Straipsnis iš žurnalo “Mažylis”

Visi pažįstame vaikų, kurie slepiasi už tėvų netgi senokai išėję iš kūdikystės amžiaus. Jie bijo, kad mama išeis ir negrįš. Nors dauguma vaikų su metais tokį perdėtą drovumą išauga, tačiau kai kuriuos jis lydi visą gyvenimą. Dėl vaikystėje patirtų panikos priepuolių, tokie žmonės praleidžia vieną galimybę po kitos, nes...nedrįsta prabilti, nedrįsta veikti. Taigi tėvai, kurie nori ir gali padėti vaikams atsikratyti juos persekiojančių baimių, dovanoja jiems dovaną.Kaip gali padėti tėvai?

Pagalvokite, kodėl jūsų vaikas nedrąsus. Kiekvienas vaikas nedrąsus savaip ir dėl savų priežasčių. Kai suprasite, kodėl jūsų vaikas nedrąsus, galėsite jam padėti. Į ką atkreipti dėmesį? Ar jūsų vaikas užsisklendžia, kai aplink daug žmonių? Susitikęs naują žmogų? Nepažįstamose situacijose? Žaidžia tik vienas? Nedrįsta pakelti rankos darželyje/mokykloje? O gal jis visada nedrąsus?

Visų pirma pradėkite nuo savęs. Vaikai mokosi stebėdami. Daugiausiai jie stebi tėvus – vadinasi, jus! Stebėdamas, kaip jūs užkalbinate nepažįstamuosius ir nugalite savo baimes, vaikas taip pat išmoks su tuo susidoroti:

• Būkite tas, kuris pirmas pasisveikina, pradeda pokalbį;
• Sudarykite sąrašą veiklų, kurios, jūsų manymu, vaikui kelia baimę (prakalbinti kitą vaiką, paprašyti pagalbos, skambinti telefonu ir t.t.) ir pasistenkite, kad vaikas matytų jus tai darant;
• Būkite draugiškas. Šypsokitės, pasisveikinkite ir bendraukite su kaimynais ir, pagal galimybes, kitais sutiktaisiais.
• Nevenkite sakyti komplimentų. Pastebėkite tai, kas jums patinka kituose. Nesigėdykite pirmą kartą sutiktai poniai pasakyti, kad jūs žavitės jos šaliu arba aplankytai draugei, kad vakarienė buvo nuostabi!
• Padėkite, jei matote, kad žmogui reikia pagalbos: atidarykite duris, pakelkite nukritusį daiktą.
• Nebijokite rizikuoti ir mokytis iš klaidų. Pasakykite vaikui, kaip jautėtės: maniau, kad bus daug sunkiau; nelabai patiko, bet džiaugiuosi, kad padariau; nelabai pasisekė, tačiau kitą kartą žinosiu, ką daryti ir t.t.
• Skaitykite populiariosios psichologijos knygas, kuriose mokoma, kaip nugalėti baimes. Dalinkitės tuo, ką sužinote, su šeimos nariais ir draugais – visais, kurie norės apie tai girdėti. Nemažai žmonių norėtų išmokti geriau ir lengviau bendrauti, todėl mielu noru semiasi naujos informacijos. Jūsų vaikas – tai matydamas – dedasi į galvą tai, ką girdi ir supranta, kad knygose galima rasti naudingos informacijos.

„NE“ penketas

• Nepereikite į kitą gatvės pusę, pamatęs žmogų, kurio nenorite susitikti.
• Negėdinkite vaiko viešai.
• Nekritikuokite kitiems girdint.
• Nemenkinkite savęs, jei pabandėte ir nepasisekė.
• Nemenkinkite vaiko, jei jis suklydo.

Žinote, kas iš tiesų yra įdomu? Ogi tai, kad net 50 proc. žmonių prisipažįsta esantys nedrąsūs ir norėtų tai pakeisti. Taigi galima būtų teigti, kad 50 proc. vaikų turi vieną iš tėvų, kuris yra nedrąsus ir net 25 proc. vaikų - abu tėvai yra nedrąsūs! Nenuostabu, kad pavyzdžio šalia vaikų tiesiog nėra. Ką daryti? Kad vaikai tėvais seka, sunku bus paneigti. Vadinasi, reikės ir mūsų, tėvų, pastangų.

Socialinė vaiko raida prasideda nuo pat jo gimimo. Kuo anksčiau pradėsite ją skatinti, tuo geriau. Vaikai, kurių tėvai nemokė ir neskatino bendrauti su kitais, yra baikštesni nei tie, kurių tėvai darė viską, kad šie išmoktų bendrauti. Ką gali daryti darželinukas?

• Stenkitės, kad net ir nelankantys lopšelio ar darželio vaikai susitiktų ir žaistų su bendraamžiais. Vyresnius vaikus veskite į būrelius, kuriuose susitiktų ir įsigytų naujų draugų.
• Mokykite vaikus pasisveikinti ir atsisveikinti bei suprasti kūno kalbą (jei vaikas sėdi vienas, jam tikriausiai nedrąsu; jei susiraukęs – tikriausiai jo nuotaika prasta ir pan.)
• Nepraleiskite progos priminti, kas yra draugas ir draugystė.
• Kalbėkite apie etiketą: kaip pasisveikinti, atsisveikinti, elgtis prie stalo ir pan. Tegul visa tai tampa įpročiu, kuris neleis vaikui pasijusti nepatogiai, kai iš jo bus jau tikimasi tinkamo elgesio vienoje ar kitoje situacijoje.

Gali pasirodyti, kad šis procesas atims daug laiko ir pastangų. Ypač, jei esate vieniša mama/tėtis. Tačiau – kaip visada – sunkiausias pirmasis žingsnis. Kai pradėsite, viskas ims tekėti natūraliai. Pavyzdžiui, vieną savaitę užsibrėžkite, kad visiems pažįstamiems nusišypsosite ir mandagiai pasisveikinsite...Tai bus pati puikiausia pradžia!

Skatinkite kūrybingumą

Nedrąsūs žmonės, deja, visada randa dėl ko jaudintis. Jie bijo, kad nepasiseks ir jaučiasi sužlugdyti, jei iš tiesų nepasiseka. Taigi pradeda vengti nemalonių naujų situacijų ir...numarina savo svajones. Svarbiausia, ką galite išmokyti savo vaiką, yra tai, kad mes iš klaidų mokomės. Kad neklysta tik tie, kurie nieko nedaro. Jei nepasisekė, bandyk dar kartą!

Mąstykite kritiškai. Juk kiekviena problema turi daugiau nei vieną sprendimą. Pasirenkite pralaimėti, tačiau ne pasiduoti. Pasakykite, kad nė vienas mokslininkas neatskleidė gamtos paslapčių iš pirmo karto – jiems nepasisekė šimtus, tūkstančius kartų, kol atrado tai, ko ieškoję.

Tegul kūrybiškumas tampa jūsų kasdienybės dalimi:

• Kiekvienai problemai pasiūlykite bent keletą sprendimų.
• Nevertinkite sprendimų tol, kol nebaigsite apie juos kalbos.
• Kai įmanoma, išbandykite alternatyvas. Pavyzdžiui, namo iš darželio retsykiais keliaukite kitu keliu, kad išsiaiškintumėte, kuriuo grįžtate greičiausiai.
• Girkite vaikus ne tik tada, kai jiems pasiseka, bet ir tada, kai jie išdrįsta bandyti.
• Padėkite vaikui atrasti savo talentus. Kuo daugiau dalykų gyvenime išbandome, tuo esame įdomesni ir sau, ir aplinkiniams.
• Padėkite vaikui atrasti savo siekimų „aistrą“ – tai, kas jiems iš tiesų patinka. Net jeigu jums tai ne prie širdies, palaikykite ir skatinkite jo pomėgius (žinoma, jei tai nekelia pavojaus vaiko gyvybei). Paprastai žmonės apie savo aistrą gali kalbėti nepaliaujamai, o tai padeda pralaužti ledus.

Ką daryti, jei vaikas nepasiduoda jūsų bandymams jį socializuoti?

Turbūt logiška tai, kad baikštūs vaikai nedrįsta daryti to, kas padėtų jiems įveikti savo baimes. Taigi pradėkite nuo labai nedidelių žingsnelių.

• Pradėkite nuo to, ką jūsų vaikas daro gerai. Jis sportiškas? Meniškas? Veskite jį ten, kur geriausiai atsiskleis jo gebėjimai.
• Jei vaikas nenori eiti ten, kur daug vaikų, pradėkite nuo individualios veiklos: individualių muzikos, sporto, dailės pamokų ( su jumis ar su pedagogu). Vaikui įsidrąsinus, galite pasiūlyti lankyti būrelį su bendraamžiais.
• Droviems vaikams lengviau bendrauti su jaunesniais už juos. Raskite vieną ar keletą draugų, su kuriais vaikas galėtų žaisti, juos išmokyti to, ko moka pats.
• Jei vaikas pasiskundžia, kad jam kažkas nesiseka, pasistenkite „įpūsti“ pasitikėjimo savimi darydami tai su juo. Pavyzdžiui, jei pasako, kad vis nepagauna kamuolio, kai auklėtoja jį meta jam sporto salėje, pasitreniruokite namuose.

Mokykite vaiką kontroliuoti savo emocijas.

Harvardo (JAV) mokslininkas Jerome Kagan‘as pastebėjo, kad vaikai, kuriuos tėvai mokė kontroliuoti savo emocijas, buvo drąsesni už tuos, kurių tėvai juos guosdavo ir myluodavo vos tik jiems susijaudinus. Žinoma, mes visi esame linkę guosti savo vaiką – juk retas tėvas pasakytų, kad nieko nenutiks, jei vaikas šiek tiek pakentės. Tačiau pajutę, kad taip gauna dėmesio, vaikai dažnai ima išnaudoti savo tėvus ir yra baukštūs kaip kiškučiai ten, kur iš tiesų jiems niekas negresia. Vadinasi, perdėtas rūpestis vaiku gali atsigręžti prieš pačius tėvus. Kartais teks primygtinai pareikalauti, kad vaikas padarytų tai, kas jam nėra malonu. Maža bėdos, jei kartą kitą negaus norimo žaisliuko ar tą pačią akimirką nesulauks užsiėmusio tėvelio dėmesio.

Žinoma, tokios mintys jokiu būdu nereiškia, kad nuo šiandien šiukštu nebeguosime savo vaikų. Visų pirma, kai kuriais atvejais toks elgesys būtų tiesiog žiaurus, o, kita vertus, visiems mums reikia paramos ir švelnumo. Tačiau vertėtų būti dėmesingiems, kad atskirtume, kada iš tiesų vaikui reikia mūsų pagalbos, o kada jis gali pabandyti išsisukti pats.

• Pagirkite vaiką, kai jis, pavyzdžiui, nepavykus iškirpti tai, ko norėjo, nesviedžia žirklių, o susivaldo ir mėgina dar kartą.
• Venkite vaiką guosti vos tik jam susijaudinus.
• Būtinai užjauskite tada, kai tai yra būtina.
• Padėkite vaikui rasti jam neįveikiamų problemų sprendimus. Girkite už pastangas – ne vien tik už sėkmę.
• Kai kada reikia tiesiog nesikišti – net jeigu matote, kad vaikui tai nėra malonu. Stebėkite, tačiau neįsikiškite, kai vaikas, pavyzdžiui, atsiprašo vaiko, kurį netyčia užgavo.

Mokykite vaiką pažinti savo jausmus

Jausmai – kaip ir klaidos – mus moko. Jei jaučiamės siaubingai, vadinasi, reikia sustoti ir pagalvoti, ką vertėtų daryti kitaip. Mokykite vaiką įvardinti jausmus. Jokiu būdu nesakykite, kad verkti yra kvaila (arba verkia tik mergaites...) arba, kad jo jausmai yra nepagrįsti ir pan. Visi jausmai yra geri, tačiau ne visi veiksmai yra geri. Be to, visi jausmai praeina, o mums reikia išmokti tinkamai į juos reaguoti.

Visada sakau, kad labai svarbu vaikus mokyti tolerancijos. Nedrąsūs žmonės išsiskiria tuo, kad yra labai greiti teisti kitus (deja, ir save). Jei pats toks esate, vaikas labai greitai visa tai perims. Kai kritikuojate žmogaus šukuoseną, aprėdus, darbą, šeimą ar asmenybę vaikas mano, kad kritikuoti yra normalu. Jie ima manyti, kad visada visi visus teisia. Be to, jei teisiate kitus, vadinasi, ir jį! Nenuostabu, kad tokiems vaikams pasaulis gali pasirodyti labai nesaugus ir nedraugiškas. Kai mokote tolerancijos, sakote, kad visi turime savo „kabliukų“, tačiau esame nuostabūs ir jau kokie esame, tokie esame.

• Mokykite vaiką pastebėti gerus, o ne blogus dalykus, poelgius. Tai, kas yra gražu, o ne bjauru ir t.t.
• Nebijokite sakyti komplimentų.
• Jei nusiviliate, nesmerkite žmogaus. Sakykite, kad jums nepatiko ne jis, o tam tikras jo poelgis.

Neklijuokite vaikui bailiuko etiketės. Jei nuolatos kartosite, koks jis nedrąsus, netruks įtikėti, kad niekada nieko taip ir neišdrįs. Jei jau labai niežti liežuvį tai pasakyti, stenkitės prisiminti ir ką nors, kas jūsų vaiką padrąsintų (Ieva nemėgsta dainuoti, kai yra svečių, bet kad jūs pamatytumėte, kaip puikiai ji šoka!); nenurašykite vaiko nenoro bandyti jo „nedrąsai“; tikėkite savo vaiku, lavinkite jį ir apdovanokite už pastangas.

Kartais tiesiog sunku suprasti, kaip jaučiasi nedrąsus vaikas, kaip plaka jo širdelė, o akyse kaupiasi ašaros, kai apima tokia baimė, kad, regis, širdis išlėks pro kaktą. Tačiau tai neturi nieko bendra su jo sugebėjimu mąstyti, psichikos ar fizine raida. Žinoma, ir tarp nedrąsių vaikų yra apsirgusių ,,tinginėlio liga“ ir tokių, kuriems iš tiesų sunkiau sekasi, tačiau visi vaikai yra vaikai. Visi nori turėti draugų, visi nori džiaugtis gyvenimu.

Nors dauguma vaikų išauga nedrąsą, tačiau kai kurie nesugeba jos įveikti. Nebijokite domėtis šia tema: naršykite internete, skaitykite populiariosios psichologijos knygas, pasikalbėkite su kitais tėvais ar patikimais pedagogais. Gali būti, kad padėtų ir apsilankymas pas psichologą, kuris pasiūlytų keletą išeičių itin nedrąsių vaikų tėvams. Tačiau visada tikėkite savo vaiku ir neleiskite jam užsisklęsti nedrąsos kiaute. Kiekvienas vaikas yra stebuklas. Pasakykite jam tai.