Grįžti į blogą
lapkričio 30

Kelionė į LIETUVĄ. Likom mudvi su Gertrūda.

lietuva18

Taigi pirmadienį jau atsibudome dviese (nors aš ir buvau prabudus atsisveikinti su Gabrium, tačiau - jam išvažiavus su tėte 5val ryto - vėl užmigau šalia Gertrūdos). Pavalgėme pusryčius ir...išvažiavome pas mano tėvus. Tiesa, mergaitės dar keletą kartų pasitikslino, ar tikrai dar užvažiuosiu pas jas, nors "persikraustau" pas savo tėvus:) Mano mama - nors visaip bandžiau pasakyti, kad išsiversčiau - pasiėmė atostogas. Žinoma, šiandien, žiūrėdama atgal, labai džiaugiuosi, kad ji jas pasiėmė - nereikėjo visur lakstyti su Gertrūda, tačiau - kai tik sužinojau - vos neužpykau, kad manęs...nepaklausė.

lietuva14

Na, bet mano mama jau tokia - jei užsispyrė, tai gali galus darytis - savo nuomonės nepakeis! Mama mane įtikino, kad puikiausiai susitvarkys su Gertrūda, ir aš išlėkiau į universitetą. Labai džiaugiausi, kad mašinai pastatyti vietą radau gatvelėje prie pat Katedros. Po susitikimų grįžau prie mašinos, atsisėdau ir...nebeuždariau durų. Išlipau. Tikrinau. Lyginau su kitomis durimis. Krapščiau. Sušalau į ragą. Žodžiu, nuotykis baigėsi tuo, kad važiavau viena ranka vairuodama, o kita...laikydama duris. Kad jūs žinotumėte kaip džiaugiausi, kad mašinoje nebuvo Gertrūdos! O važiuoti - geras gabalas: nuo Katedros aikštės iki Nemenčinės plento...Brrrr....Tiesa, buvo malonu, kad net trys žmonės pravažiuodami pyptelėjo ir parodė, kad mano durys atviros... kaip sakant, pilietiška.

Buvo labai nemalonu grąžinti Jonui mašiną neužsidarančiomis durimis. Guodžiausi bent ta mintimi, jog Ramunė pasakė, kad jai buvo lygiai taip pat kartą atsitikę su ta pačia mašina. Na, bet vis vien nemalonu... Ramunė parvežė namo, nes jau "degė" kaip reikėjo maitinti Gertrūdą.

Vakarop jau su tėte važiavome pasiimti visų daiktų. Taigi vėl susitikome su mergaitėmis, išgėrėme arbatėlės... Žinoma, pasiėmiau ne viską - nors net kelis kartus su Ramune juokavome, kad verandoje paliksiu vežimėlio ratus...tai ir padariau :D Žodžiu, nepadėjo net tai, kad apie tai buvo kalbėta! Išvažiavau su dar krūva daiktų: Kalėdinėmis dovanomis, mergaičių išaugtais rūbeliais ir pan. Be to, buvo labai smagu, kad jie aktyviai sudalyvavo Kalėdinėje akcijoje ir sergantiems vaikučiams nuo leidyklos padovanojo ir knygų, ir pasakų CD!

Susiskambinus su Gabrieliumi sužinojau, kad...susirgo Morta. Karščiuoja. Prastas metas sirgti. Labai prastas. Be to, pas mus galioja taisyklė: jei suserga vienas - tuoj susirgs ir antras...trečias...ir tikriausiai ketvirtas. Ilgai neteko laukti - naktį sukarščiavo ir Vilhelmas. Ką daryti??? Gabrielius į darbą neiti negalėjo, nes...kaip tik tomis dienomis dirbo ir savo darbus, ir pavadavo kolegę. Žodžiu, teko sirgaliukus imtis su savimi į darbą. Šioje tikrai liūdnoje situacijoje guodė bent tai, kad Gabrieliaus viršininkė žiūrėjo į tai atlaidžiai.

Antradienį paprašiau Gabrieliaus bočiaus, kad mane pavežiotų. Visą dieną tvarkėme Gertrūdos gimimo popierius, kas 2.5-3val grįždami namo, kad aš galėčiau pamaitinti Gertrūdą. Maloniai nustebino tai, kad visur susidūriau su labai geranoriškais žmonėmis. Taip, apie vieno langelio principą tai kalbos pradėti net neverta - lakstėm iš vieno miesto galo į kitą, tačiau tikrai visi buvo malonūs ir paslaugūs.

Vakare - kadangi ir Gabrieliaus mama, ir mano mama norėjo įduoti Kalėdines dovanas - važiavom visi į Panoramą. Teisybę pasakius, Lietuvos prekybos centrai - verčiantys iš koto. Čia, Belgijoje, nėra nieko panašaus. Taigi Vidas su tėte prisėdo kavinėje, o mes...rinkome dovanas mūsų varliukams. Čia ir apsidžiaugiau, kad esame Panoramoje, o ne Akropolyje, nes pastarasis dažnai mane erzina, nes jame visada tuntai žmonių... Buvo smagu, nes radome tai, kas, manau, iš tiesų vaikams patiks. Aš ir pati nupirkau dovaną Gabrieliui ir jo sesei Elzei...vaje, kaip smagu! Grįžau visai negyva, todėl vos ne iškart kritau į lovą, nors dar buvau sau prisižadėjusi padirbėti...

Trečiadienį supratau, kad net ir labai, LABAI norėdama visko namo neparsivešiu. Išgelbėjo tėtės kolega, kuris vienai dienai skrido į Briuselį, todėl galėjo paimti visą lagaminą. Antrą kartą raginti nereikėjo - supakavau viską "su vejeliu", ir tėtė jam perdavė! Ech, kaip gerai, kad į Briuselį vis kas nors skrenda! Be to, galų gale prisiruošiau padirbėti ir dirbau iki pat tol, kol man į Skype parašė Ieva.

Dar prieš išvažiuodama galvojau, kad norėčiau su ja susitikti, tačiau abejojau, ar pavyks. O iki šiol su ja buvome susitikę tik kartą - kai ji rašė straipsnį (2003 metais) į Mažylį apie mūsų šeimą. Likimas vėl mus suvedė: dabar aš vis parašau Mažyliui, o Ieva - jo redaktorė. Taigi tenka nemažai susirašinėti. Iš pradžių buvę dalykiniai laiškai pamažu ėmė draugiškėti ir šilti, kol vieną dieną pagalvojau, kad Ievą manau esant savo...drauge. Be to, keisti Gyvenimo vingiai: abi esame baigusios tą pačią mokyklą, tą patį universitetą ir net tą pačią norvegų filologiją (tik po to pasukome skirtingais keliais, nors ir jie atvedė...prie vaikų!) ir mano klasiokė, pasirodo, jos pussesserė! Viską vainikuoja tai, kad mano vyresnėlis ir jos vidurinėlis vienmečiai kaip ir mūsų mažiausieji... taigi susirašome ir...suprantame, kad realiai vos ne galime matyti viena kitą pro langus. Aš tučtuojau "užraukiau" darbus, Ieva irgi persidėliojo dieną, ir mudvi su Gertrūda nukulniavome į svečius. Ir iš tiesų buvo taip, tarsi būčiau susitikusi seną gerą draugę:) Kalbėjome ir mėgavomės tortu (velniop tas pogimdyvines dietas!) iki tol, kol jau man laaaaabai reikėjo bėgti, nes mano kursiokai suorganizavo susibėgimą... Gertrūda buvo tiesiog nuostabi: iš pradžių miegojo, o po to šypsojosi, tačiau, jau susiruošus eiti namo, tiesiog pasiuto. Ir Ainis, ir Gertrūda paleido dūdas, todėl namai skleidėsi nuo iš proto varančio kūdikių riksmo! Lengviau atsidusau išėjusi į lauką, kur Gertrūda iškart nusiramino, o aš ėjau namo visa išsišiepusi, nes buvo dar smagiau susitikti, nei galvojau, o galvojau, kad bus labai smagu!

Grįžusi namo pamaitinau Gertrūdą ir...išlėkiau į kursiokų susitikimą, kurį suorganizavo Giedrė, kai sužinojo, kad atvažiuoju. Nors norvegų kalba ir Norvegija šiandien mano gyvenime užima, sakyčiau, laaaaaabai nedidelę vietą, tačiau būtent šie kursiokai - iš tiesų nemažą. Karts nuo karto pagalvoju, kodėl esame tokie artimi??? Gal todėl, kad mūsų nedaug??? Gal todėl, kad dienas leidome nedidukėje ir jaukioje Skandinavistikos katedroje??? Gal todėl, kad konkursas buvo milžiniškas, todėl susirinkome visi panašūs??? Kaip bebūtų, kurso susitikimai vyksta tikrai dažniau nei kas penkmetį... ir vos ne dažniau, nei kasmet. Su šypsena prisimenu mūsų namuose vykusius Kalėdinius mūsų kurso Baltojo dramblio vakarėlius. Prisimenu, kaip visi drauge keliaudavome į Scanoramą, kaip švęsdavome norvegiškas šventes ir norvegiškai traukdavome su gimimo diena. Smagu! Prisimenu ir tai, kaip vienais metais ant Jeruzalės kalnelio grilinomės:) Būtent iš šio kurso yra ir viena artimiausių mano draugių bei kursiokas, su kuriuo draugaujame ir šeimomis. Kadangi Giedrė organizavo susitikimą, buvau viena pirmųjų atlėkusių (norėjosi pasikalbėti ir tete a tete).

Tiesa, atvykau irgi su nuotykiais. Labai snigo. Slidu. Pirmą kartą važiavau į naujuosius Giedrės namus. Kai tėtė išleido, teko truputuką "pablūdyti", nes jau buvo visiškai sutemę, snigo ir nelabai matėsi, į kurį namą turiu eiti. Ant rankų miegojo Gertrūda, kurią visaip bandžiau apsaugoti nuo ūžaujančio vėjo ir snaigių. Buvo be galo slidu (arba mano batai slidūs), todėl ėjau mažulyčiais žingsneliais. Deja, tai manęs neapsaugojo ir aš, eilinį kartą slystelėjusi, praradau pusiausvyrą ir...dribau. Gerai, kad esu lankiusi kalnų slidinėjimo treniruotes - ten mus vis mokydavo kaip kristi:) Žodžiu, kritau taip, kad apsaugočiau Gertrūdą, kuri, aišku, prabudo ir užgiedojo. Aš slidinėdama stojausi (dar jaudindamasi, kad mažoji prikvėps tokio šalto oro!), kai prie manęs pribėgo moteriškė, kuri matė mane krentant ir pasiteiravo, ar viskas gerai. Buvo tikrai gera pajusti ištiestą žmogiškumo ranką...

Vakaras prabėgo nepaprastai greitai. Diskutavome apie krizę, apie švietimą, apie maistą...žodžiu, you name it! Ir - kaip visada - diskusijos buvo tokios, kurios nesinori, kad pasibaigtų. Sunku patikėti, kad ant nosies 10 metų kaip mes baigėme studijas - atrodo, kad prabėgo tik viena diena! Ech, kaip gera buvo kalbėti su Giedre! Kad nesumaišytų su Gabriaus mama, mano tėvai ją vadino "tavo Giedrė". Taip ir liko...mano Giedrė. Nepaprastai artimas žmogus, atsiradęs tam tikru gyvenimo etapu, o dabar jau ne tiek primenantis tą etapą kiek apskritai gyvenimo dalis. Iš pradžių rašėme viena kitai "tikrus" laiškus, po to - elektroninius, o visai neseniai pradėjome bendrauti Skype. Įsivaizduojate - mes dar iš tiesų rašėme TIKRUS laiškus!!!

Su kursiokais buvau tol, kol turėjau lėkti pasiimti mūsų lagamino, kuriame į Vilnių anksčiau atkeliavo dovanėlės ligoniukams ir norėjau grąžinti H.Murakami knygą, kurią anksčiau buvau pasiskolinusi. Maratonas kaip reta.

Ketvirtadienį vėl teko nemažai pakeliauti: tvarkiau namų reikalus. Ačiū Dievui, ir vėl pagelbėjo bočius. Visiškai neįsivaizduoju, kaip būtų buvę be jo. Jau į vakarą jis pasakė, kad nenorėtų dirbti Prezidento vairuotoju:) Tačiau mes labai smagiai keliavome iš taško A į tašką B...tašką Z:))))Beje, viena iš kelionių buvo pas Daunoravičių. Perdaviau jam Gertrūdos operaciją dariusios profesorės žodžius, kad pasveikintas gydytojas, daręs pirmąsias tris operacijas, nes jos atliktos puikiai, o jis pasakė, kad galiu perduoti linkėjimus ir jai, nes ketvirtoji operacija - irgi puikiai atliktas darbas:)))

Ir, žinoma, fantastika, kad mama galėjo būti su Gertrūda. Manau, kad būtų arba man, arba jai, arba abiems nučiuožęs stogas, jei būtų reikėję visur važiuoti drauge! O mano mama su tėte tai tik ir aikčiojo, kokia Gertrūda nuostabi...manau, kad ji net nesuprato, iš kur tokia dėmesio lavina :D Aš pati net negalėjau patikėti, kad galiu...tiek laiko prabūti be jos, nes ji puikiausiai leido laiką su mama: žaidė, dūko, kepė blynus...na, žodžiu gyveno absoliučiai visavertį gyvenimą mano mamą nuolat apdovanodama nuostabiausia šypsena.

lietuva15lietuva16

Mano tėtei ją kalbinant ir kutuliojant šypsenų irgi negailėjo, todėl jis irgi virto...balute:)

lietuva17

Vakare dar su tėte išlėkėme į vaistinę, maistinę ir knygyną, nes prisiminiau "paskutinės minutės" pirkinių. Grįžau jau po 21val, mama pakavo dovanas, aš migdžiau Gertrūdą, o po to viską susipakavau ir aš. Užplaukė graudulys. Ir jaudulys. Graudulys, nes išties myliu tėvus...ilgiuosi tų naktinių ir be galo ilgų pokalbių ir su jais, ir su artimais draugais. Jaudulys, nes per tas 9 dienas be galo be krašto pasiilgau savo zuikių...kai su sergančia Mortele pakalbėjome tai net ašarų gumulas užstrigo gerklėje... Pasiilgau ir Gabrieliaus...vis galvojau, kaip jam turi būti nelengva vienam dirbti ir būti su trim vaikais iš kurių du serga. Be to, ketvirtadienis jam buvo itin sunki diena, nes reikėjo važiuoti į Antverpeną. Padėtį - kaip dažnai - išgelbėjo Akvilė, kuri ne tik rūpinosi savo sirgaliukais, bet priglaudė ir mūsiškius... gera, kai yra draugų.

Prisiminiau Prikelti Ofeliją ir ką ten rašė apie mamų-dukrų santykius. Iš tiesų tas santykis yra...kažkas tokio. Žiūrėjau į savo mamą ir galvojau, kad autorės žodžiuose būta daug tiesos. O mano mama...atnešė visus išskalbtus rūbelius. Nors įkopiau į ketvirtą dešimtį, niekaip nesuprantu, kaip ji geba taip fantastiškai prižiūrėti rūbus. Jos rankose jie tiesiog stulbinamai atjaunėja, dėmės išnyksta tarsi mostelėjus burtų lazdele. Ir - patikėkite - tai toli gražu ne mano vienos nuomonė! Ir dar daug daug dalykų moka tik ji viena. kaip ir yra dalykų, kuriuos moka tik mano tėtė. Šįkart mudu vėl ne kartą smagiai pasikalbėjome...mašinoje. Atrodo, jau reikėtų lipti iš mašinos, o mes vietoj to imame kalbėtis ir laikas, atrodo, sustoja. Gera turėti tėvus. Tokius netobulus, tačiau nepamainomus ir neišmainomus į nieką kita.

Keltis teko labai anksti. Į oro uostą važiavome visi. Gertrūda ryškiai nesuprato, kas vyksta: kelis kartus nusišypsojo ir...lūžo. Aš važiavau it kupranugaris: du didžiuliai lagaminai, vežimėlis, nešynė (jeigu kartais Gertrūda atsisakytų sėdėti vežimėlyje), ant kupros - didžiulė kuprinė, sverianti toną, nes ten - vien knygos, vienoje rankoje - rankinė, o kitoje - maišelis su mašinine kėdute lėlei Mortai (bočiaus ir babos lauktuve) ir įrėminta didele Gertrūdos nuotrauka...žodžiu, kupranugaris ir ne kitaip. Gertrūdą teko kelis kartus ištraukti: kai vežimėlis važiavo pro "rentgeną" ją laikė viena pareigūnė, o kai prie lėktuvo lanksčiau vežimą paprašiau, kad ją palaikytų toks oro uosto darbuotojas, kurio rankos vos ne drebėjo, kai jis nusimovė pirštines ir paėmė mūsų kruopą! Mama verkė, aš irgi vos susitramdžiau...Ech... Skrydis buvo puikus, nes aš snaudžiau, o mažė visą laiką išmiegojo. Briuselyje susikrauti visą turtą ant vežimaičio padėjo viena labai geranoriška ponia, tai neteko ilgai vargti.

Kur buvęs kur nebuvęs mus pasitiko tėtulis. Geraaaaaaaaa. Visur gerai, bet namie geriausia. O namai - ten, kur mano šeima! Tą galvojau visą dieną klausydama nesiliaujančių mūsų mažulėlių kalbų ir vakare visiems susėdus prie stalo žaisti naujo stalo žaidimo, kurį parsivežėme iš Lietuvos: 1000 vietų, kurias privalai pamatyti (beje, žaidimas tai toks vidutiniškas, nors brangus ir gali pasirodyti labai įdomus (kaip atsitiko ir mums)...teko jį koreguoti sugalvojant savas taisykles).

Kelionės pirma dalis.

Susiję įrašai