Grįžti į blogą
vasario 24

Kokių priemonių gali imtis tėvai, norėdami, kad jų vaikas pritaptų?

Kai buvote maži, ar norėjote pritapti? Aš, prisimenu, vienu metu labai išgyvenau, nes iš manęs šaipėsi. Dar dabar prisimenu, kad viena priežasčių, kodėl tapau patyčių objektu, buvo mano migdolinės akys. Tos pačios, kurias, paveldėjus vaikams, be galo džiaugiausi, nes iš tiesų tai - ganėtinai išskirtinis dalykas Lietuvoje. Tik, aišku, mane vadino "čiukčia". Dar iš manęs šaipėsi, nes kai kada kalbant išsiplėsdavo mano šnervės. Mergaitės susižvalgydavo ir juokdavosi :( Niekada niekam nepritarsiu, kad mane tai sustiprino. Šiandien mąstau, kad, duokdie, jei taip atsitiks mano vaikams, tai greta bus suaugęs, kuris, pamatęs tokią emocinio smurto apraišką, tučtuojau imsis priemonių.

Po to pritapau ir buvo etapas, kai pati bjauriai elgiausi. Gėda net prisiminti. Ir gaila, kad manęs niekas nesustabdė. IŠKART, kai pamatė pirmą kartą. Gėda ir dėl to, kad - jei kitas vaikas būdavo patyčių objektu panašiu metu į tą, kai aš išgyvenau dėl to, kad nepritampu - bijodavau ir burną praverti. Taip neturėtų būti. Manau, kiekvienas vaikas nusipelnė - jau suaugęs - žinoti: neleido tyčiotis iš manęs, neleido tyčiotis man, ir aš netoleravau patyčių. Būtumėme visai kita visuomene. Na, bet yra kaip yra. Stebėdama įvairių organizacijų veiklą ir matydama augančius jau kitokius vaikus, tikiu, kad Lietuvoje gali būti ir kitaip ir linkiu, kad tai įvyktų kuo greičiau.

Galvodama apie kitus negaliu negalvoti apie vaikus, kurie yra dar labiau išsiskiriantys, nei buvau aš. Pavyzdžiui, kokia lemtis laukia mergaitės, jei ji nori itin trumpų plaukučių? Berniuko, kuris nori vilkėti suknelę? Neseniai atlikto tyrimo duomenimis, vaikai, kurie yra netipiniai savo lyties atstovai (veikla, susidomėjimo sritimis, žaidimais ir t.t.) ir elgiasi ne taip, kaip tikimasi, kad taip elgsis tos lyties vaikas, dažniau patiria fizinį ir psichologinį smurtą. Ir ne tik tai.

Ir, žinote, ką? Tą smurtą jie dažniausiai patiria iš artimiausių žmonių - tėvų ir/arba kitų žmonių, gyvenančių drauge. Sakysite, kad tokių vaikų yra nedaug? Tyrimo duomenimis, tokių vaikų yra maždaug 1 iš 10 (paprastai jie taip elgiasi iki 11 metų). Kodėl tokie vaikai patiria daugiau smurto? Viena hipotezių yra ta, kad tokie vaikai yra sunkiai priimtini savo tėvams. Tėvai tarsi pasąmoningai galvoja: "Jeigu priversiu jį būti kitokiu, tai jis nebus toks, kai užaugs".

Prisimenu, kaip vieni mūsų draugai, kai sūnui, gimus broliui, padovanojome vežimėlį ir lėlę-kūdikį, sakė: Jūs ką??? Norite, kad jis būtų gėjus??? (Iš tono buvo galima pagalvoti, kad gėjus - baisesnė diagnozė už mirtiną ligą).

Kitaip tariant, mes taip bijome, kad vaikas bus sunkiai pritampantis ir dėl to patirs smurtą, kad...patys imame smurtauti?!?! Beje, įdomumo dėlei,  85% vaikų, kurie neatitinka lyties stereotipų, suaugę yra heteroseksualūs. So there. Ir aš turėjau berniuką (savo mokinuką ikimokyklinuką), kuris mėgo segėti sijoną. Šiandien to nė neįtartum. Ačiūdiev, kad jo tėvai buvo skandinavai ir nespazmavo.

Kokios išvados? Visų pirma, tėvai turi suprasti, kad bet kokia diskriminacija turi pasekmių sveikatai; kad bet koks smurtas turi ilgalaikes pasekmes.

Atsipalaiduokime. Džiaukimės ir mylėkime savo vaikus. Tiesiog. Ne už tai, kad jie yra tokie, kokie turi būti, o dėl to, kad juos turime.