Grįžti į blogą
vasario 28

Ką mes dabar skaitome ir apie mylimiausias knygas.

 

Kai pamačiau šią Baltų lankų išleistą knygą Knygų mugėje, net pašokau iš džiaugsmo - dar viena mano laaaabai mėgiama knyga išversta į lietuvių kalbą! Ir kaina buvo itin draugiška - 10Lt. Taigi šįvakar ją skaitėme su mergaitėmis, nes diena buvo ilga, grįžome vėlai ir pavargę (visi keturi vaikai nepaprastai kantriai laukė, kol man baigsis susitikimas), tad norėjosi tiesiog gražios ir ne itin ilgos knygos vakaro skaitiniams.

Keisčiausia, kad knyga merginų nesužavėjo. Manau, kad mergaitės buvo tiesiog labai pavargę, nes paprastai tokios knygos skatina diskusiją ir klausimus. Vadinasi, bandysim darkart kitą vakarą.

Gertrūdėlei knyga buvo įdomesnė, nei Mortai: ji ir labiau susikaupė, ir įdėmiau apžiūrinėjo paveikslėlius. Morta baigiant skaityti jau snaudė...

Knygelė yra apie mamos meilę savo vaikui. Lapė ir lapiukas. Vaikutis sako: "Aš piktas ir niūrus, nes nieks manęs nemyli." "Mažyli, - taria jam mama, - ir piktą, ir nepiktą, mylėsiu visada tave, kad mums ir kas nutiktų". Tokia yra ir knygos pagrindinė mintis: mylėsiu tave, vaikeli, kad ir kas nutiktų. Gražu. Garantuoju, kad lengvai susigraudinantys mamytės ir tėveliai, skaitydami šią knygą, vienu metu vos įžiūrės tekstą.

Ši knyga man primena vieną itin ypatingą knygą mūsų namuose. Vilhelmas, kai buvo mažas, iš visų pasaulio knygų labiausiai mėgo skaityti "I Love You, Stinky Face". Aš ją jam versdavau: "Myliu tave, smirdžiau!". Jam nepaprastai patikdavo žodis "smirdžiau": jis krizendavo, prisiglausdavo, susigraudindavo, prašydavo DAR, DAR, DARRRRR. Kai važiavau ilgam į JAV, įrašiau šią pasaką ir padariau video filmuką. Viliukas iš pradžių žiūrėdavo labai smagiai, bet po kelių savaičių graudindavosi, prašydavo, kad aš grįžčiau, tai G neberodė jam to filmuko. Tą pačią vasarą jis (matyt, siedamas knygelę su manimi ir nuolat ją nešiodamas su savimi) knygelę pametė kopose. Ach, kiek buvo liūdesio!  Ir, žinoma, teko knygelę parsisiųsti iš naujo. Dabar - skaitydama šią knygą mergaitėms (kurioms ji tikrai nėra mylimiausia knygelė) - beveik kaskart susigraudinu, nes prisimenu Vilhelmą: tokį mažą, mielą, tokiomis nepaprastai švelniomis akimis, ir širdis tiesiog sąla. Net jeigu namuose nebeturėsime nė vienos vaikiškos knygos, ši bus viena iš kelių išsaugotų. Tiesiog. Nes ją liesdama galiu keliauti laike - į tas dienas, kai mūsų antragimis buvo mažylis ir kvatojo išgirdęs žodį "smirdžius" bei stipriai prisiglausdavo klausdamas, ar aš jį mylėčiau, jei jis būtų ciklopas.

"Bet, mama, mama, o jeigu aš būčiau ŽALIAS ATEIVIS IŠ MARSO ir valgyčiau vabalus, o ne riešutų sviestą?" "Tada aš į tavo užkandėlių dežutę pridėčiau skruzdėlių, vorų ir pačių skaniausių vabaliukų, kokių tu tik esi valgęs! Ir dar į dėžutę įdėčiau laiškelį, kuriame parašyčiau: "Myliu tave, mano žaliasis mieluti. Skanaus!" Myliu tave, mama! Ir aš tave myliu, mano nuostabiausias Viliuk! Gera, kad yra tokių ypatingų knygų. Tokių, kurias galima vadinti mylimiausiomis. Ar ne?