leiskite jam žaisti kompiuterinius žaidimus (lavinamuosius) arba tokius, kuriems nereikia partnerio. Taip gerėja vaiko gebėjimai, aštrėja mąstymas, tačiau nejaučiama konkurencija. Nepamirškite, kad ikimokyklinukams reikia daug žaisti – tik taip atsiskleis jų kūrybiškumas, jie sugalvos SAVO žaidimus ir SAVO taisykles, o visa tai dės pagrindą stalo bei sporto žaidimams.

Mokykite pralaimėti

Mūsų vyresnėlis tiesiog siaubingai nemėgsta pralaimėti. Net ir būdamas šešerių jis vis dar retkarčiais apsipila ašaromis arba supykęs nusisuka. Tačiau tai – jau progresas. Anksčiau jis galėdavo sugriauti visą žaidimą ir trinktelėjęs durimis išlėkti į kitą kambarį. Kaip ir viskas, mokymasis pralaimėti irgi reikalauja laiko. Tai neatsitiks per vieną dieną. Vieni vaikai tarsi gimsta mokėdami pralaimėti, kiti yra ambicingi individualistai, kuriems atrodo, kad sugrius pasaulis, jei jie pralaimės.

X Pirma, ką galite padaryti, – būkite pavyzdžiu. Jeigu vaikui matant pralaimite krepšinio rungtynes ir visa tai palydite geru kamuolio spyriu į nežinią ir piktu žodžiu, tai nesitikėkite, kad sūnus elgsis kitaip. Jei leidžiate vyresniam broliui spirti į stalą, kai nepasiseka ėjimas, mažylis darys tą patį. Tačiau jeigu pralaimėjęs pasakote: "Vaje, kaip norėjau laimėti... Gal pasiseks kitą kartą..." – vaikui siunčiamas signalas, kaip reaguoti į pralaimėjimą. Jau penkiametis iš esmės turi suprasti, kad neįmanoma visą laiką laimėti.

X Neignoruokite vaiko jausmų. Juk puikiai suprantate, kad vaiką apėmė įtūžis – juk ir jums taip būna. Taigi supraskite vaiko nusivylimą. Tačiau jokiu būdu netoleruokite neleistino elgesio: keiksmų, daiktų spardymo, mėtymo, durų trankymo, isterijos priepuolių ir pan. Tiesiog pasisodinkite mažiuką ir apie tai pasikalbėkite. Pasakykite, kad tokio elgesio netoleruosite, kad kitą kartą tiesiog išsiųsite jį į savo kambarį.

X Dėmesį sutelkite ne į tai, kaip paguosti pralaimėjusį vaiką, bet į tai, kaip jam padėti, kad kitą kartą pasisektų. Analizuokite, ko jis dar nemoka, kur reikėtų pasitempti. Jei žinote kokių gudrybių, pasidalykite. Pavyzdžiui, sakykite: "Neskubėk. Gerai pagalvok, kurioje vietoje matei tą paveiksliuką" ir pan.

X Pastebėkite tai, ką vaikas daro puikiai, kur jam sunku prilygti. Jei mažylis jaus, kad daug ką moka padaryti puikiai – tada ir pralaimėjimai nebus tokie skausmingi.

Ką daryti tėvams, jei vaikas apgaudinėja?

Jei pastebėjote, kad mažylis apgaudinėja žaisdamas stalo žaidimus, visų pirma pagalvokite, kas galėjo paskatinti jį šitaip elgtis. Gali būti, kad jūsų vaikas dar mažas ir nesupranta, ką reiškia apgaudinėti. Tokiu atveju reikia mokyti, o ne bausti. Jeigu žinote, kad mažylis jau supranta, pasistenkite išsiaiškinti, kodėl jis nenori žaisti sąžiningai. Pasakykite vaikui, kad matėte jį žaidžiant nesąžiningai (arba jums pasakė), ir pasikalbėkite, kodėl svarbu būti sąžiningam. Ir nepamirškite, kad beveik visi vaikai liaunasi žaidę nesąžiningai ir apgaudinėję, kai sustiprėja jų pasitikėjimas savo jėgomis. Taigi nepulkite į paniką. Pasikalbėkite su vaiku, tačiau labai neakcentuokite. Daug svarbiau – smagios akimirkos, praleistos kartu, ir tai, ką jūs tuo metu kalbėjote ir pasisėmėte iš to buvimo kartu.

Ką verta žinoti

Stalo ir sporto žaidimai moko vaiką kontroliuoti savo emocijas ir bendrauti su kitais. Vaikas suvokia, kad jei darys ką nori ir kada nori, tai tikriausiai nei laimės, nei bus mėgstamas kitų.

Ikimokyklinio amžiaus vaikams daug svarbiau, kad būtų patenkinti tėvai, o ne tai, kad veiksmas būtų "teisingas". Jei vaikas mano, kad jūs supyksite, jei jis pralaimės, gali apgaudinėti draugus, kad tik jums įtiktų.

Ikimokyklinio amžiaus vaikai mokosi skirti "gera" nuo "bloga", "teisinga" nuo "neteisinga".

Pradinėse klasėse vaikas jau turėtų puikiai skirti teisingą poelgį nuo neteisingo.

Ikimokyklinio amžiaus vaikas turi suprasti, kad neįmanoma visada laimėti.

Žaisdami su kitais (tėvais, draugais, broliais, seserimis) ikimokyklinukai perpranta taisykles, sąžiningą žaidimą. Šio amžiaus vaikai dažnai kalbasi apie tai, kas yra teisinga ir sąžininga.

Susiję įrašai