Grįžti į blogą
spalio 13

Kaip greitai pralekia 10 metų:)

 

Prieš 10 metų Šv.Jonų bažnyčioje buvo mūsų vestuvės. Tada dar buvo tie gūdūs laikai, kai buvo privaloma eiti ir į zaksą. Mes į tą zaksą kažkaip nenorėjome. Nusprendėme, kad eisime aštuntą valandą ryto. Penktadienis. Trylikta mėnesio diena. Aštunta valanda ryto.  Daug prikritusių rudeninių lapų. Apsimiegoję žmonės vedžioja prieš darbą šunis. O aš - pasikėlusi suknią - einu į zaksą (mat gyvenau J.Basanavičiaus gatvėje, tai kur jau ten važiuosi...) Nuėjome tik su liudininkais, o ten kabo ženklas ant durų: UŽDARYTA :D Beldėmės, beldėmės...įleido.

Ten tuose apsigalvojimo kambariuose pradėjome kvailioti ir ...prasijuokėme visą ceremoniją. Galvą guldau, kad ta rimta moteriškė mintyse nedavė mums nė metų ir apskritai linčiavo, kad leidžiama tokiems jauniems tuoktis :D Ir apskritai tai buvo laikai, kai be veliumo, be rūtų vainikėlio ir su bordinėm gėlėm plaukuose ir rankose tuoktis vis dar buvo nemenkas iššūkis...

Vėliau buvo ceremonija Šv.Jonų bažnyčioje su kun.A.Saulaičiu. Ten tai jau juokas neėmė. Net šiandien šiurpuliukai bėgioja, kai prisimenu...

 

O šiaip mes savo vestuvėse nebuvome:) Po ceremonijos visus pakvietėme į Universiteto kiemelį, po to - ant Trijų Kryžių kalno, o galiausiai (atlaikiusius jau šituos vojažus) - į sodybą Trakuose. Toje sodyboje mes prapjovėme tortą ir išvažiavome savaitgaliui į kaimo turizmo sodybą. Dviese. Kitą dieną paskambinome tėvams, tai jie vis dar pilnu tempu su draugais ir giminaičiais šventė. Good for them! O mes važiavome per piliakalnius, vienuolynus rajoniniais bobų vasaros Lietuvos keliais. Buvo puikus oras ir labai gražu. Nuotykis, ne kitaip. Ir jis vis dar tęsiasi.