Grįžti į blogą
rugsėjo 09

Kodėl darželio pedagogams reikia mentorių?

 

Šiuo metu Graikijoje, Kretoje vyksta viena didžiausių Europoje mokslinių konferencijų, kur susirinkę visi, kuriems rūpi ikimokyklinis ugdymas. Asociacija, kuri organizuoja, vadinasi EECERA (European Early Childhood Education Research Association). Turiu pasakyti, kad vieta pasirinkta netinkama – tenka kovoti su savimi, nes viešbučio poilsiautojai, persimetę rankšluosčius per petį ir dėvintys maudymosi kostiumėlius, traukia prie jūros, o aš traukiu į priešingą pusę – langų neturinčias konferencijų sales iš kurių – tarsi kurmis iš urvo – išlendu jau leidžiantis saulei.

 

Kaip atsispirti tokiam grožiui?

Pranešėjų čia – devynios galybės, tačiau aš esu pasirinkusi pranešimus, kur kalbama apie vadovavimą ir pedagogų ruošimą. Šiandien daug kalbėta apie pedagogų mentorystę, tad kai kuriomis įžvalgomis ir mintimis norėčiau pasidalinti.

Ką aš esu pastebėjusi? Kadangi tenka samdyti nemažai pedagogų, pastebėjau, kad Lietuvoje turime dvilypę problemą: vos baigę universitetą gali papasakoti apie įvairias ugdymo filosofijas, tačiau juos apima siaubas, jei apsiverkia vaikas ar kai pirmą kartą pykteli tėvai; tuo tarpu patyrę pedagogai pasakoja apie tokius savo naudojamus metodus, kad kartais norisi ausis užsikimšti arba nutraukti vidury pokalbio. Žinoma, aš šiek tiek sutirštinu spalvas – nėra visi tokie, tačiau, reikia pripažinti, tokių yra daug.  PER daug.

Niekaip nesuprantu, kaip galima ketverius metus mokytis ir po jų įėjus į klasę sustingti neįsivaizduojant, nuo ko pradėti? Viena vertus, negali kaltinti tų jaunų žmonių – tų kelių mėnesių praktikos tikrai neužtenka, kad suprastum, nuo ko reikia pradėti. Kita vertus, gal reikėtų kažką keisti?

 

Profesinis naujų pedagogų tobulėjimas

 

Visų pirma, reikia pradėti žvelgti rimtai į pedagogų profesinį tobulėjimą. Lietuvoje vos ne visi pranešėjai, kuriems yra tekę vesti seminarus pedagogams, įvardina ,kad susidaro įspūdis, jog daug pedagogų į mokymus atvyksta tik dėl pažymėjimo, kad juose dalyvavo. Prisimenu, man viena pedagogė yra pasakiusi, kad ji jau 40 metų dirba darželyje, ir aš jos tikrai nieko nebeišmokysiu – tad ji važiuoja į Akropolį ir atvažiuos tik tada, kai dalins pažymėjimus.  Taip pat esu padariusi ir vieną eksperimentą: į vieną to paties pavadinimo seminarą važiavau BE pažymėjimų (ir pasakiau, kad jų nebus), o į kitą – SU pažymėjimais. Spėkite, į kurį seminarą susirinko daugiau pedagogų? Ir dar spėkite, į kurį susirinko daugiau tokių pedagogų, kuriems buvo įdomu vesti seminarą? Nebijokime įvardinti – nemažai pedagogų tobulėja dėl popieriaus, o ne dėl savęs.

Mokslinėje literatūroje vis dažniau įvardinama, kad geriausias pedagogų tobulėjimas – profesiniai susirinkimai. Ką reiškia profesiniai susirinkimai? Tai yra tokie susirinkimai, per kuriuos kalbama ne apie ūkį, o apie ugdymą. Pavyzdžiui, visi pedagogai prieš susirinkimą perskaito straipsnį, apie kurį diskutuoja, kurį analizuoja, aptaria, ką galima būtų taikyti ugdymo įstaigoje ir pan. Šiandien viena profesorė airė pasakojo, kad Airijoje ne visi pedagogai džiaugiasi tokiais susirinkimais, mat už juos nėra mokama – į juos reikia žvelgti plačiau, kaip į savęs tobulinimą, o ne visiems tai yra priimtina. Nenuostabu. Vieno pokalbio su kandidate į mokytojos poziciją metu paklausiau, ar žmogus yra pasiruošęs mokytis. Mergina, žvelgdama į mane nustebusiu žvilgsniu, atsakė klausimu į klausimą: “Kodėl turėčiau mokytis? Juk tik ką baigiau universitetą!”

Danų filosofas Kierkegaard’as yra sakęs dar  1859 metais – pasitik mokinį ten, kur jis yra ir pradėk nuo ten. Pedagogas didele dalimi yra it amatininkas: jam reikia stebėti meistrą, pabūti pameistriu, kad pats galėtų dirbti savarankiškai, nes dauguma gebėjimų, būtinų pedagogui, yra įgyjami jau dirbant. Ką daryti, kai nėra pakankamai tinkamų stebėti/mokytis iš pedagogų? Vienintelis būdas – paruošti ir išmentoriauti tuos, kurie vėliau patys galės būti tais meistrais, kurie priims pameistrius.

 

 

Profesinis patyrusių pedagogų tobulėjimas

 

Jaunas, nepatyręs pedagogas gali susitaikyti su mintimi, kad jam reikia mentoriaus. Ką daryti su jau patyrusiais? Prisimenu, vienai – už save vyresnei – pedagogei pasakiau, kad iš tiesų ji neintegruoja dalykų – jai tik taip atrodo. Ji pažiūrėjo į mane ir it kirviu nukirto: “Integruoju”.

Dvi pedagogės iš Airijos šiandien kalbėjo būtent apie tai: kaip joms buvo sunku susitaikyti, kad kažkas – ypač, jei tai yra jaunesnis ir mažiau metų klasėje praleidęs žmogus – joms “aiškina”. Jos pasakojo, kaip, skaitydamos naują ugdymo programą, galvojo, kad viską daro teisingai ir tik atėjus mentorei suprato, kad toli gražu ne. Kadangi mentorė jas filmavo ir po to filmuotą medžiagą drauge analizavo, pedagogės negalėjo pasakyti, kad aš taip nedariau ir pan. Ko išmoko? Pamatyti save iš šono. Lyginti save su savimi, sekti savo profesinį augimą.

Po dvejų metų reguliarių mentorės apsilankymų jos teigia, kad prireikė maždaug pusės metų, kol suprato, kad mentorė – ne priešas, o žmogus, norintis padėti. Tada, anot jų, prasidėjo tikrasis profesinis tobulėjimas.

Viena vertus, nesunku suprasti, kaip jautėsi pedagogai – manau, kad dauguma mūsų jautriai reaguotumėme, jei kažkas ateitų ir pradėtų stebėti bei komentuoti kiekvieną mūsų profesinį žingsnį. Kita vertus, šių pedagogų komentarai byloja, koks gyvybiškai svarbus yra mentoriaus vaidmuo, kai kalbame apie ikimokyklinio ugdymo kokybę.

 

Mentorystė ir ikimokyklinio ugdymo kokybė

 

Šiandien Lietuvoje – nebijokime to pasakyti – ugdymo kokybės netikrina niekas. Ikimokyklinio ugdymo įstaigas griežtai tikrina Maisto ir veterinarijos tarnyba, Visuomenės sveikatos centras, tačiau svarbiausia ikimokyklinio ugdymo įstaigos funkcija – ikimokyklinis ugdymas – yra iš esmės palikta likimo valiai.

Kaip teigė viena pagrindinių pranešėjų šiandien, Dr.Michelle Neuman, jau šešerių metų akivaizdžiai skiriasi tie vaikai, kurie buvo ugdyti ir tie, kurie nebuvo ugdyti. Ji minėjo gražią metaforą, kad turime statyti tiltus ir visos institucijos, kurioms rūpi vaiko gerovė, privalo bendradarbiauti. Ji pasakojo apie vasaros meto darželius jurtose ir apie tai, kaip atokiuose rajonuose tėvams yra transliuojamos ugdomosios radijo laidos – jeigu vaikas neateina į darželį, reikia ieškoti kūrybinių būdų (ir dažnai tai gali būti tikrai nedaug kainuojantys būdai), kaip nueiti pas jį.

Vienas svarbiausių uždavinių – mentorių, galinčių padėti dirbantiems su ikimokyklinio amžiaus vaikais, paruošimas ir atranka. Norvegų mokslininkai įvardino, kad reikia mažiausiai  3-4 mėnesių mentorystės, kad pedagogas pasijustų saugus klasėje. Jų duomenimis, pedagogas pradeda tvirtai jaustis klasėje po maždaug vienerių profesinio darbo metų, tačiau profesinių refleksijų reikia nuolat, kad jis tobulėtų. Koks turi būti mentorius, kurio dėka pradedantis pedagogas pasijaučia saugus, o patyręs yra motyvuojamas tobulėti?

 

Profesionali pedagogų mentorystė XXI amžiuje

 

Airijoje, kur buvo įgyvendinatas trejų metų mentorystės projektas, buvo prieita išvados, kad svarbiausia – mentoriaus ir pedagogo ryšys. Atsiradus ryšiui, pradedama kalbėti apie labai paprastus, kasdieninius dalykus: ugdymo programą ir jos analizę, planavimą, tinkamos vaikui aplinkos sukūrimą, stebimas pedagogo darbas, drauge reflektuojama. Tik pakartojus bazinius dalykus – nes buvo pastebėta, kad ir čia buvo nemažai spragų – prasidėdavo tikrasis profesinis tobulėjimas, kurio metu buvo pradedama diskutuoti apie filosofinius dalykus, mokslinius tyrimus, naujausius atradimus. Rimčiausios diskusijos, kurias inicijuodavo patys pedagogai, prasidėjo trečiaisiais mentorystės metais.

Galima pagalvoti, kad mentorius – dar vienas etatas, tačiau iš tiesų – bent jau Airijoje – mentoriai eidavo pas pedagogą kartą per mėnesį maždaug trims valandoms. Žodžiu, turint pakankamai mentorių, galima taip organizuoti ugdymo(si) procesą, kad mentoriai – patys dirbdami klasėse – sugebėtų aplankyti ir kitus pedagogus, kuriems reikia mentoriaus pagalbos. Profesorė iš Norvegijos pasidalino, kad Norvegijoje šis procesas vyksta niekam už jį nemokant, tačiau kuo toliau, tuo daugiau pedagogų įsitraukia ir, matydami rezultatus, vis labiau džiaugiasi mentorystės procesais.

Patys mentoriai pastebėjo, kad kartais pedagogams reikia tiesiog palaikymo: pasidalinti savo pedagoginio darbo pradžios istorijomis, stiprinti naujų ir jaunų pedagogų pasitikėjimą savimi, mokyti reflektuoti, nereaguoti į pastabas asmeniškai. Mentoriai turi skatinti pedagogus pasitemti, tačiau nekritikuoti per daug. Svarbiausia – suteikti grįžtamąjį ryšį ir padėti rasti atsakymus į kylančius klausimus.

Mentoriams taip pat itin svarbu yra bendradarbiauti tarpusavyje, nes kartais – kaip ir visuose darbuose su žmonėmis – mentorystė išvargina, atrodo, leki it voverė tame vietoje besisukančiame rate. Be to, jeigu pedagogams reikia profesinių susitikimų, tai mentoriams – dar labiau, nes, pasirodo, būtent mentorių tinklas yra gyvybiškai svarbus kokybiškam jų darbui užtikrinti. Ir dar. Tai, kad žmogus fantastiškai dirba su vaikais, visiškai nereiškia, kad jis fantastiškai dirbs ir su suaugusiais. Tad kartais tenka labai geram pedagogui, kuris, atrodo, būtų nuostabus mentorius, pasakyti, kad vis dėlto jis mentoriumi būti negali ARBA turi mokytis dirbti ir su suaugusiais.

 

Tad ar reikia pedagoginio išsilavinimo?

 

Natūraliai kyla klausimas: jeigu daugiausiai išmokstama jau pradėjus dirbti, jeigu įgyvendinamos mentorystės programos – ar reikia specialaus pedagoginio išsilavinimo?! Atsakymas į šį klausimą yra – tikrai reikia! Išsilavinimą turintys dirba profesionaliau, drąsiau naudoja įvairius metodus, jų pedagoginės improvizacijos yra kokybiškesnės. Vien teorijos pedagoginiame darbe neužtenka: gali parašyti puikų planą, bet negebėti jo kokybiškai įgyvendinti. Kokybiškus planus reikia paversti kokybiška praktika. Tam, kad galėtų paaiškinti savo sprendimus ir jų priežastis tėvams bei kolegoms, pedagogui reikia išmanyti ir teoriją, ir praktiką.

Žinoma, šis tyrimas buvo atliktas Skandinavijoje, kur, pavyzdžiui, Norvegijoje apie 35% pedagogų turi ikimokyklinio ugdymo pedagogo kvalifikaciją, o likusieji – ne. Atstovė iš Naujosios Zelandijos pasidalino, kad pas juos ikimokyklinio ugdymo įstaigoje bent 80% darbuotojų privalo būti įgiję ikimokyklinio ugdymo pedagogo kvalifikaciją, tačiau išsikalbėjus vis dėlto prieita išvados, kad svarbiausia – požiūris į darbą bei motyvacija tobulėti. Patys norvegai pabrėžė, kad dažniausiai atsitinka taip, kad buvęs iniciatyvus, idėjų kupinas studentas, patekęs į sustabarėjusią įstaigą, greitai ir pats sustabarėja. Tam, kad nesustabarėtų, reikia mentorių, kurie palaikytų norą inicijuoti kaitą. Taip, vienas kitą palaikydami, XXI amžiaus pedagogai užtikrins, kad ugdymo įstaigose būtų teikiama ne tik vaikų priežiūra, bet ir kokybiškas ugdymas.

 

 

P.S. Vienas labiausiai patikusių dalykų šioje konferencijoje - poster presentations. Pagalvojau, kad juk tokioms prezentacijoms nereikia konferencijos. Pavyzdžiui, kiekvienos darželio grupės pedagogai gali padaryti po tokią prezentaciją kasmet: juk jie skaito literatūrą, tobulėja profesiškai, stebi vaikus, daro išvadas. Žodžiu, taip, kaip auginame vaikus - mažuosius mokslininkus, taip gali profesiškai augti ir kiekvienas ikimokyklinio (ir ne tik!) ugdymo įstaigos pedagogas. Taip ne tik jie augs profesiškai, bet ir dalinsis patirtimi su kolegomis ir tėvais, kurių vaikai lanko ikimokyklinio ugdymo įstaigą.