Grįžti į blogą
sausio 31

Kai nuleidi rankas...

Šiandien sužinojau, kad mano vienai buvusiai kolegei, su kuria dirbdamos buvome labai susidraugavusios, gerklės vėžys.

Artimiausiu metu jai išraus beveik visus dantis, kad paruoštų žandikaulį tam, ką padarys radioterapija, ir ji nebegalės kramtyti ir valgyti jokio sauso maisto, nes nebeturės seilių liaukų. Žinote, kas priverčia nuleisti rankas? Ogi tai, kad supranti, jog su amžiumi sveikatos nedaugėja, ir dažnai mes esame tokie bejėgiai ir tokie mažučiai... brrr, koks man baisus tas bejėgiškumo jausmas! Guodžia bent tai, kad mano kolegės dukra jau suaugusi, tačiau vis vien...ji juk jauna ir žavi moteris! Nežinau, kaip jūs, tačiau aš su kiekviena diena vis labiau suprantu, kad geriausias palinkėjimas yra linkėti žmogui sveikatos. Nes jei yra sveikatos, tai, kaip sakant, jokie iššūkiai nebaisūs. J-O-K-I-E. Bet bet kokį mėšlą galima pereiti ir iš jo išbristi, jei esi sveikas... O jei tos sveikatos nėra, tai net nežinai, ką daryti...ir ko linkėti žmogui, atsidūrusiam tokioje situacijoje. Gal tik stiprybės ir atsparumo...gebėjimo greitai atgauti jėgas... Nepasiduok, Fiona!

O ar jūs esate atsidūrę tokioje situacijoje, kai sėdi ir galvoji: ką man dabar parašyti? Ar jūs kada nors buvote mokyti, kaip geriausiai išreikšti empatiją? Nes aš pagalvojau, kad bėda ta, jog man vos ne norisi pasislėpti, tarsi aš nebūčiau mačiusi tos žinutės, nes nežinau, ką parašyti... Žinoma, keletą kartų vis grįžusi prie jos žinutės ėmiau ir parašiau, nes pagalvojau, jog norėčiau, kad man parašytų, kad mane palaikytų...ir ne tik patys artimiausi ir svarbiausi žmonės. Tik gaila, kad mokykloje nerašėme laiškų susirgusiems draugams, o ir šiaip daug kas yra slepiama nuo vaikų, kad jų netraumuotų. Tačiau manau, kad mus visus daug labiau traumuoja nemokėjimas tiesiog būti šalia, kai kitam žmogui to reikia.

Nuotrauka: Sadness by Dmitry Chertousov