Straipsnis iš žurnalo “Mažylis”
Visi pažįstame vaikų, kurie slepiasi už tėvų netgi senokai išėję iš kūdikystės amžiaus. Jie bijo, kad mama išeis ir negrįš. Nors dauguma vaikų su metais tokį perdėtą drovumą išauga, tačiau kai kuriuos jis lydi visą gyvenimą. Dėl vaikystėje patirtų panikos priepuolių, tokie žmonės praleidžia vieną galimybę po kitos, nes...nedrįsta prabilti, nedrįsta veikti. Taigi tėvai, kurie nori ir gali padėti vaikams atsikratyti juos persekiojančių baimių, dovanoja jiems dovaną.Kaip gali padėti tėvai?
Pagalvokite, kodėl jūsų vaikas nedrąsus. Kiekvienas vaikas nedrąsus savaip ir dėl savų priežasčių. Kai suprasite, kodėl jūsų vaikas nedrąsus, galėsite jam padėti. Į ką atkreipti dėmesį? Ar jūsų vaikas užsisklendžia, kai aplink daug žmonių? Susitikęs naują žmogų? Nepažįstamose situacijose? Žaidžia tik vienas? Nedrįsta pakelti rankos darželyje/mokykloje? O gal jis visada nedrąsus?Visų pirma pradėkite nuo savęs. Vaikai mokosi stebėdami. Daugiausiai jie stebi tėvus – vadinasi, jus! Stebėdamas, kaip jūs užkalbinate nepažįstamuosius ir nugalite savo baimes, vaikas taip pat išmoks su tuo susidoroti:
„NE“ penketas
Žinote, kas iš tiesų yra įdomu? Ogi tai, kad net 50 proc. žmonių prisipažįsta esantys nedrąsūs ir norėtų tai pakeisti. Taigi galima būtų teigti, kad 50 proc. vaikų turi vieną iš tėvų, kuris yra nedrąsus ir net 25 proc. vaikų - abu tėvai yra nedrąsūs! Nenuostabu, kad pavyzdžio šalia vaikų tiesiog nėra. Ką daryti? Kad vaikai tėvais seka, sunku bus paneigti. Vadinasi, reikės ir mūsų, tėvų, pastangų.
Socialinė vaiko raida prasideda nuo pat jo gimimo. Kuo anksčiau pradėsite ją skatinti, tuo geriau. Vaikai, kurių tėvai nemokė ir neskatino bendrauti su kitais, yra baikštesni nei tie, kurių tėvai darė viską, kad šie išmoktų bendrauti. Ką gali daryti darželinukas?
Gali pasirodyti, kad šis procesas atims daug laiko ir pastangų. Ypač, jei esate vieniša mama/tėtis. Tačiau – kaip visada – sunkiausias pirmasis žingsnis. Kai pradėsite, viskas ims tekėti natūraliai. Pavyzdžiui, vieną savaitę užsibrėžkite, kad visiems pažįstamiems nusišypsosite ir mandagiai pasisveikinsite...Tai bus pati puikiausia pradžia!
Skatinkite kūrybingumą
Nedrąsūs žmonės, deja, visada randa dėl ko jaudintis. Jie bijo, kad nepasiseks ir jaučiasi sužlugdyti, jei iš tiesų nepasiseka. Taigi pradeda vengti nemalonių naujų situacijų ir...numarina savo svajones. Svarbiausia, ką galite išmokyti savo vaiką, yra tai, kad mes iš klaidų mokomės. Kad neklysta tik tie, kurie nieko nedaro. Jei nepasisekė, bandyk dar kartą!
Mąstykite kritiškai. Juk kiekviena problema turi daugiau nei vieną sprendimą. Pasirenkite pralaimėti, tačiau ne pasiduoti. Pasakykite, kad nė vienas mokslininkas neatskleidė gamtos paslapčių iš pirmo karto – jiems nepasisekė šimtus, tūkstančius kartų, kol atrado tai, ko ieškoję.
Tegul kūrybiškumas tampa jūsų kasdienybės dalimi:
Ką daryti, jei vaikas nepasiduoda jūsų bandymams jį socializuoti?
Turbūt logiška tai, kad baikštūs vaikai nedrįsta daryti to, kas padėtų jiems įveikti savo baimes. Taigi pradėkite nuo labai nedidelių žingsnelių.
Mokykite vaiką kontroliuoti savo emocijas.
Harvardo (JAV) mokslininkas Jerome Kagan‘as pastebėjo, kad vaikai, kuriuos tėvai mokė kontroliuoti savo emocijas, buvo drąsesni už tuos, kurių tėvai juos guosdavo ir myluodavo vos tik jiems susijaudinus. Žinoma, mes visi esame linkę guosti savo vaiką – juk retas tėvas pasakytų, kad nieko nenutiks, jei vaikas šiek tiek pakentės. Tačiau pajutę, kad taip gauna dėmesio, vaikai dažnai ima išnaudoti savo tėvus ir yra baukštūs kaip kiškučiai ten, kur iš tiesų jiems niekas negresia. Vadinasi, perdėtas rūpestis vaiku gali atsigręžti prieš pačius tėvus. Kartais teks primygtinai pareikalauti, kad vaikas padarytų tai, kas jam nėra malonu. Maža bėdos, jei kartą kitą negaus norimo žaisliuko ar tą pačią akimirką nesulauks užsiėmusio tėvelio dėmesio.
Žinoma, tokios mintys jokiu būdu nereiškia, kad nuo šiandien šiukštu nebeguosime savo vaikų. Visų pirma, kai kuriais atvejais toks elgesys būtų tiesiog žiaurus, o, kita vertus, visiems mums reikia paramos ir švelnumo. Tačiau vertėtų būti dėmesingiems, kad atskirtume, kada iš tiesų vaikui reikia mūsų pagalbos, o kada jis gali pabandyti išsisukti pats.
Mokykite vaiką pažinti savo jausmus
Jausmai – kaip ir klaidos – mus moko. Jei jaučiamės siaubingai, vadinasi, reikia sustoti ir pagalvoti, ką vertėtų daryti kitaip. Mokykite vaiką įvardinti jausmus. Jokiu būdu nesakykite, kad verkti yra kvaila (arba verkia tik mergaites...) arba, kad jo jausmai yra nepagrįsti ir pan. Visi jausmai yra geri, tačiau ne visi veiksmai yra geri. Be to, visi jausmai praeina, o mums reikia išmokti tinkamai į juos reaguoti.
Visada sakau, kad labai svarbu vaikus mokyti tolerancijos. Nedrąsūs žmonės išsiskiria tuo, kad yra labai greiti teisti kitus (deja, ir save). Jei pats toks esate, vaikas labai greitai visa tai perims. Kai kritikuojate žmogaus šukuoseną, aprėdus, darbą, šeimą ar asmenybę vaikas mano, kad kritikuoti yra normalu. Jie ima manyti, kad visada visi visus teisia. Be to, jei teisiate kitus, vadinasi, ir jį! Nenuostabu, kad tokiems vaikams pasaulis gali pasirodyti labai nesaugus ir nedraugiškas. Kai mokote tolerancijos, sakote, kad visi turime savo „kabliukų“, tačiau esame nuostabūs ir jau kokie esame, tokie esame.
Neklijuokite vaikui bailiuko etiketės. Jei nuolatos kartosite, koks jis nedrąsus, netruks įtikėti, kad niekada nieko taip ir neišdrįs. Jei jau labai niežti liežuvį tai pasakyti, stenkitės prisiminti ir ką nors, kas jūsų vaiką padrąsintų (Ieva nemėgsta dainuoti, kai yra svečių, bet kad jūs pamatytumėte, kaip puikiai ji šoka!); nenurašykite vaiko nenoro bandyti jo „nedrąsai“; tikėkite savo vaiku, lavinkite jį ir apdovanokite už pastangas.
Kartais tiesiog sunku suprasti, kaip jaučiasi nedrąsus vaikas, kaip plaka jo širdelė, o akyse kaupiasi ašaros, kai apima tokia baimė, kad, regis, širdis išlėks pro kaktą. Tačiau tai neturi nieko bendra su jo sugebėjimu mąstyti, psichikos ar fizine raida. Žinoma, ir tarp nedrąsių vaikų yra apsirgusių ,,tinginėlio liga“ ir tokių, kuriems iš tiesų sunkiau sekasi, tačiau visi vaikai yra vaikai. Visi nori turėti draugų, visi nori džiaugtis gyvenimu.
Nors dauguma vaikų išauga nedrąsą, tačiau kai kurie nesugeba jos įveikti. Nebijokite domėtis šia tema: naršykite internete, skaitykite populiariosios psichologijos knygas, pasikalbėkite su kitais tėvais ar patikimais pedagogais. Gali būti, kad padėtų ir apsilankymas pas psichologą, kuris pasiūlytų keletą išeičių itin nedrąsių vaikų tėvams. Tačiau visada tikėkite savo vaiku ir neleiskite jam užsisklęsti nedrąsos kiaute. Kiekvienas vaikas yra stebuklas. Pasakykite jam tai.