Grįžti į blogą
vasario 09

Koks yra "lietuviškas" vaikas?

 

Šįkart net kelios tinklaraščio skaitytojos ir pažįstamos atsiuntė nuorodą į vieną straipsnį, kuriame yra lyginami "prancūziški" ir "amerikietiški" vaikai. Pats straipsnis man patiko. Kadangi pirmoji nuorodą atsiuntė pažįstama, kuri šiuo metu gyvena Belgijoje, tai mes, kaip sakant, susižvalgėme laiškuose, kad, rodos, straipsnyje aprašomi ne "prancūziški", o "belgiški" vaikai.

Taigi: noriu-nenoriu, bet turiu pripažinti, kad straipsnyje yra tiesos. Kadangi straipsnis apskritai parašytas kaip ir reklamuojant vieną knygą, tai pasiskaičius daugiau recenzijų vis dėlto knygos skaityti nepanorau (nors pradžioje - kai tik perskaičiau straipsnį - buvau labai užsidegus).

Tai kokie gi tie prancūzų ir amerikiečių vaikai ir kodėl tie skirtumai yra tokie dideli, kad reikia net knygos jiems aprašyti? Iš tiesų man nepatiko tas skirstymas į "amerikiečius" ir "prancūzus". Tai yra du vaikų auginimo būdai, ir tiek. Turiu tikrai pažįstamų amerikiečių, kurie augina vaikus "prancūziškai" ir mačiau belgų (nors - turiu pripažinti - per beveik ketverius metus mažokai :)), kurie augina savo vaikus "amerikietiškai". 

Ką aš pastebėjau Belgijoje? Pavyzdžiui, kad vaikai neužkandžiauja. Šaldytuvo durys nėra varstomos. Valgoma tik tam tikru metu, o elgesys prie stalo - itin kultūringas (liežuvis būtent nori sakyti "prancūziškas"). Prisimenu, kai Vilhelmo draugai atvažiuodavo pas mus pažaisti, tai tam tikru metu VISADA tėvai pasiimdavo, nes mes X valandą valgome vakarienę. Ta prasme, šis reikalas buvo šventas. Iš tiesų taip prie to pripratau, kad dabar jaučiu pareigą visiems vaikų draugams pasakyti, kad jie gali pas mus pabūti iki vakarienės :) Man ši taisyklė patiko, nes ir mes namuose visi susėdame prie vakarienės stalo. Ir visi laukia, kol pavalgys visi. Tiesa, būna ir išimčių - tikrai nėra taip, kad jeigu laikas vakarienei, tai baigiasi visa kita. Mes vis vien liberalesni :)

Anot autorės, tėvai-prancūzai nėra apsėsti tėvystės: jie nemano, kad tėvai turi nuolat patarnauti savo vaikams ir tuo labiau dėl to nejaučia kaltės jausmo. Jei amerikiečiai yra tėvai-malūnsparniai, tai prancūzai tikisi, kad vaikai žais savarankiškai. Ir moko vaikus palaukti (neleidžia pertraukti kalbant; vaikas turi sulaukti tinkamo saldainiams valgyti laiko; moko žaisti savarankiškai ir pan.).Kadangi amerikiečių vaikai dažnai nemoka palaukti, nenuostabu, kad juos dažnai ištinka pykčio priepuoliai - jie nemoka kontroliuoti savo impulsų ir norų.

Trumpai ir aiškiai: prancūzų tėvai anksti vaikams parodo, kad tėvų autoritetas ir taisyklės yra gerbtini. Ir tai visiškai netraumuoja prancūzų vaikų.

Skaičiau šį straipsnį ir galvojau: o kokie mes, tėvai-lietuviai? Ir kokie mūsų vaikai?

Turiu pasakyti, kad, grįžus iš Belgijos, dažniau sulaukiu pasakymo, kad esu griežta mama.  Kita vertus, norėčiau užduoti klausimą: kurie yra kūrybiškesni? Kurie daugiau išranda? Kurie turi (overall) didesnę motyvaciją? Kurie yra savarankiškesni, atkaklesni? Kas drąsiau rizikuoja? Ar žinote, kad Prancūzijoje daug daugiau paauglių nori dirbti valstybės tarnyboje, nei JAV? Kodėl? Gal dėl to, kad yra gerai išmokę vykdyti nurodymus, o rizikuoti, savarankiškai priimti sprendimus ir pan. nedrįsta?

Taigi, mano nuomone, nei vaikai-karaliai, nei tėvai-malūnsparniai nėra siekiamybė. Pavyzdžiui, man svarbu, kad mūsų vaikai gerbtų suaugusius ir man labai nemalonu, jei jie išsidirbinėja. Tačiau aš lygiai taip pat tikiuosi iš jų aplinkoje esančių suaugusiųjų, kad ir jie neišsidirbinės bendraudami su mano vaikais. Ir taip, vaikas turi teisę turėti savo nuomonę, turi teisę ją išsakyti ir būti išgirstas, tačiau jis lygiai taip pat turi pareigą gerbti kito nuomonę ir suprasti, kad - net jei ir esi išgirstas - toli gražu ne visada gausi ko panorėjęs. Yra dienų, kai mama arba tėtė gauna ko panorėję. Ir, kaip sakant, too bad jeigu jam tai nepatinka. Ir aš tikrai nejausiu kaltės jausmo ir pasakysiu: suprantu, kad tau nepatinka, tačiau šįvakar bus taip. (ir nuoširdžiai nesuprantu tėvų, kurie, pavyzdžiui, sako (kai nori paaiškinti, kodėl niekaip niekur neišeina): mūsų vaikai neišleidžia. Ta prasme?!?!?)

Ir, kaip sakant, visai į temą: 10 mokslinių patarimų kaip išauginti laimingus vaikus:

1. Drauge juokitės

2. Būkite pozityvūs

3. Būkite atidūs sau

4. Nebūkite tėvai-malūnsparniai

5. Puoselėkite santuoką

6. Rūpinkitės savo psichikos sveikata

7. Būkite jiems artimi, tačiau...

8. ...suteikite vaikams ir autonomijos

9. Nesiekite tobulybės

10. INDIVIDUALIZUOKITE, nes nėra tobulo recepto, kuris tiktų visiems

Daug kas susišaukia, ar ne?